Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas – Devintinės

Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Brangūs broliai ir seserys, Šiandieną mes švenčiame Švenčiausiojo Sakramento – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Šis liturginis šventimas mus perkelia į Didžiojo Ketvirtadienio vakarą, kada Kristus, paskutinės vakarienės metu, įsteigė šį sakramentą dar prieš kentėdamas Kryžiaus kančią. Tokiu būdu šiandienos iškilmė yra Didžiojo Ketvirtadienio slėpinio atkartojimas, bet kartu ir naujas jo išgyvenimas, prisikėlusiojo Kristaus šviesoje. Išties, Didįjį Ketvirtadienį, paskutinės vakarienės metu, vien tik nedidelis apaštalų būrelis iš Kristaus priima Eucharistiją, o šiandienos iškilmė siekia pabrėžti, kad Kristus, tikrai esantis Švenčiausiame Sakramente, yra skirtas visiems ir kiekvienam, ir sudaro Bažnyčios širdį.

Kristaus žodžiai Evangelijos skaitinyje labai aiškiai nusako egzistuojantį ryšį, tarp gyvosios duonos ir amžinojo gyvenimo, jo kūno valgymo bei kraujo gėrimo ir žmoguje išliekančios gyvybės – Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Evangelistas Jonas tolimesniame pasakojime sako, jog daugelis klausytojų pasipiktino šiais Jėzaus žodžiais ir liovėsi „su juo vaikščioti“. Iš tikrųjų, Jėzaus žodžiai gali pasirodyti „kieti“, ypatingai anuometiniam žydui, kuriam Mozės Įstatymo etiniai ir kulto priesakai draudė kraujo vartojimą maistui.

Jeigu Dievo Sūnaus Įsikūnijimas protui yra neaprėpiamas slėpinys, tai juo labiau grynasis protas pasilieka bejėgis prieš Eucharistijos slėpinį, tuomet kai mūsų tikėjimas tvirtina, kad šventųjų mišių metu, po konsekracijos žodžių, duona tikrai virsta Kristaus kūnu, o vynas – jo Krauju. Tikėti, tai nereiškia viską suprasti, nors tikėjimas yra būtina sąlyga norint artintis prie Dievo. Tačiau vis gi meilė skatina pažinti ir nepasitenkina tuo, kas jau pasiekta. Eucharistijos slėpinio įvaizdis buvo ne kartą pavartotas Evangelijose: visų pirma – tai vyno padauginimas Galilėjos Kanoje, kur Kristus vandenį paverčia širdį džiuginančiu vynu vestuvių pokylio metu.

Be to, Kristus du kartus padaugina duoną tyruose ir visus ten susibūrusius žmones pavalgydina iki soties. Šis duonos padauginimas ir visų pasotinimas taip pat iš anksto simbolizavo gyvąją duoną, kuri stiprins žmonių sielas. Senajame Testamente ryškiausias Eucharistijos įvaizdis buvo Izraelitams Dievo teikiama mana. Pirmasis skaitinys mums leidžia iš arčiau stabtelėti prie šio įvykio. Dievas išveda savo tautą iš Egipto ir ją veda ne plačiu karališkuoju keliu, kuris dažnai nuveda į pražūtį, bet, galima sakyti, veda pro siaurus vartus ir atšiauriu dykumos keliu, kurio atstumas nėra matuojamas kilometrais, nes kelias, kurį turi praeiti Dievo tauta, driekiasi kiekvieno tikinčiojo širdyje. Iš tiesų, keturiasdešimties metų klajojimo dykumoje laikotarpis Dievo tautai buvo patirties ir pažinimo metas.

Tauta turėjo įsisąmoninti į savo silpnumą ir pripažinti savo visišką priklausomybę nuo gyvybę teikiančio Dievo. Tačiau tai nereiškia, kad šis dykumos išmėginimas buvo skirtas tik nusižeminimui žmogaus širdyje sužadinti. Tai greičiau buvo abipusis Dievo ir žmogaus pažinimas. Izraelitų tauta kelionės metu buvo raginama regimai pastebėti Dievo veikimą jos kasdienybėje ir konkretų Dievo rūpestingosios meilės ženklą – tą maną, kuria jis valgydino žmones. Toji mana, kurios nė patys Izraelitai nei jų tėvai ankščiau nepažinojo, tampa nauju Dievo meilės ir jo atsidavimo ženklu.

Toks konkretus Dievo buvimo su savo tauta ženklas siekė žmogaus sąmonėje pažadinti tiesą, kad jo gyvenimas nepriklauso vien tik nuo jį supančios aplinkos, o kad žmogus gyvas ne vien tiktai duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų. Raštas sako, kad Dievas norėjo išbandyti savo tautos paklusnumą ir pamatyti, ar ji laikysis jo įsakymų, ar ne. Tokiu būdu keliavimas dykumoje Dievo tautai tampa pratybomis, pasiruošimu toliau eiti istorijos keliu ir priimti didesnes Dievo savęs apsireiškimo ir atsidavimo dovanas.

