Į Jeruzalę ateinantis romus Karalius sutinka smurtą ir kryžių. Dievo Tarnui duotas klausantis žodis stiprina nuvargusius. Kristaus klusnumas ir Tėvo išaukštinimas kviečia sekti juo nuo procesijos šlovinimo iki ištikimybės kančioje.
Pagrindinės skaitinių mintys
Procesijos Evangelija · Mt 21, 1–11
Romus Karalius įžengia į Jeruzalę
Mokiniai įvykdo Jėzaus nurodymą. Jis įžengia kaip pranašo pažadėtas romus Karalius. Minių šlovinimas iškelia miestui klausimą, kas yra šis Jėzus.
Pirmasis skaitinys · Iz 50, 4–7
Klausantis Tarnas stiprina nuvargusius
Viešpaties mokinys gauna ausį klausytis ir žodį nuvargusiam žmogui. Patirdamas smurtą bei pažeminimą jis nesitraukia, nes pasitiki Dievo pagalba.
Atliepiamoji psalmė · Ps 21 (22), 8–9. 17–18a. 19–20. 23–24
Apleistumo šauksmas tebekreipiamas į Dievą
Kenčiantįjį supa patyčios ir grėsmė, dalijami jo drabužiai. Jis prašo Dievą nesitolinti. Malda veda į pažadą skelbti Viešpaties vardą susirinkusiems broliams ir seserims.
Antrasis skaitinys · Fil 2, 6–11
Kristaus nusižeminimas ir Tėvo išaukštinimas
Kristus priima tarno būklę ir lieka klusnus iki kryžiaus mirties. Dievas jį išaukština. Jo viešpatavimas atskleidžiamas visiems išpažįstant Jėzų Kristų Viešpačiu Tėvo šlovei.
Kančios Evangelija · Mt 26, 14 – 27, 66
Atiduotas į žmonių rankas Sūnus lieka ištikimas
Mato pasakojimas veda nuo išdavystės ir Paskutinės vakarienės per Getsemanę, teismą ir išsigynimą iki kryžiaus bei palaidojimo. Jėzus meldžiasi Tėvui. Šimtininko išpažinimas skamba jo mirties akivaizdoje.
Medžiaga homilijai
Ryšiai su visa Biblija
Kiekvienam skaitiniui parinktos 8 papildančios vietos. Trumpos pažodinės ištraukos patikrintos pagal biblija.lt pateikiamą Rubšio ir Kavaliausko vertimą, LVK 1998 m. Visą nurodytos eilutės tekstą atversite paspaudę jos nuorodą; žemiau pateikiamas paaiškinimas yra šio puslapio sintezė.
Turinys: Procesijos Evangelijai · Pirmasis skaitinys · Atliepiamoji psalmė · Antrasis skaitinys · Kančios Evangelijai
Procesijos Evangelijai · Mt 21, 1–11
1. 1 Kar 1, 32–35
užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite jį prie Gihono.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Saliamono įvedimas į karaliaus tarnystę siejamas su Dovydo mulu ir pranašo dalyvavimu. Šis senasis karaliaus atpažinimo fonas padeda suprasti, kodėl Jėzaus jojimas nėra atsitiktinė kelionės detalė.
2. Zch 9, 10–12
karo lankas bus sulaužytas, jis skelbs taiką tautoms.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pranašo vaizdas tęsiasi karo vežimų, žirgų bei lankų pašalinimu ir taika tautoms. Jėzaus romumas atveria kitokią valdžios kryptį; pažadas pasiekia ir įkalintuosius.
3. Ps 72, 1–4
Tegina jis skriaudžiamųjų bylą tautoje, tegelbsti beturčių vaikus ir tesutramdo engėjus.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Karaliaus teisumas matuojamas vargdienių gynimu ir taika. Procesijos šlovinimas kviečia klausti, kokio teisingumo iš išpažįstamo Karaliaus laukiame ir patys mokomės.
4. Iz 11, 1–4
Jisai ne pagal išorę teis, ne pagal nuogirdas spręs.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dovydo atžalos sprendimas nesiremia vien akių reginiu ar gandais. Dvasios vedamas Karalius teisia teisingai ir gina silpnuosius – tai paaiškina romumo galią.
5. Jn 6, 14–15
O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Po duonos ženklo minia nori Jėzų jėga padaryti karaliumi, tačiau jis pasitraukia. Šis kitas įvykis padeda skirti jo misiją nuo žmonių noro pasisavinti jam valdžią.
6. 1 Kor 1, 26–29
Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievas pasirenka ir pasaulio menkais laikomus žmones. Romų Jėzaus įžengimą papildo bendruomenės pašaukimas: garbė nėra grindžiama vien įtakingumu ar aukšta kilme.
7. Žyd 12, 22–24
Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Artėjimas prie Siono kalno atveria dangiškojo miesto ir Naujosios Sandoros bendrystę. Žemiškoji procesija gali kreipti į susirinkimą, kurio centre yra pats Jėzus.
8. Apr 7, 9–12
Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Palmių šakas laikanti minia sudaryta iš visų tautų ir garbina Avinėlį. Šlovinimas iš Jeruzalės kelio praplečiamas į Dievo išganymą priimančių žmonių bendrystę.
Pirmasis skaitinys · Iz 50, 4–7
1. Iz 42, 1–4
Net palaužtos nendrės nelauš nei blėstančio dagčio negesins.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Viešpaties Tarnui patikėtas teisingumas vykdomas nepalaužiant silpnojo. Klausyti Dievo ir stiprinti nuvargusįjį reiškia priimti ir tokį jo veikimo būdą.
2. Iz 49, 1–4
tačiau mano byla pas VIEŠPATĮ, ir mano atlygis manojo Dievo rankoje.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pašaukimas ir išlavintas žodis nepanaikina patirties, kad darbas atrodo bevaisis. Tarnui lieka galimybė savo teisybę patikėti Viešpačiui, o ne vien matomam rezultatui.
3. 1 Sam 3, 8–10
Kalbėk, nes tavo tarnas klauso
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Samuelis mokosi atpažinti Viešpaties kreipimąsi ir atsakyti klausymu. Izaijo Tarnas taip pat veikia kaip pirmiausia išgirstantis mokinys.
4. Ps 40, 7–9
mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Mokymą turiu širdyje!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo valios vykdymas siejamas su jo Mokymu širdyje. Tarnystės pagrindas yra priimamas Dievo žodis, ne vien išoriškai atlikta apeiga.
5. Jer 20, 7–9
tada jis yra kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jeremijas išsako skausmą dėl pašaukimo atneštų patyčių, tačiau žodis jame lieka gyvas kaip ugnis. Tai leidžia išgirsti, kiek ištikimybė gali kainuoti pranašui.
6. Žyd 5, 7–9
Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus malda, šauksmas ir ašaros priklauso tikram žmogaus gyvenimui. Klusnumas kančioje nėra abejingumas: jo ištikimybė tampa išganymo keliu kitiems.
7. 2 Tim 2, 24–26
Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Viešpaties tarnas raginamas mokyti kantriai ir švelniai, nesiekiant nugalėti vaidais. Iš Dievo gautas žodis turi stiprinti ir atverti atsivertimo galimybę.
8. 1 Pt 4, 12–16
Tik tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kančia skiriama nuo padaryto nusikaltimo pasekmių. Kentėti dėl Kristaus vardo gali reikšti ištikimybę, tačiau tekstas nepateisina blogo elgesio.
Atliepiamoji psalmė · Ps 21 (22), 8–9. 17–18a. 19–20. 23–24
1. Ps 31, 10–14
Esu visų užmirštas, tarsi būčiau miręs, – tapau lyg sukultas indas.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Maldininkas neslepia kūniško silpnumo, atstūmimo ir priešų planų. Tokia malda padeda girdėti apleistumo šauksmą kaip tikrą kančią, išsakytą Dievui.
2. Job 16, 18–21
Štai net dabar mano liudytojas yra danguje, – tas, kuris laiduoja už mane, yra aukštybėse.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jobas trokšta, kad jo šauksmas nenutiltų, ir žvelgia į danguje esantį liudytoją. Atstumtojo žodžiai išlaiko teisingumo bei tarpininko ilgesį.
3. Rd 3, 21–24
Kas rytą jie nauji – didelė tavo ištikimybė!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Viltis sugrįžta prisiminus nenutrūkstantį Viešpaties gailestingumą. Raudų knygoje tai nepanaikina išgyventos nelaimės, bet leidžia toliau kreiptis į Dievą.
4. Hab 1, 2–4
Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi?
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pranašas klausia, kodėl smurtas lieka neišgirstas ir teisingumas iškreipiamas. Maldoje galima iškelti ir sunkų Dievo tylos klausimą.
5. Ps 69, 2–5
Klimpstu į dumbliną gelmę, nėra kur koja atsiremti.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Skęstančio žmogaus vaizdas išreiškia pagalbos skubumą. Persekiojamas maldininkas neapsimeta stipresnis, negu yra: kreipiasi į tą, kuris gali išgirsti.
6. Rom 8, 31–34
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievas, atidavęs savo Sūnų, nėra prieš žmogų. Kryžiaus ir užtarimo perspektyva leidžia kančios metu neprilyginti patirto apleistumo galutiniam pasmerkimui.
7. 2 Kor 1, 3–5
kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo paguoda pasiekia kenčiančiuosius ir įgalina juos guosti kitus. Atsakas į apleistumo šauksmą gali ateiti ir per šalia išliekantį žmogų.
8. Apr 6, 9–11
Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Nužudytųjų šauksmas klausia, kiek dar tęsis neteisybė. Teisingumo laukimas nepriverčia nutylėti jų kančios ar laikyti jos nesvarbia.
Antrasis skaitinys · Fil 2, 6–11
1. Mk 10, 42–45
Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jėzus mokinių didumą sieja su tarnavimu, o savo atėjimą – su gyvybės atidavimu. Tai kitas Evangelijos epizodas, paaiškinantis, kaip atrodo tarno pavidalą priėmusio Viešpaties kelias.
2. 2 Kor 8, 7–9
jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus turtingumas ir tapimas vargdieniu įrašomi į kvietimą padėti stokojantiesiems. Jo savęs dovanojimas tampa bendruomenės dosnumo matu.
3. Rom 15, 1–3
Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Stipresniesiems patikima nešti silpnųjų naštas ir nesiekti vien savo patogumo. Kristaus pavyzdys nusižeminimą paverčia konkrečiu santykiu su artimu.
4. Kol 1, 16–20
darydamas jo kryžiaus krauju taiką,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Sūnaus didybė ir visa ko sutaikinimas per kryžiaus kraują skaitomi kartu. Išaukštinimas nėra abejingas pasauliui viešpatavimas: jis atveria taikos pilnatvę.
5. Žyd 2, 9–11
Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais;
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Mirties kentėjimas ir garbės vainikas priklauso tam pačiam Jėzui. Jis nesigėdija vadinti žmonių broliais, todėl jo šlovė neatskiria jo nuo jų.
6. Ef 5, 1–2
ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus atsidavimas pristatomas kaip meilės kelias, kuriuo kviečiami eiti Dievo vaikai. Nusižeminimas nėra vien apmąstomas įvykis – jis ugdo kasdienį veikimą.
7. 1 Pt 2, 21–24
Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristus, kentėdamas neteisybę, neatsako grasinimu ir patiki bylą Teisiajam. Jo auka kviečia atsisakyti nuodėmės; šis tekstas nesuteikia skriaudėjui teisės smurtauti.
8. 1 Jn 3, 16–18
Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Gyvybės atidavimu pažinta meilė turi pasiekti stokojantį brolį. Tarnystės pavidalas tampa darbu, kuris patikrina gražius tikėjimo žodžius.
Kančios Evangelijai · Mt 26, 14 – 27, 66
1. Pr 22, 6–8
Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Izaoko klausimas apie aukos avinėlį paliekamas Dievo pasirūpinimui. Šis ankstesnis aukos ir pasitikėjimo pasakojimas atveria biblinį Kristaus atsidavimo apmąstymo foną.
2. Iš 24, 5–8
Tai kraujas sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Sandoros kraujas sieja Dievo pažadą ir tautos atsaką. Paskutinės vakarienės taurės žodžiai turi šią bendrystės bei įsipareigojimo istoriją.
3. Zch 12, 10–12
Ant Dovydo namų ir Jeruzalės išliesiu malonės ir maldavimo dvasią
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pažadama malonės ir maldavimo dvasia, o perdurtojo akivaizdoje kyla gedulas. Žvilgsnis į kenčiantįjį gali tapti širdies pasikeitimo pradžia.
4. Išm 2, 21–24
Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Nedorėlių sprendimą aptemdo nežinomi Dievo slėpiniai; žmogui skirta nepranykstanti bendrystė su Dievu. Tai padeda nepriimti persekiotojų nuosprendžio kaip galutinio teisumo mato.
5. 1 Kor 5, 6–8
nes jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristus vadinamas paaukotu Velykų Avinėliu. Išėjimo atminimas veda į naują bendruomenės gyvenimą, atsisakant blogio bei klastos raugo.
6. Žyd 9, 11–14
nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus atsidavimas apvalo sąžinę tarnystei gyvajam Dievui. Jo kraujo dovana atveria Sandoros vidinį tikslą, pasiekiantį visą žmogaus gyvenimą.
7. Rom 5, 6–8
O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus mirtis už nusidėjėlius atskleidžia pirmesnę Dievo meilę. Kančios pasakojimas skaitomas kaip išganymo dovana, ne vien žmonių žiaurumo istorija.
