Šventoji Šeima (B)

Šventoji Šeima · KBK 531–534

KBK 531–534: Šventoji Šeima;

Šeima – namų Bažnyčia · KBK 1655–1658, 2204–2206

KBK 1655–1658, 2204–2206: krikščioniškoji šeima – namų Bažnyčia;

Šeimos narių pareigos · KBK 2214–2233

KBK 2214–2233: šeimos narių pareigos;

Paaukojimas šventykloje · KBK 529, 583, 695

KBK 529, 583, 695: Paaukojimas šventykloje;

Abraomas ir Sara – tikėjimo pavyzdžiai · KBK 144–146, 165, 489, 2572, 2676

KBK 144–146, 165, 489, 2572, 2676: Abraomas ir Sara – tikėjimo pavyzdžiai.

Pr 15, 1–5: Dievo pažadas leidžia išsakyti baimę

Maḥăzeh reiškia „regėjimas“. Viešpaties žodžio atėjimo formulė Abraomą parodo kaip žmogų, gaunantį Dievo apreiškimą; pasakojimas nėra vien jo paties ateities svarstymas. Māḡēn – „skydas“ – pirmiausia nusako paties Dievo globą. Tik po šio padrąsinimo prabylama apie atpildą ir palikuonį.

Abramas neatsako mandagiu nutylėjimu: jis dukart išsako, kad lieka bevaikis. Eliezaro, galimo namų įpėdinio, paminėjimas primena giminės ir namų ateities klausimą. Dialogas juda nuo Dievo pažado per žmogaus prieštaravimą prie naujo patikinimo ir žvaigždžių ženklo. Tikėjimas čia bręsta išgirdus atsakymą į tikrą rūpestį, o ne uždraudus žmogui jį įvardyti.

Šaltinis: Pr 15,1 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; Meg Jenista · Pr 15,1–6 komentaras · CEP, 2025-08-10.

Pr 15, 6; 21, 1–3: pasitikėjimas ir įvykdytas žodis

Heʾĕmîn nusako Abramo patikėjimą Viešpačiu. Svarbu, kuo jis pasitiki: ne jau turimu įpėdiniu, bet pažadėjusiu Dievu. Ṣĕḏāqāh – „teisumas“ – čia susiejamas su šiuo tikėjimo atsaku. Pasakymas apie įskaitymą leidžia matyti, kaip Dievas įvertina Abramo santykį su juo; tai nėra teiginys, kad patriarchas jau niekada nebesuklys.

Liturgija prie pažado prijungia Pr 21 pradžią. Du kartus primenama, kad Viešpats padarė tai, ką buvo sakęs, o gimimas siejamas su nurodytu laiku. Dėmesys tenka žodžio patikimumui ir Sarai, kuriai pažadas įvykdomas. Vienos šeimos išskirtinė istorija liudija Dievo ištikimybę; jos negalima paversti visoms šeimoms duota vienoda biologinės baigties taisykle.

Šaltinis: Pr 15,6 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; H. E. Ryle · Cambridge Bible · Pr 15; H. E. Ryle · Cambridge Bible · Pr 21.

Ps 104 (105), 5.8–9: dvi atminties kryptys

Ziḵrû – „atsiminkite“ – yra daugiskaitos liepiamoji forma. Giesmė kreipiasi į bendruomenę, ragindama prisiminti Viešpaties darbus. Tačiau 8 eilutėje atminties veiksnys pasikeičia: Zāḵar nusako paties Dievo Sandoros prisiminimą. Hebrajiško perfekto forma šiame šlovinime išreiškia praeities patirtimi patvirtinamą, išliekantį jo patikimumą.

Žmogus kviečiamas atsiminti, nes Dievas nepamiršta. Tūkstančio kartų posakis išplečia pažado horizontą, o Abraomo ir Izaoko vardai parodo jo konkrečią istoriją. Giedama ne apie beasmenę tautos sėkmę, bet apie santykį su veikiančiu Viešpačiu. Skelbimas tautoms ir šlovinimas perduoda atmintį toliau; šeimoje gautas tikėjimas taip atsiveria ir už jos ribų.

Šaltinis: Ps 105,5 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; Ps 105,8 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; A. F. Kirkpatrick · Cambridge Bible · Ps 105.

Žyd 11, 8.11–12.17–19: tikėjimas turi judesį ir atmintį

Pístei – „tikėjimu“ – kartojamas kaip pasakojimo atrama. Po šio žodžio eina konkretūs veiksmai: Abraomas iškeliauja, Sara pasitiki pažadėjusiuoju, o išmėgintas patriarchas savo viltį sieja su Dievo galia. Tikėjimas nėra vien sutikimas su sakiniu. Jis leidžia atsiliepti dar nematant viso kelio ir nepanaikina žmogiško silpnumo.

Parabolḗ reiškia palyginimą ar įvaizdį. Pasakymas apie Izaoko atgavimą įvaizdiškai leidžia jį laikyti tarsi sugrąžintu iš mirties, bet nepraneša, kad berniukas buvo iš tikrųjų nužudytas ir prikeltas. Pr 22 pasakojime angelas sustabdo Abraomo ranką. Laiško akcentas – Dievas gali išsaugoti pažado ateitį net ten, kur žmogui ji atrodo nutrūkusi; tai nėra leidimas vaiką paaukoti.

Šaltinis: Žyd 11,8 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; Žyd 11,19 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; F. W. Farrar · Cambridge Bible · Žyd 11; Madison N. Pierce · Žyd 11 komentaras · Working Preacher, 2025-08-10.

Lk 2, 22–24: dvi apeigų gijos ir neturtingųjų auka

Katharismoû – „apsivalymo“ – nurodo apeiginį kontekstą po gimdymo. Parastêsai reiškia „pristatyti, paaukoti“ Viešpačiui. Lukas sujungia motinai numatytas apsivalymo apeigas ir pirmagimio priklausymo Dievui nuostatą. Todėl pasakojimą svarbu girdėti judaizmo Įstatymo pasaulyje; ritualinė būklė nėra teiginys apie gimdymo moralinę kaltę.

Kun 12,8 leidžia neturinčiai iš ko aukoti avį moteriai atnešti du paukščius. Evangelijos pora purplelių arba du balandžiukai yra tokia neturtingiesiems numatyta auka. Tėvų ištikimybė parodoma per tai, ką jie iš tiesų gali atnešti. Dievo Sūnaus atėjimas pasakojamas šeimoje, kurios kuklūs ištekliai netampa kliūtimi dalyvauti tautos tikėjimo gyvenime.

Šaltinis: Lk 2,22 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; F. W. Farrar · Cambridge Bible · Lk 2.

Lk 2, 29–35: vaikas yra išganymas tautoms ir Izraelio garbė

Sōtḗrion šiame sakinyje reiškia „išganymą“. Simeonas skelbia, kad jo akys jį išvydo; giesmė nukreipta į ant rankų laikomą kūdikį. Pažadas įgyja žmogaus pavidalą. Phôs – „šviesa“ – skirta apreiškimui pagonims, o greta minimas Izraelio garbės išsipildymas. Dvi sakinio dalys jungiamos: tautų įtraukimas neatšaukia Dievo pažado Izraeliui.

Giesmę pratęsia perspėjimas apie prieštaravimą ir Marijos sielą perveriantį kalaviją. Džiaugsminga žinia nereiškia, kad šeima bus apsaugota nuo kiekvieno skausmo ar kad visi vienodai priims Jėzų. Lukas nuo pat pradžių susieja atėjusią Dievo dovaną ir būsimus žmogaus atsakus į ją. Stebėjimasis ir sunkus klausimas pasilieka tame pačiame pasakojime.

Šaltinis: Lk 2,30 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; Lk 2,32 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; Chelsey Harmon · Lk 2,22–40 komentaras · CEP, 2023-12-31.

Lk 2, 36–40: pranašė Ona ir išgirsta žinia apie vaiką

Prophêtis – „pranašė“ – nusako Onos vietą pasakojime. Ji nėra vien atsitiktinė vyresnio amžiaus lankytoja: Lukas įvardija jos kilmę, ilgametę maldą ir tarnystę. Simeono giesmę papildo moters liudijimas. Abiejų atpažinimas kyla Izraelio tikėjimo aplinkoje, kurioje Dievo žodį liudijo ir vyrai, ir moterys.

Lýtrōsin reiškia „išvadavimą, atpirkimą“. Ona apie kūdikį kalba laukiantiems Jeruzalės išvadavimo: asmeninis susitikimas tampa žinia kitiems. Lukas jos kalbos pažodžiui neužrašo, todėl nereikia sukurti tariamos pranašystės. Senolės tarnystę greta lydi vaiko augimas Nazarete. Skirtingi gyvenimo tarpsniai turi savo vietą toje pačioje Dievo išganymo istorijoje.

Šaltinis: Lk 2,36 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; Lk 2,38 · originalas ir gramatinės formos · Bible Hub; Gilberto A. Ruiz · Lk 2,21–38 komentaras · Working Preacher, 2024-12-29.

