33 eilinis sekmadienis (B)

Paskutinis teismas ir naujo dangaus bei žemės viltis · KBK 1038–1050

KBK 1038–1050: Paskutinis teismas, naujo dangaus ir naujos žemės viltis;

1038 Visų mirusiųjų, „teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apd 24, 15), prisikėlimas įvyks prieš Paskutinį teismą.9981001 Tai bus „valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [Žmogaus Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29). Tada Kristus ateis „savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai […]. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje […]. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–33. 46).

1039 678Kristaus, kuris yra Tiesa, akivaizdoje bus galutinai atskleistas tikrasis kiekvieno žmogaus santykis su Dievu.⁶³⁷ Paskutinis teismas atidengs ligi galutinių padarinių tai, ką gero kiekvienas padarė ar nepadarė savo žemiškajame gyvenime:

Tai, ką daro blogieji, viskas yra užrašyta, o jie to nežino. Tą dieną, kurią „Dievas ateina, bet ne tyliai“ (Ps 50, 3) […], Jis kreipsis [į bloguosius] […]: „Žemėje aš jums palikau savo vargšus mažutėlius.“ Jis jiems tars: „Aš – Galva – sėdėjau danguje, Tėvo dešinėje, bet mano nariai žemėje vargo, mano nariai žemėje alko ir troško; jeigu jūs būtumėte ką nors davę mano nariams, tai jūsų dovanos būtų tekusios ir Galvai. Tada suprastumėte, jog, žemėje jums palikęs savo vargšus mažutėlius, aš juos padariau jūsų pasiuntiniais, kad jūsų darbus neštų į mano lobyną. Jūs nieko neįdėjote į jų rankas, dėl to nieko negausite ir iš manęs.“⁶³⁸

1040 Paskutinis teismas prasidės Kristui garbingai sugrįžus. Vienas Tėvas težino dieną ir valandą, vienas Jis nuspręs, kada tai įvyks.637 Per savo Sūnų Jėzų Kristų Jis paskelbs nuosprendį visai istorijai. Mes sužinosime tikrąją viso kūrimo ir visos išganymo ekonomijos prasmę ir suprasime nuostabius kelius, kuriais Dievo apvaizda viską vedė į galutinį tikslą.314 Paskutinis teismas parodys, kad Dievo teisingumas nugali visas Jo kūrinių padarytas neteisybes ir kad Jo meilė yra stipresnė už mirtį.⁶³⁹

1041 1432Žinia apie Paskutinį teismą ragina atsiversti, kol Dievo dar duotas žmonėms „palankus metas“, „išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Ji įkvepia šventos Dievo baimės. Ji skatina siekti Dievo karalystės teisybės. Ji teikia „palaimintosios vilties“ (Tit 2, 13), jog sugrįš Viešpats,2854 kuris „ateis, kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).

1042 769Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, o pati visata bus atnaujinta:670

Bažnyčia „bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai […] drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“.⁶⁴⁰310

1043 Šventasis Raštas laukia to slėpiningo atnaujinimo, kuris perkeis žmoniją ir pasaulį, kaip „naujo dangaus ir naujos žemės“ (2 Pt 3, 13)⁶⁴¹.280 Taip bus galutinai įvykdytas Dievo planas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10).518

1044 Tame naujame pasaulyje,⁶⁴² dangiškojoje Jeruzalėje, Dievo buveinė bus tarp žmonių. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).⁶⁴³

1045 Žmogaus atžvilgiu tas atbaigimas galutinai įgyvendins žmonijos vienybę, kurios Dievas kurdamas norėjo, o keliaujanti Bažnyčia buvo „tarsi sakramentas“.⁶⁴⁴775 Tie, kurie bus susivieniję su Kristumi, sudarys atpirktųjų bendruomenę, „šventąjį [Dievo] miestą“ (Apr 21, 2),1404 „Avinėlio sužadėtinę“ (Apr 21, 9). Jos nebeslėgs nuodėmė, netyrumas⁶⁴⁵, savimeilė – tai, kas naikina arba ardo žemiškąjį žmonių bendrumą. Palaimingasis regėjimas, kai neaprėpiamasis Dievas atsivers išrinktiesiems, bus neišsenkanti laimės, ramybės ir tarpusavio bendrystės versmė.

1046 Visatos atžvilgiu Apreiškimas rodo didelį medžiaginio pasaulio ir žmogaus likimų bendrumą:

349Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai […], su viltimi, kad ir pati bus išvaduota iš pragaišties vergovės […]. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami […] mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 19–23).

1047 Tad regimajai visatai taip pat skirta būti perkeistai, kad pats pasaulis, „sugrąžintas į jo pirmykštį būvį, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems“⁶⁴⁶, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų.

1048 673„Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko, nežinome, nė kaip visata buvo perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse.“⁶⁴⁷

1049 „Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. 2820Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei.“⁶⁴⁸

1050 1709„Visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę Karalystę.“⁶⁴⁹ Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28):260

Gyvenimas kaip pati tikrovė ir tiesa yra Tėvas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės liejantis visiems dangiškųjų dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.⁶⁵⁰

Vienintelė Kristaus auka ir Eucharistija · KBK 613–614, 1365–1367

KBK 613–614, 1365–1367: vienintelė tobula Kristaus auka ir Eucharistija.

613 1366Kristaus mirtis yra drauge Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę,⁴⁸⁷ Velykų auka, galutinai atperkanti žmoniją,⁴⁸⁸ ir Naujosios Sandoros auka,⁴⁸⁹ 2009grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu,⁴⁹⁰ sutaikindama su Juo per kraują, išlietą už daugelį nuodėmėms atleisti.⁴⁹¹

614 5291330Ta Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas.⁴⁹² Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi.⁴⁹³ 2100Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės⁴⁹⁴ paaukoja savo gyvybę⁴⁹⁵ Tėvui per Šventąją Dvasią,⁴⁹⁶ kad išpirktų mūsų neklusnumą.

1365 Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka. Eucharistijos, kaip aukos, pobūdis matyti jau iš jos įsteigimo žodžių:2100 „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19–20). Eucharistijoje Kristus duoda tą patį kūną,1846 kurį Jis atidavė už mus ant kryžiaus, tą patį kraują, kuris buvo „už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

1366 613Tad Eucharistija yra auka, nes ji sudabartina Kryžiaus auką, yra jos gyvas atminimas ir mums pritaiko jos vaisius:

[Kristus], mūsų Dievas ir Viešpats, tik vieną kartą, mirdamas ant kryžiaus altoriaus, paaukojo save patį Dievui Tėvui, kad jiems [žmonėms] pelnytų amžinąjį Atpirkimą. Tačiau kadangi Jo kunigystė ir po mirties negalėjo būti atšaukta (Žyd 7, 24. 27), per Paskutinę vakarienę, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), Jis panoro savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai palikti regimąją (to reikalauja žmogaus prigimtis) auką. Ji turėjo sudabartinti tik vieną kartą ant kryžiaus paaukotą kruvinąją auką, kad jos atminimas truktų ligi pasaulio pabaigos, o išganingąja jos jėga būtų atleidžiamos nuodėmės, kurių kasdien padarome.¹⁹¹

1367 1545Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka: „Viena ir ta pati atnaša; tas pats Aukotojas, kuriam dabar patarnauja kunigai, o anuomet Jis pats save paaukojo ant kryžiaus; skiriasi tik aukojimo būdas“:¹⁹² „Kadangi toje dieviškoje aukoje, kuri aukojama Mišiose, yra tas pats, nekruvinu būdu aukojamas Kristus, kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus […], ta auka tikrai yra atperkamoji auka.“¹⁹³

Šaltinis: https://katekizmas.lt/

Dan 12, 2 · Pabudimas iš dulkių ir du skirtingi likimai

Skaitinio pradžioje minimi Mykolas ir knygoje įrašyti tautos žmonės: vargo akivaizdoje pažadama Dievo globa. Yāqîṣû reiškia „pabus“. Mirtis vaizduojama miegu, o ‘āfār – dulkės – pabrėžia tikrą žmogaus mirtingumą. Pažadas nesustoja ties išlikimu tautos atmintyje: pabudusiems nusakomi du skirtingi likimai, gyvenimas arba nešlovė. Abiem taikomas amžinybės matmuo. Teisingumo klausimas taip peržengia tai, kas suspėja įvykti iki žmogaus mirties.

Rabbîm – „daugelis“ – neturėtų būti skubiai pakeistas vėlesniu visuotinio prisikėlimo doktrinos išdėstymu. Katalikiškos NABRE pastabos atkreipia dėmesį, kad Danieliaus tekstas dar nepateikia visos vėlesnės jos apimties. Tai tikėjimo raidos etapas: Dievo teisingumas pasiekia mirusiuosius, o už ištikimybę patirtas pralaimėjimas nėra galutinis nuosprendis. Skaitinio nereikia nei susiaurinti iki tautos politinio atsigavimo, nei priversti atsakyti į kiekvieną vėlesnės teologijos klausimą.

