Advento džiaugsmas kyla iš Dievo artumo: jis atneša vargdieniams gerąją žinią, prisimena mažutėlius ir pašventina visą žmogų. Jonas kviečia atpažinti tą, kuris jau yra tarp mūsų, ir neužstoti jo savo svarbumu.
Pagrindinės skaitinių mintys
Pirmasis skaitinys · Iz 61, 1–2a. 10–11
Pateptasis neša laisvės žinią ir aprengia išganymu
Viešpaties Dvasios siunčiamas skelbėjas kreipiasi į vargdienius, prislėgtuosius ir belaisvius. Malonės metų pažadas virsta džiaugsmu: Dievas dovanoja išganymo drabužius ir kaip sode augina teisumą tautų akivaizdoje.
Atliepiamoji giesmė · Magnificat · Lk 1, 47–48. 49–50. 53–54 (P.: plg. Iz 61, 10b)
Marija džiaugiasi Dievo gailestingumu mažiesiems
Vietoj Psalmyno giedama Marijos giesmės ištrauka. Jos džiaugsmas remiasi Gelbėtojo dėmesiu nuolankiai tarnaitei. Dievas pasotina alkstančius ir ištikimai padeda Izraeliui: asmeniška dovana atveria visos tautos viltį.
Antrasis skaitinys · 1 Tes 5, 16–24
Džiaugtis, melstis ir atskirti gėrį, pasitikint ištikimu Dievu
Trumpi raginimai jungia nuolatinę maldą, dėkingumą ir blaivų dvasinių reiškinių vertinimą. Blogio atsisakoma išsaugant gėrį. Bendruomenės pastangas apgaubia malda, kad Dievas pašventintų visą žmogų ir išlaikytų Kristaus atėjimui.
Evangelija · Jn 1, 6–8. 19–28
Liudytojas neužstoja dar neatpažintos Šviesos
Jonas vadinamas Dievo siųstu liudytoju. Atsisakęs jam siūlomų titulų, jis save nusako kaip Viešpačiui kelią rengiantį balsą. Jo krikštas nukreipia dėmesį į jau tarp žmonių esantį, bet jų dar nepažįstamą ateinantįjį.
Medžiaga homilijai
Ryšiai su visa Biblija
Kiekvienam skaitiniui parinktos 8 papildančios vietos. Trumpos pažodinės ištraukos patikrintos pagal biblija.lt pateikiamą Rubšio ir Kavaliausko vertimą, LVK 1998 m. Visą nurodytos eilutės tekstą atversite paspaudę jos nuorodą; žemiau pateikiamas paaiškinimas yra šio puslapio sintezė.
Turinys: Pirmajam skaitiniui · Atliepiamajai giesmei · Antrajam skaitiniui · Evangelijai
Pirmajam skaitiniui · Iz 61, 1–2a. 10–11
1. Kun 25, 8–10
paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jubiliejaus metais laisvė siejama su sugrįžimu į savo šeimą ir nuosavybę. Šis Sandoros įstatymo fonas padeda išgirsti, kad Izaijo malonės metai žada konkrečiai atkurti suvaržytų žmonių gyvenimą.
2. Iz 58, 6–8
Dalytis su alkstančiu savo duona
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievui patinkantis pasninkas išlaisvina engiamąjį ir dalijasi duona. Geroji naujiena vargdieniams patikrinama tuo, ar tikinčiųjų gyvenimas iš tikrųjų mažina priespaudą ir alkį.
3. Jer 31, 11–14
jų gedulą pakeisiu džiaugsmu
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Sugrįžtantieji džiaugiasi Dievo išvadavimu, o gedulas virsta paguoda. Izaijo šventinius drabužius papildo bendruomenės šventės vaizdas: atkurti santykiai su Dievu pasiekia ir kasdienę gerovę.
4. Zch 3, 3–5
Štai nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Nešvarūs vyriausiojo kunigo drabužiai pakeičiami puošniais. Aprengimas čia reiškia Dievo pašalinamą kaltę, todėl Izaijo išganymo rūbas primena gaunamą, o ne paties žmogaus pasisiūtą teisumą.
5. Jok 2, 1–5
argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Bendruomenė perspėjama neteikti pirmenybės prašmatniai apsirengusiam žmogui ir nežeminti vargšo. Izaijo pažadas kviečia džiaugtis Dievo dovanojama verte, kartu peržiūrint savo elgesį su menkiau vertinamais.
6. Rom 8, 18–21
įgis Dievo vaikų garbės laisvę
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Išlaisvinimo laukia visa kūrinija, ne vien pavienė siela. Izaijo augančio teisumo vaizdas atsiveria vilčiai, kuri apima sužeistą pasaulį, tačiau neneigia dabartinio kentėjimo.
7. Gal 3, 26–29
apsivilkote Kristumi
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Krikštas aprašomas kaip apsivilkimas Kristumi, bendrą priklausymą Dievui iškeliantis aukščiau skiriančių ribų. Izaijo išganymo drabužių vaizdas padeda svarstyti krikščionišką orumą ir bendrystę.
8. Apr 19, 6–8
o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Avinėlio vestuvėms nuotakai duodamas tyras drabužis, siejamas su šventųjų teisiais darbais. Izaijo vestuvinis džiaugsmas atveria Dievo dovanos ir žmogaus atsako vienybę.
Atliepiamajai giesmei · Lk 1, 47–48. 49–50. 53–54 (P.: plg. Iz 61, 10b)
1. 1 Sam 2, 1–5
o silpnieji juosiasi jėga
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Hanos, tradiciškai vadinamos Ona, malda sujungia asmenišką džiaugsmą su stipriųjų ir silpnųjų padėties pasikeitimu. Šis senesnis Izraelio maldos balsas padeda atpažinti, kokioje tikėjimo atmintyje skamba Marijos giesmė.
2. Ps 113, 5–9
Jis pakelia silpną žmogų iš dulkių
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Aukštybėse gyvenantis Dievas pasilenkia prie vargšo ir į jo namus grąžina džiaugsmą. Marijos mažumo pastebėjimas kyla iš tokio Viešpaties būdo, o ne iš galingųjų mėgdžiojimo.
3. Įst 7, 7–9
ištikimas Dievas
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Izraelis pasirinktas dėl Dievo meilės ir ištikimybės, o ne dėl tautos didumo. Marijos dėkojimas už pagalbą Izraeliui remiasi Sandoros pažadu, kuris išlieka per kartas.
4. Ps 34, 2–5
aukštinkime jo vardą drauge
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Asmeninis išgelbėjimas tampa kvietimu kitiems kartu aukštinti Viešpatį. Taip ir Magnificat nėra uždara Marijos savijauta: jos džiaugsmas įtraukia visus Dievu pasitikinčius mažutėlius.
5. Sir 10, 12–15
jų vietoje nusižeminusius sodina į sostą
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Puikybė iškyla kaip nusigręžimas nuo Kūrėjo, griaunantis tariamą galingųjų saugumą. Tai padeda suprasti, kodėl Marijos giesmės turtuolių tuštuma yra ir žmogaus priklausomybės nuo Dievo klausimas.
6. Sof 3, 14–17
atnaujins tave mylėdamas
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Siono džiaugsmo priežastis yra Viešpats tarp savo žmonių. Marijos giesmę taip galima girdėti kaip Izraelio laukimo išsipildymo balsą: džiaugiamasi Dievo artumu, kuris išlaisvina iš baimės.
7. 2 Kor 8, 9–12
girtinas, kas duoda kiek gali
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus neturtas tampa dovana kitiems, o tikintieji raginami gerą norą paversti dalijimusi pagal galimybes. Magnificat alkstančiųjų pasotinimas kviečia atsakyti konkrečiu dosnumu.
8. Lk 14, 12–14
nes jie neturi kuo atsilyginti
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jėzus ragina prie stalo kviesti negalinčius atsilyginti. Ši nauja, ne tos pačios giesmės vieta parodo, kaip Dievo dėmesys mažiesiems gali keisti mūsų svetingumą ir laukiamą atlygį.
Antrajam skaitiniui · 1 Tes 5, 16–24
1. Fil 4, 4–7
Viešpats yra arti
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Džiaugsmas Viešpatyje lydimas maldos su padėka ir Dievo saugomos širdies. Raginimas džiaugtis nepalieka žmogaus vieno su nerimu: jis nukreipia rūpesčius patikėti Dievui.
2. Kol 4, 2–4
Būkite atsidėję maldai
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Ištverminga, budri malda su padėka užtaria ir Evangelijos skelbėjus. Nuolatinė malda tampa bendruomenine tarnyste, o ne vien nenutrūkstamu žodžių kartojimu.
3. Rom 12, 9–13
Džiaukitės viltyje
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Nuoširdi meilė atmeta blogį, laikosi gėrio ir ištveria maldoje bei varge. Pauliaus trumpi paliepimai pasirodo kaip vientisas gyvenimo būdas, kuris apima ir svetingumą stokojantiems.
4. 1 Jn 4, 1–3
ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dvasių tyrimo matas yra įsikūnijusio Jėzaus Kristaus išpažinimas. Atvirumas dvasinėms dovanoms neprilygsta patiklumui kiekvienam kalbėtojui ar įspūdingam reiškiniui.
5. 1 Kor 14, 26–29
Tegul viskas bus daroma ugdymui
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Bendruomenės dovanos skirtos ugdyti, o pranašaujantįjį kiti turi įvertinti. Drauge atsiskleidžia dvi būtinos laikysenos: neleisti dovanai užgesti ir prisiimti atsakomybę už jos priėmimą.
6. Fil 1, 9–11
kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Meilė auga drauge su pažinimu ir gebėjimu pasirinkti, kas vertingiau. Pasirengimas Kristaus dienai reikalauja ne vien daugiau jausmo, bet ir lavinamo sprendimo bei teisumo vaisių.
7. Rom 15, 13–16
Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Vilties Dievas teikia tikėjimo džiaugsmą ir ramybę, o tautos pašventinamos Dvasia. Tesalonikiečiams skirto palaiminimo horizontas taip išsiplečia iki visų Evangelijos suburiamų žmonių.
8. Žyd 13, 20–21
tenuveikia mumyse, kas jo akims patinka
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Ramybės Dievo prašoma parengti žmones geriems darbams ir veikti juose per Kristų. Baigiamasis palaiminimas primena, kad ištikimojo Dievo pagalba įgalina veikti, o ne panaikina žmogaus atsaką.
Evangelijai · Jn 1, 6–8. 19–28
1. Įst 19, 15–17
Vieno liudytojo nepakanka
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Liudijimas Izraelio teisėje nėra vien nepatikrinamas pareiškimas: jo tikrumas svarbus bendruomenės sprendimui. Šis fonas padeda išgirsti Jono Evangelijos liudijimo kalbą, nepadarant Jono apklausos teismo nuosprendžiu.
2. Iz 43, 10–12
Jūs esate mano liudytojai
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievas savo tautą vadina liudytojais, turinčiais pažinti vienintelį Gelbėtoją. Jono liudijimas apie kitą, svarbesnį už jį, tęsia pašaukimą kreipti žmonių tikėjimą į Dievo išganantį veikimą.
3. Sk 11, 26–29
Ar tu dėl manęs pavydi
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Mozė atsisako pavydo, kai pranašavimo dovana pasirodo už įprasto rato ribų. Jono nenoras savintis viso dėmesio padeda kalbėti apie tarnystę, kuri džiaugiasi Dievo darbu ir kitur.
4. Zch 4, 2–6
Ne galybe, ne jėga, bet mano dvasia
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Žibintuvo regėjimo žinia nukreipia nuo jėgos ir galios prie Dievo Dvasios. Žmogus gali nešti šviesos ženklą nesiskelbdamas jos versme; pranašo užduotis priklauso nuo Dievo veikimo.
5. 2 Kor 4, 5–7
Mes ne save pačius skelbiame
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Apaštalai skelbia Viešpatį Kristų, o save laiko tarnais; lobis patikėtas moliniams indams. Tai padeda tiksliai nusakyti Jono skirtį: liudytojas nėra jo skelbiama Šviesa.
6. 1 Kor 3, 5–9
Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Paulius ir Apolas yra tarnai, per kuriuos bendruomenė įtikėjo; augimą duoda Dievas. Jono liudijimas taip padeda peržiūrėti ir mūsų polinkį kurti grupes apie mėgstamą skelbėją, užuot pripažinus bendrą Dievo darbą.