Šv. Ireniejus: Abraomo džiaugsmas pasiekia Simeono rankas

Simeonas […] iki galo išreiškė patriarcho džiaugsmą.

IV,7,1; vertimas iš anglų k.

Jis yra vienas ir tas pats Dievas.

IV,7,3; vertimas iš anglų k.

Ireniejus tiesiogiai sujungia dvi šios dienos liturgijos figūras. Abraomas laukia pažado, o jo palikuonis Simeonas jau laiko atėjusį Kristų. Patriarcho džiaugsmas tęsiasi per kartas: jį girdi Marijos giesmėje, angelų žinioje ir šventykloje ištartame padėkos žodyje. Senolio susitikimas tampa anksčiau duoto pažado išsipildymo akimirka.

Autoriui svarbu, kad pažadą davęs Kūrėjas ir Kristaus Tėvas nėra du skirtingi dievai. Tas pats Dievas veda visą istoriją, o Sūnus leidžia jį pažinti. Todėl šeimos perduodamas tikėjimas neapsiriboja protėvių vardais: jis moko atpažinti Dievo veikimą dabar. Abraomo laukimas atsiveria į Simeono skelbiamą šviesą tautoms.

ST → NT. Abraomo lauktas pažadas → Simeono sutiktas Kristus → per kartas perduodamas džiaugsmas pasiekia ir tautas.

Šaltinis: Šv. Ireniejus, Prieš erezijas IV,7,1–3; angl. vert. Roberts–Rambaut (ANF, New Advent).

Šv. Augustinas: Saros juokas tampa dėkojimu

Ne pašaipaus priekaišto, bet džiaugsmingo šlovinimo.

XVI,31; apie Saros juoką; vertimas iš anglų k.

Aukštybių Jeruzalės, tai yra Dievo valstybės.

XVI,31; vertimas iš anglų k.

Aiškindamas Izaoko vardą Augustinas sustoja prie juoko. Jis skiria nustebusį džiaugsmą, dar su abejone susimaišiusį Saros atsaką ir gimus vaikui išsiveržusį šlovinimą. Šeimos istorijoje tikėjimas auga: žmogus, kuriam buvo sunku priimti pažadą, vėliau gali dėkoti už jo įvykdymą. Dievo dovana nepaslepia ankstesnio silpnumo.

Toliau Augustinas remiasi Pauliaus Laišku galatams: Sarą skaito kaip aukštybių Jeruzalės ženklą. Pasakojimas jam kalba ne vien apie vienos šeimos palikuonį, bet ir apie iš pažado gimstančią Dievo tautą. Tai dvasinis Rašto skaitymas, kurį atskiriame nuo tiesioginės gimimo istorijos. Šventosios Šeimos dieną džiaugsmas už gautą gyvybę taip susijungia su platesne bendrystės viltimi.

ST → NT. Sara ir pažado vaikas → Pauliaus nurodoma aukštybių Jeruzalė → Dievo malone gimstanti bendruomenė.

Šaltinis: Šv. Augustinas, Dievo valstybė XVI,31; angl. vert. Marcus Dods (NPNF, New Advent).

Šv. Augustinas: amžinas paveldas didesnis už žemės sklypą

Amžino paveldo, kurį Dievas pažadėjo tikėjimui.

6; vertimas iš anglų k.

Štai amžinas paveldas.

6; po Mt8,11 aiškinimo; vertimas iš anglų k.

Psalmės žodis apie amžiną Sandorą Augustinui kelia klausimą: kaip amžinu vadinti vien laikiną žemišką paveldą? Jis nenori tūkstančio kartų paversti kalendoriumi, kuriuo būtų apskaičiuota pasaulio pabaiga. Skaičius jam nusako Dievo pažado pilnatvę ir tikėjimu gyvenančių žmonių kartų tęstinumą.

Aiškintojas atsiverčia Evangeliją: Kristus kalba apie ateisiančius iš rytų bei vakarų ir sėsiančius su Abraomu, Izaoku bei Jokūbu. Štai kur jis mato amžino paveldo horizontą. Psalmės atmintis todėl skatina ne saugoti uždarą privilegiją, o pasitikėti Dievu, surenkančiu žmones savo karalystėje. Laiško žydams piligrimai žengia į pažadą, kurio galutinis mastas pranoksta jų dabartį.

ST → NT. Patriarchams duota Sandora ir žemės pažadas → Kristaus skelbiama puota su patriarchais → visoms tautoms atveriamas amžinas paveldas.

Šaltinis: Šv. Augustinas, Ps104(105) aiškinimas,6–7; angl. vert. NPNF (New Advent).

Šv. Jonas Auksaburnis: Izaokas išgelbėtas, Kristus save atiduoda

Avinas buvo nužudytas, o jis išgelbėtas.

25,3; apie Izaoką; vertimas iš anglų k.

Tai buvo pirmavaizdžiai: juk čia nužudomas Dievo Sūnus.

25,3; vertimas iš anglų k.

Auksaburnis klausia, kodėl Laiške žydams Izaokas vadinamas viengimiu, nors Abraomas turi ir Izmaelį. Atsakymą sieja su pažadu: šiame sakinyje kalbama apie sūnų, per kurį pažadas turi tęstis. Abraomo tikėjimas todėl nėra abejingumas vaikui ar vilties atsisakymas. Jis laikosi Dievo galios ten, kur pats nebegali sujungti visų aplinkybių.

Komentaro centre lieka skirtumas: Izaoko vietoje nužudomas avinas, o krikščionys išpažįsta iš tikrųjų save atidavusį Dievo Sūnų. Pirmavaizdis nepaverčiamas pažodine Izaoko mirtimi. Taip Žyd11 tekstas atveriamas į Kristaus Velykas. Šeimos gyvenimui iš šio skaitymo kyla pasitikėjimas Dievo ištikimybe, o ne leidimas aukoti ar žaloti vaiką.

ST → NT. Izaoko atgavimas ir jo vietoje paaukotas avinas → tikras Dievo Sūnaus savęs atidavimas → prisikėlimo viltimi laikomas pažadas.

Šaltinis: Šv. Jonas Auksaburnis, Homilija25 apie Laišką žydams,3; angl. vert. NPNF (New Advent).

Šv. Kirilas Aleksandrietis: kukli auka prabyla apie Gelbėtoją

Drauge susitinka tikrovė ir pirmavaizdžiai.

III homilija,p23; vertimas iš anglų k.

Kad per save ir savyje paaukotų mus Dievui Tėvui.

III homilija,p23; vertimas iš anglų k.

Kirilas šventyklos scenoje mato slėpinį: Įstatymo Davėjas pats priima žmogaus gyvenimo kelią ir atnešamas pagal jo nuostatus. Du paukščiai komentare tampa ženklu, vedančiu prie Kristaus. Balandžio romumas jam primena Gelbėtojo laikyseną, o purplelio balsą jis susieja su Giesmių giesmės žodžiu ir pasauliui skelbiama Evangelija.

Tai Kirilo tipologinis aiškinimas, papildantis tiesioginį pasakojimą apie šventykloje atliekamas apeigas. Jo mintis juda nuo atnašos prie paties Kristaus, kuris dovanoja save ir per save veda žmones pas Tėvą. Šeimos kuklumas čia nesumenkina susitikimo didybės. Maža regima atnaša atveria Dievo dovanos horizontą, kurio ji pati negalėtų sutalpinti.

ST → NT. Įstatyme numatyta paukščių auka ir Giesmių giesmės balsas → romus, Evangeliją skelbiantis ir save dovanojantis Kristus → per jį vedami pas Tėvą žmonės.

Šaltinis: Šv. Kirilas Aleksandrietis, Luko evangelijos komentaras,III homilija; angl. vert. R.Payne Smith,1859 (CCEL).

Šv. Beda: Onos ištvermė primena laukiančią Bažnyčią

Mistine prasme Ona reiškia Bažnyčią.

Catena aurea,Lk2,36–38; vertimas iš anglų k.

Visą savo gyvenimo laiką skirti apaštališkai praktikai.

Catena aurea,Lk2,36–38; vertimas iš anglų k.

Beda Oną skaito ir mistine prasme. Šventykloje besimeldžianti našlė jam primena Bažnyčią, kuri myli Kristų ir dar laukia jo regimos pilnatvės. Ši sąsaja neištrina tikros Evangelijos moters: jos ilgametė tarnystė tampa vaizdu, padedančiu kalbėti apie visos bendruomenės ištvermę.

Aštuoniasdešimt ketverius metus Beda išskaido į septynis ir dvylika: savaitės ritmą bei apaštalų mokymo pilnatvę. Tai simbolinis skaičiaus skaitymas, ne naujas Onos biografijos skaičiavimas. Tikintysis kviečiamas visą savo gyvenimo laiką skirti apaštališkam keliui. Senatvė čia nėra laukiamasis be užduoties: malda ir liudijimas išlieka bendruomenės tarnyste.