Šaltinis: USCCB · Dan 12, 1–3 ir pastabos; Bible Hub · Dan 12, 2 hebrajų tekstas ir morfologija.

Dan 12, 3 · Išmintis, kuri padeda išlikti kitiems

Maśkîlîm nusako suprantančiuosius, išmintingai veikiančiuosius. Kas jie yra, padeda suprasti ankstesnis skyrius: šie žmonės moko kitus, nors patys patiria kalaviją, ugnį, ištrėmimą ir plėšimą. Knygos galutinio pavidalo istorinis fonas – Antiocho IV persekiojimai 167–164 m. prieš Kristų, spaudimas atsisakyti protėvių tikėjimo ir priimti primetamas religines praktikas.

Maṣdîqê nusako vedančiuosius į teisumą. Švytėti kaip žvaigždėms žadama tiems, kurių supratimas palaiko kitų ištikimybę, net kai tokia tarnystė kainuoja gyvybę. Tai padeda išgirsti socialinį išminties matmenį: ne vien pačiam atspėti įvykių eigą, bet padėti bendruomenei neišduoti Dievo. Tekstas nesiūlo laimėtojų išminčiais vadinti pagal dabartinę jų galią. Būsimasis švytėjimas perkeičia persekiojime regimą pažeminimą.

Šaltinis: USCCB · Dan 11, 33–35 ir istorinis kontekstas; USCCB · Danieliaus knygos įvadas; Bible Hub · Dan 12, 3 hebrajų tekstas ir morfologija.

Ps 15 (16), 8–11 · Dievo artumas apima visą žmogų

Šiwwîṯî – „stačiau priešais save“ – išreiškia sąmoningą maldininko kryptį, o tāmîḏ – jos pastovumą. Viešpats laikomas prieš akis ir drauge yra dešinėje. Tai poetinė artumo bei atramos kalba, ne Dievo vietos erdvėje aprašymas. Dėl jo artumo žmogus tikisi nesusvyruoti.

Toliau džiaugiasi širdis, saugiai ilsisi kūnas, atsiveria gyvenimo takas. Biblinė kūno dalių kalba apima visą asmenį: jausmus, vidinį apsisprendimą ir trapią kūnišką egzistenciją. Jonas Paulius II šį psalmės judėjimą aiškina kaip viso žmogaus bendrystės su Dievu viltį. Todėl malda nėra vien sielos paguoda kūno likimą paliekant nuošalyje. Net mirties akivaizdoje kalba tas pats žmogus, kuris kasdien mokosi gyventi Dievo artume.

Šaltinis: Jonas Paulius II · Ps 15 (16), 2004-07-28, 3–4; Bible Hub · Ps 16, 8 hebrajų tekstas.

Žyd 10, 11–14 · Įvykdyta auka ir šventinamieji

Teteleíōken yra perfekto forma: Kristaus veiksmas įvykdytas, o jo vaisius išlieka. Hagiazoménous – esamojo laiko pasyvusis dalyvis – nusako šventinamuosius. Šių formų sugretinimas leidžia vienu metu išgirsti aukos pakankamumą ir jos veikimą žmonėse. Iš gramatikos vienos nereikia išvesti visos išganymo teorijos, tačiau ji neleidžia galutinumo sutapatinti su žmogaus gyvenimo sustingimu.

Kasdien stovinčiam kunigui priešpriešinamas atsisėdęs Kristus. Sėdėjimas Dievo dešinėje remiasi karališkosios psalmės kalba ir reiškia išaukštinimą. Senajame Tomo Akviniečio aiškinime aukos vaisius nusakomas kaip sutaikinimas ir suvienijimas su Dievu. Taigi „tobulumas“ šiame kontekste nėra pasigyrimas savo nepriekaištingais jausmais ar darbais. Tai Kristaus atvertas priėjimas prie Dievo, iš kurio toliau gyvena šventinama bendruomenė.

Šaltinis: USCCB · Žyd 10, 11–18 ir pastabos; Bible Hub · Žyd 10, 14 graikų tekstas ir morfologija; Tomas Akvinietis · Laiško žydams aiškinimas, 10 sk., 1 paskaita, 497–500.

Mk 13, 24–27 · Gęstantys šviesuliai ir surenkami žmonės

Saulė, mėnulis ir žvaigždės Pradžios knygoje žymi sutvarkytą kūriniją. Evangelijoje jų sukrėtimas primena pranašų teismo kalbą, ypač Izaijo vaizdus. Scott Hahn atkreipia dėmesį į šį tarsi atgal pasukamą kūrimo judėjimą: žmogui įprasta pasaulio tvarka nebėra savaime nepajudinama atrama. Tai apokaliptinis pasakojimas apie galutinę Dievo valdžią, iš kurio negalima sudaryti astronominio įvykių kalendoriaus.

Vis dėlto pastraipos viršūnė yra ne tamsa. Pasirodo Žmogaus Sūnus, Danieliaus regėjimo karališkasis asmuo, ir surenka išrinktuosius. Debesys, šlovė bei dangiškieji pasiuntiniai atveria jo valdžios mastą. Artėjant Jėzaus kančiai mokiniai girdi, kad pažemintasis nebus galutinai nugalėtas. Išsklaidymo istorija baigiasi surinkimo pažadu: Dievo ištikimybė pasiekia ir tuos, kurių žemiškos atramos jau subyrėjusios.

Šaltinis: Scott Hahn · Hope in Tribulation, XXXIII eilinis B.

Mk 13, 28–31 · Figos medis ir klausimas apie „šią kartą“

Figos medis pateikia kasdien atpažįstamą ženklą: suminkštėjus šakoms ir pasirodžius lapams artėja vasara. Ženklas leidžia suprasti artumą, tačiau medis nepateikia tikslios dienos ir valandos. Šį skirtumą svarbu išlaikyti skaitant greta kitą Jėzaus sakinį apie nežinomą metą.

Geneá reiškia „karta“. USCCB pastabose šis pasakymas siejamas su pirmąja krikščionių karta, o visas pokalbis prasideda klausimu apie Šventyklos sunaikinimą; romėnai ją sugriovė 70 metais. Istorinis Jeruzalės horizontas ir galutinio atėjimo kalba skyriuje glaudžiai susipina. Tai nelengva aiškinimo vieta, kurios nereikia paslėpti vien nauja datos formule ar tyliai pakeitus „kartą“ visai kitu žodžiu. Pastraipos atrama yra tvirtinimas, kad Jėzaus žodžiai patikimesni už regimosios tvarkos tvarumą.

Šaltinis: USCCB · Mk 13 įvadas ir pastabos; Bible Hub · Mk 13, 30 graikų tekstas.

Mk 13, 32 · Kas neapreikšta mokinių smalsumui

Perì dè – „o dėl“ – įveda pasakymą apie tą dieną ir valandą. Toliau eina oudeìs oîden, „niekas nežino“, ir paminimi net angelai bei Sūnus. Raginimas labai konkretus: klausytojai negavo slaptos skaičiavimo formulės, leidžiančios užvaldyti ateitį. Vien jungtukas neįrodo, kad visa ankstesnė kalba skirta vienam įvykiui, o ši – visiškai kitam.

Sakinį apie Sūnų reikia skaityti išsaugant ir tikrą Kristaus žmogystę, ir jo dieviškąjį asmenį. KBK 472–474 tai aiškina platesniame įsikūnijimo kontekste: žmogiškas pažinimas yra tikras, o apie šį neapreikštą dalyką primenama, kad Kristus nebuvo siųstas jo atskleisti. Evangelijos teiginio nederėtų paversti nei Sūnaus dievystės paneigimu, nei apsimestinio nežinojimo scena. Mokinys kviečiamas priimti apreiškimo dovaną kartu su jo nustatyta riba.

Šaltinis: Bible Hub · Mk 13, 32 graikų tekstas; Katalikų Bažnyčios katekizmas · 472–474.

Kirilas Jeruzalietis · Sniego baltumas ir atleidimo pažadas

Tai pasakyta žmonių kalbos būdu.

Kirilas Jeruzalietis · XV katechezė, 21–23 · vertimas į lietuvių kalbą

Tai nuodėmių atleidimo ženklas.

Kirilas Jeruzalietis · XV katechezė, 21–23 · vertimas į lietuvių kalbą

Kirilas Danieliaus regėjimo baltus drabužius ir vilną primenančius plaukus skaito greta Izaijo pažado nuplauti nuodėmes, kad jos taptų baltos kaip sniegas. Dangaus teismo vaizdas jam kalba ir apie atleidimą bei tyrumą. Dievui netaikomas paprastas senstančio žmogaus portretas: regėjimas jo slėpinį perteikia žmogui suprantamais ženklais.

Tame pačiame aiškinime Kirilas sujungia Danieliaus debesis su Kristaus įžengimu ir sugrįžimu. Šlovingai ateisiantis Viešpats yra tas pats Jėzus, kurį Bažnyčia jau pažįsta. Todėl galybės regėjimas neturi užtemdyti Išganytojo tapatybės: pasaulio Teisėjas yra tas, kurio žodis ir šiandien kviečia leistis apvalomiems.