8. 1 Pt 3, 18–22
Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Teisiojo mirtis veda neteisiuosius pas Dievą, o Nojaus vandens vaizdas susiejamas su Krikštu. Kryžiaus ir prisikėlimo slėpinys atveria išlaisvinimą bei Kristaus viešpatavimą.
Katekizmas ir temos
Homiletikos vadovo temos padeda jungti skaitinių apmąstymą su Bažnyčios tikėjimu.
Turinys:
Kristaus įžengimas į Jeruzalę · KBK 557–560
Kristaus Kančia · KBK 602–618
Kristaus Karalystė, įgyta per mirtį ir prisikėlimą · KBK 2816
Velykų slėpinys ir liturgija · KBK 654, 1067–1068, 1085, 1362
Kristaus Karalystė, įgyta per mirtį ir prisikėlimą · KBK 2816
KBK 2816: Kristaus Karalystė, įgyta per jo mirtį ir prisikėlimą;
Velykų slėpinys ir liturgija · KBK 654, 1067–1068, 1085, 1362
KBK 654, 1067–1068, 1085, 1362: Velykų slėpinys ir liturgija.
Šaltinis: Homiletikos vadovas. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, 2014-06-29
Egzegetiniai komentarai
Teksto prasmę padeda atverti hebrajiški ir graikiški žodžiai, pasakojimo sandara bei to meto gyvenimo aplinka. Žemiau atskiriamas skaitinio aiškinimas ir jo pritaikymas homilijai; prie kiekvienos temos pateikti senesnių ar naujesnių tyrimų šaltiniai.
Turinys:
Mt 21, 1–11: karaliaus ženklas sujudina miestą
Iz 50, 4–7: stiprinantis liežuvis pirmiausia mokosi klausyti
Ps 21 (22): apleistumo tamsoje žmogus tebesišaukia Dievo
Fil 2, 8: kodėl priduriama „iki kryžiaus mirties“
Mt 26, 26–29: vakarienė iš anksto paaiškina Kryžių
Mt 26, 36–46: Getsemanėje prašoma būti „su manimi“
Mt 27, 50–54: plyštanti uždanga ir prasiveržianti gyvybės viltis
Mt 21, 1–11: karaliaus ženklas sujudina miestą
Praús reiškia „romus“. Evangelistas Matas įžengimą sieja su pranašo žodžiais ir taip padeda atpažinti ateinantį Karalių. Ant asilo sėdintis Jėzus atpažįstamas Zacharijo romaus karaliaus paveiksle. Drabužių tiesimas ir Dovydo Sūnaus vardas suteikia įvykiui karališko pasitikimo prasmę. Du mokiniai randa gyvulius pririštus ir juos atveda, kaip Jėzus liepė. Jie patiesia savo apsiaustus ant gyvulių, o minios drabužiai ir nukirstos šakos klojami ant kelio. Dovydą primena sveikinimas, o po kojomis tiesiami drabužiai atkuria karaliaus pasitikimo vaizdą. Romumas čia matomas dar prieš išgirstant visą minios sveikinimą. Tačiau pranašo pažadas nurodo romumą, todėl šios valdžios negalima tiesiog sutapatinti su karine pergale. Asilė ir jauniklis minimi sąmoningai; jų ryšys su Pr 49, 10–11 yra vienas galimų Judo karališkos vilties atgarsių.
Eseísthē – „buvo sujudintas“ – nusako stiprų viso miesto sukrėtimą. Tas pats veiksmažodis vėliau vartojamas žemei sudrebant prie kryžiaus. Įžengimas iškelia klausimą, kas yra šis žmogus, o minios atsakymas apie pranašą iš Nazareto dar neišsemia Evangelijos skaitytojui atveriamos tapatybės. Pasakojimas kviečia žengti toliau už iškilmingą sutikimą. Evangelistas čia nurodo iškilmingai sveikinančios minios žodžius. Vėlesnėje Piloto teismo scenoje susirinkusieji pristatomi kaip kito įvykio dalyviai.
Šaltinis: Matthew 21 · Cambridge Bible for Schools and Colleges, XIX a.; Catherine Sider Hamilton · Mt 21,1–11 · Working Preacher, 2026-03-29; Mt 21,5 · originalo tekstas ir morfologija, Bible Hub; Mt 21,10 · originalo tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Iz 50, 4–7: stiprinantis liežuvis pirmiausia mokosi klausyti
Limmûḏîm nusako išmokytus žmones, mokinius. Ta pati žodžio šaknis susieja liežuvį, gebantį tarti žodį nuvargusiajam, ir ausį, kas rytą mokomą klausytis. Kalbėtojo stiprybė kyla iš priimamos pamokos. Ausis rytą žadinama iš naujo. Iš to galima atpažinti nuolatinę tarnystę, kurią pirmiausia palaiko gebėjimas priimti žodį. Pasikartojantis ryto vaizdas susieja ir pačią kasdienybę su Dievo duodama proga prabilti kitam ir sustiprinti vieną iš nuovargio palaužtų žmonių. Izaijo knygos tremties kontekste nuovargis turi ir bendruomeninį svorį: žodis skirtas nusilpusiems, patyrusiems prievartą bei pažeminimą. Tarnystė čia matuojama tuo, ar žodis kitą pakelia. Dievas pirmas atveria ausis, kad mokinys prabiltų.
Kaḥallāmîš – „kaip titnagas“ – nusako veido ryžtą, paremtą Viešpaties pagalba. Prieš tai įvardyta nugara, žandai, barzda ir veidas parodo viešą žmogaus orumo niekinimą. Kūnas, kuriuo tarnaujama žodžiui, pats tampa smurto taikiniu. Tvirtumas nepanaikina šio sužeidžiamumo. Tarnui pažadėta, kad persekiotojų primesta gėda nebus galutinis Dievo nuosprendis. Krikščioniškoji liturgija šią ištikimybę atpažįsta Jėzaus Kančioje; teksto nereikia paversti bendru įsakymu aukai pasilikti skriaudėjo valdžioje.
Šaltinis: Isaiah 50 · Cambridge Bible for Schools and Colleges, XIX a.; Gregory L. Cuéllar · Iz 50,4–9a · Working Preacher, 2026-03-29; Iz 50,4 · originalo tekstas ir morfologija, Bible Hub; Iz 50,7 · originalo tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Ps 21 (22): apleistumo tamsoje žmogus tebesišaukia Dievo
’Ēlî reiškia „mano Dieve“. Dukart pakartotas kreipinys svarbus: kenčiantysis klausia Dievą, kodėl šis atrodo jį palikęs, bet nenustoja į jį kreiptis. Apleistumą maldininkas įvardija tiesiogiai. Patyčios, priešiškos aplinkos vaizdai ir drabužių dalybos parodo žmogų, iš kurio lyg jau atimta vieta tarp gyvųjų. Pašaipūnai net paties kenčiančiojo pasitikėjimą Viešpačiu paverčia pašaipos tema. Ši svetima kalba aštriai skiriasi nuo pačios maldos. Kenčiantysis kreipiasi į Dievą asmeniškai, o iš jo besityčiojantys žmonės apie jųdviejų santykį svarsto iš tolo. Prašymas nesitolinti paaiškina visą šauksmą: jis dar tebelaukia Dievo artumo.
Qāhāl – „susirinkimas“ – iškelia antrąją giesmės kryptį. Pažadama Viešpaties vardą skelbti broliams ir seserims, kviesti Jokūbo bei Izraelio palikuonis į šlovinimą. Išgirsta vieno žmogaus malda tampa visos bendruomenės reikalu. Liturginė atranka leidžia girdėti ir šį posūkį, todėl psalmė nesibaigia vien paniekintu kūnu. Jėzaus šauksmas nuo kryžiaus priklauso šiai gyvai Izraelio maldai, kurioje vienas nuskriaustasis turi žodžių kreiptis į Dievą. Evangelijoje girdime pradžios eilutę. Visos psalmės eiga leidžia šį šauksmą girdėti platesnėje maldos ir joje bręstančios vilties perspektyvoje.
Šaltinis: Psalms 22 · Cambridge Bible for Schools and Colleges, XIX a.; Ps 22,2 (angliška eilutė 22,1) · hebrajiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Ps 22,23 (angliška eilutė 22,22) · hebrajiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Fil 2, 8: kodėl priduriama „iki kryžiaus mirties“
Staúrou – „kryžiaus“ – po jau paminėtos mirties pasakoma kaip papildomas pažeminimo svoris. Romos pasaulyje kryžius reiškė ne vien kančios intensyvumą: tai buvo viešai paniekinanti bausmė, siejama su pavergtaisiais ir imperinės valdžios tramdomais žmonėmis. Sakinio kulminacija pasiekia socialinio atstūmimo dugną. Filipiečiams laiške pirmiausia pasakyta, kad Kristus prisiėmė tarno išvaizdą. Paskui žvilgsnis vedamas iki bausmės, kuri viešai liudijo nuteistojo atstūmimą. Giesmė klausytoją veda šiais žingsniais, kol išgirstame tolesnius žodžius apie išaukštinimą. Žodis „kryžiaus“ sustiprina visą nužengimo kelią. Vėlesnis visų kelių priklaupimas išryškėja prisiminus, kaip viešai buvo pažemintas nukryžiuotasis.
Hypḗkoos reiškia „klusnus“. Klusnumas čia apima kelią iki mirties; jis lieka ištikimas Tėvui, įžengdamas net į mirtį. To meto galios vaizdinį padeda pamatyti Vienoje saugoma „Gemma Augustea“: viršuje Augustas vaizduojamas Jupiterio poza, apačioje – pergalės paminklas ir belaisviai. Šiuolaikinis komentaras šį vaizdą pasitelkia kaip kontrastą Kristui, prisiimančiam pažemintojo vietą. Kamėja parodo, kaip to meto klausytojo aplinkoje atrodė įprastas galios paveikslas.
Šaltinis: Philippians 2 · Cambridge Bible for Schools and Colleges, XIX a.; Luis Menéndez-Antuña · Fil 2,5–11 · Working Preacher, 2026-03-29; Kunsthistorisches Museum Wien · Gemma Augustea, 9–12 m. po Kr.; rinkinio aprašymas; Fil 2,8 · originalo tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Mt 26, 26–29: vakarienė iš anksto paaiškina Kryžių
Diathḗkēs reiškia „Sandoros“. Jėzaus žodžiai apie kraują girdimi Išėjimo knygos fone: prie Sinajaus kraujas lydėjo Sandoros patvirtinimą. Vakarienėje Jėzus kalba apie savo kraują ir duoda mokiniams taurę dar prieš suėmimą. Todėl tolesnė kančia turi jo paties įvardytą kryptį: Jėzus savo atsidavimą pats išreiškia duodamas savo kūną ir kraują. Matas šią prasmę pateikia prieš mokinių išsisklaidymą. Prie to paties stalo mokiniai jau išgirdo apie vieno iš jų išdavystę. Jėzus vis tiek jiems dalija duoną ir kviečia visus gerti iš taurės. Taip galima pajusti, kokiomis aplinkybėmis buvo ištarti žodžiai apie atleidimą.
Áphesin – „atleidimą“ – nusako, kam šis kraujas išliejamas. Mato pridėti žodžiai apie nuodėmių atleidimą atliepia pačioje Evangelijos pradžioje duotą Jėzaus vardo paaiškinimą: jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių. Vakarienė leidžia suprasti, kokią prasmę Jėzus teikia tolesnei kančiai. Kartu pažadas apie naują gėrimą Tėvo Karalystėje neleidžia uždaryti šios dovanos mirties akimirkoje: mokiniams lieka bendros ateities su Jėzumi viltis.
Šaltinis: Scott Hahn · All Is Fulfilled, St. Paul Center; Verbų sekmadienis A; Mt 26,28 · originalo tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Mt 26, 36–46: Getsemanėje prašoma būti „su manimi“
Perílypos nusako labai gilų liūdesį. Jėzus jo neslepia nuo Petro ir Zebediejaus sūnų: prašo pasilikti ir budėti drauge. Mato išlaikyti žodžiai „su manimi“ suteikia paliepimui bendrystės prasmę. Jėzus atveria mokiniams savo žmogišką sunkumą ir prašo jų artumo. Kiek paėjęs jis parpuola veidu ir kalba Tėvui apie taurę. Sutikimas vykdyti Tėvo valią apima tikrą baimę ir skausmą.
Grēgoreîte – „budėkite“ – mokiniams pakartojama su paliepimu melstis. Petro pasitikėjimą savo pasiryžimu greitai patikrina mieguistumas; žodžiai apie silpną kūną paaiškina, kodėl vien drąsaus pažado neužtenka. Tas pats mokinys, visai neseniai žadėjęs mirti su Jėzumi, dabar nepajėgia nė valandos išbudėti. Jėzus tris kartus sugrįžta prie tos pačios maldos. Pirmą kartą jis prašo, kad taurė, jei įmanoma, jį aplenktų. Sugrįžęs ir radęs mokinius miegančius, dar sykį kreipiasi į Tėvą. Šįsyk žodžiai apie taurę jau tampa tiesioginiu Tėvo valios priėmimu. Šis kartojimas rodo ištvermingą kreipimąsi, o ne maldos nesėkmę. Priėmęs Tėvo valią jis keliasi pasitikti išdavėjo. Mato pasakojime paskutinį maldos žodį lydi veiksmas – Jėzus keliasi ir eina pas artėjančius žmones.