Taip Dievas ugdo savo tautą, kad galėtų jai patikėti savo gėrybes, nes tikroji mana – tai Jėzus Kristus, kurią jis pats duoda naujai Dievo tautai. Dievo tautos išvedimas iš Egipto vergovės tampa tarsi jos sutvėrimo aktu, kuris privalo išlikti tautos atmintyje, tačiau ne kaip paprastas praeities įvykis, bet kaip gyva, veiksminga tikrovė, įtakojanti ir ateitį. Todėl Mozė ragina Izraelitus atminti visą praeitą dykumos kelią, bet kartu dabar bei ateityje minėti Viešpatį, išvedusį tautą iš Egipto, kurio žodžiai suteikia gyvybę labiau negu kūniška duona.

Tai kas anksčiau buvo simboliškai pranašauta, tapo tikra Naujojoje Sandoroje. Kaip anksčiau Dievo tauta užgimė per jos išėjimą iš Egipto ir formavosi dykumoje, taip naujoji Dievo tauta užgimsta per Krikštą, per kurį žmogus palieka nuodėmės vergiją ir yra prijungiamas prie Dievo vaikų skaičiaus. Tokiu tapęs, žmogus turi teisę ypatingesniam santykiui su Dievu, t. y. jis turi teisę į gyvybės duoną – patį Viešpatį slypintį Švenčiausiame Sakramente. Eucharistija – tai Jėzaus Kristaus savęs dovanojimas mums, tai nuolatinis pasiaukojančios meilės aktas, atskleidžiantis begalinę Dievo meilę kiekvienam žmogui. Tai išganingos Kryžiaus aukos atminimas, kurios begaliniai vaisiai vis naujai ir veiksmingai paliečia sielas. Dykumoje Izraelitų valgyta mana stiprino kūną ir skatino tikėjimą Dievo Apvaizda, o tuo tarpu gyvoji duona – Kristaus kūnas atiduotas už pasaulio gyvybę – veiksmingai perkeičia visą žmogų.

Pasak šventų mišių dėkojimo giesmės žodžių: Šios kilnios paslapties valgiu tu savo tikinčiuosius šventini, idant po viena saule gyvenančius žmones apšviestų vienas tikėjimas, jungtų viena meilė, o kitoje giesmėje sakoma: už mus atiduotas jo Kūnas čia mus peni ir stiprina, dėl mūsų pralietas jo Kraujas – girdo ir skaistina. Priimdami Kristų Švenčiausiame Sakramente mes priimame save atiduodančią meilę, kuri tarsi ugnis sunaikina mumyse netobulumus, baimes, užsisklendimus savyje ir padrąsina mus žengti vis didesnės draugystės su kitais link. Meilė suvienija, todėl neišvengiamai meilės sakramentas – Kristaus kūnas ir kraujas nesavanaudiškai atiduoti už mus – yra tikinčiųjų ir visos žmonijos vienybės laidas.

Eucharistija, be to kad yra garbingas Kristaus kančios atminimas ir mūsų, tikinčiųjų, pašventinimas šioje gyvenimo kelionėje, turi dar eschatologinę prasmę. Ją taip pat nusako mišių dėkojimo giesmė žodžiais: Mes einame prie to nuostabaus Sakramento stalo, kad į dangaus gyventojus tavo malonė mus panašius padarytų. Kitaip tariant, maitindamiesi Kristaus kūnu ir krauju mes trokštame pasiekti pažadėtąją žemę – amžinąjį gyvenimą, kur mes regėsime Dievą veidas į veidą. Brangūs broliai ir seserys, Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, tai ypatinga proga šlovinti, adoruoti ir viešai dėkoti Viešpačiui, kuris parodė savo meilę žmogui iki galo, mums dovanodamas savo kūną ir kraują.

Mums nereikia dabar keliauti už jūrų marių, norint pamatyti Viešpatį ir palytėti jo drabužio skverną, kad atgautumėm kūno ar sielos sveikatą. Jis nuolankiai mūsų laukia visų bažnyčių tabernakuliuose, jis pats prašosi į mūsų širdis, trokšdamas pasidalinti su mumis savo dieviškumu. Užbaigsiu sekvencijos žodžiais: Visažini, visagali, žmogų gelbstintis bedalį, amžinon puoton pakviesk mus ir namiškiais padaryk mus su šventaisiais danguje.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/279-%C5%A1v%C4%8D-kristaus-k%C5%ABnas-ir-kraujas-devintin%C4%97s.html