ST → NT. Danieliaus balti drabužiai ir Izaijo pažadėtas nuplovimas → Kristaus atėjimas bei atleidimas; šią Rašto ženklų grandinę išplėtoja pats Kirilas.

Šaltinis: Kirilas Jeruzalietis · XV katechezė, 21–23.

Afraatas · Iš Egipto išnešami ne vien turtai

Teisiojo kaulai buvo brangesni.

Afraatas · VIII išdėstymas apie prisikėlimą · vertimas į lietuvių kalbą

Prisikėlime, kuriame prisikels visi žmonės, niekas daugiau nebekris.

Afraatas · VIII išdėstymas apie prisikėlimą · vertimas į lietuvių kalbą

Afraatas atkreipia dėmesį į Mozę, iš Egipto pasiimantį Juozapo kaulus. Jo aiškinime šie palaikai brangesni už išnešamą auksą ir sidabrą. Jie liudija ištikimybę pažadui, kurio žmogus dar nemato išsipildžiusio. Pažado žemėje palaidoti kaulai tampa tarsi saugomu lobiu: net mirusiojo kūnas neiškrinta iš Dievo ateities.

Toliau autorius šią viltį veda į Kristaus pažadėtą visuotinį prisikėlimą. Jį atskiria nuo laikino sugrąžinimo į ankstesnį gyvenimą: galutinis prikėlimas nebesibaigs nauja mirtimi. Danieliaus pažadą taip padeda išgirsti ir mažas Išėjimo pasakojimo veiksmas – rūpestingai nešami kaulai. Ištikimybė Dievui neleidžia žmogaus likimo sutraukti vien į matomą jo kūno suirimą.

ST → NT. Juozapo palaikai ir Pažado žemė → Afraato skelbiama kūno prisikėlimo Kristuje viltis. Tai jo dvasinis Išėjimo pasakojimo perskaitymas.

Šaltinis: Afraatas · VIII išdėstymas apie prisikėlimą.

Augustinas · Kūnas miega prisikėlimo viltimi

Miegos prisikėlimo viltimi.

Augustinas · Ps 15 (16) aiškinimas, 8–11 · vertimas į lietuvių kalbą

Kuriuo pašventinami ir kiti.

Augustinas · Ps 15 (16) aiškinimas, 8–11 · vertimas į lietuvių kalbą

Augustinas psalmės balsą girdi kaip žmogystę prisiėmusio Kristaus kalbą. Kūno poilsis viltyje jam nėra miglotas mirusiojo prisiminimas: kalbama apie Kristaus prisikėlimą ir kūną, kuriam neleista likti suirime. Šitaip Dovydo malda jo aiškinime tampa Velykų pažado liudijimu.

Ypač svarbus trumpas papildymas: tai kūnas, kuriuo pašventinami kiti. Kristaus pergalė nelieka uždara vien jo paties garbei. Toliau Augustinas gyvenimo taką aiškina kaip nuolankumo kelią, grąžinantį žmones iš puikybės į gyvenimą. Šio sekmadienio psalmė ir Laiškas žydams susitinka ties gyvu, pašventinančiu Kristumi.

ST → NT. Dovydo psalmės kūno viltis → Kristaus prisikėlimas ir kitų pašventinimas; tai paties Augustino kristologinis psalmės skaitymas.

Šaltinis: Augustinas · Ps 15 (16) aiškinimas, 8–11.

Jonas Auksaburnis · Viena auka neatima atgailos

Jis neatima atgailos.

Jonas Auksaburnis · XX homilija apie Laišką žydams · vertimas į lietuvių kalbą

Nebėra antro kryžiaus.

Jonas Auksaburnis · XX homilija apie Laišką žydams · vertimas į lietuvių kalbą

Aiškindamas teiginį, kad nebėra kitos aukos už nuodėmes, Auksaburnis išgirsta du pavojingus nesusipratimus. Vieni dėl to atima iš nusidėjėlio atgailos galimybę, kiti bijo priimti Krikštą. Autorius aiškiai atsako: apaštalas neatima nei atgailos, nei per ją gaunamo atleidimo ir nestumia puolusio žmogaus į neviltį.

Neieškoma kito Kristaus kryžiaus, kuris pakeistų pirmąjį. Vienintelės aukos veiksmingumas leidžia grįžti pas tą patį Gelbėtoją. Todėl šio sekmadienio atleidimo žinią reikia skelbti tiksliai: rimtai žvelgti į nuodėmę ir drauge neužverti kelio sugrįžtančiam. Galutinė Kristaus auka yra vilties pagrindas, o ne draudimas prašyti gailestingumo.

ST → NT. Kartojamos senojo kulto aukos → vienintelis Kristaus kryžius; Auksaburnis iš šios skirties išveda raginimą neprarasti atgailos vilties.

Šaltinis: Jonas Auksaburnis · XX homilija apie Laišką žydams.

Beda Garbingasis · Pasaulis perkeičiamas, o ne pamirštamas

Pavidalu, kurį dabar turi.

Catena aurea · Mk 13, 24–32; Bedos aiškinimas · vertimas į lietuvių kalbą

Savo esme išliks be pabaigos.

Catena aurea · Mk 13, 24–32; Bedos aiškinimas · vertimas į lietuvių kalbą

Bedos aiškinime žodžiai apie praeinantį dangų ir žemę nereiškia, kad Dievo kūrinys bus tiesiog panaikintas. Praeina dabartinis jo pavidalas. Autorius primena Petro kalbą apie vandens ir ugnies teismą: tai, kas žmogui atrodė nekintama gyvenimo aplinka, taip pat yra Dievo valdžioje.

Ši mintis keičia klausymo kryptį. Evangelija ne tik sukrečia pasitikėjimą esama tvarka; ji atveria Dievo atnaujinamos tikrovės horizontą. Kristaus žodžių tvarumas leidžia laukti ne tuštumos, bet jo pažado išsipildymo. Tai senasis dvasinis aiškinimas, vedantis į naujos kūrinijos viltį, o ne fizikinis pasaulio raidos modelis.

ST → NT. Tvano vanduo → Petro minimas galutinis ugnies teismas ir atnaujinta kūrinija; Beda šiuo ryšiu aiškina Mk 13, 31.

Šaltinis: Catena aurea · Mk 13, 24–32; Bedos aiškinimas.

Augustinas · Priimti dabar ateinantį Kristų

Naudotis pasauliu, bet jam nevergauti.

Augustinas · Ps 95 (96) aiškinimas, 14–15 · vertimas į lietuvių kalbą

Kokia gi tai Kristaus meilė – bijoti jo atėjimo?

Augustinas · Ps 95 (96) aiškinimas, 14–15 · vertimas į lietuvių kalbą

Augustinas skiria paskutinį Kristaus atėjimą ir jo dabartinį atėjimą per skelbėjus. Psalmės pažadą, kad Viešpats ateina teisti, jis susieja su Evangelijos Žmogaus Sūnumi ir Bažnyčios skelbiama sutaikinimo žinia. Pasirengimas ateičiai prasideda nuo šiandien priimamo Kristaus: ar jo žodis jau gali keisti mano pasirinkimus?

Pasaulio daiktais galima naudotis, tačiau neleisti jiems tapti šeimininkais. Nežinoma valanda nekenkia tam, kas pasirengęs; meilė padeda laukti susitikimo. Tęsinys šį laukimą padaro apčiuopiamą: gailestingai teisiami tie, kurie patys renkasi gailestingumą. Teismo viltis tikrinama tuo, kaip šiandien elgiuosi su žmogumi, kuriam galiu padėti.

ST → NT. Psalmėje ateinantis Viešpats → Evangelijos Žmogaus Sūnus ir jo sutaikinimo žinią nešanti Bažnyčia; šį ryšį įvardija Augustinas.

Šaltinis: Augustinas · Ps 95 (96) aiškinimas, 14–15.

Kiprijonas Kartaginietis · Mirtis ir pažadas būti su Kristumi

Tai ne pabaiga, o perėjimas.

Kiprijonas · Apie mirtingumą, 22–23 · vertimas į lietuvių kalbą

Pasikeisti ir atsinaujinti pagal Kristaus panašumą.

Kiprijonas · Apie mirtingumą, 22–23 · vertimas į lietuvių kalbą

Kiprijonas ligos ir mirtingumo akivaizdoje primena Kristaus pažadą būti su juo. Jo argumentas remiasi ir Pauliaus kalba apie perkeistą kūną, ir Jėzaus malda, kad savieji regėtų jo šlovę. Tikėjimas perėjimu nepanaikina kūno vertės: laukiama žmogaus atnaujinimo pagal Kristaus panašumą.

Šį laukimą Kiprijonas susieja su Dievui patikusiu Henochu ir Išminties knygos liudijimu apie paimtą teisųjį. Senojo Testamento pavyzdžiai jam atveria pasitikėjimo kelią į Kristaus pažadėtą bendrystę. Šio sekmadienio prisikėlimo viltį galima skelbti taip pat konkrečiai: žmogaus ateitis yra būti su Viešpačiu, o ne vien likti kitų atmintyje.