Šaltinis: Matthew 26 · Cambridge Bible for Schools and Colleges, XIX a.; Mt 26,38 · originalo tekstas ir morfologija, Bible Hub; Mt 26,39 · originalo tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Mt 27, 50–54: plyštanti uždanga ir prasiveržianti gyvybės viltis
Katapétasma – „uždanga“ – priklauso šventyklos erdvei. Ji plyšta per visą audinio aukštį iš viršaus į apačią, o kartu sudreba žemė ir skyla uolos. Ženklai pasirodo iškart po paskutinio garsaus Jėzaus šauksmo. Vaizdas išplečia sceną nuo kryžiaus iki šventyklos, iki žemės ir atvertų kapų. Taip skirtingose vietose įvykęs sukrėtimas sutelkiamas į vieną Jėzaus mirties akimirką. Pasakojimas parodo, kad Jėzaus mirtis pranoksta vieno pasmerkto žmogaus likimą. Tradicinis šventyklos uždangos aiškinimas čia mato atveriamą kelią pas Dievą. Uždanga, saugojusi šventyklos erdvę, dėl savo vietos ypač tinka šiam skaitymui.
Seismón – „žemės drebėjimą“ – mato šimtininkas ir su juo Jėzų saugantys žmonės. Išpažinimą apie Dievo Sūnų Matas pateikia kaip kelių liudytojų balsą. Prieš jį įterpti atverti kapai ir prikeltieji rodo gyvybės proveržį: jų pasirodymas šventajame mieste aiškiai siejamas su Jėzaus prisikėlimu. Kančios pasakojime jau atveriamas Velykų horizontas. Tekstas nepasako šių žmonių vardų ar tolesnės biografijos, todėl tokių detalių prie vaizdo nepridedame.
Šaltinis: Matthew 27 · Cambridge Bible for Schools and Colleges, XIX a.; Catherine Sider Hamilton · Mt 26,14–27,66 · Working Preacher, 2026-03-29; Mt 27,51 · originalo tekstas ir morfologija, Bible Hub; Mt 27,54 · originalo tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Bažnyčios tėvų komentarai
Turinys:
Šv. Jonas Auksaburnis: romus Karalius atveria kelią tautoms
Šv. Ireniejus Lionietis: šlovės Viešpats prisiima pažeminto Tarno kelią
Šv. Augustinas: Nukryžiuotasis priima ir senojo žmogaus balsą
Šv. popiežius Leonas Didysis: Dievo Sūnus prisiima žmogaus silpnumą
Šv. Kirilas Jeruzalietis: medžio ženklai veda prie išgelbstinčio Kryžiaus
Šv. Grigalius Nazianzietis: Paschos kraujas turi paliesti žodį ir darbą
Afraatas: parduoto Juozapo kelias atveria Kristaus išgelbėjimą
Šv. Jonas Auksaburnis: romus Karalius atveria kelią tautoms
Nevairuodamas karo vežimų kaip kiti karaliai.
Homilija LXVI apie Matą,2 · rengėjo vertimas
Net ir šitaip parodydamas savo didį romumą.
Ten pat · rengėjo vertimas
Aiškindamas įžengimą į Jeruzalę, šventasis Jonas Auksaburnis sustoja prie Karaliaus būdo. Jėzus nekuria palydos, kuri nuo jo nustumtų žmones, ir nerodo karo vežimų galios. Zacharijo žodis atpažįstamas pačiame veiksme. Auksaburnis romumą gretina su senojo karaliaus iškilmių įpročiu. Ten plačiai rodomas turtas ir palyda. Čia pranašo žadėtas Karalius pasirodo sėdėdamas ant jo mokinių atvesto gyvulio, ir kiekvienas prie kelio gali jį matyti. Pati įžengimo laikysena parodo, kokio Karaliaus mokiniai gali tikėtis. Mokiniams tai ir gyvenimo pamoka – reikalingas daiktas neturi virsti savęs išaukštinimo priemone.
Toliau autorius jauniklį skaito kaip iš tautų suburiamos Bažnyčios vaizdą. Apaštalai atriša ir atveda; Kristus priima tuos, kurie anksčiau nepriklausė Izraelio bendruomenei. Tai jau dvasinis, tipologinis pasakojimo skaitymas. Jis nepakeičia tikro įvykio, bet atveria šlovinimo ateitį: Dievo karalystės dovana pasiekia ir naujus žmones. Procesija kviečia pasitikti Viešpatį taip, kad jo romumo mokytųsi ir pats jį sveikinantis žmogus.
ST → NT. Auksaburnio tipologija: Zecharijo romus Karalius → į Jeruzalę įžengiantis Kristus → apaštalų atvedama iš tautų suburta Bažnyčia.
Šaltinis: Šv. Jonas Auksaburnis · Mato homilija LXVI,1–2; NPNF I,10,1888.
Šv. Ireniejus Lionietis: šlovės Viešpats prisiima pažeminto Tarno kelią
Savo kančia ir nukryžiavimu jis iškentė visa, kas buvo paminėta.
Prieš erezijas IV,33,12 · rengėjo vertimas
Visada pripažindamas tą patį Dievo Žodį.
Ten pat,IV,33,15 · rengėjo vertimas
Šventasis Ireniejus Lionietis surenka pranašų liudijimus apie Kristų. Vieni kalba apie garbę, kiti – apie trapumą, sumušimą ir panieką. Jis nesutinka jų išdalinti dviem skirtingiems veikėjams. Tarp Kančios ženklų tiesiogiai įvardija Izaijo žodį apie nugarą, atiduotą plakimui, ir žandus, atkištus smūgiams. Romus įžengimas, mokinių pasitraukimas bei drabužių dalybos jam priklauso vienai išganymo istorijai. Pranašų vaizdus Ireniejus sutelkia vieno žmogaus gyvenime. Ant gyvulio sėdintis Karalius eina į miestą ir pakelia Izaijo aprašytą panieką. Todėl šlovės pažadą reikia skaityti neatskyrus jo nuo tarno kelio.
Šis skaitymas remiasi įsitikinimu, kad abiejuose Testamentuose veikia tas pats Dievas. Pranašų žodžiais jau buvo girdėti Dievo balsas, kuris suskamba ir Evangelijoje. Kristaus Kančia atveria jų ryšį su jo veikimu žmogui išgelbėti. Todėl klausydamiesi Iz 50 ir Mato pasakojimo galime išlaikyti kartu pažeminimo tikrumą ir Dievo Sūnaus tapatybę. Kentėjimas nėra dingstis manyti, kad įsikūnijęs Žodis paskutinę akimirką pasitraukė nuo kenčiančio Jėzaus.
ST → NT. Paties Ireniejaus jungtis: Izaijo sumuštas Tarnas ir kiti pranašų Kančios ženklai → vieno Kristaus tikra Kančia → abiejų Testamentų to paties Dievo išganymo darbas.
Šaltinis: Šv. Ireniejus · Prieš erezijas IV,33,11–12 ir15; ANF I,1885.
Šv. Augustinas: Nukryžiuotasis priima ir senojo žmogaus balsą
Prisiimdamas ir senojo žmogaus asmenį.
Ps21(22)aiškinimas,1 · rengėjo vertimas
Bažnyčios viduryje su džiaugsmu skelbsiu tave.
Ten pat,23 · rengėjo vertimas
Šventasis Augustinas psalmės pradžioje girdi Kristų, kuris ant kryžiaus prisiima mūsų mirtingą būklę. Aiškindamas Kristaus žodžius Augustinas juose girdi ir senojo žmogaus balsą. Autorius toliau primena Adomą, ieškojusį savos garbės ir po neklusnumo mėginusį pasislėpti. Adomas siekė pats būti savo garbės šeimininkas. Ant kryžiaus Kristus atsiliepia žmogaus balsu, kurio trapumas jau matomas. Augustino aiškinime maldoje gali atsiliepti ir silpnas žmogus, kuris tik mokosi kalbėti iš savo paties gelmių. Kristaus nusižeminimas kviečia šiam išdidumui numirti. Tai dvasinis psalmės skaitymas, kuriame Dievo Sūnui nepriskiriama asmeninė nuodėmė.
Psalmės pažadas skelbti Viešpaties vardą broliams Augustinui išsipildo Bažnyčioje. Kristus kreipiasi į nuolankius, vienas kitą mylinčius žmones ir tarp jų skelbia Tėvą. Todėl šauksmo bei paniekos žodžiai nėra atskiriami nuo susirinkimo šlovinimo. Kenčiantysis gieda kartu su savo kūnu – tikinčiųjų bendruomene. Šio sekmadienio psalmė leidžia girdėti ir sužeistą žmogų, ir Kristaus atvertą brolystę: šlovinimas kyla nepamirštant jo priimtos mūsų būklės.
ST → NT. Augustino tipologinis skaitymas: išdidus ir mirtingas senasis Adomas → mūsų būklę priimantis nuolankus Nukryžiuotasis → jo brolių ir seserų šlovinimas Bažnyčioje.
Šaltinis: Šv. Augustinas · Psalmės21(22)aiškinimas,1.4.7.23; New Advent antraštėPsalm22; NPNF I,8,1888.
Šv. popiežius Leonas Didysis: Dievo Sūnus prisiima žmogaus silpnumą
Nes stiprinti reikėjo silpnumą, o ne galią.
Pamokslas LXIII,I · rengėjo vertimas
Vienas tikėjimas nuteisina visų amžių šventuosius.
Ten pat,II · rengėjo vertimas
Šventasis popiežius Leonas Didysis aiškina, kaip įsikūnydamas Dievas iš tiesų dalijasi žmogaus vargu. Sūnus priima tikrą kūną ir sielą, tačiau nepraranda dieviškojo veikimo. Stiprinimo reikia mūsų prigimčiai, o ne Dievo galiai. Todėl Fil 2 giesmė apie nusižeminimą negali būti paversta pasakojimu, kad Kristus nustojo būti Dievas. Jo patirtas alkis, nuovargis, liūdesys ir mirtis parodo, kokį gilų artumą jis pasirinko. Leono akimis, dvi tikrovės atpažįstamos tame pačiame Jėzuje. Jis gali pavargti ir nuliūsti, o išgelbėti ateina su Dievo galia. Priimta žmogystė lieka kelias, kuriuo pati malonė pasiekia žmones.
Autorius šį slėpinį sieja su vienu visų amžių tikėjimu. Senieji teisūs žmonės laukė pažadėto išganymo, o krikščionys išpažįsta jau įvykusį Kristaus darbą. Abraomo palikuonių pažadas jam atsiveria per Pauliaus žodžius apie Kristuje pakrikštytus žmones. Viešpaties Kančia tampa ir išgelbstinčia dovana, ir sektinu pavyzdžiu. Žmogus jos vaisių gauna ne vien stebėdamas iš tolo: atnaujinamas Kristuje ir mokosi jo laikysenos.
ST → NT. Leono Rašto jungtis: Abraomui duotas pažadas ir senųjų tikinčiųjų viltis → kūną bei sielą priėmęs Kristus → Krikšte jo pažado paveldėtojais tampantys žmonės.
Šaltinis: Šv. Leonas Didysis · Pamokslas LXIII, I–II ir IV–V; NPNF II,12,1895.
Šv. Kirilas Jeruzalietis: medžio ženklai veda prie išgelbstinčio Kryžiaus
Kiekvienu atveju gyvybė ateina per medį.
Katechezė XIII,20 · rengėjo vertimas
Mozės atveju medis pasaldino vandenį.
Ten pat · rengėjo vertimas
Šventasis Kirilas Jeruzalietis sujungia kelis Senojo Testamento išgelbėjimo vaizdus. Nojaus šeima išsaugoma medinėje arkoje, Mozės lazda lydi kelią per jūrą, o pakeltas varinis žaltys kreipia sužeistųjų žvilgsnį į Dievo duodamą pagalbą. Jo klausimas nukreiptas į Kristų: jeigu senieji ženklai tarnavo gyvybei, kodėl Kryžius turėtų būti laikomas bejėgiu? Medžio pasikartojimas jam leidžia parodyti vieno Dievo išgelbėjimo kryptį.
Prie šių vaizdų Kirilas prideda Maros karčių vandenų pasaldinimą ir vandenį iš Jėzaus šono. Pastarąjį vaizdą Kirilas ima iš Evangelijos pagal Joną. Senieji vandens ir medžio ženklai jam atsiveria Kristaus dovanoje žmogui. Verbų sekmadienio Kančią toks skaitymas kviečia matyti kaip gelbstinčio Dievo darbą, kurio išorinis pažeminimas neužgesina gyvybę teikiančios galios. Kirilui svarbi ženklų kryptis. Audringus vandenis išgyvena visa šeima, Izraelis pereina jūrą, sužeistas žmogus pakelia akis į Dievo ženklą. Iš tų atpažįstamų veiksmų katechumenas vedamas prie Kristaus. Jis gali atpažinti Kūrėjo veikimą per konkrečius ženklus, kuriuos atmena Raštas.
ST → NT. Paties Kirilo tipologija: arka, Mozės lazda, pakeltas žaltys ir Maros medis → Kristaus Kryžius ir vanduo iš jo šono → Dievo teikiama gyvybė. Jono detalė papildo, bet nekeičia Mato teksto.
Šaltinis: Šv. Kirilas Jeruzalietis · Katechezė XIII,20; NPNF II,7,1894.