7. Jn 5, 32–36
Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jėzus atskiria Jono liudijimą nuo didesnio liudijimo, kurį duoda Tėvo jam pavesti darbai. Ši vėlesnė kalba paaiškina rengėjo vietą, nesukartodama jo apklausos prie Jordano.
8. 1 Pt 3, 15–17
Bet tai darykite švelniai ir atsargiai
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Tikėjimo viltį reikia paaiškinti romiai, pagarbiai ir geros sąžinės gyvenimu. Jono gebėjimas atsakyti, kas jis yra, tampa kvietimu liudyti aiškiai, kartu neperimant agresyvaus savęs įrodinėjimo.
Katekizmas ir temos
Homiletikos vadovo temos padeda jungti skaitinių apmąstymą su Bažnyčios tikėjimu.
Turinys:
Džiaugsmas · KBK 30, 163, 301, 736, 1829, 1832, 2015, 2362
Laukiamo Mesijo požymiai · KBK 713–714
Dievo meilė Izraeliui · KBK 218–219
Bažnyčia – Kristaus Sužadėtinė · KBK 772, 796
Džiaugsmas · KBK 30, 163, 301, 736, 1829, 1832, 2015, 2362
KBK 30, 163, 301, 736, 1829, 1832, 2015, 2362: džiaugsmas;
Šaltinis: Homiletikos vadovas. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, 2014-06-29
Egzegetiniai komentarai
Teksto prasmę padeda atverti hebrajiški ir graikiški žodžiai, pasakojimo sandara bei to meto gyvenimo aplinka. Žemiau atskiriamas skaitinio aiškinimas ir jo pritaikymas homilijai; prie kiekvienos temos pateikti senesnių ar naujesnių tyrimų šaltiniai.
Turinys:
Iz 61, 1–2a: patepimas skiriamas išlaisvinimo tarnystei
Iz 61, 10–11: džiaugsmo drabužį duoda pats Dievas
Magnificat: Dievas pastebi menką padėtį ir alkį
1 Tes 5, 16–22: Dvasios neužgesinti ir viską ištirti
1 Tes 5, 23–24: pašventinamas visas žmogus
Jn 1, 6–8: pasiųstas žmogus liudija, kad kiti įtikėtų
Jn 1, 19–28: trys atsisakyti titulai išryškina tikrą užduotį
Iz 61, 1–2a: patepimas skiriamas išlaisvinimo tarnystei
Māšaḥ reiškia „patepė“. Viešpaties Dvasia ir patepimas įgalina kalbėtoją atlikti užduotį: nešti gerą žinią tiems, kurių gyvenimas suvaržytas. Pranašas išvardija, kam jis siunčiamas. Prislėgtųjų paguoda gretinama su atveriamomis kalėjimo durimis. Kalbėtojo pasiuntimas turi pasiekti ir tuos, kurie patys nebegalėjo ateiti jo išgirsti. Vėliau Jėzus šio skaitinio pradžią perskaito gimtojo Nazareto sinagogoje ir susieja su savo misija. Patepimas pirmiausia nusako paties Dievo duotą užduotį. Pažadas skirtas ir žmonėms, kenčiantiems tikrą skurdą, nelaisvę bei atskirtį.
Dərōr – „laisvė“ – sieja skelbimą su Kun 25 jubiliejaus nuostata, grąžinančia žmogų į šeimą ir prie paveldėtos žemės. Viešpaties malonės metai skelbia atkūrimo laiką. Negalima iš šio vaizdo vieno nustatyti tikslių kalendorinių metų ar teigti, kad jubiliejaus įstatymas visada buvo vykdomas. Paguoda žada išlaisvinimą, kuris pasiekia visą žmogaus gyvenimą.
Šaltinis: Iz 61, 1 hebrajiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; Iz 61, 2 hebrajiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; Cambridge Bible for Schools and Colleges · Iz 61, 1–2. 10–11 komentaras; Anathea Portier-Young · Iz 61, 1–4. 8–11 komentaras · Working Preacher, 2023-12-17.
Iz 61, 10–11: džiaugsmo drabužį duoda pats Dievas
Śōś ʾāśîś sujungia tos pačios hebrajiškos šaknies bendraties absoliutą ir asmenuojamą formą. Taip sustiprinamas džiaugsmas Viešpačiu. Kas tiksliai kalba šioje eilutėje, aiškinama įvairiai; pranašo balsą galima suprasti ir kaip atkurtos bendruomenės balsą. Džiaugsmas turi priežastį: tolesnis sakinys įvardija Dievo veiksmą. Dievas vadinamas savuoju. Liturgijoje ta mintis iš Izaijo pereina į atliepą. Susirinkusieji ją gieda atsakydami į Marijos giesmę, kurioje ir ji džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.
Hilbîšanî – „jis aprengė mane“ – veiksmo pradžią priskiria Dievui. Išganymas ir teisumas tampa šventiniu rūbu, o jaunikio bei nuotakos puošimasis parodo atgautą orumą ir bendrystę. Sodo vaizdas pratęsia pažadą: kaip iš pasėtų sėklų žemėje kyla daigai, taip Viešpats išaugins teisumą tautų akivaizdoje. Vieno žmogaus tariamas džiaugsmas išauga ligi visoms tautoms matomos šventės.
Šaltinis: Iz 61, 10 hebrajiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; Cambridge Bible for Schools and Colleges · Iz 61, 1–2. 10–11 komentaras.
Magnificat: Dievas pastebi menką padėtį ir alkį
Tapeínōsin nusako žemą, menką padėtį, pažeminimą. Marija stebisi, kad Dievas pažvelgė į ją, gyvenančią kuklioje padėtyje. Jos maldoje suskamba Samuelio motinos Hanos giesmės atmintis: mažutėlio likimas tampa vieta, kur atsiskleidžia Viešpaties galybė. Palaiminta ją vadins kartos dėl to, ką padarė Visagalis. Toliau giesmė vėl atsigręžia į kartas. Šįkart kalbama apie Dievo gailestingumą, kuris jas visas pasiekia ir dar kartą primena pažadą Izraeliui.
Peinôntas reiškia „alkstančius“: tai esamojo laiko dalyvis, įvardijantis stokojančius žmones. Gėrybėmis pasotinami jie, o turtuoliai paleidžiami tuščiomis. Giesmėje tikras alkis matuojamas tuo, kam iš tiesų atitenka gėrybės. Giesmės pabaigoje asmeninis „man“ išsiplečia į pagalbą Izraeliui: Marijos džiaugsmas priklauso Dievo ištikimybės savo tautai istorijai.
Šaltinis: Lk 1, 48 graikiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; Lk 1, 53 graikiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; Cambridge Bible for Schools and Colleges · Lk 1, 46–55 komentaras; Sharon Betsworth · Lk 1, 46b–55 komentaras · Working Preacher, 2024-12-22.
1 Tes 5, 16–22: Dvasios neužgesinti ir viską ištirti
Sbénnyte – „gesinkite“ – čia paneigtas: neužgesinkite Dvasios. Ugnies vaizdas pabrėžia gyvą Dievo veikimą bendruomenėje. Greta esantis draudimas niekinti pranašavimus padeda suprasti aplinką: susirinkime tariamas žodis gali padėti tikintiesiems suprasti, ko Dievas iš jų prašo. Džiaugsmas, malda ir dėkojimas priklauso tam pačiam Dvasios gaivinamam gyvenimui. Laiške šie paliepimai eina vienas po kito. Džiaugtis reikia visuomet, melstis be paliovos ir dėkoti už viską. Toks maldos ritmas palaiko ir gebėjimą klausytis susirinkime.
Dokimázete – „ištirkite“, „patikrinkite“ – apsaugo atvirumą nuo patiklumo. Reikia įvertinti, kas skelbiama Dievo vardu, išsaugoti gėrį ir atsisakyti blogio. Raginimai skirti daugiskaitos adresatams: bendruomenė kartu mokosi atpažinti. Todėl įkvėpimu besiremiantis kalbėtojas išklausomas, o gėris ir blogis atskiriami kartu.
Šaltinis: 1 Tes 5, 19 graikiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; 1 Tes 5, 21 graikiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; Cambridge Bible for Schools and Colleges · 1 Tes 5, 16–24 komentaras.
1 Tes 5, 23–24: pašventinamas visas žmogus
Holoteleîs nusako visiškumą: prašoma, kad Dievas pašventintų iki galo. Po paliepimų prasideda palaiminimo malda. Graikų veiksmažodžių formos reiškia linkėjimą ir prašymą, todėl žmogaus pastangos čia įrašomos į Dievo pagalbą. Tai, ką bendruomenė raginama saugoti, apaštalas patiki jos Viešpačiui. Malda kreipiamasi į ramybės Dievą. Atpažinusi, kas gera, bendruomenė gali prašyti, kad Dievas joje augintų tai, ko moko apaštalas Paulius. Palaiminime šį pasitikėjimą sustiprina žadama ištikimybė.
Holóklēron pabrėžia nepažeistą visumą. Dvasios, sielos ir kūno išvardijimas siekia aprėpti visą žmogų; išvardijimas sutelkia maldą apie kiekvieną žmogaus gyvenimo sritį. Kūnas nepaliekamas už šventumo ribų. Pabaigos pažadas remiasi šaukiančiojo ištikimybe: Ištikimas Dievas pats rūpinasi, kad žmogus būtų išlaikytas Kristaus atėjimui.
Šaltinis: 1 Tes 5, 23 graikiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; Cambridge Bible for Schools and Colleges · 1 Tes 5, 16–24 komentaras; Dirk G. Lange · 1 Tes 5, 16–24 komentaras · Working Preacher, 2011-12-11.
Jn 1, 6–8: pasiųstas žmogus liudija, kad kiti įtikėtų
Apestalménos – „pasiųstas“ – yra perfekto neveikiamasis dalyvis. Jonas pristatomas per gautą siuntimą iš Dievo. Prologo amžinojo Žodžio fone jis aiškiai vadinamas žmogumi. Prologe sakoma, kad Žodis jau buvo pradžioje, o Jonas į pasakojimą įžengia, kai gauna užduotį. Jo pašaukimo laikas padeda suprasti, kieno žinia svarbiausia. Tarnystės vertė kyla iš jos kilmės ir paskirties; dėl to žmogaus ribotumas nepanaikina jo tikro pašaukimo.
Martyrían reiškia liudijimą. Du tikslą nusakantys sakiniai paaiškina Jono atėjimą: liudyti apie Šviesą, kad visi per jį įtikėtų. Žodžiai „per jį“ nusako būdą, kuriuo kitas gali ateiti į tikėjimą Kristumi. Toliau aiškiai pasakoma, kad pats Jonas nėra Šviesa. Tekstas suteikia liudytojui svarbią vietą, kartu neleidžia supainioti jo ir to, apie kurį jis kalba.
Šaltinis: Jn 1, 6 graikiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; Jn 1, 7 graikiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; Cambridge Bible for Schools and Colleges · Jn 1, 6–8. 19–28 komentaras.
Jn 1, 19–28: trys atsisakyti titulai išryškina tikrą užduotį
Hōmológēsen – „išpažino“, „atvirai pripažino“ – pakartojamas abipus pasakymo, kad Jonas nesigynė. Pabrėžiamas atsakymo aiškumas. Klausėjai siūlo laukiamas figūras: Mesiją, Eliją ir pranašą, siejamą su Mozės pažadu Įst 18. Kiekvienas iš šių klausimų kyla iš konkretaus Izraelio laukimo.
Egṑ ouk eimí – „aš nesu“ – atskiria Joną nuo jam siūlomos tapatybės. Elijo neigimas šiame pokalbyje nesutapatinamas su atsisakymu vykdyti elijišką misiją: kitur ji nusakoma Elijo dvasios ir galybės kalba. Galiausiai Jonas savo atsakymą susieja su užduotimi – būti kelią rengiančiu balsu. Kunigams ir levitams prašant atsakymo jų siuntėjams, Jonas primena Izaijo paliepimą taisyti Viešpačiui kelią. Paklaustas, kodėl krikštija vandeniu, kalba apie jau esantį ir dar miniai nepažįstamą Viešpatį. Apklausos dėmesį jis nukreipia į dar neatpažintą kitą, jau stovintį tarp žmonių.
Šaltinis: Jn 1, 20 graikiškas tekstas ir gramatinės formos · Bible Hub; Cambridge Bible for Schools and Colleges · Jn 1, 6–8. 19–28 komentaras; Scott Hahn · One who is coming · The Pilot, 2020-12-11.