ST → NT. Henochas ir Išminties knygos teisusis → gyvenimas su Kristumi bei perkeisto kūno pažadas; taip ST liudijimus sugretina pats Kiprijonas.

Šaltinis: Kiprijonas · Apie mirtingumą, 22–23.

Šv. César de Bus · Būsimą katechetą mokė ir nemokėjusi skaityti moteris

Tikėjimo, Gyvenimo Žodžio perdavimas.

Šv. Paulius VI apie Césaro de Bus tarnystę · 1975-04-27 · vertimas

Paulius VI, pasakodamas apie Césaro de Bus atsivertimą, išskiria tris pagalbininkus: siuvėją ir zakristijoną Louis Guyot, Antoinette Réveillade bei jėzuitą Pierre Péquet. Antoinette tikriausiai nemokėjo skaityti, tačiau prašydavo Césarą paskaityti šventųjų gyvenimus. Taip jaunas, lengvabūdiško gyvenimo viliojamas žmogus gaudavo progą sustoti, mąstyti ir melstis.

Būsimasis katechetas pirmiausia pats leidosi vedamas. Nei socialinis kuklumas, nei menkas išsilavinimas neužkirto kelio kitiems padėti jam atpažinti pašaukimą. Danieliaus žodžiai apie vedančiuosius į teisumą čia įgauna netikėtą veidą: žmogų į Dievo kelią gali pakviesti ir tas, kuriam jis pats garsiai skaito knygą.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 3: išmintis šviečia per pagalbą kitam atrasti gyvenimo kryptį.

Šaltinis: Šventųjų skelbimo dikasterija · César de Bus; Pauliaus VI 1975-04-27 homilija.

Šv. Luigi Scrosoppi · Darbas sustoja, meilės pavedimas lieka

Meilė! Meilė! Štai jūsų vienuolinės šeimos dvasia.

Šv. Luigi Scrosoppi paskutiniai žodžiai seserims · dikasterijos biografija · vertimas

1883 m. pabaigoje Scrosoppi jėgas pakirto liga ir nuolatinis karščiavimas. Jis turėjo sustabdyti veiklą, nors ilgus metus buvo įpratęs rūpintis kitais. Seserims priminė, kad vienuolinę šeimą augino Dievas, ir ragino nebijoti. Artėjant pabaigai norėjo su visais atsisveikinti.

Paskutiniame pavedime jis kalbėjo apie būsimus išbandymus ir naują gyvenimą, o bendruomenės dvasią sutelkė į kartojamą žodį „meilė“. Mirė 1884 m. balandžio 3 d. Įpėdinėms liko aiški kryptis, kurią galima vykdyti ir nebesant steigėjo: gelbėti žmones meile. Evangelijos žodžių tvarumas padeda taip žvelgti ir į savų darbų trapumą – priimtas Kristaus pavedimas gali duoti vaisių ilgiau už mūsų veiklą.

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 31: praeinantis žmogaus darbas gali perduoti kitiems išliekantį meilės pašaukimą.

Šaltinis: Šventųjų skelbimo dikasterija · Luigi Scrosoppi, paskutinė liga ir žodžiai.

Šv. Pedro de Betancur · Vakaro gatvėje suskambantis varpelis

Atminkite, broliai, kad turime vieną sielą; ją praradę, nebesusigrąžinsime.

Šv. Pedro de Betancur raginimas · L’Osservatore Romano, 2002-08-09, pranciškonų paskelbtas tekstas · vertimas

Pedro de Betancur tarnystė Gvatemaloje apėmė ir savitą vakaro pasivaikščiojimą. Gatvėmis bei aikštėmis jis eidavo su varpeliu ir primindavo žmogaus atsakomybę už savo gyvenimą. Pažįstamas miesto garsas tapdavo kvietimu susimąstyti apie sielą ir atsivertimą.

Tokį perspėjimą skelbė žmogus, kurio dienos buvo skirtos gailestingumo darbams. Rūpestis amžinuoju likimu ir pagalba kenčiančiajam jo gyvenime ėjo drauge. Šis vakaro vaizdas padeda Evangelijos nežinomą valandą susieti su šiandienos apsisprendimu: išgirstas raginimas gali pažadinti dėmesį tam, ką jau dabar patiki Dievas.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 2; Mk 13, 32: amžinojo gyvenimo perspektyva kviečia laiku atsiversti.

Šaltinis: Pranciškonų šaltinis · Pedro de San José Betancur, gatvių apaštalavimas.

Šv. Albertas Hurtado · Pasitikėjimo malda skausmo valandą

Esu patenkintas, Viešpatie, patenkintas.

Šv. Alberto Hurtado malda ligos metu · Šventojo Sosto biografija · vertimas

Kasos vėžys Alberto Hurtado gyvenimą užbaigė per kelis mėnesius. Šventojo Sosto biografija išsaugo jo kartotą trumpą maldą net stipriai skaudant. Jis mirė 1952 m. rugpjūčio 18 d., po intensyvių tarnystės metų Čilėje.

Malda trumpa, tačiau joje telpa tiesioginis kreipinys į Viešpatį ir pasitikėjimo atsakas. Žmogus, kuriam trūksta fizinių jėgų, dar gali pavesti save Dievui. Psalmės džiaugsmą Dievo artume šis epizodas padeda girdėti ir ligonio kambaryje: pašaukimas bendrauti su Viešpačiu lieka gyvas iki paskutinės gyvenimo atkarpos.

Ryšys su skaitiniais. Ps 15 (16), 8–11: Dievo artumas gali būti atrama ir tada, kai kūnas silpsta.

Šaltinis: Šventojo Sosto biografija · Alberto Hurtado, paskutinė liga, 1952 m..

Šv. Jonas Paulius II · Amžinybės ilgesys ir kūrybingai gyvenama senatvė

Tai laikas, kurį reikia kūrybingai panaudoti dvasiniam gyvenimui gilinti.

Šv. Jonas Paulius II · Laiškas pagyvenusiems žmonėms, 16 · vertimas

1999 m. laiško pagyvenusiems žmonėms šešioliktame skirsnyje Jonas Paulius II senatvę aprašo kaip pasitikėjimo Dievu laiką. Jis konkrečiai vardija gyvesnę maldą, meilės tarnystę, rūpinimąsi sveikata, protinių galių lavinimu ir santykiais. Bendruomenė gali sudaryti sąlygas vyresniam žmogui dalytis laiku, gebėjimais bei patirtimi.

Toliau popiežius sugretina gyvenimo dovanos branginimą ir augantį amžinybės troškimą. Abu dalykai gali bręsti kartu. Laukdamas Kristaus žmogus turi ką dovanoti jau šiandien: dėmesį, maldą, išmintį, išklausymą. Psalmės gyvenimo takas taip atsiveria kaip prasmingai gyvenama dabartis, nukreipta į Dievo bendrystės pilnatvę.

Ryšys su skaitiniais. Ps 15 (16), 11; Mk 13, 32: ateitį patikėjus Dievui, dabartis lieka kūrybingos meilės laiku.

Šaltinis: Jonas Paulius II · Laiškas pagyvenusiems žmonėms, 1999, 16.

Šv. Tomas Akvinietis · Nuo pridengto artumo prie veido regėjimo

Jėzau, kurį dabar regiu pridengtą, […] tebūnu laimingas regėdamas tavo šlovę.

Šv. Tomas Akvinietis · Adoro te devote, paskutinės strofos ištrauka · vertimas iš lotynų kalbos

„Adoro te devote“ maldos pabaigoje į Eucharistijoje esantį Jėzų kreipiamasi su troškimu vieną dieną regėti jo veidą. Dabar tikintysis susitinka pridengtą artumą; malda krypsta į šlovės regėjimą. Tas pats Kristus yra ir šiandienos tikėjimo atrama, ir būsimosios laimės pilnatvė.

Tai padeda susieti Laiško žydams vienintelę auką ir psalmės džiaugsmą Dievo akivaizdoje. Priimdamas Kristaus dovaną žmogus mokosi trokšti paties Dovanotojo. Eucharistinis gyvenimas ugdo laukimą: dabartinis susitikimas turi ateities horizontą, kuriame tikėjimo ženklai užleis vietą regėjimui.

Ryšys su skaitiniais. Žyd 10, 14; Ps 15 (16), 11: Kristaus dovana veda į bendrystės su Dievu pilnatvę.

Šaltinis: Tomas Akvinietis · Adoro te devote, paskutinė strofa; lotyniškas tekstas.

Šv. Bonaventūra · Velykų perėjimas su Kristumi

Per Raudonąją jūrą Kryžiaus lazda.

Šv. Bonaventūra · Sielos kelias į Dievą, VII, 2 · vertimas

„Sielos kelio į Dievą“ pabaigoje Bonaventūra žvelgia į Nukryžiuotąjį tikėjimu, viltimi ir meile. Išėjimas iš Egipto, Raudonosios jūros perėjimas, dykuma ir mana susijungia į dvasinės kelionės vaizdą. Mozės lazda čia tampa Kryžiaus ženklu: Kristaus dėka žmogus pereina iš vergijos į Dievo artumą.