Šv. Grigalius Nazianzietis: Paschos kraujas turi paliesti žodį ir darbą
Veiksmas ir žodis užantspauduojami brangiuoju Krauju.
Kalba XLV,15 · rengėjo vertimas
Raugo, tai yra senojo ir įrūgusio blogio, pašalinimas.
Ten pat · rengėjo vertimas
Šventasis Grigalius Nazianzietis aiškina senosios Paschos naktį kaip išėjimą iš nuodėmės vergovės. Avinėlio kraujas ant durų jam atveria ir krikščionio gyvenimo prasmę. Jis atpažįsta žmogaus žodžio ir veikimo durų staktas: Kristaus dovana turi pasiekti tai, ką sakome ir darome. Durų ženklas žymi ribą tarp namų ir to, kas vyksta už jų. Grigalius kviečia sutelkti dėmesį į žodį ir veiksmą, nes būtent per juos žmogaus vidinis apsisprendimas tampa matomas kitiems. Šitaip Senojo Testamento ženklas tampa kvietimu priimti tikrą pasikeitimą, o ne vien išoriškai pažymėti šventę.
Toliau autorius aiškina raugo pašalinimą. Senasis raugas reiškia įsisenėjusį blogį, kurio nederėtų gabentis į išlaisvintą gyvenimą. Vakarienė ir Kryžius šioje perspektyvoje kviečia palikti ankstesnę nuodėmės tvarką. Mato skaitinyje mokiniai gauna Kristaus kūno ir Sandoros kraujo dovaną; Grigaliaus Paschos aiškinimas padeda klausti, kokį pėdsaką ji paliks jų gyvenime. Pirmavaizdžio išsipildymas liečia ne tik pažintą prasmę, bet ir žmogaus laikyseną.
ST → NT. Paties Grigaliaus tipologija: Paschos avinėlio kraujas ant durų ir pašalintas raugas → Kristaus Pascha → jo dovana paženklinti žmogaus žodžiai bei darbai.
Šaltinis: Šv. Grigalius Nazianzietis · Kalba XLV,15; NPNF II,7,1894.
Afraatas: parduoto Juozapo kelias atveria Kristaus išgelbėjimą
Persekiojamas Juozapas buvo persekiojamo Jėzaus pirmavaizdis.
XXI aiškinimas apie persekiojimą,9 · rengėjo vertimas
Jėzus pamaitino visą pasaulį gyvybės duona.
Ten pat · rengėjo vertimas
Persų Išminčiumi vadinamas Afraatas Juozapo istorijoje skaito persekiojamo Jėzaus pirmavaizdį. Tėvo mylimas sūnus siunčiamas pas brolius, o šie prieš jį susimoko. Autorius vieną po kitos jungia duobės, neteisingo apkaltinimo, atimtų drabužių ir vėlesnio išaukštinimo gijas. Juozapo broliams nuplėšus tuniką, ji tampa atmesto sūnaus ženklu. Jėzaus drabužiai padalijami prie kryžiaus. Afraatas sugretina abu pasakojimus ir leidžia pažinti, kaip pažemintas žmogus gali rūpintis jį atstūmusiųjų gyvenimu ir duoti jiems duonos. Taip rodo, kad artimųjų atstūmimas nėra galutinis Dievo mylimojo likimas. Mato pasakojime išdavystė taip pat ateina iš savųjų rato, o išaukštinimo viltį toje pačioje liturgijoje skelbia Fil 2.
Išaukštintas Juozapas maitina alkio ištiktą kraštą. Afraatas šį veiksmą tiesiogiai susieja su Jėzaus gyvybės duona. Persekiojamas žmogus tampa gelbstinčios dovanos nešėju. Ši tipologija leidžia Kančios pasakojime išlaikyti išganymo tikslą: Kristus ne tik ištveria tai, kas jam padaroma, bet dovanoja gyvybę kitiems. Tėvo mylimasis nepraranda savo misijos žmonių išdavystės akivaizdoje.
ST → NT. Afraato tipologija: tėvo mylimas, parduotas ir vėliau kitus maitinantis Juozapas → išduotas ir išaukštintas Jėzus → pasauliui teikiama gyvybės duona.
Šaltinis: Afraatas · XXI aiškinimas apie persekiojimą,9; NPNF II,13,1898.
Šventieji: žodis tampa gyvenimu
Turinys:
Šv. Pranciškus Asyžietis: negalėdamas aplankyti, tarnauja Žodžiu
Šv. karalienė Jadvyga: prie Nukryžiuotojo mokosi tarnauti žmonėms
Šv. Elzbieta Trejybės: klausanti širdis išlieka prie Kryžiaus
Šv. Kryžiaus Jonas: tamsos ištiktajam pirmiausia reikia atjautos
Šv. popiežius Jonas Paulius II: Getsemanės malda liudija meilę ir kančią
Šv. Tomas Moras: dukrai prisipažįsta, kad gali išsigąsti
Šv. Pilypas Howardas: kameros įrašas žvelgia toliau už kalinimą
Šv. Pranciškus Asyžietis: negalėdamas aplankyti, tarnauja Žodžiu
Kadangi esu visų tarnas, privalau visiems tarnauti.
Antrasis laiškas tikintiesiems,2 · rengėjo vertimas
Laiške tikintiesiems šventasis Pranciškus Asyžietis paaiškina, kodėl renkasi rašyti. Ligos ir kūno silpnumo varžomas, jis negali kiekvieno aplankyti asmeniškai. Tačiau to nelaiko priežastimi pasilikti vien savo rūpesčiuose. Kreipiasi į dvasininkus ir pasauliečius, vyrus bei moteris visame pasaulyje. Laiško klausytojų ratas labai platus. Pranciškus pradžioje įvardija, kad nori jiems tarnauti, ir linki taikos iš Viešpaties. Kūnas riboja jo kelionę, o parašytas laiškas leidžia pratęsti rūpinimąsi ir toliau. Nori jiems perduoti Tėvo Žodį ir Dvasios žodžius, kurie teikia gyvenimą. Pasivadinęs tarnu, jis dalijasi tuo, ką pats yra priėmęs.
Laiško pradžia nuo Įsikūnijimo ir pasirinkto neturto pereina prie Vakarienės bei Getsemanės. Pranciškus gretina dovanojamą kūną, Sandoros kraują ir Tėvo valią priimantį Sūnų. Kristaus atsidavimas skirtas žmonėms išgelbėti ir palieka pėdas, kuriomis galima sekti. Silpnas laiško autorius nepretenduoja pakeisti Viešpaties: jo tarnystė – atkreipti į šią dovaną ir padėti ją priimti širdimi.
Ryšys su skaitiniais. Iz 50: priimtas Dievo žodis skirtas nuvargusiajam stiprinti. Fil 2 ir Mt 26: Sūnaus tarnystė pasiekia laisvą savęs dovanojimą.
Šaltinis: Šv. Pranciškus Asyžietis · Antrasis laiškas tikintiesiems,1–15; Seraphicum/Vatikano publikacija.
Šv. karalienė Jadvyga: prie Nukryžiuotojo mokosi tarnauti žmonėms
Laisvės išsipildymas yra meilė.
Jonas Paulius II apie šv. Jadvygą,1998-06-04,4 · rengėjo vertimas
Šventasis popiežius Jonas Paulius II, prisimindamas šventosios karalienės Jadvygos kanonizaciją, grįžta prie Vavelio Nukryžiuotojo. Pasibaigus iškilmėms Krokuvos pievose, popiežius vėl atsidūrė prie katedroje gerbiamo juodojo kryžiaus. Čia jis meldėsi prie to paties kryžiaus. Iš tos vietos jis kreipia klausytojus į darbą dėl kitų. Tradicija karalienės maldą prie jo susieja su kvietimu daryti tai, ką ji mato. Popiežius ragina žiūrint į kryžių imtis gailestingumo darbų. Kryžius turi tapti asmeninio ir visuomeninio gyvenimo kryptimi. Žemiška valdžia mokosi iš meilės, kuri save atiduoda ir nenustumia silpnesnio žmogaus.
Toje pačioje kalboje Jadvygos karaliavimo programa siejama su gailestingumu vargingiausiesiems. Meilės reikia žmogui, alkstančiam tikėjimo bei pažinimo, ir tam, kuriam trūksta duonos ar drabužio. Prie Kryžiaus klūpinti karalienė neatsisako atsakomybės už kitus: iš ten mokosi, kam ją panaudoti. Verbų procesijos karališkas šlovinimas šitaip gali vesti į klausimą, kiek mūsų išpažįstama Kristaus valdžia palengvina šalia esančiojo naštą.
Ryšys su skaitiniais. Mt 21 ir Fil 2: karališka garbė atpažįstama per romią, kitą žmogų pakeliančią tarnystę.
Šaltinis: Jonas Paulius II · šv. Jadvyga ir Vavelio Nukryžiuotasis, kalba1998-06-04,2–4.
Šv. Elzbieta Trejybės: klausanti širdis išlieka prie Kryžiaus
Ji stovi kryžiaus papėdėje, kupina stiprybės ir drąsos.
Paskutinės rekolekcijos,41 · rengėjo vertimas
Per paskutines rekolekcijas šventoji Elzbieta Trejybės apmąsto Mariją, kuri saugo Dievo žodžius širdyje. Šis klausymas matomas per tai, kaip Marija eina tarnauti Elzbietai, o nuolankumas leidžia nesureikšminti savęs. Autorė tai rašo jau paskutiniais savo gyvenimo metais, ligos silpninama. Jos žvilgsnis krypsta į laikyseną, kurioje vidinė bendrystė su Dievu išlieka ir tada, kai reikia veikti ar kentėti. Marijos pavyzdys atsiskleidžia kelionėje. Ji leidžiasi į kelią padėti giminaitei, pasilieka prie Sūnaus kančios ir priima patikėtą mokinį. Elzbietai tai viena laikysena, išlaikanti klausantį artumą.
Toliau Elzbieta sustoja prie Marijos kryžiaus papėdėje. Mato Kančios pasakojimą ji papildo Jono perduotu Motinos dovanojimu mokiniui: pati nori mokytis likti su Kristumi ir priimti jo meilę. Ši meditacija atveria besimeldžiančios šventosios kelią: klausanti širdis gali tapti ištikima širdimi ir sunkiausią valandą.
Ryšys su skaitiniais. Iz 50 ir Mt 26–27: nuolatinis klausymas brandina ištikimybę. Marijos kryžiaus papėdėje detalė priklauso Jn 19, o ne Mato tekstui.
Šaltinis: Šv. Elzbieta Trejybės · Paskutinės rekolekcijos,40–41; Complete Works I, Aletheia Kane vertimas,1984/2014; Šventųjų skelbimo dikasterija · Elzbieta Trejybės(1880–1906).
Šv. Kryžiaus Jonas: tamsos ištiktajam pirmiausia reikia atjautos
Verta didelės atjautos.
Tamsioji naktis II,7,3 · rengėjo vertimas
„Tamsiosios nakties“ aiškinime šventasis Kryžiaus Jonas grįžta prie Jobo ir Raudų knygos. Jis aprašo žmogų, kuriam atrodo, kad ankstesnis Dievo artumas prarastas, o kančia niekada nesibaigs. Net geri dvasinio vadovo argumentai jo nepasiekia: šis, rodosi, nesupranta to, kas išgyvenama. Autorius rimtai priima tai, ką žmogus išgyvena. Pabrėžia, kad jam reikia didelės atjautos. Kryžiaus Jonas aiškina, kad tokioje būsenoje sunku priimti net ankstesnį paguodos žodį. Kenčiančiajam gali atrodyti, jog jis pats pašalintas iš vietos, kur jautėsi priimtas. Kito žmogaus kantrybė čia turi padėti išbūti.
Tame pačiame skyriuje kalbama ir apie atokvėpio tarpsnius, kai vėl patiriama taika bei draugystė su Dievu. Jie dar nereiškia, kad visos kančios baigėsi, kaip ir pati tamsa nėra galutinis meilės paneigimas. Tai šventojo dvasinės patirties aiškinimas, kuris padeda atsargiau elgtis su kito žmogaus žodžiais apie apleistumą. Psalmės šauksmą dera pirmiausia išgirsti, o ne skubiai nutildyti iš šalies pateiktu atsakymu.
Ryšys su skaitiniais. Ps 21 (22): tikras apleistumo šauksmas nėra priežastis žmogų sugėdinti. Šalia gali išlikti kantri, klausanti bendrystė.
Šaltinis: Šv. Kryžiaus Jonas · Tamsioji naktis II,7,3–4; E.Allison Peers vertimas.
Šv. popiežius Jonas Paulius II: Getsemanės malda liudija meilę ir kančią
Kančios tikrumu įrodo meilės tikrumą.
Salvifici doloris,18 · rengėjo vertimas
Laiške „Salvifici doloris“ šventasis popiežius Jonas Paulius II svarsto Getsemanės ir Golgotos slėpinį. Jėzus savo kančią priima laisvai, tačiau taurės prašymas parodo, koks tikras yra žmogaus susidūrimas su blogiu. Klusnumas nepaverčia šio skausmo tariamu. Popiežius įžvelgia vieną ryšį: kančios tikrumas atskleidžia meilės, kuri nepasitraukia, tikrumą. Tai padeda girdėti abi Jėzaus maldos dalis, nenutylint nei prašymo, nei atsidavimo. Pirmuose žodžiuose žmogus girdi prašymą atitolinti taurę. Antruose – prisirišimą prie Tėvo valios. Popiežius prie šio derinio sustoja kaip prie vieno iš giliausių liudijimų, kaip tikrai Dievo Sūnus prisiėmė žmogaus kančią.