ST → NT. Bedos mistinis skaitymas: atpirkimo laukianti Ona → Kristų mylinti ir jo laukianti Bažnyčia → viso gyvenimo malda bei apaštališka tarnystė.

Šaltinis: Šv. Beda, Lk2,36–38 aiškinimas Tomo Akviniečio Catena aurea rinkinyje; angl. vert.1841,red.J.H.Newman.

Šv. Kirilas Jeruzalietis: Saros pažadas rengia priimti Marijos Sūnų

Sara buvo nevaisinga.

XII,28; vertimas iš anglų k.

Tai tas pats Dievas, kuris ir viena padarė, ir kita paskyrė.

XII,28; vertimas iš anglų k.

Katechumenams Kirilas siūlo prisiminti Sarą. Abraomo šeimos istorija liudija, kad Dievo veikimo negalima sutapatinti vien su tuo, ką žmogus dar pajėgia pasiekti savo jėgomis. Iš čia jis veda prie Mergelės Marijos: tas pats Dievas įvykdo ankstesnį pažadą ir dovanoja pasauliui Kristų.

Sugretinimas nesutapatina dviejų gimimų: Sara susilaukia vaiko santuokoje, o Marijos Sūnaus pradėjimas išpažįstamas ypatingu Šventosios Dvasios veikimu. Kirilo argumentas yra Dievo ištikimybės ir galios tęstinumas. Šios dienos Pradžios knyga ir Evangelija leidžia pažadą girdėti kaip vieną išganymo istoriją. Tikėjimas neužtikrina vienodo stebuklo kiekvienai šeimai, bet kviečia pasitikėti pažadėjusiuoju.

ST → NT. Sarai duotas ir įvykdytas pažadas → Marijos gautas ypatingas pašaukimas → to paties Dievo išganymo veikimas Kristuje.

Šaltinis: Šv. Kirilas Jeruzalietis, XII katechezė,28; angl. vert. E.H.Gifford (NPNF, New Advent).

Šv. Zélie Martin: melstis išgijimo ir pasitikėti negavus norimo atsakymo

Iš tiesų aš trokštu gyventi.

CF189,1877-02-20; vertimas iš prancūzų k.

Vis tiek stengsiuosi giedoti grįždama.

CF189,1877-02-20; vertimas iš prancūzų k.

1877 m. vasario 20 d. sunkiai serganti Zélie laiške svainei poniai Guérin neslepia troškimo gyventi: sunku palikti vyrą ir vaikus. Ji rengiasi daryti visa, ką gali, ir viliasi piligrimystės į Lurdą. Tačiau prie šio prašymo prideda kitą pasiryžimą – mėginti giedoti grįžtant net tuomet, jei nepasveiktų.

Birželį ji išvyksta į Lurdą. Karmelio archyvo biografija pasakoja, kad liga nepasitraukia; vasara tampa vis sunkesnė, o rugpjūčio 28 d. Zélie miršta. Jos laiškas neleidžia tikėjimo matuoti vien norima baigtimi. Abraomo pasitikėjimo šviesoje girdime žmogų, kuriam gyvenimas ir artimieji brangūs, tačiau malda nelieka sutartimi, įpareigojančia Dievą įvykdyti tik vieną scenarijų.

Ryšys su skaitiniais. Pr15;Žyd11: tikėjimas laikosi pažadėjusiojo ir nepašalina nei meilės artimiesiems, nei skausmingo nežinojimo.

Šaltinis: Šv. Zélie Martin, laiškas CF189,p.F.Guérin,1877-02-20; Lisieux Karmelio archyvas; Lisieux Karmelio archyvas, Le couple Martin, skyrius Maladie de Zélie.

Šv. Makrina: psalmė lydi ir pamoką, ir namų darbą

Psalmynas buvo jos nuolatinis palydovas.

„Makrinos gyvenimas“,vaikystės dalis,962D–964A; vertimas iš anglų k.

Grigalius Nysietis prisimena sesers vaikystę: jos mokymusi rūpinosi motina. Makrina skaitė Raštą, ypač gyvenimą ugdančias Išminties knygos vietas, ir mokėsi psalmių. Šis ugdymas vyko namuose, greta vaiko amžiui tinkamų užsiėmimų. Tikėjimo kalba ateidavo per gyvą santykį su ją mokančiu žmogumi.

Brolis išvardija dienos akimirkas: kėlimąsi, namų darbus, valgį, poilsį ir nakties maldą. Psalmynas lydi jas visas. Tai nėra tik pasiekto atminties rezultato pagyrimas: šeimos dienotvarkė tampa vieta išmokti kreiptis į Dievą. Šio sekmadienio psalmės kvietimas atsiminti Viešpaties darbus taip įgyja paprastą perdavimo būdą – vaikui drauge gyvenamą ir pamažu jo paties tariamą maldą.

Ryšys su skaitiniais. Ps104(105),1–5: Dievo darbų atmintis perduodama ne vien aiškinimu, bet ir kasdien kartu tariama malda.

Šaltinis: Šv. Grigalius Nysietis, Makrinos gyvenimas; vert.W.K.Lowther Clarke,1916; vaikystės dalis (CCEL).

Šv. Jonas XXIII: laiške artimiesiems – duona, aliejus ir sąskaitos

Ką jums duodu, tėra duona, aliejus, sūris, cukrus ir kiti maisto produktai – patys būtiniausi gyvenimo dalykai.

Laiškas artimiesiems,1937-11-20; L.F.Capovillos pateikta ištrauka; vertimas iš anglų k.

1937 m. lapkritį Angelo Roncalli rašo artimiesiems apie labai apčiuopiamus dalykus. Jis nori, kad naujų metų neprislėgtų parduotuvėje susikaupusios duonos ir aliejaus sąskaitos. Prisipažįsta, jog ši parama jam pačiam kainuoja pastangų, tačiau imasi jos noriai. Po dviejų savaičių laiške vėl vardija paprastus maisto produktus.

Būsimasis popiežius pagalbą šeimai vadina tikra artimo meile. Pinigai turi adresą ir paskirtį: prie stalo turi atsirasti tai, ko reikia gyvenimui. Evangelijos kukli paukščių auka leidžia pamatyti panašią tikėjimo žemę. Dievo artumas neištrina materialinių šeimos rūpesčių; jis skatina juos priimti kaip vietą, kur meilė tampa veiksmu.

Ryšys su skaitiniais. Lk2,22–24: šeimos tikėjimas gyvena tarp tikrų kasdienybės poreikių; kukli dovana gali būti didelės meilės ženklas.

Šaltinis: Loris F.Capovilla, Letters of Pope John XXIII to His Family; L’Osservatore Romano,1969-01-16,p9; laiškai1937 (EWTN).

Šv. Jeronimas: mokyti vaiką taip, kad mokslas netaptų našta

Nebarkite jos, jeigu mokosi lėtai.

Laiškas107,4; vertimas iš anglų k.

Lėta klausia Jeronimo, kaip ugdyti mažąją Paulą. 403 m. laiške jis siūlo medines ar dramblio kaulo raides: tegu mergaitė jas liečia, dėlioja ir pažįsta ne tik iš eilės, bet ir sukeistas vietomis. Mokantis rašyti į vašką suaugusiojo ranka gali švelniai prilaikyti neįgudusius pirštus. Didelis tikslas prasideda nuo kantraus mažo žingsnio.

Jeigu vaikas mokosi lėčiau, Jeronimas ragina nebarti, o padrąsinti pagyrimu. Ypač saugoti, kad pamokos nesukeltų ilgai išliekančio pasibjaurėjimo. Jo laiške Rašto ir psalmių pažinimas priklauso tam pačiam ugdymui. Šventosios Šeimos dieną šis patarimas padeda kalbėti apie vaiko augimą: tikėjimą perduodantis žmogus rūpinasi ir turiniu, ir būdu, kuriuo vaikas jį priima.

Ryšys su skaitiniais. Ps104(105),5;Lk2,40: atmintis ir augimas bręsta kantriai ugdant, gerbiant vaiko mažumą bei gebėjimus.

Šaltinis: Šv. Jeronimas, Laiškas107 Lėtai,4,403m.; angl.vert.W.H.Fremantle,NPNF (New Advent).

Šv. Ignacas Lojola: meilė dalijasi tuo, ką turi

Meilės esmė – abipusis dalijimasis.

„Dvasinės pratybos“,231; antroji pastaba; vertimas iš anglų k.

Prieš meilės kontempliaciją Ignacas aprašo dalijimąsi. Mylintysis duoda mylimajam tai, ką turi ir kuo gali pasidalyti; ryšys atsiveria ir priešinga kryptimi. Pavyzdžiai paprasti: turintis žinių jas perduoda tam, kuris dar nežino, taip pat galima dalytis kitomis gėrybėmis. Dovana nepaliekama užrakinta vieno žmogaus gyvenime.