Autorius kalba apie maldoje išgyvenamą perėjimą su Kristumi. Net poilsį kape jis susieja su pažadu būti su Jėzumi rojuje. Danieliaus prisikėlimo viltis ir Laiško žydams auka taip kviečia ne vien svarstyti ateitį, bet tikėjimu priimti gelbstintį Kristaus artumą. Kelionės kryptį nustato jo Velykos.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 2; Žyd 10, 11–14: mirtį peržengianti viltis remiasi Kristaus perėjimu ir jo dovana mums.

Šaltinis: Bonaventūra · Sielos kelias į Dievą, VII, 2.

Ambraziejus · Kas užstoja mėnuliui šviesą?

Ambraziejus mėnulio švytėjimą sieja su iš saulės gaunama šviesa: įsiterpusi žemė sukelia užtemimą. Taip jis aiškina ir Bažnyčios gebėjimą šviesti Kristaus šviesa. Persekiojimo metu pernelyg stipri meilė pasauliui gali ją užstoti. Šiame dvasiniame palyginime svarbiausia kliūtis tarp šviesos šaltinio ir ją priimančiojo. Žmogus gali rūpintis tuo, kas žemiška, tačiau prisirišimas gali trukdyti priimti Kristaus tiesą kaip savo gyvenimo atramą.

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 24–27: dangaus šviesulių vaizdas senajame komentare kviečia patikrinti ir tikėjimo skaidrumą.

Šaltinis: Ambraziejus · Lk 21, 25 aiškinimas, Catena aurea.

Grigalius Didysis · Garsas nutilo, mintis išliko

Grigalius sugretina, regis, patvariausius dalykus – dangų ir žemę – su greitai išnykstančiu žodžio garsu. Ištartas garsas jau nutilęs, tačiau juo perteikta mintis gali išlikti. Šis skirtumas padeda suprasti Kristaus pažadą: jo žodžių tvarumas nepriklauso nuo garso trukmės.

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 31: Jėzaus pažadas patikimesnis už tai, kas atrodo nepajudinama.

Šaltinis: Grigalius Didysis · I Evangelijos homilija, 4–5 (PL 76, 1077–1081).

Grigalius Didysis · Pasaulio senatvės vaizdas

Pasaulio nepastovumą Grigalius lygina su kūno senėjimu: mažėja jėga, linksta laikysena, kalbą pertraukia silpstantis kvėpavimas. Šiuo senuoju vaizdu jis parodo žemiškų atramų ribotumą. Tai, kas dabar stipru, savaime netampa amžinu; širdžiai reikia atramos Dieve.

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 31: regimos tvarkos trapumas atveria klausimą apie išliekantį pažadą.

Šaltinis: Grigalius Didysis · I Evangelijos homilija, 4–5 (PL 76, 1077–1081).

Grigalius Nysietis · Vėl susijungiantys gyvsidabrio lašeliai

Grigalius Nysietis pasitelkia po dulkėtą paviršių išsisklaidžiusio gyvsidabrio vaizdą. Maži lašeliai, surinkti draugėn, susilieja su tos pačios medžiagos lašeliais. Taip autorius padeda įsivaizduoti, kodėl iširimas neturėtų būti laikomas neįveikiama kliūtimi Kūrėjui. Jo argumente žmogaus atkūrimas priklauso Dievo galiai: išsisklaidymas mūsų akims dar nereiškia, kad pats žmogus prarastas Dievui.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 2: dulkėse gulinčiųjų pabudimo viltis remiasi tuo, kas juos pašaukia.

Šaltinis: Grigalius Nysietis · Apie žmogaus sukūrimą, XXVII, 6.

Tatianas · Kas saugoma turtingojo Viešpaties aruoduose?

II amžiaus krikščionių apologetas Tatianas apie net ugnyje ar vandenyje išsisklaidžiusį kūną kalba tarsi apie tai, kas saugoma turtingo Viešpaties sandėliuose. Žmogus nebežino, kur kas yra, o Dievui tai lieka žinoma. Šis saugojimo įvaizdis perkelia dėmesį nuo mūsų negalėjimo surasti pėdsakų prie Kūrėjo pažinimo ir galios. Prisikėlimo viltį autorius grindžia tuo, kad mirusysis nėra pradingęs iš Dievo akiračio.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 2; Ps 15 (16), 10: pasitikėjimas Dievu siekia toliau, negu žmogaus galimybė atsekti kūno likimą.

Šaltinis: Tatianas · Kalba graikams, VI.

Blaise Pascal · Pasmerktųjų laukimas

Pascalis žmogaus mirtingumą vaizduoja kaip surakintų pasmerktųjų būklę. Vieniems mirštant, likusieji mato ir savo laukiančią pabaigą. Tai sukrečiantis bendros žmogaus padėties palyginimas, skirtas pažadinti iš abejingumo esminiam gyvenimo klausimui. Danieliaus pažadas ir Evangelijos nežinoma valanda prabyla į tokį ribotumą: ar turiu viltį, kuri pajėgia pasiekti ir mirtį?

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 2; Mk 13, 32: savo mirtingumo pripažinimas atveria klausimą apie Dievo pažadą.

Šaltinis: Blaise Pascal · Mintys, 199 (Brunschvicgo numeracija).

Maironis · Dūmas, išnykstantis ir be vėjo

Maironio eilėraštyje žmogaus praeinamumas palyginamas su išnykstančiu dūmu, kuriam nė vėjo nereikia. Greta iškyla daugybė gyvenusių ir kentėjusių žmonių, kurių vardų nebežinome. Šis lietuvių poezijos vaizdas leidžia pajusti, kaip menkai žmogaus ateitį užtikrina vien atmintis ar šlovė. Evangelijos perspektyvoje klausimas krypsta į Kristaus žodį, o Danieliaus pažadas – į Dievą, pažadinantį ir jau pamirštus mirusiuosius.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 2; Mk 13, 31: biblinė viltis ieško patvaresnės atramos negu žmogaus išliekamoji šlovė.

Šaltinis: Maironis · Išnyksiu kaip dūmas, Pavasario balsai (1895).

Dangų laikęs paukštelis

Paukštelis gulėjo ant nugaros, į dangų iškėlęs abi kojas. Atskridęs kitas paukštis stebėjosi tokia poza. Gulintysis paaiškino, kad laiko dangų: jeigu kojas patrauktų, dangus nukristų. Todėl nejudėjo, saugodamas savo svarbią atramą.

Nuo medžio atsiskyrė lapas. Išsigandęs paukštelis pašoko ir beregint nuskrido. Jo kojos jau nieko nebelaikė. O dangus liko savo vietoje. Vos vienas lapas išsklaidė įsitikinimą, kad nuo dviejų mažų kojelių priklauso visas pasaulis.

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 31–32: ateities atrama yra Dievo pažadas; žmogus neprivalo pats laikyti viso dangaus.

Šaltinis: San Timoteo parapija, Termolis · Chi regge il cielo, 2015-10-27.

Robertas Hugh Bensonas · Giesmė ir šūvis

Bensono apsakyme senas kunigas prisimena aštuoniolikmetį save su nauju pistoletu. Triušių nušauti nepavyko, todėl susierzinęs pastebėjo ant saulės apšviestos šakos giedantį strazdą. Jis žinojo, kad neturi priežasties žudyti, tačiau pasidavė norui parodyti savo galią. Po šūvio giesmė nutilo. Krūmo tamsoje jaunuolis išvydo iš kritusio paukščio besijuokiantį veidą.

Išsigandęs jis susirado dar šiltą strazdą ir išnešė į atvirą pievą. Pistoletą su šoviniais metė į tvenkinį, o paukštį palaidojo. Pasakojimo pabaigoje senojo kunigo žvilgsnis sustoja ties Nukryžiuotuoju: tas, kuris prisiima žmonių sielvartą, yra viena su Tėvu, žinančiu ir apie krintantį žvirblį. Pažinęs savo žiaurumą žmogus ima mokytis rūpestingo žvilgsnio.

Ryšys su skaitiniais. Ps 15 (16), 8–11; Žyd 10, 12: Dievo artumo ir Kristaus aukos šviesoje gyvybė nebetampa priemone savo galiai parodyti.

Šaltinis: Robert Hugh Benson · The Light Invisible, The Watcher (1903).

Levas Tolstojus · Koplyčia, batai ir medis

„Trijose mirtyse“ sunkiai serganti ponia skuba išvažiuoti į užsienį, tikėdamasi ten pasveikti. Toje pačioje stotyje ant krosnies guli mirštantis vežėjas Fiodoras. Jaunas Serioža paprašo jo naujų batų. Fiodoras atiduoda, paprašęs po mirties nupirkti antkapį. Batai jaunuoliui puikiai tinka, o senasis vežėjas kitą rytą randamas miręs.