Toliau autorius apmąsto psalmės šauksmą nuo kryžiaus. Jį skaito kaip Sūnaus patirtą skausmą, išlaikantį jo nesuardomą vienybę su Tėvu. Kristus pats įžengia į žmogaus skausmą ir duoda daugiau už paaiškinimą iš šalies. Šio sekmadienio Izaijo Tarnas, psalmė ir Evangelija skamba kartu: išgananti meilė nepanaikina kančios rimtumo, bet nepalieka jos be Dievo artumo.
Ryšys su skaitiniais. Mt 26,39 ir Ps 21 (22): nuoširdus prašymas išgelbėti ir ištikimas atsidavimas Tėvui gali priklausyti tai pačiai maldai.
Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Salvifici doloris,18;1984-02-11.
Šv. Tomas Moras: dukrai prisipažįsta, kad gali išsigąsti
Nepaliausiu juo pasitikėti, Meg, nors jausiu, kad silpstu ir mane beveik įveikia baimė.
Laiškas dukrai Margaret iš kalėjimo; liturginė ištrauka · rengėjo vertimas
Iš Londono Tauerio kalėjimo šventasis Tomas Moras rašo dukrai Margaret, kurią vadina Meg. Laiške jis kalba apie drąsą, kuri gali susvyruoti. Jis pripažįsta, kad gali susilpnėti ir priartėti prie baimės ribos. Duktė jam tokia artima, kad šio pažeidžiamumo nereikia slėpti. Pasitikėdamas Dievu jis viliasi sulaukti malonės tada, kai savo jėgų pritrūks.
Moras prisimena Petrą, kuris pradėjo skęsti ir šaukėsi Kristaus pagalbos. Rašydamas dukrai Moras prisimena ir vėjo gūsį, nuo kurio apaštalui pasidarė sunku žengti toliau. Apaštalo drąsa tą akimirką staiga susvyravo. Kaliniui svarbu, kad Petras dar galėjo prabilti ir prašyti pagalbos, kai vanduo nebeišlaikė jo kojų. Ketina daryti tą patį: melstis ir leistis pakeliamas. Savo būsimą skausmą sieja su Kristaus Kančia, kurios dovana pranoksta visa, ką jis pats galėtų ištverti. Šis laiškas leidžia išgirsti ir Petro pažado, ir Getsemanės budėjimo žmogišką svorį. Mokinio ištikimybė auga tada, kai jis pripažįsta, kam reikia Gelbėtojo rankos.
Ryšys su skaitiniais. Mt 26: pažadas likti ištikimam nereiškia, kad žmogui nebereikės maldos ir pagalbos.
Šv. Pilypas Howardas: kameros įrašas žvelgia toliau už kalinimą
Kuo daugiau šiame pasaulyje dėl Kristaus iškenčiame, tuo didesnę garbę su Kristumi gausime būsimajame.
Pilypui Howardui priskiriamas kameros sienos įrašas; vyskupijos pateiktas vertimas · rengėjo vertimas
Šventasis Pilypas Howardas iš karalienės dvaro artumos pateko į Londono Tauerį. Arundelio ir Braitono vyskupijos pasakojime pirmasis kalinimo laikas prabėgo vienutėje; vėliau jis galėjo melstis kartu su kitu kaliniu, kunigu Williamu Bennettu. Šiame gyvenime nebeliko ankstesnių galimybių ir garbės. Tačiau kameros sienoje palikta mintis rodo, kad kalinys savo ateities nesutapatino su tą dieną jį supančiomis ribomis.
Įrašas susieja kentėjimą dėl Kristaus su būsima bendryste jo garbėje. Posakį kalinys išraižė Beauchampo bokšte. Iš ten vėliau buvo perkeltas į kitą bokštą. Žodžiai trumpi, tačiau jų svorį suteikia ilgi nelaisvės metai ir viltis, kad Kristaus pažadas pasiekia ir tokią vietą. Tai savo gyvenimą Kristui patikėjusio žmogaus vilties liudijimas. Howardas mirė kalėjime 1595 metais; jis į laisvę nebegrįžo. Fil 2 išaukštinimo pažadas padeda suprasti, kuo galėjo remtis jo žvilgsnis: iš Kristaus gauta vertė nepasibaigia kartu su visuomenėje prarasta padėtimi.
Ryšys su skaitiniais. Fil 2 ir Mato Kančia: pažeminimas nėra galutinis nuosprendis žmogui, kuris savo gyvenimą patiki Kristui.
Šaltinis: Arundelio ir Braitono vyskupija · šv. Pilypo Howardo kalinimas ir įrašas sienoje.
Palyginimai
Turinys:
Šv. Augustinas: Kryžiaus medis padeda pasiekti kitą krantą
Šv. Bernardas Klervietis: paukštis randa prieglobstį uolos plyšyje
Šv. Johnas Henry Newmanas: Kryžius leidžia išgirsti pasaulio muzikos dermę
Šv. Pranciškus Salezas: magnetas traukia geležį, gintaras – šiaudelius
Simone Weil: plati smūgio jėga sutelkiama vinies smaigalyje
Clive’as Staplesas Lewisas: naras iškelia prarastą brangenybę
Markas Aurelijus: bangų daužomas iškyšulys išlieka savo vietoje
Šv. Augustinas: Kryžiaus medis padeda pasiekti kitą krantą
Šventasis Augustinas žmogaus troškimą pasiekti Dievą palygina su žvilgsniu į anapus jūros esančią tėvynę. Galima matyti kelionės tikslą ir vis tiek neturėti kuo persikelti. Vanduo skiria du krantus net ir tada, kai kitame krante esančią žemę žmogus regi aiškiai. Kelionei reikia to, kas galėtų jį išlaikyti ant vandens. Kristaus kryžiaus medis jam tampa laivu: juo nešamas ir tas, kurio akys silpnos, kuris dar nedaug supranta. Nuolankiai priimtas Gelbėtojas žmogų veda toliau už vien išdidų žinojimą. Mato Kančioje tas pats medis kviečia pasitikėti ant jo mirusiu Gelbėtoju. Mokinio silpnumas nėra priežastis paleisti tą, kuris pats atėjo jo pasiekti.
Šaltinis: Augustinas · Traktatas apie Jono Evangeliją II,2–4; Kryžiaus medis kelionei per jūrą.
Šv. Bernardas Klervietis: paukštis randa prieglobstį uolos plyšyje
Giesmių giesmės uolos plyšius šventasis Bernardas Klervietis sieja su Kristaus žaizdomis. Kaip paukštis randa saugią vietą uoloje, taip nerami sąžinė gali glaustis prie Gelbėtojo gailestingumo. Paukštis renkasi plyšį, kai atvira vieta jo nebesaugo. Klausančiajam šis vaizdas leidžia įsivaizduoti artumą, kurio reikia, kai žmogui jėgų pritrūksta. Autorius neslepia savo silpnumo: užpuola pasaulio spaudimas, kūno trapumas, sąžinę slegia kaltė. Tačiau Kristaus žaizdos jam primena atvertą meilę ir neleidžia nevilties paskelbti paskutiniu žodžiu. Verbų sekmadienio psalmėje meldžiamasi iš tikro pavojaus; Evangelijoje regima tikra Kančia. Šis palyginimas padeda ieškoti prieglobsčio Kristuje ir tada, kai pats žmogus savyje dar neranda ramybės.
Šaltinis: Bernardas Klervietis · Giesmių giesmės pamokslas61,3–5; sielos prieglobstis uolos plyšiuose.
Šv. Johnas Henry Newmanas: Kryžius leidžia išgirsti pasaulio muzikos dermę
Šventasis Johnas Henry Newmanas kalba apie daugybę gyvenimo garsų: garbę, varžymąsi, atradimus, vargą ir kentėjimą. Pavieniui jie gali atrodyti vienas kitam svetimi. Kristaus kryžių autorius palygina su tonu, kuriame galiausiai išsisprendžia šios pasaulio muzikos dermės. Išgirdus toną, vienijantį skirtingus garsus, lengviau atskirti, kas visą kūrinį veda ir kaip jam atsiliepia skirtingi garsai. Tada kitaip vertinami ir valdovų spindesys, ir vargšo skausmas: svarbiausia tampa save atiduodanti Dievo meilė. Verbų šlovinimas ir Kančios pasakojimas taip priklauso tam pačiam sekmadieniui. Kryžius kviečia peržiūrėti, ką laikome didžiausia pergale, ir išgirsti žmogų, kurio balsą triumfo triukšmas buvo užgožęs.
Šaltinis: John Henry Newman · Parochial and Plain Sermons VI,7,pp.84–86; pasaulio muzikos dermė.
Šv. Pranciškus Salezas: magnetas traukia geležį, gintaras – šiaudelius
Šventasis Pranciškus Salezas Kristaus patrauklumą aiškina dviem vaizdais: magnetas pritraukia geležį, o gintaras – lengvus šiaudelius. Viename delne galima turėti kietą geležies gabalą, kitame lengvų šiaudų. Jie nė kiek nepanašūs, tačiau patrauklumo vaizdas aprėpia abu. Meilė gali pasiekti ir savo kietume užsisklendusį, ir lengvabūdiškai besiblaškantį žmogų. Šį laiško palyginimą primenantis popiežius Pranciškus gretina prakartėlę ir Kryžių: abiejuose regima artima, atjaučianti, save dovanojanti Dievo meilė. Verbų procesijoje sveikinamas Karalius taip atskleidžia savo valdžios būdą. Jis kviečia artintis pasitikint dovana; žmogaus atsakas auga iš patirto gerumo ir laisvai priimamo kvietimo.
Šaltinis: Pranciškus Salezas, cituojamas popiežiaus Pranciškaus audiencijoje2022-12-28; magnetas ir gintaras.
Simone Weil: plati smūgio jėga sutelkiama vinies smaigalyje
Prancūzų mąstytoja Simone Weil primena vinį: plaktuko smūgį priima plati galvutė, o jėga susitelkia mažame smaigalyje. Viename mažame taške susitelkusi jėga paliečia ir tai, ko akis iš pradžių nemato. Šis sugretinimas padeda matyti visą nelaimę. Šiuo vaizdu ji nusako nelaimę, kai viename žmoguje susijungia kūno skausmas, vidinė kančia ir visuomeninis pažeminimas. Psalmės šauksmas ir Mato Kančios pasakojimas leidžia išgirsti tokį visą žmogų paliečiantį sužeidimą. Weil toliau skiria meilės kryptį nuo malonaus jausmo: net negalint pajusti paguodos, galima trokšti likti atsigręžus į Dievą. Šis įvaizdis pirmiausia padeda rimtai priimti kenčiantįjį ir prie jo artintis su atjauta.
Šaltinis: Simone Weil · Attente de Dieu, L’Amour de Dieu et le malheur,1950; plaktuko ir vinies įvaizdis.
Clive’as Staplesas Lewisas: naras iškelia prarastą brangenybę
Rašytojas Clive’as Staplesas Lewisas Įsikūnijimo ir atpirkimo kryptį palygina su naro judesiu. Iš šviesos leidžiamasi į vis tamsesnį bei šaltesnį vandenį, į gelmę, kur guli ieškomas brangus daiktas. Narui kylant su radiniu, gelmę keičia vis šviesesnis vanduo. Virš vandens išryškėja tai, ko ieškota. Grįždamas į paviršių naras jį iškelia kartu su savimi. Vaizdas padeda skaityti Fil 2 pažeminimą ir išaukštinimą kaip vieną gelbstinčios meilės kelią. Sūnus priartėja prie pražuvusio žmogaus, kad jį pakeltų. Mato pasakojimo giliausia tamsa šitaip lieka susieta su viltimi, kad Kristaus artumas pasiekia net tai, kas mūsų akims jau atrodė prarasta.
Šaltinis: C. S. Lewis · Miracles, XIV „The Grand Miracle“; PDF 88 p., naro palyginimas.
Markas Aurelijus: bangų daužomas iškyšulys išlieka savo vietoje
Romos imperatorius Markas Aurelijus kviečia būti kaip jūros iškyšulys, į kurį nuolat dūžta bangos. Jos nepaliauja kilusios, o jis išlieka. Apie atoslūgį dar nieko negalima pasakyti, bet smūgiams kartojantis ryškėja, kas pats išlieka. Žmogui tai proga patikrinti sprendimą, kurį priima spaudžiamas. Autorius šį tvirtumą sieja su klausimu, ar patirtas smūgis gali atimti gebėjimą elgtis teisingai, išmintingai ir kilniai. Taip dėmesys grąžinamas į žmogaus laikyseną. Izaijo Tarnui, kurio veidas tvirtas kaip titnagas, ši analogija gali padėti atpažinti ryžtą nenusigręžti nuo pašaukimo. Krikščionišką jo pagrindą nusako pats skaitinys: Tarnas pasitiki jam padedančiu Viešpačiu. Tvirtumas čia gali saugoti gerumą net priešiško spaudimo metu.
Šaltinis: Markas Aurelijus · Sau pačiam IV,49; George Long vertimas; iškyšulys bangų apsuptyje.