Šeimoje šis pratimas leidžia įvertinti skirtingų kartų dovanas. Vienas gali mokyti, kitas pasirūpinti kūnu, trečias atnešti laiką ir buvimą šalia. Norint pasidalyti, svarbu pastebėti, kuo kitam galima padėti. Psalmės paveldėta Dievo darbų atmintis ir Laiško žydams tikėjimas tampa tuo, kuo dalijamasi, kad kitas pats galėtų atsiliepti.

Ryšys su skaitiniais. Ps104(105);Žyd11: tikėjimo dovana tampa gyvu paveldu, kai dalijamės pažinimu ir padedame kitam žengti jo kelią.

Šaltinis: Šv. Ignacas Lojola, Dvasinės pratybos,231; angl.vert.Elder Mullan,1914 (CCEL).

Šv. Teresė Avilietė: Simeono ramybė kyla iš sutikto Kūdikio

Viešpats savo buvimu suteikia jai ramybę.

„Tobulumo kelias“,31; apie sielą; vertimas iš anglų k.

Pats Kūdikis jam atskleidė, kas jis yra.

„Tobulumo kelias“,31; vertimas iš anglų k.

„Tobulumo kelio“ 31 skyriuje Teresė, aiškindama ramybės maldą, atsigręžia į Simeoną. Išoriškai senolis mato neturtingą Kūdikį ir kuklią jį atlydėjusiųjų aplinką. Tačiau atpažinimas pranoksta vien išvaizdą: pats Vaikas leidžia suprasti, kas jis yra. Šventoji taip parodo skirtumą tarp regimo mažumo ir priimamos Dievo artumo dovanos.

Teresė pabrėžia, kad tokios ramybės neįmanoma pasigaminti vien pastangomis. Viešpats ją duoda savo buvimu. Tai nėra pažadas, kad tikintis žmogus visada jaus malonų nusiraminimą, ir ne maldos kokybės matuoklis. Simeono susitikimas padeda žvelgti į Kristų, kuris ateina kukliu pavidalu, o ne reikalauti ypatingų aplinkybių, kad jo artumas būtų vertas dėmesio.

Ryšys su skaitiniais. Lk2,25–32: išganymas atpažįstamas mažame Kūdikio pavidale; ramybės šaltinis – sutiktas Viešpats.

Šaltinis: Šv. Teresė Avilietė, Tobulumo kelias,31; angl.vert.E.Allison Peers (CCEL).

Šv. Jonas Paulius II: pašaukimas nesibaigia sulaukus senatvės

Tarnystė Evangelijai nepriklauso nuo amžiaus!

Laiškas pagyvenusiems žmonėms,7,1999-10-01; vertimas iš anglų k.

Įsikibti į Kristaus rankas.

Ten pat,7; vertimas iš anglų k.

1999 m. laiške pagyvenusiems žmonėms Jonas Paulius II greta Simeono ir Onos pamini Nikodemą: senatvėje šis išdrįsta rūpintis nukryžiuoto Jėzaus palaidojimu. Popiežius mato ne vien praeities vardus. Jie primena, kad Dievas gali paprašyti žmogaus dovanos kiekviename gyvenimo tarpsnyje.

Tada jis pats atsiliepia į Jėzaus žodžius senstančiam Petrui, kurį ves kitas. Rašo, kad šis tekstas jį asmeniškai paliečia ir stiprina poreikį įsikibti į Kristaus rankas. Tai žmogaus, prisiimančio savo silpnumą, tikėjimo liudijimas. Evangelijos senoliai taip padeda šeimai atpažinti vyresnį narį kaip vis dar pašauktą žmogų, kurio malda, liudijimas ir buvimas turi vertę.

Ryšys su skaitiniais. Lk2,25–38;Žyd11: tikėjimas lieka veiklus ir tuomet, kai keičiasi kūno jėgos bei tarnystės pavidalas.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II, Laiškas pagyvenusiems žmonėms,7,1999-10-01 (Vatikanas).

Dante: aušros laukiantis paukštis

„Rojaus“ XXIII giesmėje Beatričės laukimą Dante palygina su prie lizdo budinčiu paukščiu. Tamsoje tebėra jaunikliai, kuriuos norisi pamatyti ir pamaitinti; todėl paukštis žvelgia į aušrą su meile. Rūpestis mažaisiais paverčia net sunkų darbą mielu. Šviesos laukimas čia turi konkretų veidą – tuos, kuriais bus pasirūpinta.

Simeonas ir Ona taip pat laukia ne tuščios naujovės. Jie trokšta Dievo išganymo savo tautai ir atpažįsta jį Kūdikio pavidalu. Poeto vaizdas leidžia jų ilgame budėjime pamatyti meilę, kuri neužsidaro savyje: atėjusios šviesos laukiama ir dėl kitų.

Šaltinis: Dante Alighieri, Rojus XXIII,1–15; angl.vert.H.W.Longfellow1867 (Project Gutenberg).

Charles Péguy: mažiausioji sesuo padeda eiti didžiosioms

Péguy viltį vaizduoja kaip mažą mergaitę, einančią tarp dviejų didelių seserų – tikėjimo ir meilės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyresniosios ją tempia už rankų. Tačiau poetas apverčia šį įspūdį: kaip tik mažoji padeda joms judėti pirmyn, nes žvelgia į tai, ko dar nėra.

Abraomas dar nemato pažado vaisiaus, o Simeonas su Ona ilgai laukia atpirkimo. Jų dabartį palaiko Dievo atverta ateitis. Šis vaizdas padeda kalbėti ir šeimai: vaikui ar senam žmogui išsaugoma vieta ne vien dėl šiandien matomos naudos, bet ir dėl vilties, kuri leidžia mylėti bei kantriai eiti toliau.

Šaltinis: Charles Péguy, Le Porche du mystère de la deuxième vertu,1911; Œuvres complètes,V,1918 (Wikisource).

William Wordsworth: vaikystė moko ir suaugusį žmogų

Wordswortho eilėraštyje vaivorykštę išvydusį žmogų susieja trys gyvenimo tarpsniai: vaikystė, dabartis ir laukiama senatvė. Vaiką poetas paradoksaliai iškelia į tėvo vietą: anksti gautas gebėjimas stebėtis gali ugdyti suaugusįjį. Jis trokšta, kad dienos išlaikytų šį gyvą tarpusavio ryšį.

Šeima perduoda atmintį į abi puses. Senoliai moko vaiką atsiminti Viešpaties darbus, o vaiko mažumas gali juos pačius vėl pažadinti nuostabai. Evangelijos senoliai džiaugiasi Kūdikį išvydę kaip išganymo dovaną. Skirtingi amžiai čia netampa vienas kitam svetimais pasauliais.

Šaltinis: William Wordsworth, Poems,in Two Volumes,II,1807: My heart leaps up when I behold (Wikisource).

Rainer Maria Rilke: namas pasikeičia įėjus svečiui

Aštuntajame laiške jaunam poetui Rilke žmogaus pasikeitimą palygina su namu, į kurį įžengė svečias. Išoriškai gali atrodyti, kad nieko nenutiko, tačiau vidus jau kitoks. Vaizdas atsiranda svarstant išgyventą liūdesį ir dar nepažįstamą naujumą, kuriam suprasti reikia laiko.

Į šventyklą atneštas Jėzus taip pat nėra tik dar vienas tos dienos lankytojas. Susitikimą lydi džiaugsmas, nuostaba ir Marijai ištartas sunkus žodis. Palyginimas padeda klausti, kaip priimtas Kristus keičia namų ir žmogaus vidinį gyvenimą. Jo artumas gali subrandinti naują atsaką net tuomet, kai viso būsimo kelio dar nesuprantame.

Šaltinis: Rainer Maria Rilke, Laiškai jaunam poetui,VIII,1904-08-12; angl.vert.A.S.Kline (Poetry in Translation).

Šv. Kotryna Sienietė: žuvis jūroje ir jūra žuvyje

Kotrynos „Dialoge“ Dievo ir sielos bendrystė nusakoma žuvies bei jūros vaizdu. Žuvis gyvena vandenyje, o vanduo yra ir jos viduje. Autorei tai padeda kalbėti apie Kristų priimantį žmogų: jis gyvena Dievuje, o Dievo malonė lieka jame. Konkrečiame fragmente kalbama apie tinkamai priimtą Eucharistiją.

Šis abipusio artumo vaizdas papildo Evangelijos susitikimą. Simeonas paima Jėzų ant rankų, o krikščionio gyvenime artumas Kristui turi tapti vidine bendryste. Dievas nėra vien proga susirinkti ar išorinis šeimos paprotys. Malonė kviečia iš jo gyventi ir jo meile auginti kasdienius santykius, išlaikant Kūrėjo bei kūrinio skirtumą.

Šaltinis: Šv. Kotryna Sienietė, Dialogas, apie sakramentą malonėje priimančią sielą; angl.vert.Algar Thorold1896 (CCEL).

Henry David Thoreau: išgirsti kitą žingsnio ritmą

„Voldeno“ pabaigoje Thoreau skubėjimą prilygina žygiui, kuriame iš žmogaus reikalaujama būtinai žengti kitų tempu. Galbūt atsiliekantis girdi kitą būgnininką ir seka kitą ritmą. Rašytojas taip gina savitą brendimą nuo reikalavimo kuo greičiau parodyti aplinkinių laukiamą sėkmę.