Pavasarį miršta ir ponia; prie jos skaitomos psalmės apie mirštančius kūrinius bei Dievo dvasią, atnaujinančią žemę. Jai pastatoma akmeninė koplyčia, o Fiodoro kapą tebežymi tik žolė. Primintas pažadas paskatina Seriožą bent kryžiui nusikirsti medį. Rytmečio miške nuaidi kirvis, medis nuvirsta, o aplink vėl gieda paukščiai. Skirtingai palydėtos mirtys palieka ir neįvykdyto žodžio klausimą.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 2; Ps 15 (16), 10–11: žmogaus likimas didesnis už jo kapo puošnumą; pažadas mirštančiajam reikalauja ištikimybės.

Šaltinis: Levas Tolstojus · Trys mirtys (1859), I–IV.

Jerome K. Jerome · Svečio atsisveikinimas

Jerome’o pasakojimo pensione gyvena panelė Devine, svarstanti tekėti už turtingo, jai nemielo vyro. Keistasis svečias vis laiko ją kilniaširde. Jo akivaizdoje sunku galutinai priimti santuoką vien dėl patogaus gyvenimo. Kai svečias ateina atsisveikinti, ji išberia savo apskaičiavimą: pinigai ir tai, ką už juos galima nusipirkti, jai esą svarbiausia.

Svečias nesutinka, kad šis apskaičiavimas pasakytų visą tiesą apie ją. Primena jos mylimą jaunuolį ir tvirtina, kad geresnioji jos pačios savastis neleis ramiai išsižadėti meilės. Jo balsas sujungia švelnumą ir reiklumą. Mergina supranta, kad pasirinkimas turi atitikti tai, kuo ji gali būti. Ji palydi svečią, šis dingsta rūke, o duris ji uždaro tyliai.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 3: vesti kitą į teisumą kartais reiškia padėti jam neišduoti jau pažintos gerosios krypties.

Šaltinis: Jerome K. Jerome · The Passing of the Third Floor Back (1907).

Charles Dickens · Perspėjimas prie tunelio

Dickenso vaiduoklių apsakyme geležinkelio signalininkas gyvena tarp drėgnų uolų prie tamsaus tunelio. Savo darbą atlieka tiksliai, tačiau jį kankina regima figūra prie raudono signalo. Ji moja ir perspėja saugotis. Po pirmo pasirodymo įvyksta nelaimė, po kito traukinyje miršta keleivė. Vėl grįžęs perspėjimas nepasako nei pavojaus vietos, nei to, ką žmogus galėtų padaryti.

Jį išklausęs lankytojas mėgina padėti ir ruošiasi pasiūlyti gydytojo konsultaciją. Sugrįžęs sužino, kad signalininką tą rytą partrenkė lokomotyvas. Mašinistas pasakoja šaukęs ir mojavęs – tais pačiais judesiais bei žodžiais, kurie persekiojo žuvusįjį. Paslaptis lieka. Įtemptas pasakojimas leidžia pajusti nerimą, kai žmogui tenka nepakeliama atsakomybė už ateitį, kurios jis nepajėgia suprasti.

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 32: Evangelijos nežinoma valanda kviečia pasitikėti Tėvu ir ištikimai atlikti šiandien patikėtą pareigą.

Šaltinis: Charles Dickens · The Signal-Man (1866), Three Ghost Stories.

Jeanas de La Fontaine’as · Šimtametis dar prašo palaukti

La Fontaine’o pasakėčioje daugiau kaip šimtą metų sulaukęs žmogus pasipiktina, kad Mirtis atėjo taip staiga. Jis dar nesurašęs testamento, turįs pasirūpinti giminaičiu, norėtų prie namo pristatyti sparną. Žmona irgi nenorinti jo išleisti. Jis prašo bent kiek laiko, tarsi visi šie reikalai būtų galėję prasidėti tik dabar.

Mirtis atsako, kad perspėjimų buvo gausu. Silpo žingsnis, klausymas, skonis, mirė ar sunkiai sirgo bendraamžiai. Senolis vis tiek nepasiruošė tam, ką nuolat matė. Pasakėčios pabaigoje siūloma gyvenimą palikti kaip vaišes – padėkojus šeimininkui. Taip atidėliojamų darbų sąrašas susiduria su klausimu, ar žmogus išmoko priimti savo gyvenimą kaip dovaną.

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 28–32: atpažinti savo ribotumo ženklus verta jau šiandien, nors tiksli valanda nežinoma.

Šaltinis: Jean de La Fontaine · Mirtis ir mirštantysis, VIII, 1.

Hansas Christianas Andersenas · Lapas, kurio niekas nebeieškojo

Anderseno pasakoje iš angelo nešamos gėlės nukrinta lapelis. Miške iš jo išauga nepaprastas augalas. Dagiai išjuokia svetimąjį, o botanikos profesorius jo neįstengia priskirti jokiai savo sistemai. Tik neturtinga mergaitė sustoja dėkodama Kūrėjui. Vieną lapą ji įdeda į paveldėtą Bibliją. Jis nevysta; po kelių savaičių Biblija su lapu atsiduria po mirusios mergaitės galva.

Kiauliaganys augalą išrauna ir sudegina pelenams. Tik vėliau karaliui pranešama, kad jo slogutį galėtų palengvinti to augalo lapai. Paieška pavėluota. Augimo vietą aptveria aukso tvora, pastato sargybą, profesorius parašo veikalą, tačiau karaliaus liūdesys lieka. Nieko nežinoma apie vienintelį išlikusį lapą mergaitės karste. Pasakos pabaiga sugretina gyvą priimtą dovaną ir iškilmingą jos atminimo vietą.

Ryšys su skaitiniais. Ps 15 (16), 11; Mk 13, 31: gyvybę teikianti dovana svarbesnė už išorinį jos pagerbimą; Dievo žodį reikia priimti, kol jis mus pasiekia.

Šaltinis: H. C. Andersen, A Leaf from Heaven (1853), visas pasakos tekstas.

180 m. Kartagina · Dėželėje buvo Pauliaus laiškai

180 m. liepos 17 d. Kartaginoje prokonsulas Saturninas tardė krikščionių grupę. Išlikusiame kankinystės akte greta klausimų apie imperatorių atsiranda labai konkretus: ką jie nešasi dėželėje? Speratas atsakė, kad knygas ir Pauliaus laiškus. Teismo salėje susitiko dvi valdžios sampratos: reikalavimas prisiekti imperatoriaus genijumi ir žmonių ištikimybė Dievui, kurio žodį jie saugojo.

Saturninas pasiūlė trisdešimt dienų apsigalvoti, tačiau grupė savo tapatybės neišsižadėjo. Nutartyje paskelbta mirties nuo kalavijo bausmė; pabaigoje išvardyti dvylika nuteistųjų. Akte jų atsakas perteikiamas kaip padėka Dievui ir dangaus viltis. Maža knygų dėželė teismo salėje padeda įsivaizduoti, ką reiškė turėti atramą, kurios valdžios nuosprendis nepanaikina.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 1–3; Mk 13, 31: tikėjimo liudytojų viltis remiasi Dievo ištikimybe, pranokstančia žemiško teismo sprendimą.

Šaltinis: Acta martyrum Scillitanorum, Kartagina, 180 m. liepos 17 d.; New Advent.

III a. Roma · Prie kapų tapytas prikėlimas

Priscilos katakombose prie Romos Salarijos kelio išliko III a. antrosios pusės tapyba. Graikiškosios koplyčios vardą davė dvi graikiškos inskripcijos. Patalpoje įrengtos trys nišos sarkofagams ir suolas prie kapų rengtiems mirusiųjų atminimo valgymams. Ant sienos matomas septynių žmonių stalas su duona ir žuvimi; vienas laužia duoną.

Šiame laidojimo kambaryje vaizduojami ir bibliniai išgelbėjimo įvykiai: vanduo iš uolos, Izaoko aukojimas, Lozoriaus prikėlimas. Kapą supa istorijos apie Dievą, kuris gelbsti ir dovanoja gyvybę. Archeologinis palikimas leidžia pamatyti, kokiais vaizdais ankstyvieji krikščionys palydėdavo savuosius: šalia tikros mirties jie paliko ir tikėjimo liudijimą.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 2; Ps 15 (16), 10–11; Žyd 10, 12: mirusieji patikimi gyvybės Dievui, o Bažnyčios atminimas siejasi su Kristaus auka.

Šaltinis: Popiežiškoji sakralinės archeologijos komisija, Priscilos katakombos, III a. tapyba; Roma Capitale, Priscilos katakombų archeologinis aprašas: Graikiškoji koplyčia ir Lozoriaus prikėlimo scena.

1833 m. lapkritis · Dangus sužibo, laikraščiai rinko liudijimus

1833 m. lapkričio 12-osios naktį į 13-ąją JAV dangų užpildė Leonidų meteorai. Reginys tęsėsi iki aušros. Jeilio profesoriui Denisonui Olmstedui savo stebėjimų neužteko: dar rytą jis parašė laikraščiui „New Haven Daily Herald“, prašydamas žmonių kuo tiksliau aprašyti, kada prasidėjo reiškinys ir iš kurios dangaus vietos sklido šviesos.