Pasakojimai
Turinys:
Henrykas Sienkiewiczius: gėlės nuteistajam, kuriame atpažįstama tiesa
Selma Lagerlöf: skarelėje regimas veidas pažadina imperatoriaus atjautą
Guy de Maupassant’as: du žvejai nepasitraukia vienas nuo kito
Johnas Bunyanas: prie Kryžiaus nukrinta nešulys, kurio pats nenusimetė
Ezopas: prieglobstį suteikusio vynmedžio lapai tapo kąsniu
Ivanas Turgenevas: Kristaus veidas pasirodo panašus į kitų žmonių
Maxas Beerbohmas: nuplėšus kaukę paaiškėja, kad žmogus pasikeitė
Henrykas Sienkiewiczius: gėlės nuteistajam, kuriame atpažįstama tiesa
Sienkiewicziaus apsakyme romėnas Cina į Jeruzalę atsiveža sergančią žmoną Antėją. Ją kankina bauginantys regėjimai. Neštuvuose gulinti moteris pamato į nukryžiavimą vedamą Jėzų. Miniai šaukiant ji staiga pasikelia ir numeta jam po kojomis hiacintus bei obels žiedus. Gėlės iki tol puošė jos neštuvus. Dabar jos krinta ten, kur sustojo kareiviai, mėgindami atlaisvinti kelią. Aplinkiniai akimirką nutyla, nustebinti tokios pagarbos pasmerktajam. Antėja mato, kaip jis atsigręžia į ją ir sujudina lūpas, tarsi ją laimindamas. Ji jo veide atpažįsta tiesą ir pasilieka prie egzekucijos vietos, nors vyras siūlo išvykti.
Jėzui mirus abu patiria nusivylimą: juk jis galėjo jai padėti. Tačiau kitomis dienomis įprastą baimę pakeičia ramybė. Vidurdienį Antėja išvysta artėjantį šviesos apgaubtą Nazarietį, tiesiantį sužeistas rankas. Cina pasiryžta eiti ten, kur jis kviečia. Tą akimirką pasirodo Pilotas su jam neįtikėtina naujiena – esą nukryžiuotasis prisikėlė. Apsakymas baigiasi ties šiuo susitikimu: vienam tai gandas, kitiems jau atsiverianti viltis.
Ryšys su skaitiniais. Mato Kančia: minios nuosprendis neužkerta kelio atpažinti pasmerktojo orumą. Tai literatūrinis apsakymas, papildantis apmąstymą, o ne naujas istorinis Evangelijos liudijimas.
Šaltinis: Henrykas Sienkiewiczius · Let Us Follow Him,1897; Jeremiah Curtin vertimas; VII–VIII.
Selma Lagerlöf: skarelėje regimas veidas pažadina imperatoriaus atjautą
Lagerlöf legendoje senoji Faustina ieško Jėzaus, tikėdamasi pagalbos sergančiam imperatoriui Tiberijui. Jeruzalės gatvėje pamato po kryžiumi parpuolusį kalinį. Išvargintas žmogus prisiglaudžia prie jos kelių. Faustina apkabina jį ir plona linine skarele nušluosto ašaras bei kraują. Budeliai nuteistąjį nusiveda. Ji nesuspėja jo išgelbėti ir į Kaprį grįžta manydama, kad visa kelionė buvo veltui.
Tiberijus iš pradžių kalba paniekinamai apie nuteistąjį. Tada Faustina prieš jį patiesia skarelę. Įsižiūrėjęs imperatorius ima skirti spyglių vainiką, kraujo lašus ant kaktos ir kenčiančio žmogaus akis. Jis linksta vis arčiau, kol pravirksta. Faustina išsigąsta jo sielvarto ir mėgina skarelę atitraukti; tuomet pamato, kad ir jo paties veidas pasikeitė. Jo akyse pasmerktasis tampa žmogumi, kurio gailisi ir kurio pagalbos trokšta. Legendos atomazgoje, užuot likęs ankstesniame žmonių niekinime, imperatorius patiria išgijimą ir pasikviečia Jėzaus mokinių. Prieš mirtį Faustina pakrikštijama Veronikos vardu. Mažas gailestingumo veiksmas pasirodo pasiekęs toliau, negu ji pati galėjo numatyti.
Ryšys su skaitiniais. Iz 50 ir Mato Kančia: nužmoginamo kenčiančiojo veide vis dar galima atpažinti žmogų. Pasakojamas literatūrinės legendos siužetas.
Šaltinis: Selma Lagerlöf · Christ Legends · Saint Veronica’s Kerchief; literatūrinė legenda.
Guy de Maupassant’as: du žvejai nepasitraukia vienas nuo kito
Apgultame Paryžiuje susitinka du seni žvejybos draugai – laikrodininkas Moriso ir prekiautojas Sovažas. Gavę leidimą ir slaptažodį pereiti prancūzų postus, išeina prie Senos. Kurį laiką vėl yra tik du žmonės su meškerėmis: krepšelyje daugėja sidabriškų žuvelių. Patrankų gausmas primena karą. Už nugarų pasigirsta žingsniai. Atsigręžę pamato nutaikytus šautuvus. Iš rankų išslysta meškerės. Kol jos plaukia pasroviui, kareiviai juos suriša ir valtimi nuplukdo į salą, slėpusią juos nuo kito kranto.
Prūsų karininkas paskelbia juos šnipais. Pažada paleisti, jei pasakys slaptažodį; kiekvieną nusivedęs atskirai patikina, kad draugas nesužinos. Abu tyli. Prieš šūvius Moriso dar pamato, kaip saulėje žiba jų sugautos žuvys. Abu draugai paspaudžia vienas kitam ranką ir atsisveikina. Jų kūnai įmetami į upę. Tada karininkas pakelia pamirštą žuvų krepšelį ir liepia laimikį iškepti. Šis šaltas kasdienybės tęsinys apsakyme ypač skaudžiai išryškina ką tik sunaikintų žmonių gyvybę ir draugystę.
Ryšys su skaitiniais. Iz 50 ir Mt 27: ginkluotojo galia pasmerkti dar nepadaro jo teisėjo žvilgsnio teisingo. Kenčiantis žmogus išlieka asmuo.
Šaltinis: Guy de Maupassant · Two Friends (Deux amis),1883; apsakymas.
Johnas Bunyanas: prie Kryžiaus nukrinta nešulys, kurio pats nenusimetė
Bunyano alegorijoje Krikščionis bėga keliu, iš abiejų pusių aptvertu Išganymu vadinama siena. Kad ir kaip skuba, jam sunku judėti su ant nugaros užkrauta našta. Pagaliau pasiekia nedidelę aukštumą, kur stovi kryžius, o žemiau yra kapas. Priėjus kryžių nešulio raiščiai atsileidžia. Našta nusirita nuo pečių, nurieda žemyn ir įkrinta į kapą. Keliautojas jos daugiau nebemato.
Krikščionis stovi nustebęs, žvelgia ir verkia. Jis vis žvilgteli ten pat, nes dar sunku patikėti, kad pečiai staiga laisvi. Sustojęs prie kryžiaus jis pamato, kaip pasikeitė jo padėtis. Pagalba ateina prieš vėl leidžiantis į kelią. Pasirodo trys švytintys palydovai: vienas paskelbia atleidimą, kitas pakeičia jo skarmalus nauju drabužiu, trečias pažymi kaktą ir duoda užantspauduotą raštą, skirtą miesto vartams. Kelias dar nesibaigė, tačiau juo toliau eina žmogus, gavęs dovaną. Džiaugsmas kyla iš priimto atleidimo.
Ryšys su skaitiniais. Mt 26,28: Kristaus dovanojamas Sandoros kraujas susijęs su nuodėmių atleidimu. Alegorija vaizduoja šios dovanos priėmimo džiaugsmą.
Šaltinis: Johnas Bunyanas · The Pilgrim’s Progress,I, kryžiaus ir nuo pečių nukritusios naštos epizodas.
Ezopas: prieglobstį suteikusio vynmedžio lapai tapo kąsniu
Medžiotojų vejamas elnias pasislepia po plačiais vynmedžio lapais. Persekiotojai paskuba pro šalį ir nepastebi jo slėptuvės. Tam kartui elnią išsaugo tanki lapija. Kai žingsniai nutolsta, jis dar lieka po tuo pačiu vynmedžiu. Galėtų nueiti tylomis, tačiau susigundo ėsti. Ima skabyti tuos pačius lapus, kurie iki tol slėpė jį nuo medžiotojų žvilgsnių. Prieglobstis jam taip greitai pavirsta maistu, kad nebesusimąstoma, kam turėtų būti dėkingas.
Lapų šlamesys patraukia vieno medžiotojo dėmesį. Atsigręžęs jis pamato elnią ir paleidžia strėlę. Mirdamas elnias supranta pats nuskriaudęs jį išgelbėjusį vynmedį. Trumpa pasakėčia baigiasi pavėluotu atpažinimu: dovana buvo gauta, bet jos gerumas neapsaugojo davėjo nuo gavėjo nedėkingumo.
Ryšys su skaitiniais. Mato Kančia: vakarienės artumas ir priimta dovana savaime neatima galimybės išduoti. Dėkingumui reikia sąmoningo žmogaus atsako.
Šaltinis: Ezopo tradicija · The Hart and the Vine; George Fyler Townsend vertimas.
Ivanas Turgenevas: Kristaus veidas pasirodo panašus į kitų žmonių
Turgenevo prozos eilėraštyje pasakotojas sapnuoja esąs beveik dar berniukas medinėje bažnyčioje. Prie senų šventųjų atvaizdų dega plonos žvakės. Aplink liepsneles matyti šviesos ratilai. Priekyje besimeldžiantys valstiečiai vis nusilenkia ir pakyla tarytum vėjo judinamos varpos. Už nugaros priėjęs žmogus atsistoja šalia. Dar neatsisukęs jaunuolis pajunta, kad tai Kristus. Smalsumas, jaudulys ir pagarbi baimė priverčia pažvelgti į kaimyną.
Kaimyno akys ramiai žvelgia kiek aukštyn, lūpos sučiauptos, rankos sudėtos. Jo drabužiai ir veidas tokie pat paprasti kaip kitų žmonių. Pasakotojui norisi tuo suabejoti. Nusisukęs vėl pajunta šalia esant Kristų; atsigręžęs antrą kartą pamato tą patį kasdienį veidą. Ir tada supranta: būtent toks, panašus į visų žmonių, yra Kristaus veidas. Atpažinimo akimirką baigiasi ir trumpas literatūrinis sapnas.
Ryšys su skaitiniais. Fil 2: Sūnus priima tikrą žmogaus būklę. Jo artumas gali būti atpažįstamas ir ten, kur mūsų lūkestis reikalavo išorinio išskirtinumo.
Šaltinis: Ivanas Turgenevas · Dream Tales and Prose Poems · Christ,1878; Constance Garnett vertimas.
Maxas Beerbohmas: nuplėšus kaukę paaiškėja, kad žmogus pasikeitė
Beerbohmo pasakoje išlaidus ir nesąžiningas lordas Džordžas įsimyli Dženę. Ji atmeta jo turtus ir titulą: norėtų mylėti žmogų, kurio veidas būtų šventas. Lordas nusiperka vaškinę tokio veido kaukę. Po ja vėl susitinka merginą ir ją veda. Tačiau prasideda ir tikri pokyčiai: jis pasiryžta grąžinti lošimuose laimėtus pinigus bei dvarą, atsisakyti prabangos ir gyventi paprastame namelyje.
Ankstesnio gyvenimo draugė Gambodži atvyksta jo demaskuoti. Atvykėlė puikiai pažįsta senąją kaukę ir mano žinanti, kas po ja. Ji tikisi, kad užteks vieno judesio Džordžui pažeminti prieš Dženę. Tačiau vos nuplėšusi vašką pati atšlyja: priešais ją toks pat geras veidas. Kaukė jau guli ant žolės, o Džordžas dar nežino, ką abi moterys pamatė. Pats lordas, nebandydamas išsisukti, prisipažįsta apgavęs mylimąją, atleidžia užpuolikei ir nori pasitraukti. Dženė sustabdo jį. Savo atspindyje jos akyse jis pamato pasikeitimą. Ant žolės likusi vaškinė kaukė ištirpsta saulėje; tikras gyvenimas jau nebėra vien pasiskolintas pavidalas.
Ryšys su skaitiniais. Fil 2: vidinė laikysena įgauna regimą savęs atsisakymo ir atsidavimo formą. Pasakos posūkį parengia tikri veikėjo sprendimai atitaisyti ankstesnę skriaudą.
Šaltinis: Maxas Beerbohmas · The Happy Hypocrite: A Fairy Tale for Tired Men,1897; pasaka.
Istoriniai pavyzdžiai
Turinys:
1961 m. Cezarėja: Piloto vardas aptinkamas akmenyje
Apie 200 m. Roma: iš Nukryžiuotojo tikėjimo šaipomasi ant sienos
1864 m. Sand Creek: karininkai atsisako šaudyti ir užrašo, ką matė
1943 m. Atlantas: keturi kapelionai atiduoda savo gelbėjimosi liemenes
1962 m. Karibų jūra: lemtingą įsakymą padeda sustabdyti atpažintas signalas
1989 m. Berlynas: violončelė susieja džiaugsmą su žuvusiųjų atminimu
2026 m. Jeruzalė: po sutrukdytos Verbų liturgijos ieškoma susitarimo
1978 m. Žemaičių Kalvarija. Po Mišių vėl einama į kalnus
1961 m. Cezarėja: Piloto vardas aptinkamas akmenyje
1961 metų birželio 20 dieną Jewish Telegraphic Agency pranešė apie Milano universiteto archeologų radinį Cezarėjoje. Romos laikų statinio griuvėsiuose rastame akmenyje buvo iškaltas Poncijaus Piloto vardas. Žmogus, daugelio pažįstamas iš Jėzaus teismo pasakojimo, pasirodė ir materialioje Romos valdžios aplinkos liekanoje. Iki tol šį vardą buvo galima rasti Evangelijose ir kituose senovės raštuose. Žinios iš Cezarėjos naujumas tas, kad šalia senų tekstų atsirado medžiaginis pėdsakas Romos valdytojų rezidencijoje.