Bažnyčios tėvų komentarai
Turinys:
Šv. Ireniejus Lionietis: Izaijo Pateptasis išlaisvina iš nuodėmės pančių
Šv. Kirilas Jeruzalietis: patepimo džiaugsmas pasiekia ir pakrikštytąjį
Šv. Ambraziejus: Marijos džiaugsmas atviras kiekvienam tikinčiajam
Šv. Beda Garbingasis: Marijos malda atveria Abraomo pažadą
Šv. Atanazas Aleksandrietis: visa Bažnyčia džiaugiasi ir meldžiasi kartu
Šv. Jonas Auksaburnis: įkvėptą žodį lydi atpažinimas ir malda
Origenas: galima būti šalia Žodžio ir jo dar nepažinti
Šv. Ireniejus Lionietis: Izaijo Pateptasis išlaisvina iš nuodėmės pančių
Kristus nebuvo vienas, o Jėzus – kitas.
Prieš erezijas III, 9, 3 · savo vertimas
Jis išlaisvino juos iš jų pančių.
Ten pat · savo vertimas
Šventasis Ireniejus Lionietis gina Jėzaus Kristaus vienybę. Jordane Dvasia nusileidžia ant to paties Jėzaus, kurį išpažįstame Kristumi. Izaijo Jesės šaknies atžalą ir Dvasios pateptą skelbėją jis atpažįsta tame pačiame įsikūnijusiame Dievo Žodyje. Pranašų pažadas ir Evangelija kalba apie vieną Išganytoją. Nazareto sinagogoje tas pats Jėzus pritaiko sau Izaijo žinią vargdieniams. Skaitymo klausantys žmonės drauge išgirsta apie šiandien pas juos atėjusį pažadėtąjį Išganytoją.
Aiškindamas išlaisvinimą, autorius prisimena Patarlių žmogų, surištą savo nuodėmių virvėmis. Kristaus dovanojamas atleidimas atriša šiuos pančius. Tai Tėvo dvasinis skaitinio perskaitymas: adventinis džiaugsmas apima tikrą galimybę ištrūkti iš kaltės valdžios. Dvasinis išlaisvinimas gretinamas su Izaijo pažadu tikriems vargdieniams ir belaisviams.
ST → NT. Izaijo Atžala ir Pateptasis → vienas įsikūnijęs Kristus → jo atleidimas atriša nuodėmės pančius.
Šaltinis: Šv. Ireniejus Lionietis · Prieš erezijas III, 9, 3 · A. Roberts ir W. H. Rambaut vertimas.
Šv. Kirilas Jeruzalietis: patepimo džiaugsmas pasiekia ir pakrikštytąjį
Jis yra dvasinio džiaugsmo teikėjas.
Mistagoginė katechezė III, 2 · apie Šventąją Dvasią; savo vertimas
Tavo siela pašventinama šventosios ir gyvybę teikiančios Dvasios.
Ten pat, 3 · savo vertimas
Šventasis Kirilas Jeruzalietis kreipiasi į ką tik pakrikštytus žmones. Izaijo žodžius apie Dvasios pateptąjį jis susieja su Kristumi, o džiaugsmo aliejaus psalmę skaito kaip Šventosios Dvasios dovanos pažadą. Kristaus patepimu Tėvas patiki Sūnui išganymo misiją ir suteikia Dvasios džiaugsmą.
Naujai įkrikščionintasis dalyvauja Kristaus dovanoje. Kirilas primena regimą patepimą ir neregimą Dvasios veikimą: malonė paliečia kūną, jusles ir vidinį gyvenimą. Apeigoje pirmiausia patepama kakta, paskui ausys. Kakta padeda kalbėti apie išsilaisvinimą iš gėdos, ausys primena gebėjimą aiškiai išgirsti tariamą Dievo žodį. Patepama ir krūtinė, žyminti jėgą priešintis kasdienėse tikėjimo kovose. Džiaugsmas kyla iš bendrystės su Kristumi ir kviečia išsaugoti gautą dovaną visu gyvenimu. Taip Izaijo patepimo žinia susišaukia su Pauliaus malda už visą žmogų.
ST → NT. Psalmės džiaugsmo aliejus → Kristaus patepimas Dvasia → krikščionio dalyvavimas jo dovanoje.
Šaltinis: Šv. Kirilas Jeruzalietis · Mistagoginė katechezė III, 1–3 · E. H. Gifford vertimas.
Šv. Ambraziejus: Marijos džiaugsmas atviras kiekvienam tikinčiajam
Teturi kiekvienas Marijos dvasią.
Ambraziejus, Catena aurea prie Lk 1, 47 · savo vertimas
Kristus yra visų vaisius.
Ten pat · tikėjimo prasme; savo vertimas
Šventasis Ambraziejus skiria vienintelę Kristaus Motiną kūnu ir kiekvieno tikinčiojo galimybę priimti Dievo Žodį. Marijos giesmė tampa kvietimu išgirsti pažadą visa siela ir juo gyventi. Priimtas žodis saugomas tyra širdimi, kaip sakinyje apie išsaugotą dovaną teigia pats Ambraziejus.
Turėti Marijos dvasią reiškia džiaugtis Viešpačiu ir saugoti priimtą žodį. Toks džiaugsmas skatina vaisingą tikėjimą: žmogus leidžia Kristui veikti savo pasirinkimuose. Liturgijoje viena Marijos giesmė tampa visos besimeldžiančios bendruomenės balsu.
ST → NT. Rengėjo biblinė sąsaja: Hanos padėka → Marijos giesmė → bendruomenės tikėjimo atsakas.
Šaltinis: Šv. Ambraziejus ir šv. Beda · Lk 1, 46–55 aiškinimai Tomo Akviniečio Catena aurea · Oxford vertimas.
Šv. Beda Garbingasis: Marijos malda atveria Abraomo pažadą
Jo visuotinį veikimą.
Beda, Catena aurea prie Lk 1, 50 · apie giesmės perspektyvą; savo vertimas
Ėjusius Abraomo tikėjimo pėdomis.
Ten pat, prie Lk 1, 54–55 · savo vertimas
Šventasis Beda Garbingasis pastebi, kaip Marijos giesmė pereina nuo jai asmeniškai suteiktos dovanos prie visoms kartoms skirto gailestingumo. Dievo dėmesys vienam žmogui įsirašo į platesnę pažado istoriją. Aiškindamas, ką reiškia būti Dievo tarnu, Beda pamini du artimus dalykus – klusnumą ir nuolankumą.
Abraomo palikuonių temą jis aiškina tikėjimo pėdsakais. Kristaus atėjimas leidžia dalyvauti pažade tiems, kurie tiki kaip Abraomas. Tai kvietimas į ištikimybę: Marijos dėkojimą tęsiame priimdami tą patį Dievo gailestingumą ir mokydamiesi juo pasitikėti.
ST → NT. Pažadas Abraomui → Marijos skelbiamas Kristaus atėjimas → tikėjimu priimamas gailestingumas.
Šaltinis: Šv. Ambraziejus ir šv. Beda · Lk 1, 46–55 aiškinimai Tomo Akviniečio Catena aurea · Oxford vertimas.
Šv. Atanazas Aleksandrietis: visa Bažnyčia džiaugiasi ir meldžiasi kartu
Visi kartu švęskime šventę.
XI šventinis laiškas, 11 · savo vertimas
Nepaliaujamos maldos iš visos širdies ir sutartinai.
Ten pat · savo vertimas
Šventasis Atanazas Aleksandrietis, rengdamas bendruomenę Velykoms, cituoja Pauliaus raginimą nuolat džiaugtis, melstis ir dėkoti. Šventę jis supranta kaip sutartinį Dievo garbinimą. Krikščionys skirtingose vietose kreipiasi į tą patį Tėvą, o jų bendras „Amen“ parodo bendrystę, kurios nesutalpina vieno miesto sienos. Atanazas kviečia susirinkti giedoti ir melstis kartu. Laiške ir pačiam patiriant persekiojimą išlieka džiaugsmas, nes Bažnyčios bendruomenės tebesišaukia to paties Viešpaties.
Autorius primena Malachijo pažadą apie Dievui aukojamus smilkalus ir tyrą auką visose tautose. Šį pažadą jis girdi besipildantį po visą pasaulį išplitusios Bažnyčios garbinime. Džiaugsmas išsiplečia už savo artimiausio rato: galima melstis kartu su žmonėmis, kurių nepažįstame. Pauliaus žodžiai taip padeda advento bendruomenei padėkoti kartu su visa Bažnyčia.
ST → NT. Malachijo aukos visose tautose pažadas → visuotinė Bažnyčios padėka → bendras džiaugsmas.
Šaltinis: Šv. Atanazas Aleksandrietis · XI šventinis laiškas, 11 (339 m.) · R. Payne-Smith vertimas.
Šv. Jonas Auksaburnis: įkvėptą žodį lydi atpažinimas ir malda
Ne nerūpestingai ar netiriant, bet atidžiai išnagrinėjant.
XI homilija, prie 1 Tes 5, 21–22 · savo vertimas
Mums reikia ir pamokymo, ir maldos.
Ten pat, prie 1 Tes 5, 23 · savo vertimas
Šventasis Jonas Auksaburnis klausia, kaip išsaugoti pranašavimo dovaną neatveriant sakyklos kiekvienam nepatikrintam pareiškimui. Greta krikščionių susirinkimo jis mini Jeremiją ir Ezekielį: Dievo vardu tariamas žodis kelia tikrumo klausimą. Abiejų pranašų laikais Dievo vardu buvo tariami ir vienas kitam prieštaraujantys žodžiai. Todėl svarbu drauge išklausyti ir atidžiai patikrinti, kas skelbiama. Todėl klausytojas kviečiamas skirti tiesą nuo klaidos ir laikytis to, kas gera.
Atpažinimą autorius jungia su rūpesčiu bendruomene. Mokydamas Paulius kartu meldžia, kad Dievas pašventintų žmones. Pamokslininko užduotis dėl to nesibaigia nurodymu, kaip elgtis: jis turi užtarti savo klausytojus. Dvasios atvirumas, atidus vertinimas ir malda čia saugo vienas kitą.
ST → NT. Jeremijo ir Ezekielio pranašavimo paveldas → Dvasios dovanos bendruomenėje → atsakingas atpažinimas ir užtarimas.
Šaltinis: Šv. Jonas Auksaburnis · XI homilija apie Pirmąjį laišką tesalonikiečiams · John A. Broadus vertimas.
Origenas: galima būti šalia Žodžio ir jo dar nepažinti
Jis nuo pradžios persmelkė visą kūriniją.
Jono Evangelijos komentaras VI, 22 · savo vertimas
Nesuprastas ir net nematomas.
Ten pat · sakinio ištrauka; savo vertimas
Aiškindamas žodžius apie tarp klausytojų stovintį neatpažintąjį, Origenas žvilgsnį išplečia iki kūrinijos. Jono prologo Žodį jis susieja su psalmės Dievo Išmintimi, per kurią visa sukurta. Žodis artimas dar iki pokalbio Jordano krante, nes pats žmogaus gyvenimas priklauso nuo jo veikimo. Psalmių kalba leidžia galvoti ir apie žmogų, kurį Dievas palaiko dar prieš šiam suprantant, kad Viešpats šalia. Žodžio artumas jo dieną jau pasiekė.
Šis artumas dar negarantuoja pažinimo. Galima turėti iš Dievo gautą gyvenimą, klausyti mokymo ir vis dėlto nesvarstyti, kas jį dovanoja. Origenas kviečia priimti Žodį širdyje ir pačiam pažinti jo artumą. Tai jo dvasinis Jono sakinio skaitymas, papildantis Evangelijoje pasakojamą tikrą susitikimo ir neatpažinimo situaciją.
ST → NT. Psalmės kurianti Dievo Išmintis → Evangelijos Žodis tarp žmonių → kvietimas jį atpažinti ir priimti.
Šaltinis: Origenas · Jono Evangelijos komentaras VI, 22 · Allan Menzies vertimas.
Šventieji: žodis tampa gyvenimu
Turinys:
Šv. Uršulė Ledóchowska: karo metu namai lieka atviri kitokiam žmogui
Šv. Domininkas Savio: šventumo džiaugsmas turi vietos ir poilsiui
Šv. Marija Rivier: trapios mokytojos sumanymas nepražuvo per revoliuciją
Šv. Joana Antida Thouret: kalėjime rūpestis apėmė visą žmogų
Šv. Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis: Marijos gyrimas virsta Dievo šlove
Šv. Gabrielius iš Sopulingosios Dievo Motinos: advento laiškas nuramina tėvą
Šv. arkivyskupas Oskaras Romero: ganytojas prašo padėti atpažinti Dvasios darbą
Šv. Uršulė Ledóchowska: karo metu namai lieka atviri kitokiam žmogui
Mano politika yra meilė.