Abraomas Laiške žydams iškeliauja dar nežinodamas, kur eina. Jo žingsnį lemia pašaukimas ir pasitikėjimas Dievu. Muzikinis palyginimas padeda atskirti ištikimybę nuo varžybų su kitų gyvenimo terminais. Šeimos brendimas ir tikėjimo vaisiai ne visuomet pasirodo vienodu laiku; svarbu klausti, kieno balsui atsakome.

Šaltinis: Henry David Thoreau, Voldenas,Conclusion,1854 (Project Gutenberg).

Epiktetas: į pirtį einantis žmogus numato ir purslus

Epiktetas siūlo į pirtį einančiam žmogui iš anksto prisiminti, kokia ji būna: kas nors apsitaško, stumteli ar nemandagiai prabyla. Jei tikslas apima ir ramų, deramą elgesį, vien kliūtis dar nesunaikina viso sumanymo. Šią kasdienę situaciją jis perkelia kitoms gyvenimo užduotims.

Simeono žodžiai Marijai irgi neleidžia įsivaizduoti, kad Dievo artumas panaikins kiekvieną sunkumą. Palyginimas padeda šeimai saugoti ištikimybės kryptį susidūrus su netobula diena. Galima rimtai spręsti patirtą kliūtį ir kartu neleisti, kad ji atimtų rūpestį kitu žmogumi bei visą pasitikėjimą.

Šaltinis: Epiktetas, Vadovėlis4; angl.vert.Elizabeth Carter (MIT Internet Classics Archive).

Alphonse Daudet: malūnininko paslaptis

Garinis malūnas nuviliojo kaimo klientus, bet senojo Kornilio sparnai tebesisuko. Naktimis jis varė asilą, apkrautą maišais, ir kalbėjo apie užsakymus iš svetur. Tuo tarpu našlaitė jo anūkė Viveta pragyvenimui dirbo ūkiuose. Vieną dieną ji su mylimuoju užėjo pas senelį ir, neradusi jo namie, įlipo pro langą. Malūne nebuvo nei grūdų, nei miltų. Prakiurusiame maiše gulėjo tinko gabalai ir skalda: senasis malūnininkas nešiojo tariamus miltus, slėpdamas, kad niekam nebereikia jo darbo.

Išgirdę paslaptį, kaimynai nesusirinko jo išjuokti. Jie sukrovė savo kviečius ir asilų virtine patraukė į malūną. Kornilis sėdėjo raudodamas prie skaldos maišų, tačiau, pamatęs tikrus grūdus, ėmė juos berti sau į rankas, juoktis ir verkti. Pakviestas į kaimą, pirmiausia norėjo pamaitinti savo malūną. Žmonės nešė jam darbo iki pat mirties. Po jos sparnai sustojo: niekas senolio nepakeitė.

Ryšys su skaitiniais. Simeonas ir Ona primena: senas žmogus tebėra dovana bendruomenei. Kornilio kaimynai grąžina jam vietą konkrečiu darbu.

Šaltinis: Alphonse Daudet, Le secret de maître Cornille; Lettres de mon moulin,1895,p23–35 (Wikisource).

Selma Lagerlöf: šulinys, kurio neužmiršo išminčiai

Lagerlöf legendoje Sausra atsisėda prie pakelės šulinio ir laukia paskutinio vandens lašo. Keleiviai traukia kibirus, tačiau randa tik dumblą. Naktį atjoja trys nepažįstamieji su karavanu. Jie paprašo papasakoti, kodėl šulinys vadinamas Išminčių vardu. Sausra pasakoja: kadaise žvaigždės vedami keliautojai nusivylė radę vargingą Kūdikį, nusigręžė ir prarado kelią. Vėliau, jo ieškodami, prie šio šulinio pasilenkė atsigerti. Vandenyje vėl pamatė žvaigždę ir sugrįžo nusilenkti Kūdikėliui.

Baigusi pasakojimą, Sausra tikisi šulinio mirties. Bet svečiai klausia, ar išminčiai tikrai galėtų pamiršti vietą, kuri jiems padėjo atrasti kelią. Ar dėkingumas užgęsta žmogui mirus? Tuomet Sausra atpažįsta atvykėlius ir išsigandusi pabėga. Tai patys trys išminčiai. Jie pasišaukia tarnus, priveda kupranugarius ir iš vandens maišų pripildo mirštantį šulinį. Legendos keliautojai atvežė jam vandens iš rojaus: prisiminta dovana tampa nauja dovana kitiems.

Ryšys su skaitiniais. Psalmė kviečia prisiminti Viešpaties darbus. Legendos dėkingumas virsta veiksmu; jos stebuklinis siužetas nėra Evangelijos įvykis.

Šaltinis: Selma Lagerlöf, The Wise Men’s Well,Christ Legends; angl.vert.Velma Swanston Howard,1908 (Project Gutenberg).

Levas Tolstojus: ryklys ir senasis artileristas

Prie Afrikos krantų stovinčiame laive kapitonas leido jūreiviams maudytis. Nuleista burė sudarė savotišką baseiną, tačiau du berniukai išplaukė toliau ir ėmė lenktyniauti. Vieno tėvas, senas artileristas, stebėjo varžybas ir drąsino sūnų neatsilikti. Staiga pasigirdo šauksmas apie ryklį. Tėvas liepė grįžti, bet berniukai jo negirdėjo. Jūreiviai nuleido valtį ir puolė irtis. Ryklys buvo gerokai arčiau vaikų negu gelbėtojai. Išblyškęs artileristas akimirką stovėjo sustingęs.

Vienas berniukas atsigręžė ir suriko; abu ėmė plaukti į skirtingas puses. Šauksmas išjudino tėvą. Jis pribėgo prie patrankos, nutaikė ir iššovė. Paskui sukniubo šalia, rankomis užsidengęs veidą. Dūmai užstojo vandenį, ir niekas dar nežinojo, kuo baigėsi šūvis. Jiems išsisklaidžius, žmonių murmėjimas virto džiaugsmingu šauksmu. Tėvas pažvelgė: paviršiuje matėsi negyvo ryklio pilvas. Netrukus valtis pargabeno abu vaikus.

Ryšys su skaitiniais. Evangelijos šeima pažįsta ir nerimo kelią. Šiame literatūriniame pasakojime tėvo meilė bei kitų žmonių pagalba saugo vaikų gyvybę.

Šaltinis: Levas Tolstojus, The Shark; Azovo vaikų bibliotekos anglų kalbos tekstų rinkinys,vertėjas neįvardytas.

Frances Browne: trys žalieji lapai

Du neturtingi broliai batsiuviai per Kalėdas įsitempė didžiulę šaknį kurui. Šilumos pažadinta, iš jos išskrido gegutė. Spare’as priglaudė paukštį iki pavasario ir dalijosi duona. Atsidėkodama gegutė pasiūlė lapą nuo dviejų stebuklingų medžių. Scrubas pasirinko auksinį, Spare’as – žalią, teikiantį linksmą širdį. Vienas pradėjo turtėti, kitas liko vargingoje trobelėje, tačiau nuo jo draugijos švelnėjo žmonės. Galiausiai jį pasikvietė karalius. Žaliuosius lapus Spare’as buvo įsiuvęs į senos odinės liemenės pamušalą.

Rūmuose liemenė pasirodė per prasta: tarnas išmetė ją pro langą. Per vagių rankas drabužis atiteko Scrubui, kurį su žmona pakeliui į rūmus buvo apiplėšę. Netekę aukso, abu netikėtai atrado džiaugsmą miško trobelėje. O Spare’as, praradęs lapus ir rūmų palankumą, išėjo ieškoti liemenės. Miške jis atrado ir ją, ir brolį. Visi trys sugrįžo namo, vėl ėmėsi amato, o gegutė nuo tada nešė tris žalius lapus. Aukso jie daugiau nebeprašė.

Ryšys su skaitiniais. Šventosios Šeimos artumas kviečia klausti, kas namus padaro turtingus: daiktai ar tarpusavio bendrystė ir dėkinga širdis?

Šaltinis: Frances Browne, The Christmas Cuckoo; Granny’s Wonderful Chair (Project Gutenberg).

Margery Williams: nutrintas triušiukas

Kalėdų rytą berniukas gavo aksominį triušiuką, bet naujos dovanos greitai jį nustelbė. Žaislų spintoje senas odinis arkliukas mokė: tikras tampi ilgai mylimas. Vieną vakarą, neradusi įprasto miego žaislo, auklė padavė vaikui triušiuką. Nuo tada jie nebesiskyrė. Berniukas kalbėdavosi su juo, nešdavosi į sodą, bučiuodavo nosį. Kailiukas nusitrynė, siūlės silpnėjo, tačiau vaikui jis darėsi vis brangesnis. Miško triušiai juokėsi, kad šis negali šokinėti; berniuko meilė vis tiek liko.