Kiti laikraščiai perspausdino kreipimąsi. Iš skirtingų vietų pradėjo plaukti paprastų stebėtojų pasakojimai. Olmstedas juos sugretino, o 1834 m. paskelbė tyrimo rezultatus. Įspūdingas dangus virto ne vien išgąsčio reginiu, bet ir bendro pažinimo darbu: vienas žmogus negalėjo matyti visko, todėl reikėjo daugelio liudininkų atidumo.

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 24–32: dangaus reiškinys skatina atidumą, tačiau savaime nesuteikia teisės nustatyti Kristaus sugrįžimo datos.

Šaltinis: Library of Congress, 1833 m. Leonidų liudininkai ir Denisono Olmstedo tyrimas, 2020-09-02.

1943 m. Montekasinas · Dėžės išvažiavo prieš griūtį

Artėjant frontui Montekasino abatijoje buvo kraunamos dėžės. Bibliotekoje ir archyve gulėjo pergamentiniai rankraščiai, ankstyvosios spausdintos knygos, popiežių dokumentai, meno kūriniai. 1943 m. perkėlimą pasiūlė karininkai Maximilianas Beckeris ir Julius Schlegelis. Abatas Gregorio Diamare sutiko: ant kalno stovintis vienuolynas artėjo prie karo grėsmės.

Vienuoliai ir italų pabėgėliai padėjo pakuoti. Naktimis kroviniai, lydimi vienuolių, buvo gabenami Romos link. Po kelių mėnesių, 1944 m. vasarį, abatiją sugriovė bombardavimas. Išgabenti rinkiniai išvengė tos griūties. Jų išsaugojimas prasidėjo anksčiau – nuo žmonių sprendimo nebelaukti, kol pavojus taps neišvengiamas.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 3; Mk 13, 28–31: pažinti laiko ženklus reiškia atsakingai saugoti tai, kas padeda perduoti tikėjimą kitoms kartoms.

Šaltinis: Montekasino abatija, 1943 m. meno kūrinių, archyvo ir bibliotekos išgabenimas.

1991 m. Vilnius · Studijos durys dar laikėsi

Sausio 13-osios naktį Eglė Bučelytė su režisiere nusileido į antrąją televizijos studiją. Buvo girdėti šūviai prie bokšto. Studijoje žurnalistė liko su operatoriumi; durys užrakintos iš išorės. Ji prisimena sprogimus, drebančias sienas ir pro stiklą matomus kariškius, įsiveržusius prie režisieriaus pulto. Paskui imtos laužti jų durys.

Bučelytė rašo, kad studijoje liko iki tol, kol desantininkai kirviu iškapojo duris. Išvaryta į koridorių matė dūmus, stiklo šukes, išvartytus gėlių vazonus. Kareiviai grasino šaudyti, jei žmonės kalbės. Liudijimas nepaslepia baimės ir suirutės; jis leidžia pamatyti konkrečią žmogaus darbo vietą, kurios šiąnakt nepavyko tiesiog palikti ramiai užrakinus duris.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 1; Mk 13, 32: nežinomybės akivaizdoje ištikimybė įgauna labai konkrečią vietą ir užduotį; liudyti galima ir neturint ateities garantijų.

Šaltinis: Eglės Bučelytės liudijimas, Lietuva, 1991.01.13, p. 173–174; Nacionalinė biblioteka.

2000 m. Vatikanas · Paslaptį paskelbus ateities kalendoriaus neatsirado

2000 m. birželio 26 d. 11.30 val. Vatikano spaudos salėje Josephas Ratzingeris ir Tarcisio Bertone pristatė dokumentą apie Fatimos žinią. Kartu su trečiąja vadinamosios paslapties dalimi paskelbta sesers Liucijos rankraščio reprodukcija ir teologinis komentaras. Po ilgų spėliojimų skaitytojai gavo patį tekstą ir jo aiškinimą.

Pristatymo posūkis buvo netikėtas ieškantiems nelaimių tvarkaraščio. Ratzingeris skyrė viešąjį Apreiškimą Kristuje nuo privačių apreiškimų. Komentare perspėjo nelaikyti regėjimo iš anksto nufilmuota neišvengiama ateitimi: malda, atsivertimas ir žmogaus laisvė yra reikšmingi. Dokumento paskelbimas kvietė atsakyti Dievui dabartyje, užuot ieškojus slapto įvykių kalendoriaus.

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 31–32; Žyd 10, 14: krikščionio atrama yra Kristus; regėjimai vertinami pagal tai, ar padeda juo sekti.

Šaltinis: Šventojo Sosto spaudos tarnyba, dokumento Il Messaggio di Fatima pristatymas, 2000-06-26; Tikėjimo mokymo kongregacija, The Message of Fatima, J. Ratzingerio teologinis komentaras, 2000-06-26.

2026 m. Siksto koplyčia · Nuo teismo vaizdo nuimtas baltas šydas

2026 m. vasario 1 d. Siksto koplyčioje pradėti Mikelandželo „Paskutinio teismo“ freskos priežiūros darbai baigėsi kovo 27-ąją. Atvaizdą dengė plonas balkšvas sluoksnis, slopinęs spalvas ir šviesotamsą. Tyrėjai nustatė kalcio laktatą: druska susidarė ore esančiai pieno rūgščiai reaguojant su freskos kalcio junginiais.

Restauratoriams prireikė japoniško popieriaus ir distiliuoto vandens. Nuėmus sluoksnį vėl išryškėjo spalvos, persipinantys kūnai, žvilgsniai ir judesiai. Koplyčia per darbus liko atvira. Vatikano muziejų aprašas parodo, kaip tyliai prisidedantis beveik nepastebimas sluoksnis gali pakeisti matymą – ir kaip kantrus rūpinimasis leidžia vėl aiškiau išvysti prieš akis buvusį vaizdą.

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 2–3; Mk 13, 26: Paskutinio teismo tema skatina peržiūrėti savo žvilgsnį ir gyvenimą Dievo pažado šviesoje.

Šaltinis: Vatikano muziejai, Paskutinio teismo freskos priežiūros darbai, 2026-02-01–03-27.

1. Pranciškus · Ateitis, kurią ruošia Dievas

Nors visa praeina, Kristus pasilieka. […] Nepamirškime, kad Dievas mums rengia gyvenimo ir džiaugsmo ateitį.

Pranciškus, Viešpaties angelas, 2024-11-17 · vertimas į lietuvių kalbą

Mk 13, 31. Kalbėdamas apie krizes ir netektis popiežius kviečia ateitį matyti Kristaus pažado šviesoje. Pasitikėjimas jo žodžiu duoda kryptį ir tada, kai ankstesnės gyvenimo atramos susvyruoja.

Šaltinis: Pranciškus · Viešpaties angelas, 2024-11-17.

2. Benediktas XVI · Pasaulio sukrėtimų centre — Kristus

Jis yra tikrasis Įvykis, kuris pasaulio sukrėtimų sūkuryje lieka tvirta ir pastovia atrama.

Benediktas XVI, Viešpaties angelas, 2012-11-18 · vertimas į lietuvių kalbą

Mk 13, 26–31. Sakinio „jis“ yra Kristus. Benediktas aiškina, kad apokaliptinių vaizdų centras yra jo asmuo, mirtis ir prisikėlimas; per jį susijungia dabartis ir ateitis.

Šaltinis: Benediktas XVI, Viešpaties angelas, 2012-11-18.

3. Jonas XXIII · Nesutikti su nuolatiniais nelaimių pranašais

Mums regis, turime ryžtingai nesutikti su tais nelaimių pranašais, kurie visuomet skelbia blogiausia, tarsi jau grėstų pasaulio pabaiga.

Jonas XXIII, Gaudet Mater Ecclesia, IV, 3, 1962-10-11 · vertimas į lietuvių kalbą

Mk 13, 28–32. Susirinkimo atidarymo kalboje šis sakinys eina po kritikos, skirtos dabartį vien griuvėsiais laikančiam žvilgsniui. Tikras laiko ženklų pažinimas dera su pasitikėjimu Apvaizda.

Šaltinis: Jonas XXIII, Gaudet Mater Ecclesia, 4.3, 1962-10-11.

4. Benediktas XVI · Teismo viltis — skriauda neturi paskutinio žodžio

Yra teisingumas. Yra praeities kančios „atšaukimas“, viską atitaisantis atlyginimas.

Benediktas XVI, Spe salvi, 43, 2007-11-30 · vertimas į lietuvių kalbą

Dan 12, 2–3; Mk 13, 26. Šios eilutės enciklikoje siejamos su kūno prisikėlimu. Galutinis teisingumas reiškia viltį, kad kančia ir istorijos neteisybė neliks neatsakytos. Gretimame skyriuje išlaikomas ir asmeninės atsakomybės rimtumas.

Šaltinis: Benediktas XVI, Spe salvi, 43, 2007-11-30.

5. Jonas Paulius II · Amžinybė įžengė į laiką

Amžinybė įžengė į laiką: kokia „pilnatvė“ galėtų būti didesnė už šią? Kokia kita „pilnatvė“ būtų įmanoma?