Toks radinys leidžia konkrečiau pajusti Evangelijos teismo scenos pasaulį: tai provincijos valdymas, pareigūnai ir jų sprendimų galia. Apie Jėzaus bylos eigą pasakoja Evangelija, o akmuo padeda įsivaizduoti, kur ir kaip anuomet viešai būdavo nurodomas tokias pareigas ėjusio žmogaus vardas. Tačiau valdovo vardas griuvėsiuose primena ir laiko perspektyvą. Kadaise didelę galią turėjęs pareigūnas paliko įrašą, o klausimas, kaip jis elgėsi su jo teismui atvestu žmogumi, tebėra gyvas.
Ryšys su skaitiniais. Mt 27: pareigos ir teisė paskelbti nuosprendį nepanaikina asmeninės atsakomybės už teisingumą.
Šaltinis: Jewish Telegraphic Agency · 1961-06-20; tuometis pranešimas apie Piloto įrašo radimą.
Apie 200 m. Roma: iš Nukryžiuotojo tikėjimo šaipomasi ant sienos
1857 metais Palatino kalvoje, prie imperatoriaus rūmų stovėjusiame pastate, aptiktas balto tinko gabalas. Jo paviršiuje iš nugaros regima nukryžiuota figūra trumpa tunika ir asilo galva. Kairėje stovintis žmogus pakėlęs į ją ranką. Po figūromis keturiomis eilutėmis nerangiai išraižytas graikiškas įrašas. Jis įvardija Aleksameną, garbinantį savo Dievą, ir leidžia susieti iškeltos rankos gestą su greta nupieštu kryžiumi. Viršuje palikta ir neaiškios paskirties raidė Y. Muziejus grafitą datuoja II amžiaus pabaiga–III pradžia ir atsargiai aiškina kaip tikėtiną krikščionio išjuokimą.
Tai nedidelis kasdienės pašaipos pėdsakas imperatoriškosios Romos aplinkoje. Vardo turėtojo atsakymo nežinome, kaip nežinome ir tikslių jo gyvenimo aplinkybių. Tačiau pats piešinys padeda pajusti, kad kryžiaus garbinimas aplinkiniams galėjo atrodyti absurdiškas. Krikščionių išpažįstama didybė buvo susieta su pažemintojo mirtimi. Palatino muziejuje išlikęs fragmentas leidžia prisiminti ir tuos mokinius, kuriems tokį tikėjimą reikėjo išlaikyti pašaipos akivaizdoje.
Ryšys su skaitiniais. Fil 2 ir Mt 27: tikėjimas atpažįsta Dievo artumą ten, kur kitas žvilgsnis regi tik priežastį pasityčioti.
1864 m. Sand Creek: karininkai atsisako šaudyti ir užrašo, ką matė
1864 metų lapkričio 29 dieną Kolorado savanorių daliniai užpuolė taikią čejenų ir arapahų stovyklą prie Sand Creek. Kapitonas Silasas Soule’is ir leitenantas Josephas Crameris atsisakė šaudyti; juos palaikė jų kuopos. Po žudynių abu parašė buvusiam vadui Edwardui Wynkoopui. Savo laiškuose jie pasakojo, ką matė, ir atsakomybę siejo su ekspedicijai vadovavusiu pulkininku Johnu Chivingtonu. Aprašydami išpuolį karininkai liudijo apie žmones, kuriuos pažinojo.
Po šių laiškų du Kongreso komitetai ir kariuomenės komisija ėmėsi tyrimų. Įvykio vardas keitėsi: karišku mūšiu pristatytas užpuolimas buvo atpažintas kaip vyrų, moterų ir vaikų žudynės. Soule’is pats liudijo komisijai. Po kelių savaičių buvo nušautas Denverio gatvėje, o dėl jo nužudymo niekas nebuvo nuteistas. Vėliau dingę laiškai vėl iškilo 2000 metais ir prisidėjo prie žudynių atminimo vietos įsteigimo. Silpnesniųjų naudai pasakyta tiesa išliko veiksminga ir tuomet, kai jos liudytojo jau nebebuvo.
Ryšys su skaitiniais. Iz 50 ir Mato Kančia: teisingumui gali reikėti nepritarti galingųjų veiksmui ir priimti asmeninę tokio liudijimo kainą.
1943 m. Atlantas: keturi kapelionai atiduoda savo gelbėjimosi liemenes
1943 metų vasario 3 dieną torpeda pataikė į transporto laivą Dorchester, plaukusį iš Niufaundlando į Grenlandiją. Tarp 902 keleivių ir įgulos narių kilo sumaištis. Keturi kapelionai – metodistas George’as Foxas, rabinas Alexanderis Goode’as, katalikų kunigas Johnas Washingtonas ir reformatų dvasininkas Clarkas Polingas – ramino išsigandusius, padėjo sužeistiesiems ir rodė kelią į denį.
Ant denio kapelionai atidarė gelbėjimosi liemenių sandėlį ir dalijo jas žmonėms. Pasibaigus atsargoms priešais juos dar stovėjo liemenių negavę vyrai. Tada visi keturi nusiėmė savąsias ir atidavė jas tiems, kuriems dar galėjo padėti. Pagal išsigelbėjusiųjų liudijimus, skęstant laivui visi keturi liko kartu, meldėsi ir giedojo. Laivo katastrofą išgyveno 230 žmonių. Iš tokių išsigelbėjusiųjų pasakojimų sužinome ir apie paskutinį kapelionų sprendimą liekant laive. Paskutinė jų tarnystė buvo labai apčiuopiama: pagalba skirta priešais stovėjusiam žmogui, neklausiant jo tikėjimo. Kito gyvybė tapo svarbesnė už savosios apsaugą.
Ryšys su skaitiniais. Fil 2: savęs dovanojimas įgauna konkretaus veiksmo pavidalą. Mt 26: meilė gali pasilikti su kitais ir didžiausio pavojaus valandą.
Šaltinis: U.S. Army Chaplain Corps · History of the Four Chaplains; Dorchester,1943-02-03.
1962 m. Karibų jūra: lemtingą įsakymą padeda sustabdyti atpažintas signalas
1962 metų spalio 27 dieną, Kubos raketų krizės metu, sovietų povandeninis laivas B-59 buvo sekamas JAV laivų ir lėktuvų. Jis turėjo branduolinę torpedą. Iškilus į paviršių prožektoriai, lėktuvų skrydžiai ir sprogimai sukūrė situaciją, kurią vadas Valentinas Savickis palaikė puolimu. National Security Archive paskelbtoje liudijimų apžvalgoje pasakojama, kad jis ketino skubiai nerti ir rengti torpedą.
Brigados štabo viršininkas Vasilijus Archipovas liko bokštelyje, atpažino amerikiečių signalizavimą ir padėjo vadui nusiraminti. Įsakymas nepateko torpedų karininkui; sovietų laivas atsakė signalais, o kitą dieną pasitraukė. Apžvalgoje greta skaitomi po daugelio metų užrašyti skirtingų žmonių prisiminimai. Jie nesutampa visomis detalėmis, tačiau iš jų galima suprasti lemtingą nesusipratimą. Kol vienam vadui tie patys ženklai rodė puolimą, kitas atpažino bandymą susisiekti. Laivo vadas ženklus vertino nežinodamas, ar jau įsitraukta į karą. Prieš duodant įsakymą reikėjo galimybės pasitikrinti, kas iš tiesų vyksta. Pauzė, įsiklausymas ir susilaikymas nuo smūgio gali apsaugoti gyvybes, kurių iš siauro bokštelio net nematyti.
Ryšys su skaitiniais. Mt 26,52: ištrauktas ginklas nebūtinai atneša išgelbėjimą. Svarbu atpažinti akimirką, kai galima sustabdyti smurto grandinę.
1989 m. Berlynas: violončelė susieja džiaugsmą su žuvusiųjų atminimu
Paryžiuje Mstislavui Rostropovičiui paskambino bičiulė ir paragino įsijungti televizorių. Išvydęs atidaromą Berlyno sieną, muzikantas akimirką pamanė, kad rodomas filmas. Supratęs, kad visa tai vyksta iš tiesų, paprašė bičiulio nuskraidinti jį su violončele į Berlyną. 1989 m. lapkričio 11 d. taksi iš oro uosto atvežė jį prie Checkpoint Charlie. Čia Rostropovičius norėjo pagroti Bachą kaip padėkos Dievui maldą. Atvykęs prisiminė neturįs kėdės. Ją parūpino muzikantą atpažinęs jaunuolis ir atsivedė kitų klausytojų. Pirmieji klausytojai taip susirinko tiesiog gatvėje.
Vėlesniame interviu Rostropovičius prisiminė pirmiausia kalbėjęs apie laimingą sienos atidarymo dieną, kartu priminęs čia žuvusius žmones. Jiems taip pat skyrė muziką. Jam grojant sarabandą greta stovėjęs jaunuolis užsimerkė, o pabaigoje jo akyse buvo ašaros. Šventė sutalpino ir džiaugsmą, ir atminimą. Muzikantas atnešė tai, ką mokėjo, kad laisvės akimirką žmogus išgirstų ir tuos, kurių jau nebebuvo minioje.
Ryšys su skaitiniais. Verbų sekmadienis sujungia šlovinimą ir Kančios atmintį: tikras džiaugsmas gali išgirsti ir kenčiančiojo balsą.
Šaltinis: Der Tagesspiegel · paties Mstislavo Rostropovičiaus interviu,2004-11-11; 1989-11-11koncertas; Warner Classics · Rostropovičiaus chronologija;1989-11-11.
2026 m. Jeruzalė: po sutrukdytos Verbų liturgijos ieškoma susitarimo
2026 metų kovo 29 dieną kardinolas Pierbattista Pizzaballa ir Šventosios Žemės kustodas Francesco Ielpo išėjo į Šventojo Kapo baziliką privačiai aukoti Verbų sekmadienio Mišių. Bendrame patriarchato ir kustodijos pranešime nurodyta, kad Izraelio policija sustabdė juos pakeliui ir teko grįžti. Vieša procesija nevyko: dėl karo Bažnyčios jau buvo atsisakiusios susibūrimų ir rengusios liturgijų transliacijas.
Kovo 30 d. patriarchatas ir kustodija paskelbė, kad susitarė su Izraelio policija dėl Bažnyčių atstovų patekimo į baziliką. Jiems leista surengti Didžiosios savaitės ir Velykų apeigas. Viešų susibūrimų ribojimai liko galioti. Tikintiesiems Šventojoje Žemėje ir už jos ribų pranešta, kad apeigas ir maldas galės sekti tiesiogiai. Patriarchatas ir kustodija padėkojo Izraelio prezidentui Isaacui Herzogui už įsitraukimą ir pabrėžė visų religijų maldos laisvę bei dialogą. Skelbta, kad maldos vietas reikia atverti atsižvelgiant ir į saugumo reikalavimus. Šis Verbų sekmadienis priminė, kaip trapiai karo metu išgyvenamas net paprastas noras ateiti melstis į šventą vietą.
Ryšys su skaitiniais. Mt 21 ir Kančios liturgija: ėjimas į Jeruzalę kviečia melstis už taiką, išsaugoti orumą ir atkakliai ieškoti kelio į susitaikymą.
Šaltinis: Jeruzalės lotynų patriarchatas ir Šventosios Žemės kustodija · bendras pranešimas,2026-03-29; Jeruzalės lotynų patriarchatas ir Šventosios Žemės kustodija · susitarimo pranešimas,2026-03-30.
1978 m. Žemaičių Kalvarija. Po Mišių vėl einama į kalnus
Vyskupas Jonas Kauneckas prisiminimuose pasakoja, kaip Telšių katedros vargonininkas Alvydas Šeduikis jam papasakojo apie seną Žemaičių Kalvarijos atlaidų tvarką. Po didžiųjų Mišių maldininkai procesija iškeliaudavo į Kryžiaus kelio kalnus. Taip daryta ir kurį laiką po karo, tačiau vėliau sovietų valdžia procesijas uždraudė. Išgirdęs šį pasakojimą, tuomet dar kunigas Jonas Kauneckas užsibrėžė per 1978 m. atlaidus procesiją atgaivinti.
Kryžiaus relikvijoriui pranciškonas iš Telšių pagamino baldakimą. Jo šonuose išsiuvinėti žodžiai apie Kristaus kančią, o kunigas Alfonsas Svarinskas parūpino dvi vėliavas. Procesijoje jaunuoliai nešė baldakimą, kryžių ir vėliavas. Jau pirmą atlaidų dieną po Mišių maldininkai išėjo į kalnus. Pasak vyskupo, tąkart procesijos niekas nesustabdė ir ji vyko kasdien. Žmonės vėl galėjo viešai eiti tuo keliu, apie kurį kunigas buvo girdėjęs iš vyresnio liudytojo. Kristaus kančią jie apmąstė eidami toliau nuo bažnyčios, stotis po stoties.