Paskui vaikas susirgo skarlatina. Jam sveikstant, gydytojas liepė sudeginti ligos metu naudotus žaislus. Triušiukas atsidūrė maiše už vištidės. Laukdamas laužo, jis prisiminė bendras dienas ir pravirko. Pasakoje iš tikros ašaros išaugo gėlė, iš jos pasirodė fėja. Ji nusinešė žaislą į mišką ir pavertė gyvu triušiu. Pavasarį šis atėjo pažiūrėti berniuko. Vaikas pastebėjo pažįstamas dėmeles, bet nesuprato, kad tai jo senasis bičiulis, kurį pirmasis išmokė būti tikrą.

Ryšys su skaitiniais. Meilė atpažįsta brangų asmenį ir po išoriniais silpnumo ženklais. Pasakos virsmas gali priminti augimo santykyje dovaną.

Šaltinis: Margery Williams Bianco, The Velveteen Rabbit,1922 (Project Gutenberg/Celebration of Women Writers).

Charles Dickens: keliautojas, kuris visus prisimena

Dickenso alegorijoje keliautojas tamsiame kelyje sutinka žaidžiantį vaiką. Kartu jie džiaugiasi vasara, žiema, knygomis ir žaislais. Paskui vaikas dingsta. Jo vietoje pasirodo besimokantis berniukas, vėliau – įsimylėjęs jaunuolis, galiausiai nuolat užsiėmęs vyras su žmona ir vaikais. Keliautojas eina drauge. Vaikų balsai pagausina būrį, tačiau ties kelio atšakomis jie vienas po kito pasuka savo kryptimis: į jūrą, tolimą kraštą, savarankišką gyvenimą. Vienas išeina į dangų. Tėvai žyla, bet keliauja toliau.

Galiausiai to vaiko kvietimą išgirsta ir motina. Keliautojas lieka be buvusių bendrakeleivių. Išėjęs iš miško saulėlydyje, ant nuvirtusio medžio pamato senuką, kuris prisimena. Kai prisėda šalia, atmintyje sugrįžta visi: vaikas, mokinys, įsimylėjėliai, tėvai ir išsiskyrę vaikai. Pabaigoje pasakotojas atpažįsta keliautoją – tai jo gerasis senelis. Visos kelio figūros pasirodo buvusios jo gyvenimas. Šeimos meilei tebėra svarbus tas, kuris, pats pasenęs, nešiojasi tiek kitų žmonių atminimą.

Ryšys su skaitiniais. Psalmės atmintis nėra užsisklendimas praeityje. Senolių pasakojimai gali perduoti šeimai dėkingumą ir ryšį tarp kartų.

Šaltinis: Charles Dickens, The Child’s Story,1852; Some Short Christmas Stories,1911 (Project Gutenberg).

Nathaniel Hawthorne: kieno vaikas pasiklydo?

Miesto šauklys skambina varpu: atvežti nepaprasti gyvūnai! Penkiametė Anė klausosi ant namų laiptų. Pasakotojas paduoda jai ranką, ir abu leidžiasi pasivaikščioti. Jie stabteli prie muzikanto, saldumynų, knygų ir žaislų vitrinų; mergaitė geidžia lėlės, o suaugęs palydovas ir pats pasiduoda vaikystės nuostabai. Žvėryne jie apžiūri dramblį, liūtus ir tigrą. Grįžusius į gatvę juos vėl pasiekia varpo garsas. Kokį naują stebuklą dabar skelbs šauklys?

Šįkart jis ieško pasiklydusios penkiametės: mėlyna suknele, rudomis garbanomis. Tai Anė! Suaugusysis staiga susivokia: jie išeidami nepranešė motinai. Mergaitė visą laiką laikėsi jo rankos, o namuose jos jau ieškoma su neviltimi. Abu skuba grįžti. Pasivaikščiojimas pasakotojui nebuvo tuščiai praleistas laikas: vaiko džiaugsmas padėjo vėl pažvelgti į pasaulį švelniau. Tačiau jį užbaigia labai žemiškas rūpestis – sugrąžinti vaiką laukiančiai mamai.

Ryšys su skaitiniais. Šeimoje vaikas ne tik mokosi iš suaugusiųjų, bet ir juos keičia. Džiaugsmas eina drauge su atsakomybe už laukiančius namuose.

Šaltinis: Nathaniel Hawthorne, Little Annie’s Ramble; Little Daffydowndilly,and other stories,1887 (Wikisource).

Apie 1961–1917 m. pr. Kr.: papirusas išsaugojo ir šeimos nesutarimą

1921–1922 metų kasinėjimų sezoną Egipte Herberto Winlocko ekspedicija viename kapų komplekse aptiko papirusų. Kai kurie dar buvo sulankstyti, surišti ir užantspauduoti. Juose atsivėrė beveik prieš keturis tūkstantmečius gyvenusio Hekanachto namų reikalai: žemė, pajamos, atlygis. Antrajame laiške, dabar saugomame Niujorko Metropoliteno muziejuje, šalia nurodymų paskirstyti užmokestį išliko ir neramus šeimos klausimas.

Keli namiškiai blogai elgėsi su Hekanachto žmona. Jis ragino laiško gavėją tokį elgesį pataisyti. Papirusas neišsaugo mums visos nesutarimo istorijos ar jos baigties, tačiau neleidžia šeimos įsivaizduoti kaip vien tvarkingos sąskaitų knygos. Po ūkio darbais ir išmokomis slypi konkretus žmogus, kurio negalima palikti užgauliojamam. Senas dokumentas tapo ir liudijimu, kad namų gerovę reikia tikrinti pagal tai, kaip juose elgiamasi su artimuoju.

Ryšys su skaitiniais. Psalmė ragina prisiminti darbus, o Evangelija rodo konkrečiais žmonėmis besirūpinančią šeimą. Atmintis gali išsaugoti ir atsakomybės pamoką.

Šaltinis: Metropolitan Museum of Art, Heqanakht Letter II, inv. 22.3.517, apie 1961–1917 m. pr. Kr..

841–843 m. Uzès: motinos knyga keliauja pas atskirtus sūnus

Karolingų valdžios kovų metu Dhuodos sūnus Vilhelmas buvo atskirtas nuo motinos. Jos globoje neliko ir 841 metų kovą gimęs antrasis kūdikis. Pati gyvendama Uzès, moteris ieškojo būdo pasiekti tuos, kurių negalėjo kasdien auginti. Nuo 841 metų lapkričio iki 843 metų vasario ji rašė „Liber manualis“ – vadovėlį sūnui. Knyga turėjo bent iš dalies atstoti jos artumą.

Dhuoda neapsiribojo ilgesio išsakymu. Mokė puoselėti tikėjimą kasdiene malda ir meile, o Vilhelmo prašė perduoti tas pačias pamokas mažajam broliui. Taip vienas sūnus galėjo tapti motinos rūpesčio nešėju kitam. Ši knyga išliko: joje girdimas moters balsas iš amžiaus, kurio pasakojimuose dažniau matome karalių kariuomenes. Išsaugotos pamokos nereiškia, kad šeimos išbandymai laimingai pasibaigė. Tačiau atstumas nesugebėjo visiškai nutraukti jos pastangų ugdyti ir mylėti.

Ryšys su skaitiniais. Tikėjimo atmintis perduodama žmonėms. Dhuodos knyga primena, kad tėvų rūpestis kartais ieško kelio net per priverstinį atstumą.

Šaltinis: L’Osservatore Romano, The Dhuoda Handbook, 2024 m. sausis.

2022 m. Laim Ridžisas: vaiko klausimas pažadina miesto atmintį

Mokinė Evie Swire paklausė motinos Anyos Pearson, kur stovi fosilijų tyrinėtojos Mary Anning paminklas. Laim Ridžise buvo galima aplankyti jos kapą, bažnyčioje – pamatyti atminimo vitražą, bet statulos mieste nebuvo. Paprastas vaiko klausimas tapo kampanijos pradžia. Susibūrė „Mary Anning Rocks“, žmonės aukojo pinigus, o surinkta suma viršijo šimtą tūkstančių svarų. Paminklas jau nebeatrodė vien gražus noras.

2022 metais skulptūra buvo atidengta pajūryje. Denise Dutton pavaizdavo Merę ryžtingai žengiančią paplūdimio link, šalia – jos šuo. Seniai mirusi atradėja sugrįžo į viešą miesto atmintį ten, kur kadaise dirbo. Vaikas čia ne tik klausėsi suaugusiųjų istorijos: jo klausimas paskatino suaugusiuosius imtis darbo. Mergaitės ir motinos rūpestis įtraukė bendruomenę, o praeities žmogaus dovana gavo vietą, prie kurios gali sustoti ir naujos kartos.

Ryšys su skaitiniais. Psalmė ragina nepamiršti darbų. Šis įvykis primena, kad vaikai gali padėti vyresniesiems atpažinti, ką verta išsaugoti ir kam grąžinti pagarbą.