Uršulės atsakymas, užrašytas oficialioje biografijoje · savo vertimas
1914 m., prasidėjus karui, šventajai Uršulei Ledóchowskai teko palikti Rusiją, kur su slapta gyvenusia seserų bendruomene ji dirbo švietimo darbą. Švedijoje seserys išsaugojo ugdymo darbą ir ėmėsi pagalbos karo išblaškytoms šeimoms. Veiklą lydėjo ir rūpestis, kaip susitikti skirtingų krikščioniškų bažnyčių žmonėms. Ji pasitraukė į Stokholmą. Keliavo po Švediją, Daniją ir Norvegiją, rūpinosi vietinėmis bažnyčiomis ir padėjo karo aukoms. Seserų namai tapo susitikimo vieta skirtingų religinių bei politinių pažiūrų žmonėms.
Paklausta apie savo politinę kryptį, ji atsakė meilės kalba. Svetimame krašte vienuolė kūrė tokią vietą, kokios reikėjo ir jai pačiai pasitraukus iš Rusijos. Jos ramybė ir šypsena padėjo liudyti asmeninį ryšį su Kristumi. Izaijo geroji naujiena vargdieniams čia įgavo priėmimo pavidalą, o liudytoja dėmesį kreipė į meilės šaltinį.
Šaltinis: Šv. Uršulė Ledóchowska · oficiali kanonizacijos biografija · Šventasis Sostas, 2003-05-18.
Šv. Domininkas Savio: šventumo džiaugsmas turi vietos ir poilsiui
Čia šventumą grindžiame džiaugsmingumu.
Domininko žodžiai naujam mokiniui, saleziečių biografija · savo vertimas
1854 m. rudenį šventasis Domininkas Savio atvyko į šventojo kunigo Jono Bosko oratoriją Turine. Jis greitai tapo patikimu draugu kitiems berniukams. Naujam mokiniui šventumą aiškino per džiaugsmą. Vis dėlto jam pačiam reikėjo pagalbos: trokšdamas būti šventas, Domininkas veržėsi į griežtas atgailas, kurias Boskas turėjo pristabdyti. Kunigas jo atgailą grąžino į klasę ir kiemą, kur reikės kantrybės tiek mokantis, tiek priimant draugų neapgalvotus žodžius ir net įžeidimus.
Domininkui teko mokytis kantrybės atliekant pamokas, bendrus darbus ir drauge ilsintis. Šventumas neatskyrė berniuko nuo draugystės ir jo amžiui tinkamo gyvenimo. Pauliaus kvietimas nuolat džiaugtis čia padeda atsisakyti niūraus tobulumo vaizdo: džiaugsmas auga ištikimai atliekant patikėtą darbą ir paliekant vietos kito žmogaus gerovei.
Šaltinis: Šv. Domininkas Savio · oficiali Don Bosco Pietų Azijos saleziečių biografija.
Šv. Marija Rivier: trapios mokytojos sumanymas nepražuvo per revoliuciją
Mūsų pašaukimas yra Jėzus Kristus.
Rivier žodžiai, cituoti Jono Pauliaus II beatifikacijos homilijoje, 4 · savo vertimas
Šventosios Marijos Rivier silpna sveikata ir smulkus sudėjimas tapo kliūtimi, kai ji norėjo įstoti į vienuolyną. Tačiau 1786 m. ji atidarė mokyklą Montpezat miestelyje. Mokinių susirinko daug. Greta darbo su vaikais ji parūpino vietą mokytis ir darbo neturinčioms parapijos merginoms. Paprastomis dienomis pati dar rasdavo laiko lankyti ligonius ir padėti stokojantiems. Revoliucija nutraukė šią veiklą, ir prieglobstį teko rasti Thueyts kaime. Ten, kunigo Louis Pontanier lydima, ji telkė bendraminčių: 1796 m. lapkričio 21 d. su keturiomis draugėmis pradėjo Marijos Paaukojimo seserų bendruomenę.
Dėmesio centre liko vaikų ir jaunimo ugdymas, ypač neturtingųjų, našlaičių ir apleistųjų. Jos pačios trapumas neuždarė kelio kitų augimui. Magnificat mažutėlio džiaugsmas taip susisieja su Izaijo pažadu vargdieniams: gauta viltis tampa mokymu, tikėjimo pažinimu ir vieta tam, kuriam jų stinga. Rivier ugdymo darbą siejo su sekimu pačiu Kristumi.
Šaltinis: Šv. Marija Rivier · Šventųjų skelbimo dikasterijos biografija.
Šv. Joana Antida Thouret: kalėjime rūpestis apėmė visą žmogų
Drąsos! Pasitikėkime Dievu: jis turi būdų visa atitaisyti.
Joanos Antidos žodžiai sesers Rozalijos liudijime · Jeanne-Antide à Bellevaux, p. 5; savo vertimas
1802 m. rugsėjo 23 d. šventoji Joana Antida Thouret su šešiomis seserimis pradėjo darbą Bellevaux įstaigoje Bezansone. Įstaigoje po vienu stogu gyveno nuteistieji, vaikai ir kiti vargingi žmonės. Seserims teko susidurti su netvarka, nešvara ir priešiškumu. Kai bendradarbės baiminosi dėl savo reputacijos, Joana Antida jas drąsino pasitikėti Dievu. Iš pradžių visoms seserims skiriamas vienas kambarys. Jos gyvena tame pačiame pastate kaip žmonės, kuriems padeda. Kalinamoms moterims ėmus jas žeminti, kelios svarsto tyliai pasitraukti ir išsaugoti gerą vardą.
Pagalba turėjo labai konkrečias dalis: švaresnę aplinką, maistą, slaugą, vaikų mokymą, verpimo bei audimo darbą ir užmokestį už jį. Bendram gyvenimui buvo rengiama ir maldos vieta. Izaijo žinia šiuo atveju įgauna aiškią formą kasdienėje tų žmonių buityje. Pauliaus malda už dvasią, sielą ir kūną primena tokio rūpesčio visumą.
Šv. Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis: Marijos gyrimas virsta Dievo šlove
Jūs sakote „Marija“, ji sako „Dievas“.
Tikrasis pamaldumas, 225 · originalas prancūzų kalba; savo vertimas
Šventasis Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis, aiškindamas pamaldumą Marijai, sustoja prie jos atsakymo Elzbietai. Išgirdusi palaiminimą dėl tikėjimo, Marija pradeda šlovinti Viešpatį. Autorius ją vadina Dievo aidu: gautas gyrimas joje nesustoja, o sugrįžta Dievui. Tai padeda išgirsti Magnificat kaip dėmesio krypties pakeitimą. Elzbieta įvardija Marijos tikėjimą, o Marija priima jos sveikinimą giedodama. Monforiečiui tai paaiškina, kaip ir pats tikintysis gali atsiliepti išgirdęs pagyrimą.
Šventojo raštas kviečia ir tikintįjį taip priimti pagyrimą ar dovaną. Dėkingumas atpažįsta, iš kur ateina gėris, ir nepadaro žmogaus galutiniu jo savininku. Marijos palaiminimo pagrindą nusako pati jos giesmė: didžius darbus padarė Dievas. Šio sekmadienio giesmė ugdo džiaugsmą, kuris moka šlovinti Davėją.
Šv. Gabrielius iš Sopulingosios Dievo Motinos: advento laiškas nuramina tėvą
Mano gyvenimas kupinas džiaugsmo: esu Dievo namuose.
Laiškas tėvui, 1856-12-02 · savo vertimas
1856 m. gruodžio 2 d. pasionistas novicijus Gabrielius iš Sopulingosios Dievo Motinos rašė tėvui, prašančiam žinių apie jo gyvenimą. Dienotvarkė jam atrodė taip prasmingai sutvarkyta, kad paros valandos pralėkdavo tarsi trumpos akimirkos. Jis konkrečiai paaiškino ir mokslą: kasdien valanda skiriama šventųjų knygų aiškinimui, pusvalandis – jų mokymuisi atmintinai. Užuot vien patikinęs, kad viskas gerai, Gabrielius aprašo savo dieną. Nurodydamas, kiek laiko skiriama mokymuisi, leidžia tėvui įsivaizduoti jo gyvenimą naujokyne.
Laiške jo džiaugsmas dera su dėmesiu kitiems. Gabrielius žada melstis už du mirusius žmones, perduoda sveikinimus šeimai ir, jau prasidėjus adventui, linki tikrai palaimintų Kalėdų. Jo dėkingumas Dievo namams apima mokymąsi, maldą ir ryšį su artimaisiais. Taip Pauliaus trumpi raginimai džiaugtis, melstis ir dėkoti įgyja vienos paprastos dienotvarkės pavidalą.
Šv. arkivyskupas Oskaras Romero: ganytojas prašo padėti atpažinti Dvasios darbą
Esu trapus, ribotas žmogus ir nežinau, kas vyksta, bet žinau, kad Dievas žino.
Homilija, 1978-12-17, p. 7 · apie naujai regimą Dvasios darbą arkivyskupijoje; savo vertimas
1978 m. gruodžio 17 d. homilijoje šventasis arkivyskupas Oskaras Romero pasakojo apie išvakarėse Santa Lusijos rajone sutvirtintus jaunuolius. Jį pradžiugino jų sąmoningas atsakas Dvasiai. Ganytojas tai primena artėjant Kalėdoms. Šventės laukimas susiejamas su kaimynystėje gyvenančių jaunuolių apsisprendimu ir su tuo, ką jie patys gali duoti Bažnyčiai. Tame pačiame pamoksle Pauliaus kvietimą neužgesinti Dvasios jis pirmiausia pritaikė sau: ganytojas neturi visos bendruomenės formuoti vien pagal savo skonį.
Prisipažinęs esąs ribotas, arkivyskupas prašė kunigų, katechetų ir seserų padėti atpažinti gėrį. Jis pridūrė, kad kiekvieną iniciatyvą reikia įvertinti ir išsaugoti tai, kas gera. Evangelijos Jono liudijimas čia primena tarnystės ribą – žmogus nėra Šviesos šaltinis. Romero atvirumas Dvasios darbui jungė nuolankumą su atsakingu bendruomenės palydėjimu.
Palyginimai
Turinys:
Šv. Augustinas: apšviestas kalnas padeda atpažinti saulę
Šv. Pranciškus Salezas: vieversio giesmė kyla aukštyn, tačiau dangus dar aukščiau
Gilbertas Keithas Chestertonas: paprastas įrankis tampa išgelbėta brangenybe
Francis Baconas: šviesus siuvinys tamsiame fone
Henry Scougalas: keliamas svoris ir iš vidaus kylantis noras
Markas Aurelijus: žiburys neprivalo užgesti anksčiau laiko
Thomas Carlyle’is: akiniams reikia matančios akies
Šv. Augustinas: apšviestas kalnas padeda atpažinti saulę
Šventasis Augustinas Joną Krikštytoją lygina su kalnu, kurį pirmiausia pasiekia saulės spinduliai. Tamsoje ir pats kalnas būtų tamsus. Tačiau apšviestas jis padeda pastebėti saulę net tam, kurio silpnos akys dar negali žvelgti tiesiai į ją. Žemiau kalno dar tebesitęsia tamsa, o viršūnę galima įžiūrėti. Nuo apšviesto šlaito žvilgsnis pamažu kyla aukštyn, prie jo tikrojo šviesos šaltinio.
Šitaip Jono didybė padeda pažinti Kristų. Liudytojas naudojasi gauta šviesa ir gali padėti kitam pažvelgti į jos šaltinį. Homilijoje šis vaizdas leidžia klausti, ar žmonės, sutikę tikintįjį, sustoja tik ties jo asmenybe, ar per jo gyvenimą ima pažinti tą, kuris jį apšviečia.
Ryšys su skaitiniais. Jn 1,6–8: Jonas siunčiamas liudyti Šviesą ir neskelbia pats esąs jos šaltinis.
Šaltinis: Šv. Augustinas · Jono evangelijos traktatas II, 5–7 · apšviestas kalnas.
Šv. Pranciškus Salezas: vieversio giesmė kyla aukštyn, tačiau dangus dar aukščiau
„Traktate apie Dievo meilę“ šventasis Pranciškus Salezas pasitelkia kylančio ir giedančio vieversio vaizdą. Skrydis ir balsas stiprėja drauge, bet galiausiai paukšteliui tenka leistis. Vieversys gieda, kol pajėgia laikytis aukštai. Balsui nutilus dangus lieka ten, kur buvo. Paukščio giesmę branginame net žinodami jos ribas. Taip autorius kalba apie šlovinimą: kuo labiau žmogus pažįsta Dievo gerumą, tuo aiškiau supranta, kad šis pranoksta visą jo giesmę.
