Brangūs broliai ir seserys, susirinkome į Kristaus kančios pamaldas, kad mintimis, žodžiais ir gestais gyvai atmintume Kristaus kančią ir mirtį. Girdėjome Kančios istoriją to, kuris, pirmiau skelbtas Izaijo knygoje kaip Viešpaties Tarnas, tapo vyriausiasis Kunigas, aukojantis save patį Tėvui. Mūsų girdėtas pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos apie Viešpaties Tarno kančią yra itin svarbus. Pirmieji krikščionys susidūrė su pamatiniu klausimu: kokia yra Kristaus kančios prasmė? Jie ją surado kaip tik šiame skaitinyje, nes ši Izaijo knygos ištrauka yra vienintelė vieta Senajame Testamente, kur žmogaus mirtis yra susieta su kitų nuodėmėmis, kad būtų išgautas atleidimas. Tai tarsi išankstinis Jėzaus kančios ir nukryžiavimo prasmės aiškinimas ir atskleidimas.

Jau nuo pat pirmųjų šio skaitinio žodžių mūsų žvilgsnis yra kreipiamas į pačią esmę: esame kviečiami kontempliuoti ne tik Kryžiaus kančią, bet ir Kryžiuje slypinčią šlovę. Dievas sako: Iš tikrųjų mano tarnui seksis, jis bus aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas. (Iz 52, 13) Ir tuoj pat, po šios šlovingos pradžios, skelbiama kryžiaus agonija: Daugelis juo baisėjosi, – jo išvaizda buvo nežmoniškai sudarkyta, o jo pavidalas nebepanašus į žmogų. (Iz 52, 14) Šis tarnas neatrodė „patrauklus“, matant jį, netgi reikėjo „užsidengti veidą“, maža to, jis mums buvo „niekas“. (Iz 53, 2–3)

Jis buvo „niekas“, nes buvo „nušalintas“, „atskirtas“, „pasmerktas mirti“, palaidotas tarp „nedorėlių“ ir „piktadarių“, nors „nebuvo padaręs nieko bloga“. (Iz 53, 8–9) Paskelbta ir Jėzaus laikysena kančios atžvilgiu: Jis šią kančią priėmė „klusniai“, „nepraverdamas burnos“, kaip „vedamas pjauti avinėlis“. Jonas Krikštytojas Jį kaip tik tokiu ir pavadins: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29)

Ši jo vidinė laikysena mums yra itin reikšminga: kadangi jis prisiėmė mūsų negalias ir sau užsikrovė mūsų skausmus (Iz 53, 4), mes esame išgydyti jo žaizdomis (Iz 53, 5). Elijas Wieselis, žydų tautos atstovas, patekęs į Aušvico koncentracijos stovyklą, kartą buvo priverstas stebėti kariamus tris savo tautiečius. Jis rašo: *Du iš jų mirė tuoj pat, o vieno paauglio agonija tęsėsi pusę valandos. Tuo metu už nugaros išgirdau savo kaimyno balsą: ‘Kur yra Dievas? Kur jis?’ Kadangi paauglys dar vis pakabintas kovojo su mirtimi, vėl išgirdau tą patį balsą: ‘Kur dabar yra Dievas?’ Ir dabar jau savyje išgirdau atsakantį balsą: ‘Kur jis yra?’, Jis yra čia …. jis pakabintas ant virvės*.

Jis prisiėmė mūsų negalias ir sau užsikrovė mūsų skausmus (Iz 53, 4), todėl mes esame išgydyti jo žaizdomis (Iz 53, 5). Kadangi jis save atidavė mirčiai, tęsia Izaijo knygos autorius, ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių (Iz 53, 11), štai Dievas Tėvas skelbia jo prikėlimo pažadą: Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje (Iz 53, 12)

Brangūs broliai ir seserys, šiandien susirinkę į šias pamaldas ir besiruošiantys garbinti šventąjį Kryžių, esame kviečiami išgyventi ir kontempliuoti ne tik Kristaus mirtį, ne tik agoniją, ne tik kryžių, bet ir kryžiuje slypinčią šlovę, nes negalima mąstyti kryžiaus be jo šlovės, negalima atskirti kryžiaus nuo jo šlovės. Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje. (Iz 53, 12) Be to, negalime mūsų asmeninio gyvenimo kryžius atskirti nuo Kristaus Kryžiaus šlovės. Tik žvelgdami į Kristaus Kryžiaus šlovę galime pamažu įžvelgti ir mūsų kryžių šlovę. Mūsų kančios šlovė yra galima, ji duota, jai jau paklotas pamatas, o šis pamatas išreikštas trimis teiginiais: Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus (Iz 53, 4). Ir mes esame išgydyti jo žaizdomis (Iz 53, 5).

Etty Hillesum, jauna žydaitė, kartu su kitais savo tautiečiais pasmerkta Aušvico žiaurybėms, pasakė: Vienintelis žmogiško orumo gestas, kuris mums lieka šioje žiaurioje epochoje, – tai atsiklaupti prieš Dievą. Galbūt ir mums šią akimirką, kitaip sunkioje epochoje, lieka svarbiausias žmogiško orumo gestas – atsiklaupti prieš Dievą. Kaip tik šiam gestui mus pakvies Kryžiaus pagarbinimo apeiga.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/516-didysis-penktadienis-homilija-2018.html