Šaltinis: Museum Wales, Mary Anning – pioneering fossil collector, 2023; Evie Swire kampanija ir 2022 m. paminklas.

1893 m. rugsėjo 4-oji: laiškas sergančiam vaikui tampa knygos pradžia

Penkiametis Noelis Moore’as sveiko po skarlatinos. Beatrix Potter, jo motinos Annie bičiulė, 1893 metų rugsėjo 4 dieną parašė jam iliustruotą laišką. Jame pasirodė keturi triušiukai. Pasakojimą įkvėpė pačios rašytojos augintinis, tačiau pirmasis adresatas buvo konkretus vaikas, kuriam norėjosi praskaidrinti ligos dienas. Vėliau piešinių ir istorijų gaudavo ir Noelio brolis bei seserys. Vaikai tuos laiškus išsaugojo.

1900 metais Annie pasiūlė pagal juos rengti knygeles. Potter galėjo pasiskolinti senuosius laiškus, nukopijuoti ir perdirbti piešinius bei tekstą. Taip asmeninis dėmesys vaikui tapo pirmosios jos knygos pradžia. Rašytoja norėjo mažo formato, telpančio į vaiko rankas, ir prieinamos kainos. Leidėjams iš pradžių atmetus rankraštį, knygą išspausdino pati. Istorijos pradžioje vis dėlto buvo ne būsimas populiarumas, o rūpestis vieno sergančio berniuko diena.

Ryšys su skaitiniais. Mažas rūpesčio veiksmas gali duoti nenumatytų vaisių. Šeimos bei jos draugų dėmesys vaikui nėra menkesnis už viešai matomus darbus.

Šaltinis: Victoria and Albert Museum, Peter Rabbit: the tale of The Tale, 2024-04-17.

1985 m.: šeimos santaupos iškeliauja vaiko meškiuke

1985 metais Katalin Karikó tyrimams Vengrijoje pritrūko finansavimo. Gavusi vietą Filadelfijos Temple universitete, ji išvyko su vyru Béla ir maža dukra Susan. Tai nebuvo persikraustymas su saugiai paruošta gausa. Užsienio valiutos išvežimas buvo ribojamas, todėl šeimos automobilio pardavimo pinigus ji įsiuvo į žaislinį meškiuką. Vaiko daiktas nešė labai suaugusį rūpestį – iš ko šeima pradės gyvenimą naujoje šalyje.

Vėlesnis darbas Bethesdoje vėl pareikalavo atstumo: šeima liko Filadelfijos apylinkėse, o mokslininkė darbo savaitę nakvodavo pas draugus. Ieškodama galimybės sugrįžti pas artimuosius ir tęsti tyrimus, ji dairėsi kitos vietos. 1989 metais ją priėmė Pensilvanijos universitetas. Šis kelio tarpsnis primena ne vien profesinį atkaklumą. Už darbo paieškų ir persikėlimų buvo kartu keliaujanti šeima, būtinos išlaidos ir noras vėl gyventi arčiau vienas kito.

Ryšys su skaitiniais. Abraomo išvykimas Laiške žydams leidžia kalbėti ir apie šeimos ateitį, kurios dar nematyti. Ši sąsaja nenusprendžia mokslininkės asmeninio tikėjimo.

Šaltinis: The Rockefeller University, Katalin Karikó, Pearl Meister Greengard Prize biografija.

2024 m. Stanfordas: diplomą pasitinka ir proanūkiai

2024 metų birželio 16 dieną Stanfordo universiteto scenoje magistro diplomą atsiėmė 105 metų Virginia Hislop. Tarp sveikintojų buvo anūkai ir proanūkiai. Studijas ji pradėjo dar 1936 metais, o 1940-aisiais įgijo bakalauro laipsnį. Magistro kursus išklausė, bet prieš pateikiant baigiamąjį darbą jos sužadėtinį pašaukė tarnauti kare. Pora susituokė, Virginia išvyko iš universiteto. Diplomą ji gavo po aštuoniasdešimt trejų metų.

Tačiau šis ilgas tarpas nebuvo pasitraukimas iš švietimo. Vaikams augant ji ėmė ginti jų mokymosi galimybes, trylika metų dirbo vietos mokyklų taryboje, vėliau prisidėjo prie kolegijos ir universiteto kūrimo Vašingtono valstijoje. Tą birželio dieną salė atsistojo plodama žmogui, kurio tarnystė buvo gerokai ilgesnė už vieną studijų programą. Jos šeimos istorijoje jau buvo mokytoja močiutė ir mokyklos direktorė teta. Scenoje susitiko gauta ugdymo dovana ir daug metų kitiems perduotos galimybės.

Ryšys su skaitiniais. Simeonas ir Ona parodo senatvėje išliekantį pašaukimą. Hislop istorija primena, kiek darbo ir dovanų gali telpti į ilgą žmogaus gyvenimą.

Šaltinis: Olivia Peterkin, Stanford Graduate School of Education, Lifelong learning, 2024-06-16.

2026 m. Guidžou: močiutė mokosi padrąsinti šeštą kaladėlę

UNICEF 2026 metų vasario pasakojime penkiasdešimtmetė Zhang Qin Guidžou provincijoje augina tris anūkus, kol jų tėvai dirba toli esančiame fabrike. Po ūkio darbų laukia valgiai, migdymas, neramūs mažojo Xingxingo protrūkiai. Jo nešiojimas ant nugaros jau vargina. Pati kadaise palikusi vaikus seneliams, močiutė dabar nenori tiesiog kartoti visko, ką patyrė. Su anūku ji dalyvauja ankstyvojo ugdymo užsiėmimuose ir mokosi kito atsako.

Viename užsiėmime berniukas stato bokštą. Ant penkių spalvotų kaladėlių uždeda šeštą, žalią. Mokytoja parodo, kaip padrąsinti konkretų vaiko veiksmą, ir močiutė jį pagiria. Berniukas nušvinta. Zhang Qin pasakoja, kad anksčiau nepaklusnumas dažnai baigdavosi lazdele; dabar stengiasi pati nusiraminti ir su vaiku kalbėtis. Ryšį su išvykusiais tėvais palaiko vaizdo skambučiais. Nauja šeimos istorijos dalis auga iš labai mažų permainų: žaidimo, kantrybės ir noro pačiai dar mokytis.

Ryšys su skaitiniais. Evangelijos vaikas auga žmonių globoje. Tarp kartų perduodama ne tik praeitis: meilė leidžia mokytis ir keisti paveldėtą elgesį.

Šaltinis: UNICEF China, A grandmother’s journey raising left-behind children, 2026-02-13.

1. Leonas XIV: Tikėjimas perduodamas kartu su gyvenimu

Šeimoje tikėjimas perduodamas kartu su gyvenimu, iš kartos į kartą.

Leonas XIV, Šeimų jubiliejaus homilija, 2025-06-01, pastraipa „In the family“ · vertimas į lietuvių kalbą

Ps 104 (105); Lk 2,22–40: šeima gali perduoti ne tik gyvenimo įgūdžius, bet ir gyvą Dievo darbų atmintį.

Šaltinis: Leonas XIV, Šeimų, vaikų, senelių ir pagyvenusių žmonių jubiliejaus homilija, 2025-06-01.

2. Benediktas XVI: Tikėjimo dovaną puoselėja pavyzdys

Tikėjimas yra brangi dovana, kurią vaikų gyvenime reikia puoselėti savo pačių pavyzdžiu.

Benediktas XVI, Viešpaties angelo maldos apmąstymas, 2012-12-30, pastraipa „Emulating the Holy Family“ · vertimas į lietuvių kalbą

Lk 2,22–40: Marijos ir Juozapo veiksmai padeda vaikui augti tikėjimo aplinkoje. Citata nukreipta į tėvų asmeninį pavyzdį.

Šaltinis: Benediktas XVI, Viešpaties angelo maldos apmąstymas, 2012-12-30.

3. Pranciškus: Senelių malda yra lobis

Senelių ir pagyvenusių žmonių malda yra didelė dovana Bažnyčiai, ji yra lobis!

Pranciškus, Bendroji audiencija, 2015-03-11, pastraipa „Dear grandparents, dear elderly“ · vertimas į lietuvių kalbą

Lk 2,36–38: Onos ištikimybė šventykloje nėra nereikalingas gyvenimo pakraštys. Malda ir liudijimas kuria bendruomenę.

Šaltinis: Pranciškus, bendroji audiencija apie senelius, 2015-03-11.

4. Šv. Jonas Paulius II: Senoliai gali sujungti kartas

Pagyvenę žmonės dažnai turi charizmą nutiesti tiltus tarp kartų dar prieš atsiveriant atotrūkiui […].

Šv. Jonas Paulius II, Familiaris consortio, 27, 1981-11-22 · vertimas į lietuvių kalbą

Lk 2,25–38: Kūdikį sutinka vyresnieji tautos žmonės. Toks susitikimas primena, kad kartos viena kitai gali padėti atpažinti Dievo dovaną.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II, Familiaris consortio, 27, 1981-11-22.