Marijos džiaugsmas dėl jai padarytų didžių dalykų virsta Dievo šlovinimu. Nebūtina rasti tokių didingų žodžių, kurie sutalpintų visą jo gerumą. Galima dėkoti visu turimu balsu, o pasiekus savo žodžių ribą likti mylinčioje pagarboje. Dovana didesnė už mūsų gebėjimą ją apsakyti.
Ryšys su skaitiniais. Lk 1,49–50: Visagalis daro didžius dalykus, o jo gailestingumas siekia kartų kartas.
Šaltinis: Šv. Pranciškus Salezas · Traktatas apie Dievo meilę V, 12 · kylantis vieversys.
Gilbertas Keithas Chestertonas: paprastas įrankis tampa išgelbėta brangenybe
„Ortodoksijoje“ rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas sustoja prie iš sudužusio laivo išgelbėtų Robinzono Kruzo daiktų sąrašo. Paprastas virtuvės įrankis staiga pasidaro brangus: juk galėjo likti jūros dugne. Daiktas pasikeičia tik jo žvilgsnyje. Žmogui, kuris galėjo išlipti į krantą tuščiomis, dabar rūpi ir smulkmena, kuri namuose retai susilauktų dėmesio. Šį žvilgsnį autorius siūlo nukreipti ir į kasdienius namų daiktus, į pasaulį bei patį savo buvimą.
Taip mokomasi dėkingai pastebėti dovaną ir savo dienoje. Pauliaus kvietimas dėkoti visokiomis aplinkybėmis nereikalauja skelbti blogio geru. Jis padeda nepražiūrėti gautos dovanos net sunkioje dienoje. Marijos giesmė taip pat prasideda atpažįstant, kas jai buvo padaryta.
Ryšys su skaitiniais. Lk 1,48–49; 1 Tes 5,18: dėkingumas prasideda pastebint dovaną.
Šaltinis: G. K. Chesterton · Orthodoxy IV · išgelbėtų daiktų sąrašas.
Francis Baconas: šviesus siuvinys tamsiame fone
Esė apie nelaimę anglų filosofas Francis Baconas sugretina du siuvinius: gyvą, šviesų raštą tamsiame fone ir niūrų raštą šviesiame. Pirmasis gali būti gražesnis. Šviesų raštą labiau pastebime, kai jis išsiskiria iš fono. Skaitytojas kviečiamas įsižiūrėti, kas šioje vietoje vis dar gyva. Taip autorius parodo, kad sunkios aplinkybės dar neužgesina visos paguodos bei vilties, o patogiame gyvenime taip pat nestinga baimės.
Advento džiaugsmas gali turėti tokį tamsų foną. Izaijo žinia skirta vargdieniams, belaisviams ir sužeistoms širdims; Paulius ragina džiaugtis bendruomenę, kuriai dar reikia ištvermės. Homilija gali padėti pastebėti šviesų vilties raštą, kartu rimtai priimdama žmogaus skausmą ir būtinybę jam padėti.
Ryšys su skaitiniais. Iz 61,1–2a.10; 1 Tes 5,16: geroji naujiena pasiekia ir kenčiantį žmogų.
Šaltinis: Francis Bacon · Esė V „Of Adversity“ · šviesus siuvinys tamsiame fone.
Henry Scougalas: keliamas svoris ir iš vidaus kylantis noras
Škotų dvasinis autorius Henry Scougalas priverstinį religingumą palygina su aukštyn keliamu svoriu. Judėjimas vyksta, tačiau jam nuolat reikia išorinės jėgos. Atleidus ranką, svoris pats nebekyla. Iš vidaus ir iš meilės kylantis veiksmas tęsiasi ir palikus žmogų ramybėje, nes pats motyvas pasilieka jame. Vien bausmės baimė ar įprastas reikalavimas dar neatskleidžia vidinės gyvybės, dėl kurios žmogus pats noriai meldžiasi, dėkoja ir dalijasi.
Šis palyginimas padeda suprasti, kodėl Paulius drauge kalba apie maldą, džiaugsmą ir Dvasią. Dievo veikimas ugdo laisvą atsaką: gerą darbą žmogus ima rinktis ir tada, kai niekas jo nebestebi. Izaijo paskelbtas išlaisvinimas kviečia rūpintis ir išorine žmogaus padėtimi, ir jo galimybe veikti iš meilės.
Ryšys su skaitiniais. Iz 61,1; 1 Tes 5,16–19: Dvasios dovana augina laisvą ir dėkingą atsaką.
Šaltinis: Henry Scougal · The Life of God in the Soul of Man I · priverstinai keliamas svoris.
Markas Aurelijus: žiburys neprivalo užgesti anksčiau laiko
Romos imperatorius Markas Aurelijus primena žiburį, kuris iki užgesdamas nepraranda savo šviesos. Paskui klausia, kodėl žmoguje tiesa, teisingumas ir saikingumas turėtų užgesti dar jam gyvam esant. Tai stoiko raginimas iki galo išlaikyti tai, ką jau atpažinai kaip gera. Kol žiburys šviečia, jo mažas spindulys pasiekia aplinką. Žmogui šis įvaizdis primena, kam gali panaudoti laiką, kuris jam dar duotas.
Greta Pauliaus kvietimo negesinti Dvasios šis vaizdas padeda kalbėti apie kasdienę ištikimybę. Nuovargis ar nusivylimas gali gundyti atsisakyti sąžiningumo: esą dabar jau galima nusileisti. Krikščioniui atrama yra ir laiško pabaigos pažadas apie ištikimą Dievą, kuris pašaukia bei pats veikia.
Ryšys su skaitiniais. 1 Tes 5,19.21.24: negesinti Dvasios, laikytis gėrio ir pasitikėti pašaukiančiu Dievu.
Šaltinis: Markas Aurelijus · Sau pačiam XII, 15 · George Long vertimas.
Thomas Carlyle’is: akiniams reikia matančios akies
Kūrinyje „Sartor Resartus“ škotų rašytojas Thomas Carlyle’is žmogų, kuris sukauptų daugybę mokslų žinių, bet nebemokėtų stebėtis, palygina su akiniais be už jų esančios akies. Priemonė regėjimui yra, tačiau trūksta paties žvilgsnio. Rašytojas šiuo aštriu vaizdu gina pagarbią nuostabą prieš gyvenimo slėpinį. Nušlifuoti akiniai paryškina detales. Pamatyti jose ką nors netikėta gali žmogus, kuris geba pats pasukti akis ir stabtelėti.
Jono pašnekovai turi klausimų ir pažįstamų titulų sąrašą, tačiau dar nepažįsta stovinčiojo tarp jų. Žinios gali padėti jį atpažinti, jeigu lieka atviros tikram susitikimui. Marijos giesmė rodo tokį žvilgsnį: gautas gyvenimas tampa priežastimi stebėtis ir šlovinti Dievą.
Ryšys su skaitiniais. Lk 1,49; Jn 1,26: mokytis atpažinti esantį ir veikiantį Dievą.
Šaltinis: Thomas Carlyle · Sartor Resartus I, X „Pure Reason“ · rangų drabužiai.
Pasakojimai
Turinys:
Louisa May Alcott: pusryčiai, po kurių džiaugiasi ir alkani davėjai
Harriet Beecher Stowe · Krosnelė, kurios niekas nesitikėjo
Mary E. Wilkins Freeman: keturiasdešimt metų laukta pažadėto namo
Antonas Čechovas: laiško pradžia, pro kurią prasiveržia tikras ilgesys
O. Henry: skurdas, kurio negalima užbaigti gražia pamokymo pabaiga
Henry van Dyke: Feliksas ieško Kristaus toli, o sutinka tarp darbininkų
Ezopas: balsas išduoda liūto kailiu prisidengusį asilą
Louisa May Alcott: pusryčiai, po kurių džiaugiasi ir alkani davėjai
Kalėdų rytą keturios Marč seserys jau laukia pusryčių. Motina grįžta iš kaimynų: ten serganti moteris su naujagimiu, šeši vaikai glaudžiasi vienoje lovoje, o kambaryje nei ugnies, nei maisto. Ji paklausia, ar mergaitės atiduotų jiems savo pusryčius. Akimirką visos tyli. Paskui ima krauti duoną, blynus ir mėgstamus gardumynus; pačios pasisiūlo viską nunešti. Motinos prašymas pasiekia seseris tada, kai pusryčiai buvo skirti jų pačių šventei. Tenka pažiūrėti į jau paruoštą valgį ir nuspręsti, kiek jo reikalinga žmonėms, gyvenantiems čia pat, visai šalia.
Hana užkuria ugnį ir senais drabužiais užkamšo išdužusius langus. Motina pasirūpina ligone bei kūdikiu, o mergaitės sodina vaikus prie šilumos ir juos maitina. Namus užpildo juokas, nors kalbėtis trukdo skirtingos kalbos. Seserys grįžta prie paprastos duonos ir pieno, bet yra nepaprastai linksmos. Vakare kaimynas ponas Lorensas, sužinojęs apie jų poelgį, atsiunčia šventinę vakarienę. Tačiau pirmąjį džiaugsmą jos jau patyrė vargstančiųjų kambaryje.
Ryšys su skaitiniais. Iz 61,1; Lk 1,53; 1 Tes 5,16: alkstančiojo pamaitinimas gali pažadinti ir dovanojančiojo džiaugsmą.
Šaltinis: Louisa May Alcott · Little Women I, 2 · Kalėdų pusryčiai Hummelių šeimai.
Harriet Beecher Stowe · Krosnelė, kurios niekas nesitikėjo
Ela mąsto, ką dar galėtų nupirkti žmonėms, kurie ir taip turi visko. Teta paklausia, kieno gimimą šeima ruošiasi švęsti, ir papasakoja apie žmones, kuriems reikia visai kitokių dovanų. Siauroje gatvelėje gyvena sergantis batsiuvys, šeima su kūdikiu ir dvi pagyvenusios moterys. Ela ima sudarinėti kitokį sąrašą. Pusbroliai namuose sulaukia jos siuntinių. Atidarę randa arbatos, vaisių, medvilnės ir mažą violetinę kepuraitę. Gatvėje prie vežimo stovi dar ir krosnelė.
Vaikinai juokaudami teiraujasi, kada Ela ruošiasi pradėti šeimininkauti savo namuose. Jai nejauku, kol teta paaiškina, kam skirti pirkiniai. Kepuraitė tiks kaimynų kūdikiui, vaisiai pradžiugins sergantį batsiuvį. Krosnelės labiausiai reikia moterims šaltoje palėpėje. Ela susirenka pirkinius ir eina baigti pasiruošimo. Pasakotoja pakviečia skaitytoją Kalėdų rytą pasibelsti į kelias senas duris. Būtent ten geriausiai pamatytume, kaip nedidelis apsisprendimas, ką pirkti ir kam nešti, gali pakeisti šventės rytą.
Ryšys su skaitiniais. 1 Tes 5, 16–24. Pauliaus kvietimas džiaugtis ir laikytis gėrio įgauna pavidalą, kai iš anksto pasidomime, kas kitam būtų tikra dovana.
Mary E. Wilkins Freeman: keturiasdešimt metų laukta pažadėto namo
Sara Pen pamato darbininkus kasant pamatą ten, kur vyras prieš keturiasdešimt metų žadėjo pastatyti šeimai naują namą. Tačiau statoma dar viena daržinė. Ji parodo Adoniramui ankštą virtuvę, aptriušusias sienas, mažą miegamąjį ir vaikų kambarėlius. Gyvuliams vietos vis daugėja, šeimai jos neužtenka. Vyras atsisako kalbėtis, o statyba tęsiama. Prie kasamo pamato Sara gali palyginti tai, apie ką su vyru kalbėta prieš daugelį metų, su tuo, kas statoma šiandien. Namą, sukurtą pagal tą pažadą, ji vis dar gali įsivaizduoti.
Kai jis išvažiuoja pirkti arklio, Sara su vaikais perneša į naują pastatą lovas, indus ir krosnį. Ten, kur turėjo stovėti gyvuliai, atsiranda miegamosios vietos, verda vanduo, laukia vakarienė. Sugrįžęs Adoniramas ilgai nesupranta, kas įvyko. Žmona ramiai paaiškina: jie čia gyvens, reikės langų ir pertvarų. Po vakarienės jis sėdi ant slenksčio ir verkia. Pagaliau pažada įrengti tai, ko šeimai reikia – tik dabar suvokė, kaip žmonai tai svarbu.