Ryšys su skaitiniais. Verbų sekmadienio procesijoje Kristų pasitinkame eidami drauge. Žemaičių Kalvarijos atlaidai primena kitą to paties tikėjimo žingsnį – palydėti jį Kryžiaus keliu.
10 citatų homilijos minčiai
Turinys:
1. Popiežius Leonas XIV: pasitikti Taikos Karalių atsisakant smurto
2. Popiežius Pranciškus: nuolankus Dievas vis iš naujo stebina
3. Popiežius Benediktas XVI: Karaliaus žodis tampa kasdienio gyvenimo matu
4. Šv. popiežius Jonas Paulius II: Kryžius tampa išminties mokykla
5. Šv. Kotryna Sienietė: Kristaus kraujas duotas mums apvalyti
6. Šv. Edita Stein: Kryžiaus pažinimas paliečia patį gyvenimą
7. Blaise’as Pascalis: Getsemanės akivaizdoje nevalia užmigti
8. Julijona Norvičietė: regėto slėpinio mintis yra meilė
9. Šv. Ignotas Antiochietis: Kristaus kraujas yra negendanti meilė
10. Popiežius Pijus XI: Kančios slėpinys paliečia ir Kristaus kūną – Bažnyčią
1. Popiežius Leonas XIV: pasitikti Taikos Karalių atsisakant smurto
Jėzus, Taikos Karalius, kuris atmeta karą ir kuriuo niekas negali pasinaudoti karui pateisinti.
Leonas XIV, Verbų sekmadienio homilija, 2026-03-29; sakinio fragmentas · rengėjo vertimas
Mt 21 ir Mt 26, 52. Romus Karalius kviečia apmąstyti, kaip tariame jo vardą ir kaip elgiamės su kitais.
Šaltinis: Leonas XIV · Verbų sekmadienio homilija,2026-03-29.
2. Popiežius Pranciškus: nuolankus Dievas vis iš naujo stebina
Mes niekada nepriprasime prie nuolankaus Dievo!
Pranciškus, Verbų sekmadienio homilija, 2015-03-29, pradžia · rengėjo vertimas
Fil 2. Dievo Sūnus parodo didybę tarnaudamas. Iš jo mokomės tarnauti.
Šaltinis: Pranciškus · Verbų sekmadienio homilija,2015-03-29.
3. Popiežius Benediktas XVI: Karaliaus žodis tampa kasdienio gyvenimo matu
Tai reiškia diena iš dienos priimti jo Žodį kaip galiojantį mūsų gyvenimo kriterijų.
Benediktas XVI, Verbų sekmadienio homilija, 2007-04-01, Kristaus karalystės aiškinimas · rengėjo vertimas
Mt 21 ir Iz 50: Karaliaus pasveikinimą pratęsia atidus jo žodžio klausymas. Procesija paliečia ir tai, kuo remiamės pasirinkdami.
Šaltinis: Benediktas XVI · Verbų sekmadienio homilija,2007-04-01.
4. Šv. popiežius Jonas Paulius II: Kryžius tampa išminties mokykla
Tebūna kryžius jūsų išminties mokykla. Nesididžiuokite niekuo kitu, tik šiuo iškiliu tiesos ir meilės sostu.
Šv. Jonas Paulius II, Verbų sekmadienio homilija, 2002-03-24,4; sakinio pabaiga ir kitas sakinys · rengėjo vertimas
Iz 50 ir Fil 2: klausantis mokinys tikrąją išmintį atranda Kristaus ištikimybėje. Šiame soste didybę parodo meilė.
Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Verbų sekmadienio homilija,2002-03-24,4.
5. Šv. Kotryna Sienietė: Kristaus kraujas duotas mums apvalyti
Jo kraujas yra mūsų, nes tu padarei iš jo mums apiplovimą.
Šv. Kotryna Sienietė, Dialogas, 134; maldos ištrauka arkivyskupo Etienne’o publikacijoje,2026-04-03 · rengėjo vertimas
Mt 26,28: maldoje kreipiamasi į Tėvą, dėkojant už Sūnaus kraują, kuriuo apvaloma nuodėmė. Dovana kviečia pasitikėti gailestingumu.
Šaltinis: Šv. Kotryna Sienietė · Dialogas134; tekstą pateikia Sietlo arkivyskupas Paulas Etienne’as,2026-04-03.
6. Šv. Edita Stein: Kryžiaus pažinimas paliečia patį gyvenimą
Kryžiaus pažinimą galima įgyti tik tada, kai kryžius giliai patiriamas.
Šv. Teresė Benedikta nuo Kryžiaus, Laiškas vienuolijos bičiulei, 1941; cituojamas Vatikano1998biografijoje · rengėjo vertimas
Iz 50 ir Kančia: sekimas Kristumi yra gyvenimą paliečiantis mokymasis. Šventoji kalba apie savo Kryžiaus pažinimo kelią.
Šaltinis: Šv. Teresė Benedikta nuo Kryžiaus (Edita Stein) · 1941m.laiškas; citata Vatikano biografijoje,1998.
7. Blaise’as Pascalis: Getsemanės akivaizdoje nevalia užmigti
Jėzus kentės agoniją iki pat pasaulio pabaigos. Mes neturime tuo metu miegoti.
Blaise’as Pascalis, Mintys (Pensées), 552, „The Mystery of Jesus“; W.F.Trotter vertimas · rengėjo vertimas
Mt 26: Pascalio meditacija kviečia budėti su Kristumi ir išgirsti kenčiančiojo šauksmą. Jo žodžiai pratęsia maldos slėpinio apmąstymą.
Šaltinis: Blaise’as Pascalis · Pensées,552,TheMysteryofJesus; W.F.Trotter vertimas.
8. Julijona Norvičietė: regėto slėpinio mintis yra meilė
Meilė buvo jo mintis. Kas tau tai parodė? Meilė. Ką jis tau parodė? Meilę. Kodėl parodė? Iš meilės.
Julijona Norvičietė, Dieviškosios meilės apreiškimai, 86; GraceWarrackvertimas · rengėjo vertimas
Kančios slėpinio centre išlieka save dovanojanti meilė. Julijona apmąsto, kokia buvo jos regėto Viešpaties slėpinio prasmė.
Šaltinis: Julijona Norvičietė · Revelations of Divine Love,86; GraceWarrackvertimas.
9. Šv. Ignotas Antiochietis: Kristaus kraujas yra negendanti meilė
Troškstu Dievo gėrimo – jo kraujo, kuris yra negendanti meilė ir amžinasis gyvenimas.
Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas romiečiams, 7; AlexanderRoberts/JamesDonaldsonvertimas,ANF1;sakinio fragmentas · rengėjo vertimas
Mt 26, 27–28. Eucharistijos taurė leidžia priimti Kristaus meilę. Kalinys Ignotas šios dovanos ilgisi.
Šaltinis: Šv. Ignotas Antiochietis · Laiškas romiečiams,7; ANFvertimas.
10. Popiežius Pijus XI: Kančios slėpinys paliečia ir Kristaus kūną – Bažnyčią
Atperkamoji Kristaus kančia atnaujinama ir tam tikru būdu tęsiama bei išpildoma jo mistiniame kūne, kuris yra Bažnyčia.
Pijus XI, Miserentissimus Redemptor, 14;1928-05-08;sakinio fragmentas · rengėjo vertimas
Mato Kančia: bendrystė su Kristumi apima ir rūpinimąsi jo kenčiančiais nariais. Velykų pergalė leidžia jų nepalikti vienų.
Juokeliai ir trumpos linksmos istorijos
Turinys:
Vienintelį praleistą sekmadienį, pasirodo, atėjo ypatingas svečias
Kas užmigdė, tam ir tenka žadinti
Skolinto katilo gynėjui vieno paaiškinimo nepakako
Pro apsiausto skylę Sokratas pamatė visai ką kita
Perspėjimą išgirdo, bet kalti, žinoma, visi kiti
Prezidento batai nesuprato, kad pareigos jau aukštos
Antram veidui Lincolnas būtų turėjęs rimtą pasiūlymą
Vienintelį praleistą sekmadienį, pasirodo, atėjo ypatingas svečias
Verbų sekmadienį trejų metų berniuką skaudančia gerkle tenka palikti namuose su aukle. Iš sekmadienio pamaldų šeima šįsyk parsineša kai ką, ko berniukas iš pirmo žvilgsnio negali paaiškinti. Jų rankose palmių šakelės. Vaikas tuojau klausia, kam jos. Mama paaiškina: žmonės laikė tokias šakas virš pro šalį einančio Jėzaus galvos.
Berniukas pasipiktina:
— Vienintelį sekmadienį aš nenuėjau, ir kaip tik tada pasirodė Jėzus!
Ryšys su skaitiniais. Mt 21: šakelė primena gyvą susitikimą. Liturgija kviečia sutikti Kristų ir tuomet, kai negalime visko matyti vaiko įsivaizduotu būdu.
Kas užmigdė, tam ir tenka žadinti
Vidury pamokslo dvasininkas pastebi vyrą, ramiai užmigusį žmonai ant peties. Pamokslininkas liaujasi kalbėjęs visiems ir kreipiasi į vieną klausytoją. Tai moteris, kurios petys atstoja pagalvę:
— Pažadinkite savo vyrą!
Žmona nusišypso:
— Jūs jį užmigdėte. Jūs ir pažadinkite.
Ryšys su skaitiniais. Mt 26,40–41: budėjimas prasideda nuo tikro dėmesio. Šis lengvas bažnytinis humoras leidžia pamokslininkui pirmiausia pažvelgti ir į save.
Šaltinis: Anoniminis juokelis · Divine Mercy Sunday,2022; StMaryMagdalene,Waupaca.
Skolinto katilo gynėjui vieno paaiškinimo nepakako
Kaimynas pasipiktina: paskolino sveiką katilą, o atgavo apgadintą. Kaltinamasis ginasi labai užtikrintai. Jis turi atsakymą, net jeigu pirmasis pašnekovo neįtikintų. Ketina išvardyti visus savo argumentus. Pirmiausia tvirtina grąžinęs katilą visai sveiką. Tada prideda antrą argumentą: katilas jau buvo kiauras, kai jį skolinosi.
Ir, kad niekam neliktų abejonių, pateikia lemiamą trečiąjį:
— Be to, aš iš jo apskritai jokio katilo nesiskolinau!
Ryšys su skaitiniais. Mt 26–27: daug žodžių dar nesukuria teisingo liudijimo. Sąžiningumas prasideda nuo noro pripažinti tikrovę ir savo atsakomybę.
Šaltinis: Sigmundas Freudas · The Interpretation of Dreams,1913,II; tradicinis skolinto katilo juokelis.
Pro apsiausto skylę Sokratas pamatė visai ką kita
Antistenas pasuka savo apsiaustą taip, kad matytųsi suplyšusi jo vieta. Jis tarsi prašo spręsti apie jį iš apdaro. Štai koks paprastas drabužis – jokios prabangos! Tačiau Sokratas įžiūri visai kitą dalyką:
— Matau, kaip pro tavo apsiaustą kyšo garbės troškimas.
Ryšys su skaitiniais. Fil 2: nuolankumas susijęs su vidine kryptimi. Net paprasta išorė gali tapti priemone laukti aplodismentų.
Perspėjimą išgirdo, bet kalti, žinoma, visi kiti
Vyras važiuoja greitkeliu. Suskamba telefonas: žmona per radiją ką tik išgirdo perspėjimą, kad 280-uoju keliu kažkas važiuoja prieš eismą. Kalbama apie tą patį kelią, kuriuo vyras dabar važiuoja. Ji susirūpinusi ragina jį saugotis.
Šis atsako:
— Žinau! Bet ten ne vienas — jų šimtai!
Ryšys su skaitiniais. Mt 26,33–35: Petro pasitikėjimas savimi užgožia Jėzaus perspėjimą. Kartais pirmiausia verta patikrinti savo kryptį, užuot išsyk kaltinus visus kitus.
Šaltinis: Unijokes, Joke #3589: vairuotojas ir perspėjimas apie priešpriešinį eismą.
Prezidento batai nesuprato, kad pareigos jau aukštos
Lincolno anekdotų pasakojime Charlesas Sumneris užtinka prezidentą blizginantį batus. Atėjęs su vizitu, svečias prezidentą randa prie kasdieniško darbo. Nustebęs klausia:
— Pone prezidente, jūs pats blizginate savo batus?
Lincolnas dar smarkiai perbraukia šepečiu ir atsako:
— O kieno batus, jūsų manymu, aš blizginu?
Ryšys su skaitiniais. Mt 21 ir Fil 2: didelė padėtis neturi atimti paprastumo. Kasdienė tarnystė gali būti visai be iškilmingos palydos.
Antram veidui Lincolnas būtų turėjęs rimtą pasiūlymą
Smithsonian muziejaus pasakojamame anekdote Stephenas Douglasas per ginčą pavadina Lincolną dviveidžiu. Lincolnas nesileidžia ieškoti dar didesnio įžeidimo. Akimirką atrodo, kad jis su Douglasu sutiks. Bet apie savo tariamą antrą veidą prabyla kitaip:
— Jei turėčiau kitą veidą, nejau manote, kad nešiočiau šitą?
Ryšys su skaitiniais. Iz 50 ir Ps 21 (22): patyčia gali žeisti, tačiau ji nepasako visos tiesos apie žmogų. Saviironija kartais leidžia neatsakyti nauju puolimu.