5. Šv. Paulius VI: Namai tampa Evangelijos sklidimo vieta

Šeima, kaip ir Bažnyčia, turi būti vieta, kurioje perduodama Evangelija ir iš kurios ji sklinda.

Šv. Paulius VI, Evangelii nuntiandi, 71, 1975-12-08 · vertimas į lietuvių kalbą

Lk 2,38: Ona nepasilaiko žinios sau. Šeimoje priimtas tikėjimas taip pat gali tapti dovana kaimynams ir kitoms šeimoms.

Šaltinis: Šv. Paulius VI, Evangelii nuntiandi, 71, 1975-12-08.

6. Šv. Augustinas: Dievo dovana pasiekia per kitus žmones

Jos, skatinamos natūralios meilės, troško duoti man tai, kuo Tu jas gausiai apdovanojai.

Šv. Augustinas, Išpažinimai, I, 6, 7 · vertimas į lietuvių kalbą

Lk 2,39–40: Augustinas dėkoja už motinos ir auklių rūpestį kūdikystėje. Gyvenimas gaunamas ir palaikomas per kitų žmonių meilę.

Šaltinis: Šv. Augustinas, Išpažinimai, I, 6; J. G. Pilkingtono vertimas (New Advent).

7. Šv. Tomas Akvinietis: Dėkingumas pastebi davėjo širdį

Atsilyginimas už geradarystę labiau priklauso nuo davėjo nusiteikimo negu nuo jos padarinio.

Šv. Tomas Akvinietis, Teologijos suma, II–II, 106, 5, atsakymas · vertimas į lietuvių kalbą

Ps 104 (105): dėkingumas už laisvai suteiktą geradarystę pastebi ne vien jos naudą, bet ir davėjo gerumą. Tai padeda prisiminti Viešpaties ištikimybę.

Šaltinis: Šv. Tomas Akvinietis, Teologijos suma, II–II, 106, 5 (New Advent).

8. Markas Aurelijus: Iš senelio išmoktas būdas gyventi

Iš savo senelio Vero išmokau dorai elgtis ir valdyti savo būdą.

Markas Aurelijus, Sau pačiam, I, 1 · vertimas į lietuvių kalbą

Ps 104 (105): išsaugoti atmintį reiškia ir įvardyti žmones, per kuriuos gavome gera. Stoiko padėka artimajam čia primena tarp kartų perduodamą pavyzdį.

Šaltinis: Markas Aurelijus, Sau pačiam, I, 1; George Longo vertimas (MIT Classics).

9. Rabindranath Tagore: Vaikai didžiojo pasaulio pakrantėje

Nesibaigiančių pasaulių jūros pakrantėje susitinka vaikai.

Rabindranath Tagore, Gitanjali, 60, pirmasis sakinys · vertimas į lietuvių kalbą

Lk 2,40: poeto vaizdas kviečia pastebėti mažą vaiką plačiame pasaulyje. Evangelijoje Kūdikio augimas turi savą vietą visoms tautoms skirtoje išganymo istorijoje.

Šaltinis: Rabindranath Tagore, Gitanjali, 60; autoriaus anglų kalbos versija (Project Gutenberg).

10. Šv. Benediktas Nursietis: Pagarba ir meilė turi judėti abiem kryptimis

Jaunesnieji tegerbia vyresniuosius, o vyresnieji temyli jaunesniuosius.

Šv. Benediktas Nursietis, Regula, 63, 10 · vertimas į lietuvių kalbą

Reguloje kalbama apie vietą vienuolių bendruomenėje, kuri priklauso ir nuo įstojimo laiko. Lk 2,25–38 šviesoje šis abipusiškumas gali padėti apmąstyti ir kartų santykius šeimoje.

Šaltinis: Šv. Benediktas Nursietis, Regula, 63, 10 (PALNI Pressbooks).

Mama pagaliau įvardijo tikrąją kliūtį

Į universitetą skambina pasipiktinusi mama: kodėl nepriėmė jos dukters? Priėmimo konsultantas žiūri į pažymių išrašą ir stengiasi atsakyti kuo taktiškiau. Paaiškina, kad šių metų stojančiųjų konkurencija labai didelė. Gal mergina galėtų metus pasimokyti kitoje aukštojoje mokykloje ir tada pereiti pas juos?

Mama net aikteli:
– Kitoje mokykloje?! Ar jūs matėte jos pažymius?

Ryšys su skaitiniais. Lk 2,40: augimui reikia kantraus ugdymo. Tėvų meilė gali padėti vaikui sąžiningai pamatyti, ko dar reikia išmokti.

Šaltinis: Cybersalt, College Applicant (anoniminis juokelis).

Drabužiai pavyko net geriau, negu tikėtasi

Metodisčių bendruomenė pasigenda našlės ir trijų jos dukrelių. Paaiškėja, kad šeima neturi tinkamų drabužių pamaldoms. Moterys dosniai pasirūpina naujais apdarais. Ateina sekmadienis, paskui kitas – mergaičių vis tiek nematyti. Geradarės užsuka pasiteirauti, kas nutiko.

Mama nuoširdžiai padėkoja ir paaiškina:
– Mergaitės atrodė taip gražiai, kad išleidau jas į presbiterionų bažnyčią!

Ryšys su skaitiniais. Lk 2,31–32: gerumas gali pasiekti ir platesnį ratą. Suteikta dovana ne visada sugrįžta tokiu būdu, kokio laukėme.

Šaltinis: Cybersalt, Charity Better than Expected (anoniminis juokelis).

Močiutė atpažino ketverių metų remontą

Meno istorijos studentė išvyksta į Italiją studijuoti didžiųjų kūrinių. Kad namuose likusi močiutė nebūtų be priežiūros, pasiima ją drauge. Siksto koplyčioje abi užverčia galvas. Anūkė iškilmingai paaiškina:
– Močiute, Mikelandželui prireikė net ketverių metų šioms luboms ištapyti.

Močiutė palingavo galvą:
– Mudviejų su juo turbūt tas pats namo šeimininkas.

Ryšys su skaitiniais. Ps 104 (105),8: laukimo patirtis leidžia naujai išgirsti, kiek reiškia patikimas žodis ir ištikimybė.

Šaltinis: Cybersalt, 4 Year Ceiling (anoniminis juokelis).

Trečiasis tėtis nebelaukė savo eilės

Trys būsimi tėčiai laukia prie gimdymo skyriaus. Pirmajam slaugytoja praneša: gimė dvynukai. Vyras patenkintas tokiu sutapimu – juk jis žaidžia Minesotos „Twins“, „Dvynių“, komandoje. Po kiek laiko kitam praneša apie trynukus. Šis irgi apsidžiaugia sutapimu: dirba bendrovėje „3M“.

Trečiasis staiga pašoka ir skuodžia šalin. Slaugytoja lekia iš paskos, klausdama, kur jis dingsta. Per petį išgirsta tik jo mikčiojamą paaiškinimą: jis dirba „7UP“!

Ryšys su skaitiniais. Pr 21,1–3: gimęs vaikas yra dovana. Juokelis primena, kaip greitai laukimą gali užvaldyti keisčiausia baimė.

Šaltinis: Cybersalt, Three Expectant Fathers (anoniminis juokelis).

Prieš miegą pasirodė nepažįstamoji

Suguldžiusi anūkus, močiutė persirengia senais drabužiais ir ima plauti galvą. Kambaryje triukšmas tik didėja. Apsivyniojusi plaukus rankšluosčiu, ji įžengia vidun ir griežtai visus vėl suguldo. Išeidama išgirsta drebančiu trimečio balseliu:
– Kas ten buvo?!

Ryšys su skaitiniais. Lk 2,25–32: atpažinimui reikia atidaus žvilgsnio – kartais net į artimą žmogų.

Šaltinis: Cybersalt Digest, 3620, 2011-04-13.

Močiutė jau pasiruošė komplimentui

Anūkas paklausia močiutės, ar ši žinanti, kuo panaši į Dievą. Močiutė mintyse jau pasitaiso savo aureolę ir laukia gražaus atsakymo. Berniukas paaiškina:
– Jūs abu seni.

Ryšys su skaitiniais. Žyd 11,8–19: Dievo ištikimybės nematuojame žmogaus amžiumi; vaiko pažodinis palyginimas ir sukelia šypseną.

Šaltinis: Cybersalt Digest, 3620, 2011-04-13.

Močiutei irgi metas mokytis spalvų

Močiutė tikrina, ar anūkė jau pažįsta spalvas. Rodo tai vieną, tai kitą daiktą. Mergaitė kaskart atsako teisingai. Močiutei smagu, todėl klausimai nesibaigia. Pagaliau anūkė patraukia durų link:
– Močiute, manau, kai kurias jau turėtum pati atpažinti!

Ryšys su skaitiniais. Ps 104 (105),5–6: kartų pokalbyje mokomasi abiem kryptimis; mokantis suaugusysis gali ir pats išgirsti pamoką.

Šaltinis: Cybersalt Digest, 3620, 2011-04-13.