Ryšys su skaitiniais. Iz 61,1–2a; Lk 1,48.53: išgirsti žmogų, kurio teisėtas poreikis ilgai atidėliojamas, ir padaryti vietos jo orumui.
Šaltinis: Mary E. Wilkins Freeman · The Revolt of „Mother“ · A New England Nun and Other Stories (1891).
Antonas Čechovas: laiško pradžia, pro kurią prasiveržia tikras ilgesys
Ketverius metus motina Vasilisa nematė dukters ir po dviejų senų laiškų nebesulaukia žinių. Per Kalėdas su vyru sumoka Jegorui penkiolika kapeikų, kad šis parašytų laišką. Motina pradeda sveikinimu ir palaiminimu, paskui apsiverkia. Ji norėtų papasakoti apie badą, parduotą karvę, vyro ligą. Tačiau rašytojas lapą užpildo iškilmingais samprotavimais apie karinę tarnybą. Tėvas nieko nesupranta, bet mandagiai dėkoja. Atiduodama kapeikas Vasilisa tikisi parsiųsti dukteriai savus žodžius. Tačiau svetimas žmogus rašo tai, ką pats išmano, o iš jos pačios pasakojimo lape telieka pirmasis sveikinimas ir motinos palaiminimas dukteriai.
Laiškas pasiekia Peterburge gyvenančią Jefimiją. Perskaičiusi pirmąsias eilutes ji apkabina vaiką, verkia ir pasakoja apie senelius, sniegą bei gimtojo kaimo bažnytėlę. Pasirodo, ji pati rašė tėvams, bet vyras vis pamiršdavo išsiųsti jos laiškus. Jam įėjus, ji nutyla ir išsigandusi šluostosi akis. Jokio susitikimo pasakotojas neparodo: tarp artimų žmonių tebestovi abejingumas ir baimė, nors ilgesys yra labai gyvas.
Ryšys su skaitiniais. Iz 61,1; 1 Tes 5,23: žodis paguodžia tada, kai pasiekia tikrą, sužeistą žmogų; jo balso negali pakeisti skambios formulės.
Šaltinis: Antonas Čechovas · At Christmas Time (1900) · Marian Fell vertimas, Russian Silhouettes (1915).
O. Henry: skurdas, kurio negalima užbaigti gražia pamokymo pabaiga
Pardavėja Dalsė uždirba šešis dolerius per savaitę. O. Henry suskaičiuoja jos kambario, maisto ir kitų būtinų išlaidų kainą – gražesniam gyvenimui beveik nieko nelieka. Turtingas vyras pakviečia vakarienės. Jis moka pastebėti alkanas merginas ir tuo naudotis. Dalsė už paskutinius penkiasdešimt centų nusiperka apykaklę: šįvakar tikisi pagaliau patekti į šviesų, muzikos pilną pasaulį. Kambario nuoma ir maistas iš atlyginimo atima didžiąją dalį dar neprasidėjus savaitei. Apykaklė Dalsei šiomis aplinkybėmis kainuoja galimybę sutaupyti bent tiek, kiek ji dar buvo išsaugojusi iki to vakaro.
Jau pasiruošusi išeiti, ji pamato ant komodos laikomą generolo Kičenerio nuotrauką – savo svajonių kilnumo atvaizdą. Atsisako kvietimo, užsirakina ir verkia. Vėliau valgo sausainius su aviečių uogiene; vis dėlto autorius neleidžia manyti, kad viskas išspręsta. Kitą kartą vienatvė gali būti sunkesnė, o atlyginimas nepadidėjo. Pasakotojo sapno teismo akiratyje atsiduria merginas taip menkai apmokantys darbdaviai. Klausimas grįžta ir tiems, kurie patys gyvena patogiai.
Ryšys su skaitiniais. Lk 1,53; 1 Tes 5,21–22: pastebėti alkį ir išnaudojimą, saugoti gėrį bei šalinti sąlygas, kurios verčia žmogų rizikuoti savo orumu.
Šaltinis: O. Henry · An Unfinished Story · The Four Million (1906), USF Lit2Go.
Henry van Dyke: Feliksas ieško Kristaus toli, o sutinka tarp darbininkų
Van Dyke’o poemos Feliksas taip trokšta pamatyti Kristų, kad nutraukia ryšius su žmonėmis ir palieka kasdienes pareigas. Dykumoje laukia atsakymo prie atsiskyrėlio Serapiono būsto. Ilgai lauktą dieną gauna ne regėjimą, o seną papiruso skiautę, kreipiančią ieškoti prie akmens ir medžio. Nusivylęs grįžta pas žmones ir stoja dirbti akmenų skaldykloje, ruošia medieną bei plaustus. Iš dykumos jis parsineša užuominą, kurią dar reikia suprasti. Iš pradžių tai tėra akmuo, kurį gali paimti į rankas, ir medis, kurį kartu su kitais dar reikia paruošti darbui.
Sunkus darbas tampa bendru gyvenimu: Feliksas džiaugiasi matydamas, kaip statomas miestas, padrąsina bendradarbius. Nuo kaitros alpstančiam žmogui padaro pavėsį ir duoda vandens; kitą ištraukia iš upės. Tokiomis akimirkomis jam šmėsteli Kristaus artumas, nors pats dar abejoja savo regėjimu. Pabaigoje sugrįžęs melstis išvysta Mokytoją. Literatūrinės legendos kelias baigiasi atpažinimu: ieškodamas vien sau skirto susitikimo, Feliksas buvo praleidęs kasdien šalia esančius žmones.
Ryšys su skaitiniais. Jn 1,26; 1 Tes 5,16–17: ieškomo Viešpaties artumą mokytis atpažinti ir tarp žmonių, maldą jungiant su ištikima tarnyste.
Šaltinis: Henry van Dyke · The Toiling of Felix, II „Legend“ · Poems.
Ezopas: balsas išduoda liūto kailiu prisidengusį asilą
Asilas apsivelka liūto kailiu ir leidžiasi po mišką. Žvėrys, kuriuos jis sutinka, išsigąsta. Jam patinka ši nauja galia: niekas nebeatpažįsta įprasto asilo, o vien svetimas kailis priverčia kitus jo bijoti. Kol asilas tyli, miško gyventojams užtenka išvysti kailį. Taip apsirengęs jis gali prisiartinti prie tų, kurie pirmiau jo visai nebūtų bijoję.
Galiausiai asilas sumano išgąsdinti ir lapę. Tačiau ši išgirsta jo bliovimą ir atpažįsta, kas slepiasi po kailiu. Ji pripažįsta, kad gal būtų išsigandusi ir pati, jeigu nebūtų išgirdusi balso. Išorinis pavidalas dar veikė, bet prabilęs apsimetėlis pats suardė savo įspūdį.
Ryšys su skaitiniais. Jn 1,19–23: Jonas nesinaudoja klaidingu jam siūlomu didumu – aiškiai pasako, kas jis nėra, ir tiksliai įvardija savo tarnystę.
Šaltinis: Ezopui priskiriama pasakėčia „Asilas liūto kailyje“ · George Fyler Townsend vertimas.
Istoriniai pavyzdžiai
Turinys:
1742–1750 m.: „Mesijo“ muzika tampa pagalba vaikams
1786 m. rugpjūčio 1–2 d.: kometą pirmiausia reikėjo patikrinti
1838 m.: du sidabriniai pusdoleriai, kurių niekas nebegalėjo atimti
1914–1918 m.: rentgeno įranga važiuoja ten, kur guli sužeistieji
1961 m.: genetinio kodo užuominą patvirtina bandymas
2024 m. Oslas: išgyvenęs vaikas kalba už tuos, kurie nebegali liudyti
2026 m. Nigerija: gydant vaiką reikia pasirūpinti ir jo motina
Parodą atidarė penkiolikmetė
1742–1750 m.: „Mesijo“ muzika tampa pagalba vaikams
1742 m. balandžio 13 d. Dublino Fishamble gatvės Muzikos salėje pirmą kartą suskambo Händelio „Mesijas“. Klausytojai galėjo sekti tekstą nedideliame librete. Vienas tokių sąsiuvinių, išlikęs su popieriniais viršeliais, saugomas Londono Foundling muziejuje; nurodyta kaina – šeši britų pensai. Iš Biblijos tekstų libretą sudarė Charlesas Jennensas, nors jo vardas leidinyje nepaminėtas. Šlovinimo žodis žmones pasiekė per bendrą muzikantų ir rengėjų darbą. Programėlė leido nuo skambančių balsų grįžti prie teksto akimis. Iš jos iki šiol galima spręsti, kaip tą balandžio dieną žmogus, atėjęs į salę, galėjo sekti pirmąjį kūrinio atlikimą.
1750 m. „Mesijas“ jau skambėjo Londono pamestinukų ligoninės naudai. Nuo šio labdaros koncerto kūrinio atlikimai mieste tapo kasmečiu įvykiu. Muzika telkė dėmesį į išganymo žinią ir kartu padėjo vaikais besirūpinančiai įstaigai. Išlikęs trapus sąsiuvinis primena labai žemišką džiaugsmo kelią: surinktas tekstas, jį atliekantys žmonės, besiklausanti bendruomenė ir jos pagalbą patiriantys stokojantieji.
Ryšys su skaitiniais. Lk 1,46–50; 1 Tes 5,16–18: šlovinimo džiaugsmas gali telkti bendruomenę ir virsti konkrečia artimo pagalba.
Šaltinis: Foundling Museum · 1742 m. Dublino „Mesijo“ premjeros libretas · Gerald Coke Handel Collection; Teresa M. Neff · Handel Messiah: Enhanced Program Notes · Handel and Haydn Society.
1786 m. rugpjūčio 1–2 d.: kometą pirmiausia reikėjo patikrinti
1786 m. rugpjūčio 1-osios vakarą Slough vietovėje Caroline Herschel teleskopu pastebėjo neryškų objektą. Kitos regėjimo lauko žvaigždės buvo aiškios. Ji įtarė kometą, tačiau rūkas neleido patikimai nustatyti judėjimo. Užrašuose fiksavo laiką, piešė objekto padėtį tarp žvaigždžių ir nepasitenkino vien pirmuoju įspūdžiu. Pirmo vakaro piešinys leido kitąkart nukreipti žvilgsnį į tą patį dangaus plotą. Tik tuomet buvo galima patikimai spręsti, ar objektas pasislinko gretimų žvaigždžių atžvilgiu.
Kitą vakarą padėtis jau buvo pasikeitusi – judėjimas tapo aiškus. Rugpjūčio 2 d. laiške Charlesui Blagdenui astronomė pateikė stebėjimus ir piešinius, kad juos būtų galima palyginti. Net ir vėlesnė Williamo Herschelio pastaba apie ne visai aiškiai atpažintas gretimas žvaigždes neištrynė užfiksuoto padėties pokyčio. Pranešimas išsaugojo ir atradimą, ir sąžiningai įvardytas stebėjimo ribas.
Ryšys su skaitiniais. 1 Tes 5,21; Jn 1,19–23: atsakingas liudijimas skiria tai, kas pastebėta, nuo to, kas dar tik įtariama.
Šaltinis: Caroline Herschel · An Account of a New Comet · 1786-08-02 laiškas, Philosophical Transactions 77.
1838 m.: du sidabriniai pusdoleriai, kurių niekas nebegalėjo atimti
1838 m. rugsėjį Frederickas Bailey, vėliau pasivadinęs Douglassu, jūreivio drabužiais įlipo į traukinį Baltimorėje. Turėjo kito jūreivio dokumentus; pavergtam žmogui tai buvo rizikingas pabėgimas. Jam padėjo laisva moteris Anna Murray: pardavė plunksnų patalą bilietui nupirkti. Niujorke jie susituokė, bet saugumo dar nebuvo. Kelias tęsėsi iki Niubedfordo, kur juos priėmė vergovės panaikinimo šalininkai Nathan ir Polly Johnsonai. Kol dar nebuvo saugaus darbo ir savų namų, kiekviena kelionės dalis priklausė nuo pagalbos. Paties Douglasso sumanymui įgyvendinti reikėjo ir Murray ryžto, ir žmonių, kurie porą priėmė atvykus.