Jonas Paulius II, Tertio millennio adveniente, 9, 1994-11-10 · vertimas į lietuvių kalbą

Žyd 10, 12–14; Mk 13, 26. Laiške kalbama apie Įsikūnijimą. Istorijos tikslas siejamas su Dievo atėjimu pas žmogų ir žmogaus gyvenimo pilnatve Dieve; Kristaus laukimas turi jau įvykusio jo atėjimo pagrindą.

Šaltinis: Jonas Paulius II, Tertio millennio adveniente, 9, 1994-11-10.

6. Šv. Ignacas Lojola · Rinktis taip, kaip norėčiau būti pasirinkęs

Jau dabar laikytis tos taisyklės, kurios tada norėčiau būti laikęsis.

Šv. Ignacas Lojola, Dvasinės pratybos, 187 · vertimas į lietuvių kalbą

Dan 12, 2–3; Mk 13, 32. „Tada“ šiame punkte reiškia Teismo dieną. Ignacas siūlo šitaip vertinti dabartinį pasirinkimą: ko norėčiau būti laikęsis, kai prieš Dievą atsiskleis tikrasis jo svoris?

Šaltinis: Šv. Ignacas Lojola, Dvasinės pratybos, 187; Elder Mullan SJ vertimas, 1914.

7. Šv. Teresė Lizjietė · Įžengti į gyvenimą

Aš nemirštu, aš įžengiu į gyvenimą.

Šv. Teresė Lizjietė, LT 244, kun. Maurice’ui Bellière’ui, 1897-06-09 · vertimas į lietuvių kalbą

Ps 15 (16), 10–11; Dan 12, 2. Sunkiai sirgdama Teresė laiške atsisveikina su dvasiniu broliu ir žada užtarimą jo misijai. Trumpas sakinys išreiškia pasitikėjimą gyvenimą dovanojančiu Dievu mirties akivaizdoje.

Šaltinis: Šv. Teresė Lizjietė, laiškas kun. Maurice’ui Bellière’ui, LT 244, 1897-06-09.

8. Blaise Pascal · Permainos nepakeičia Dievo

Tu visuomet esi tas pats, nors aš esu pavaldus permainoms.

Blaise Pascal, Malda prašant gerai pasinaudoti liga, I · vertimas į lietuvių kalbą

Ps 15 (16), 5. 8; Mk 13, 31. Maldos žodžiai padeda kalbėti apie pasikeitusią ligonio padėtį ir pasitikėjimą Dievu. Keičiasi jėgos, savijauta, galimybės, o į Dievą vis dar kreipiamasi kaip į Tėvą.

Šaltinis: Blaise Pascal, Prière pour demander à Dieu le bon usage des maladies, I.

9. Šv. Josemaría Escrivá · Dievo vaiko atrama

Dievo vaikas nebijo nei gyvenimo, nei mirties, nes jo dvasinis gyvenimas remiasi dieviškosios įvaikystės suvokimu.

Šv. Josemaría Escrivá, Kalvė, 987 · vertimas į lietuvių kalbą

Ps 15 (16), 5. 8; Dan 12, 1–3. Ši mintis remiasi Tėvo gerumo pažinimu. Taip galima paaiškinti vidinę drąsą, kuri leidžia ir gyventi atsakingai, ir savo baigtinumą patikėti Dievui.

Šaltinis: Šv. Josemaría Escrivá, Kalvė, 987.

10. Boetijus · Amžinybė pranoksta ilgą trukmę

Amžinybė yra beribio gyvenimo turėjimas visa jo pilnatve ir tobulumu vienu metu.

Boetijus, Filosofijos paguoda, V, 6 · vertimas į lietuvių kalbą

Ps 15 (16), 11; Mk 13, 31. Filosofijos personifikacija čia kalba apie Dievo amžinybę. Tai padeda atskirti ją nuo tiesiog be galo pratęsto kalendoriaus: Dievo pilnatvė nepriklauso nuo prabėgančių akimirkų.

Šaltinis: Boetijus, Filosofijos paguoda, V, 6; H. R. James vertimas, 1897.

Pasaulio pabaiga turi tilpti į vakarotvarkę

Moteris skuba į bingo vakarą ir pastebi vyrą su plakatu apie artėjančią pasaulio pabaigą. Ji nori tikslesnės prognozės. Vyras vis tvirtina: labai greitai! Galiausiai patikslina – šiąnakt. Moteris susimąsto ir neramiai pasitikslina:

– O tai prieš bingą ar po jo?

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 28–32: ateities smalsumas gali visai nepajudinti dabartinių mūsų prioritetų.

Šaltinis: Kun. Tony Kadavil, XXXIII eilinis sekmadienis B, 2024-11-10; humoro publikacijos.

Vienos sąlygos mokytojas nepaminėjo

Mokytojas teiraujasi, kaip patekti į dangų. Gal parduoti namą, automobilį ir išdalyti pinigus? Vaikai purto galvas. Gal kasdien valyti bažnyčią? Vėl ne. Gal rūpintis gyvūnais, mylėti žmoną ir vaišinti vaikus saldainiais? Vis dar ne. Mokytojas pagaliau pasiduoda:

– Tai ko man dar trūksta?

Penkiametis nebeištveria:

– Pirmiausia reikia numirti!

Ryšys su skaitiniais. Dan 12, 2: prisikėlimo viltis prabyla apie tikrą mirtį ir gyvenimą anapus jos.

Šaltinis: Kun. Tony Kadavil, XXXIII eilinis sekmadienis B, 2024-11-10; humoro publikacijos.

Dvi žemiškos savijautos užuominos

Žmogus atgauna sąmonę, nors bičiuliai jau manė jį mirus. Visi iškart nori sužinoti, kaip ten buvo. Jis paaiškina nė kiek neabejojęs, kad tebėra gyvas: juk ir alkanas, ir kojos šaltos.

Bičiuliai teiraujasi, iš kur toks tikrumas. Jis samprotauja: danguje juk nealktų. O dėl kojų dar paprasčiau:

– Anoje vietoje mano kojos nebūtų sušalusios!

Ryšys su skaitiniais. Ps 15 (16), 11: juokelis parodo mūsų vaizduotės žemiškumą kalbant apie amžinybę.

Šaltinis: Peggy Edmund ir Harold Workman Williams, Toaster’s Handbook (1916), teminių juokelių rinkinys.

Advokatas jau pasiekė amžinybę

Advokatas ilgai aiškina painią bylą. Jo mintį darosi vis sunkiau susekti, o teisėjas jau aiškiai žiovauja. Advokatas mėgina mandagiai priminti savo pastangas: tikisi, kad teismo laiko pernelyg netrukdo.

Teisėjas patikslina padėtį:

– Mano drauge, trukdyti laiką ir brautis į amžinybę – labai skirtingi dalykai.

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 31: amžinybė pranoksta net ilgiausią mūsų kalbėjimą apie ją.

Šaltinis: Peggy Edmund ir Harold Workman Williams, Toaster’s Handbook (1916), teminių juokelių rinkinys.

Dar niekada nebuvo taip vėlu

Vyras nusiperka tokį aukštą laikrodį, kad vos įneša į namus. Didžiuojasi juo, net naktimis klausosi tiksėjimo. Vieną naktį mechanizmas sugenda ir laikrodis ima mušti valandas. Vyras pabunda ir skaičiuoja. Dešimt… dvidešimt… šimtas du!

Jis sėdasi lovoje ir žadina žmoną. Keltis reikia tuoj pat:

– Dar niekada gyvenime nebuvo taip vėlu!

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 32: laikrodžio garsumas dar nesuteikia patikimo žinojimo, kuri dabar valanda.

Šaltinis: Marion Dix Mosher, More Toasts (1922), teminių juokelių rinkinys.

Iš kur dabar skambinate?

Vyras pusryčiaudamas atsiverčia laikraštį ir perskaito žinią apie savo mirtį. Tuoj pat skambina bičiuliui pasitikslinti, ar ir šis matė tokį pranešimą. Bičiulis patvirtina: taip, žinoma, perskaitė.

Ir visai rimtai pasiteirauja:

– O iš kur jūs dabar skambinate?

Ryšys su skaitiniais. Mk 13, 32: spausdintas pranešimas taip pat nepaverčia žmogaus visažiniu apie gyvenimą ir mirtį.

Šaltinis: Marion Dix Mosher, More Toasts (1922), teminių juokelių rinkinys.

Anekdotas apie Jeremy Taylorą · Jaunystės trūkumą ištaisys

Jauną Jeremy Taylorą pristato Kenterberio arkivyskupui. Šis pareiškia, kad Tayloro amžius kliudo gauti pareigas: jis dar pernelyg jaunas. Atrodo, priekaišto nepaneigsi – užtenka pažvelgti į patį kandidatą.

Tačiau Tayloras prašo šią ydą atleisti ir tuoj pat pažada:

– Jeigu tik gyvensiu, pažadu ją ištaisyti!

Ryšys su skaitiniais. Ps 15 (16), 5; Mk 13, 32: galime žadėti pastangas, tačiau rytojaus nesame pasisavinę.

Šaltinis: Mark Lemon, The Jest Book, Cambridge leidimas (1865), anekdotų rinkinys.