Kartą gyveno berniukas, kuris su visais greitai susipykdavo, imdavo ieškoti priekabių ir susimušdavo. Jam pačiam toks būdas atnešdavo daug nemalonumų. Norėdamas jį pamokyti, tėvas davė jam maišelį vinių ir liepė įkalti vinį į tvorą kaskart, kai su kuo nors susipyksiąs. Po keleto savaičių berniukas išmoko save stebėti ir pasidžiaugė tėčiui, kad jau savaitę su niekuo nesusimušė. „Gerai,” – atsakė tėvas. „Dabar kaskart, kai su kuo nors susitaikysi, ištrauk vieną vinį iš tvoros”. Berniukas stengėsi. Po kelių savaičių visos vinys buvo ištrauktos. „Štai, vinių tvoroje nebėra”, – džiaugdamasis pasigyrė tėvui berniukas. Tuomet tėvas jį nusivedė prie tvoros ir tarė: „Gerai, kad išmokai nebesipykti ir susitaikyti, tai daro laimingą ir tave, ir kitus žmones. Tačiau pažvelk, visa tvora išvarpyta vinių. Ji jau niekad nebebus tokia, kokia buvo. Panašiai ir mūsų žodžiai ar veiksmai sužeidžia kitus žmones ir tos žaizdos pasilieka.”

Kiekvienas žmogus yra trapus, su juo turime elgtis švelniai.

„Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. ¹⁰ Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė.” (Rom 13, 9-10)

Plg. Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai 2. Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. P. 14.