Ieškodamas darbo Douglassas pastebėjo anglių krūvą ir pasisiūlė ją sutvarkyti. Šeimininkė sumokėjo du sidabrinius pusdolerius. Vėliau prisiminė jausmą laikant pinigus, kurių nebegalėjo pasiimti jo šeimininkas: tai buvo jo darbas ir jo uždarbis. Laisvame mieste dar laukė rasinės kliūtys, net trukdančios dirbti išmoktą amatą. Tačiau pirmasis atlygis jau leido apčiuopti, ką reiškia priklausyti sau.
Ryšys su skaitiniais. Iz 61,1; Lk 1,48.53: išlaisvinimas paliečia žmogaus kūną, darbą, orumą ir galimybę savo rankomis kurti gyvenimą.
Šaltinis: Frederick Douglass overview · New Bedford Whaling National Historical Park, NPS.
1914–1918 m.: rentgeno įranga važiuoja ten, kur guli sužeistieji
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Marija Curie ėmėsi organizuoti rentgeno įrangos tiekimą Raudonojo Kryžiaus ligoninėms. Mokslininkės pastangomis automobiliai buvo aprūpinti radiologiniais aparatais. Mobiliosios priemonės leido vaizdinį tyrimą priartinti prie sužeisto žmogaus, užuot mokslo pažangą palikus vien laboratorijoje.
Nuotraukose tapdavo matoma, kur kūne įstrigusios sviedinių skeveldros; chirurgams buvo lengviau atlikti savo darbą. Šioje pagalboje susitiko mokslininko žinojimas, reikalinga įranga ir gydytojo rūpestis. Institut Curie istorinis aprašas šį karo metų darbą sieja su jos pasiryžimu mokslo pažangą skirti žmogaus kančiai mažinti. Garsus atradėjo vardas čia reiškė ir labai praktišką klausimą: kaip turimus gebėjimus nugabenti pas kenčiantįjį? Ligoninėje svarbi buvo ir vieta, ir laikas. Jeigu aparatas stovėjo toli nuo sužeistųjų, jo teikiama galimybė gydyti galėjo likti nepasiekiama tiems, kuriems jos tuo metu labiausiai reikėjo.
Ryšys su skaitiniais. Iz 61,1; 1 Tes 5,23: rūpestis visu žmogumi turi ir konkrečią kūniškos pagalbos išraišką.
Šaltinis: Institut Curie · L’héritage de Marie Curie · radiologijos pagalba Pirmajame pasauliniame kare.
1961 m.: genetinio kodo užuominą patvirtina bandymas
1961 m. Heinrichas Matthaei ir Marshallas Nirenbergas tyrė, kaip RNR susijusi su baltymų gamyba. Bakterijų ląstelių ekstrakte mėgino dirbtines RNR grandines. Kiekviename bandyme iš dvidešimties aminorūgščių vieną pažymėdavo radioaktyviai – taip galėjo sekti, kuri įjungiama į susidarantį junginį. Gegužės 27-osios rezultatas parodė, kad vien iš uracilo sudaryta grandinė nukreipia fenilalanino grandinės gamybą.
Tai buvo pirmasis genetinio kodo iššifravimo žingsnis, o ne visas atsakymas. Matthaei telefonu pranešė Nirenbergui, tuo metu buvusiam Berkeley, ir darbas buvo tęsiamas. Rugpjūtį išvados pristatytos mokslininkams. Svarbų poslinkį padarė tyrėjai, kurie nepriklausė garsiausiam šios srities ratui. Lemiamas tapo ne jų padėties įspūdis, bet patikrinamas rezultatas ir kantrybė jį toliau tirti. Vieno bandymo rezultatas leido iškelti siauresnį klausimą ir imtis tolesnių patikrų. Kitiems mokslininkams reikėjo matyti, kaip prieita prie išvados, kad galėtų ją apsvarstyti ir patys patikrinti.
Ryšys su skaitiniais. 1 Tes 5,21; Jn 1,26: tiesos atpažinimui svarbus pats liudijimas ir jo patikimumas, taip pat atvirumas menkiau pažįstamam žmogui.
Šaltinis: Soma Chowdhury · Celebrating Marshall Nirenberg · NIH Catalyst, 2015; Richard A. Pizzi · Genetic ciphering · American Chemical Society, MDD, 2001-03.
2024 m. Oslas: išgyvenęs vaikas kalba už tuos, kurie nebegali liudyti
2024 m. gruodžio 10 d. Oslas išgirdo Terumi Tanakos liudijimą, kai Nobelio taikos premiją gavo „Nihon Hidankyo“. 1945-ųjų rugpjūtį Nagasakyje jam buvo trylika. Namus perėjo smūgio banga; atsigavęs rado save po stiklinėmis durimis. Po trijų dienų su motina ieškojo artimųjų ir pamatė sudegusį miestą. Atominė bomba atėmė penkis jo šeimos žmones. Iki Nobelio premijos pakylos nuo to ryto buvo praėję beveik aštuoni dešimtmečiai. Tanaka klausantiems žmonėms atskleidė, ką pats prisimena, ir kartu kalbėjo apie tuos, kurių balsų nebegalima išgirsti.
Išgyvenusiųjų balsas ne visada buvo laukiamas: juos lydėjo ligos, vienatvė ir diskriminacija. 1956 m. įkurta organizacija kančią pavertė bendru darbu dėl pagalbos aukoms ir branduolinių ginklų panaikinimo. Nobelio paskaitos pabaigoje Tanaka ragino išsaugoti liudijimus ir perduoti juos kitai kartai. Garbinga scena tapo vieta kalbėti apie kitų gyvybes ir ateitį – kad baisi patirtis netaptų vien praeities statistika.
Ryšys su skaitiniais. Iz 61,1; Jn 1,6–8: sužeistų žmonių patirtį viešai liudyti tam, kad kiti ją išgirstų ir saugotų gyvybę.
Šaltinis: Terumi Tanaka · Nihon Hidankyo Nobelio paskaita · Oslas, 2024-12-10.
2026 m. Nigerija: gydant vaiką reikia pasirūpinti ir jo motina
2026 m. spalio 7 d. „Gydytojai be sienų“ paskelbė apie pagalbą badaujantiems vaikams Maiduguryje, Nigerijoje. Fatima Ibrahim tris savaites ligoninėje buvo su dvidešimt trijų mėnesių dukra Aiša. Vaikui gerėjant, motina vis galvojo apie aštuonis namuose likusius vaikus. Sužinojusi, kad vienas karščiuoja, o gydymui nėra pinigų, ji verkė ir negalėjo valgyti. Vien gydomo vaiko būklė neapėmė visos šeimos kančios. Palatoje Fatima galėjo matyti, ar dukra stiprėja. Apie kitus vaikus ji žinių gaudavo iš toli, o grįžti namo reikštų kuriam laikui palikti dar atsigaunančią mergaitę, prie kurios ligoninės lovos kasdien sėdėjo.
Nilefa Kiji centre prie mitybos gydymo prijungta psichologinė pagalba: asmeniniai pokalbiai, grupiniai užsiėmimai ir vaikų žaidimai. Darbuotojai padeda susisiekti su artimaisiais telefonu, o kai kuriais atvejais organizuoja trumpus prižiūrimus apsilankymus namuose. Pranešime pasakojama, kad sveikstant vaikams sugrįžta ir artimųjų viltis; kai kas po išrašymo atveda vaiką parodyti, kaip jis sustiprėjo. Pagalba apima ir žmogų, kuris kasdien sėdi prie lovos.
Ryšys su skaitiniais. Iz 61,1; Lk 1,53; 1 Tes 5,23: alkstančiojo pamaitinimas ir sužeistos širdies sustiprinimas priklauso tam pačiam rūpesčiui visu žmogumi.
Parodą atidarė penkiolikmetė
1921 m. rugsėjo 4 d. Kaune atidarytoje vaikų prieglaudų parodoje pirmoji prabilo penkiolikmetė. Ji pati augo Lietuvos moterų globos komiteto prieglaudoje. Į mergaitės kalbą atsakė vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis. Savo darbus atvežė penkios Kauno prieglaudos ir dešimt iš kitų miestų.
Lankytojai galėjo iš arti apžiūrėti vaikų išsiuvinėtas pagalvėles, staltieses, austas juostas ir kilimėlius. Tarp dalyvių buvo ir Kybartų, Rietavo bei Panevėžio prieglaudos. Apie parodą rašęs „Lietuvos ūkininko“ korespondentas ragino visuomenę padėti prieglaudoms rasti lėšų, kad jos galėtų priimti daugiau vaikų. O pati pirmoji tos dienos kalba priklausė vienam iš jų.
Ryšys su skaitiniais. Marijos giesmėje Dievas išaukština mažuosius. Kauno paroda padeda įsivaizduoti, ką reiškia suteikti jiems vietos ir išgirsti jų balsą.
Šaltinis: „Lietuvos ūkininkas“, vaikų prieglaudų parodos reportažas.
10 citatų homilijos minčiai
Turinys:
1. Popiežius Pranciškus: šventumas turi ir gerą humoro jausmą
2. Popiežius Benediktas XVI: Dievas priartėja mylėdamas
3. Popiežius Jonas Paulius I: trys viltį laikančios tiesos
4. Helen Keller: kančia nėra paskutinis pasaulio žodis
5. Frederickas Buechneris: džiaugsmas susitinka su kito alkiu
6. Robertas Louisas Stevensonas: ir džiaugsmas turi pareigą
7. Williamas Blake’as: džiaugsmą priimti, o ne sugniaužti
8. Šv. popiežius Jonas XXIII: protas taip pat yra dovana tiesai pažinti
9. Šv. Ignacas Lojola: sąžinės tyrimą pradėti dėkojimu
10. Popiežius Leonas XIV: vargstantys priklauso mūsų šeimai
1. Popiežius Pranciškus: šventumas turi ir gerą humoro jausmą
[…] šventieji yra džiaugsmingi ir kupini gero humoro. Visiškai tikroviškai žvelgdami į gyvenimą, jie spinduliuoja teigiamą, vilties kupiną dvasią.
Gaudete et exsultate, 122, 2018-03-19 · vertimas į lietuvių kalbą
1 Tes 5, 16. Krikščioniškas džiaugsmas leidžia šypsotis. Toliau popiežius aiškina, kaip šis džiaugsmas išlieka patiriant sunkumų.
Šaltinis: Pranciškus · Gaudete et exsultate · 122.
2. Popiežius Benediktas XVI: Dievas priartėja mylėdamas
[…] Dievo „artumas“ yra ne erdvės ir laiko, o meilės klausimas: meilė suartina žmones!
Viešpaties angelo malda, 2008-12-14, pirmoji pastraipa · vertimas į lietuvių kalbą
Jn 1, 26 ir 1 Tes 5, 16–18. Tarp žmonių esantis Viešpats teikia džiaugsmą. Kūrinijos ir išganymo istorijoje popiežius įžvelgia Dievo meilę.
Šaltinis: Benediktas XVI · Viešpaties angelo malda · 2008-12-14.
3. Popiežius Jonas Paulius I: trys viltį laikančios tiesos
Dievas yra visagalis, Dievas mane be galo myli, Dievas ištikimas savo pažadams.
Bendroji audiencija apie viltį, 1978-09-20, pastraipa „You will say further…“ · vertimas į lietuvių kalbą
1 Tes 5, 24. Viltis remiasi šaukiančio Dievo ištikimybe. Audiencijoje Jonas Paulius I viltį sieja ir su atsakomybe už pasaulį.
Šaltinis: Jonas Paulius I · Bendroji audiencija apie viltį · 1978-09-20.
4. Helen Keller: kančia nėra paskutinis pasaulio žodis
[…] nors pasaulis kupinas kančios, jis taip pat kupinas jos įveikimo.
Optimism, I dalis „Optimism Within“, p. 17, 1903 · vertimas į lietuvių kalbą
Iz 61,1–2a: geroji žinia pasiekia sužeistą širdį. Autorė kalba iš patirtos kovos perspektyvos; šalia cituojamos minties ragina geras mintis paversti praktiniu gyvenimu ir pagalba.
Šaltinis: Helen Keller · Optimism · 1903.
5. Frederickas Buechneris: džiaugsmas susitinka su kito alkiu
Vieta, į kurią Dievas tave šaukia, yra ta, kur susitinka tavo gilus džiaugsmas ir gilus pasaulio alkis.
Wishful Thinking, įrašas „Vocation“; autoriaus palikimo svetainės ištrauka, 2017-07-18 · vertimas į lietuvių kalbą
Lk 1,53; Iz 61,1: pašaukimas ieškomas išgirstant ir savo širdies gyvybę, ir tikrą kito žmogaus stoką. Džiaugsmas čia tampa pasirengimu tarnauti, o ne vien asmeniniu pasitenkinimu.
Šaltinis: Frederick Buechner · Wishful Thinking, Vocation · autoriaus palikimo svetainė, 2017-07-18.
6. Robertas Louisas Stevensonas: ir džiaugsmas turi pareigą
Nė vienos pareigos taip nenuvertiname kaip pareigos būti laimingiems.
An Apology for Idlers, pastraipa „There is no duty…“; Virginibus Puerisque and Other Papers, 1897 m. leidimas · vertimas į lietuvių kalbą
1 Tes 5,16: džiaugsmas gali tapti dovana aplinkiniams. Esė autorius kalba apie gerumą, kurį žmonės skleidžia savo buvimu; citata neturėtų virsti priekaištu liūdinčiam ar sergančiam žmogui.
7. Williamas Blake’as: džiaugsmą priimti, o ne sugniaužti
Kas bučiuoja pralekiantį džiaugsmą,
Eternity, 3–4 eilutės; Academy of American Poets pateiktas tekstas · vertimas į lietuvių kalbą
gyvena amžinybės aušroje.
Lk 1,47; 1 Tes 5,18: priimta dovana pažadina dėkingumą. Visame ketureilyje poetas priešpriešina džiaugsmo pasisavinimą ir gebėjimą jį pasveikinti; šios eilutės kviečia branginti gaunamą akimirką.
Šaltinis: William Blake · Eternity · Academy of American Poets.
8. Šv. popiežius Jonas XXIII: protas taip pat yra dovana tiesai pažinti
[…] Dievas kiekvienam iš mūsų davė protą, gebantį pasiekti prigimtinę tiesą.
Ad Petri cathedram, 7, 1959-06-29 · vertimas į lietuvių kalbą
1 Tes 5,21; Jn 1,19–23: tiesos ieškojimui reikia klausti, tikrinti ir sąžiningai atsakyti. Gretimame enciklikos paragrafe popiežius skiria proto pažįstamą tiesą ir apreiškimą, kurio žmogus pats nepasiektų.
9. Šv. Ignacas Lojola: sąžinės tyrimą pradėti dėkojimu
Pirmasis punktas – dėkoti Dievui, mūsų Viešpačiui, už gautas geradarybes.
Dvasinės pratybos, 43: bendrojo sąžinės tyrimo būdas, pirmasis punktas; Elder Mullan anglų vertimas · vertimas į lietuvių kalbą
1 Tes 5,17–18: malda ir dėkojimas tampa konkrečiu dienos įpročiu. Penkių punktų sąžinės tyrime dėkojimas eina prieš savo nuodėmių pažinimą ir atsiprašymą: diena pirmiausia matoma kaip priimta dovana.
Šaltinis: Ignacas Lojola · Dvasinės pratybos, 43 · Elder Mullan anglų vertimas, IntraText.
10. Popiežius Leonas XIV: vargstantys priklauso mūsų šeimai
Nė vienas krikščionis negali vargstančiųjų laikyti vien visuomenės problema: jie yra mūsų „šeimos“ dalis. Jie – „vieni iš mūsų“.
Dilexi te, 104; pasirašyta 2025-10-04 · vertimas į lietuvių kalbą
Iz 61,1; Lk 1,53: alkstantį žmogų svarbu atpažinti kaip savąjį. Dokumentas ragina skirti laiko tikram santykiui, išklausyti ir drauge ieškoti kelio iš stokos.
Šaltinis: Leonas XIV · Dilexi te · 2025-10-04.
Juokeliai ir trumpos linksmos istorijos
Turinys:
Kalbėtojas, kuris plojo savo paties kalbai
Šuo vandeniu vaikšto. Bėda vis tiek atsirado
Atsisakymo priimti į darbą – nepriimu
Darbdavys pagaliau pasiūlė raudoną „Corvette“
Krito ne taip skaudžiai kaip nusileido
Maldoje liko vienas sunkus patiekalas
Vargonavo vienas. Kol nepritrūko oro
Kalbėtojas, kuris plojo savo paties kalbai
Į Japoniją pakviestas geras kalbėtojas mėgina viską, kas paprastai suveikia: taikliai pajuokauja, palaukia juoko, pasako dar vieną sąmojį. Salėje – jokio atsako. Prie mikrofono jam vis atrodė, kad reikia dar vienos geros istorijos. Klausytojai vis dar kantriai sėdi ir tyli. Baigęs kalbėtojas nusivylęs sėdasi. Į sceną ateina japonas. Ir staiga publika juokiasi, ploja, puikiai leidžia laiką. Svečias nieko nesupranta, bet ir pats pradeda ploti: toks kalbėtojas to tikrai vertas!
Konferencijos pirmininkas jį sustabdo: šįkart ploti nederėtų. Svečias nustebęs teiraujasi kodėl. Pirmininkas paaiškina:
– Pone, jūs neturėtumėte ploti. Jis verčia jūsų kalbą.
Ryšys su skaitiniais. Jn 1,20–23: Jonas atpažįsta savo vietą ir neskelbia pats esąs tas, kurį liudija. Kartais savęs reikšmingumą norisi pamatuoti net aplodismentais, kurių prasmės nesuprantame.
Šaltinis: Humility · Cybersalt · kalba ir jos vertėjas.
Šuo vandeniu vaikšto. Bėda vis tiek atsirado
Medžiotojas nusiperka nepaprastą šunį: šis atneša sumedžiotas antis eidamas vandens paviršiumi. Ne plaukdamas – eidamas! Šeimininkas pakviečia draugą, garsėjantį pesimizmu. Visą dieną šuo kartoja savo triuką: nubėga per vandenį, grįžta su paukščiu, net kailio nesušlapina. Medžiotojas laukia, kada bičiulis atsisuks ir pasakys, ką ką tik pamatė. Šuo sugrįžta. Draugas viską mato, bet neprataria nė žodžio.
Važiuojant namo pagaliau prabyla:
– Gaila dėl tavo šuns.
– Ką turi galvoje?
– Na, nepasisekė tau: gavai tokį, kuris nemoka plaukti.
Ryšys su skaitiniais. 1 Tes 5,16.21: atpažinti ir išlaikyti tai, kas gera. Įprotis ieškoti vien trūkumo gali neleisti pasidžiaugti net tuo, kas tiesiai prieš akis.
Šaltinis: Pessimists · Cybersalt · vandeniu vaikštantis šuo.
Atsisakymo priimti į darbą – nepriimu
Darbo ieškotojas gauna dar vieną mandagų atsisakymą ir nutaria atsakyti tuo pačiu stiliumi. Padėkoja už laišką. Paaiškina kruopščiai jį apsvarstęs, bet, deja, negalintis priimti šios bendrovės atsisakymo jį įdarbinti. Šiemet sulaukęs tiek daug atsisakymų, kad visų priimti tiesiog neįmanoma. Atsakymas parašytas kaip tikra atmetimo žinutė. Mandagiai dėstoma, kodėl nuo šiol kandidatas dėl siūlomo darbo nuspręs pats.
Pripažįsta bendrovės išskirtinę patirtį atmetant kandidatus, tačiau šis atsisakymas dabartinių jo poreikių neatitinkąs. Todėl darbą pradėsiąs vos baigęs studijas. Pabaigoje mandagiai palinki:
– Sėkmės atmetant būsimus kandidatus!
Ryšys su skaitiniais. Jn 1,20; 1 Tes 5,21: aiškiai ištartą atsakymą verta išgirsti, o ne viską pritaikyti savo norams. Jono „ne“ yra jo sąžiningo liudijimo dalis.
Šaltinis: Tired of Rejection? · Cybersalt · atsakymas darbdaviui.
Darbdavys pagaliau pasiūlė raudoną „Corvette“
Darbo pokalbio pabaigoje ką tik studijas baigusio inžinieriaus paklausia apie atlyginimą. Jis pageidautų maždaug šimto keturiasdešimties tūkstančių dolerių per metus – dar priklausytų nuo papildomų naudų. Personalo darbuotojas siūlo penkias savaites atostogų, keturiolika apmokamų švenčių dienų, sveikatos ir dantų gydymo draudimą. Dar – įmonės automobilį, keičiamą kas dvejus metus. Tarkime, raudoną „Corvette“. Sąlygos vardijamos taip rimtai, kad jaunuolis jau įsivaizduoja, kaip viską ras ir vėliau, pasirašydamas darbo sutartį.
Jaunuolis netenka žado:
– Oho! Jūs juokaujate?
– Taip. Bet jūs pirmas pradėjote.
Ryšys su skaitiniais. Lk 1,53; Jn 1,20–23: savo reikšmės ar būsimo atlygio įsivaizdavimas gali labai išaugti. Jonas savo vietą nusako aiškiai, jos neišpūsdamas.
Šaltinis: Job Interview · Cybersalt · pradedančio inžinieriaus pageidavimai.
Krito ne taip skaudžiai kaip nusileido
Kalbėdamas apie viltį Jonas Paulius I prisiminė airį mūrininką, nukritusį nuo pastolių ir susilaužiusį kojas. Ligoninėje prie jo skuba gydytojas ir vienuolė slaugytoja. Ji užjaučia vargšą žmogų: kaip skaudžiai jis susižeidęs krisdamas. Slaugytoja mato, kad jam skauda, tad prie lovos ieško paguodos žodžių. Mūrininkas jos išklauso. Jam dar rūpi tiksliai pasakyti, kurią akimirką ten, statybų aikštelėje, susižeidė:
– Motinėle, ne visai krisdamas. Susižeidžiau pasiekęs žemę.
Popiežius šiuo anekdotu iliustravo gebėjimą tinkamu laiku ir tinkamu būdu dalykus paversti linksma šypsena. Kojos tebėra sulaužytos; vis dėlto žmogus išsaugojo ir humoro jausmą.
Ryšys su skaitiniais. Iz 61,10; 1 Tes 5,16: sunkumas gali likti tikras, o žmogus vis tiek rasti vietos šypsenai. Džiaugsmas neverčia apsimesti, kad neskauda.
Šaltinis: Jonas Paulius I · Bendroji audiencija apie viltį · 1978-09-20.
Maldoje liko vienas sunkus patiekalas
Keturmečio paprašo padėkoti prieš užsienyje gyvenančios šeimos Kalėdų išvakarių vakarienę. Visi nulenkia galvas. Berniukas išvardija kiekvieną draugą, paskui mamą, tėtį, brolį, sesę, senelius, tetas ir dėdes. Tada pereina prie maisto: kalakutas, padažas, salotos, bulvės, bandelės, sviestas… Galiausiai pyragai ir net plakta grietinėlė. Stojo tyla. Šeima laukia. Ir dar palaukia. Prie stalo niekas nedrįsta kilstelėti galvos anksčiau už berniuką. Jis vardijo žmones ir valgius. Dabar visi spėlioja, už ką dar liko padėkoti.
Mama primena vienintelį nepaminėtą patiekalą – brokolius. Berniukas dvejoja: juk šiandien Jėzaus gimtadienis, jis tikriausiai klausosi ypač įdėmiai. Pagaliau paaiškina:
– Jei padėkosiu Dievui už brokolius, jis supras, kad meluoju, ar ne?
Ryšys su skaitiniais. 1 Tes 5,18; Lk 1,47: dėkingumas mokomas nuo mažens, bet jis turi augti ir širdyje. Vaiko klausimas linksmai atskleidžia skirtumą tarp mandagiai ištarto žodžio ir nuoširdžios padėkos.
Šaltinis: Broccoli Grace · Cybersalt · vaiko padėka prie stalo.
Vargonavo vienas. Kol nepritrūko oro
Katedroje baigiasi puikiai atliktas himnas. Vargonų dumples mynęs žmogus pasidžiaugia: šiandien abu puikiai pasirodę. Vargonininkas tuojau pataiso – grojęs juk jis vienas. Po kiek laiko pradedamas dar vienas garsus kūrinys. Viduryje muzikos vargonai staiga nutyla. Garsas nutyla kaip tik tam žmogui, kuris ką tik aiškino grojęs visiškai vienas.
Vargonininkas piktai šaukia, kodėl nebepučiamas oras. Iš už instrumento pasirodo pagalbininko galva:
– Tai dabar jau bus „mes“?
Ryšys su skaitiniais. Jn 1,6–8; 1 Tes 5,19: pašaukimas nėra proga visą garbę pasiimti sau. Paslėpta kito tarnystė gali palaikyti tai, ką publika girdi ir mato.
Šaltinis: Mark Lemon · The Jest Book, CCVI „A Joint Concern“ · 1865 m. leidimas.
