Berniukas su tėčiu leido lauke aitvarą. Vėjo nešamas jis pakibo aukštai ore. Pro šalį skrido du balandžiai, kurie pakvietė aitvarą skristi kartu ir palenktyniauti. Aitvaras atsakė:– Mane laiko šeimininkas, negaliu skristi.– Kad ten apačioje nieko nėra, mes nieko nematome – suburkavo balandžiai.– Aš irgi nematau, kad kartais jaučiu jo timptelėjimą už virvutės :-). Dievo taip…
Žymus lankininkas surengė savo mokinių varžybas, norėdamas patikrinti jų pasirengimą. Miško aikštelėje prie vieno medžio jis pritvirtino taikinį su raudonu apskritimu viduryje. Prieina pirmas mokinys, norėdamas pademonstruoti savo meistriškumą. Mokytojas klausia: – Ar matai aukštus medžius aplinkui?– Taip, mokytojau, atsakė šis. – Tu dar nepasirengęs, sėskis. Sekantis. Ar gerai matai mane?– Taip, mokytojau, atsakė antrasis…
Šventasis Kolumbanas vieną kartą paklausė mokinio, kuris visad spindėjo džiaugsmu: – Kaip tau pavyksta visada būti laimingam? Šis atsakė: – Esu laimingas, nes Dievo iš manęs niekas negali atimti. Plg. Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai 2. Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. P. 18.
Kartą vienas karalius labai įsimylėjo beturčio valstiečio dukterį ir pakvietė ją apsigyventi rūmuose, troško ją padaryti karaliene. Tačiau mergina susirgo ir jai kasdien darėsi vis blogiau. Visi kviesti gydytojai negalėjo nieko padėti. Karalius, mylėdamas merginą, paskvietė ir savo išminčius, kad jai padėtų. Vienas jų paprašė pasikalbėti su mergina akis į akį. Po pokalbio jis tarė…
Kartą gyveno berniukas, kuris su visais greitai susipykdavo, imdavo ieškoti priekabių ir susimušdavo. Jam pačiam toks būdas atnešdavo daug nemalonumų. Norėdamas jį pamokyti, tėvas davė jam maišelį vinių ir liepė įkalti vinį į tvorą kaskart, kai su kuo nors susipyksiąs. Po keleto savaičių berniukas išmoko save stebėti ir pasidžiaugė tėčiui, kad jau savaitę su niekuo…
Kartą tėvas pagavo vaiką meluojant. Jis norėjo jį paauklėti, kaip svarbu yra sakyti tiesą ir išsaugoti pasitikėjimą. Tuo metu suskambo telefonas ir jis paprašė vaiko atsiliepti. „Tėveli, skambina iš draudimo”, – sušuko vaikas. „Ai, pasakyk, kad manęs nėra namuose”, – atsiliepė tėvas. „Tėvelis sakė pasakyti, kad jo nėra namuose”, – pasakė vaikas ir padėjo ragelį….
Kartą į maisto parduotuvę užsuko moteris, įsisukusi į per didelius drabužius. Ji nuolankiai paprašė parduotuvės savininko duoti prekių skolon, nes jos vyras serga, negali dirbti, o ji turinti išmaitinti keturis vaikus. Parduotuvės savininkas šiurkščiai atrėžė, kad prekių skolon nedalina. Tačiau, užtarus kitam pirkėjui, jis gudriai tarė: padėkite savo prekių sąrašą ant svarstyklių, duosiu jums tiek…
Vienam chemikui, Nobelio premijos laureatui, labai sekėsi: jis dalyvaudavo konferencijose visame pasaulyje, lakstė po oro uostus, dalyvavo garbingiausiuose priėmimuose… Tačiau jo žmona, vieniša, liūdna ir nelaiminga. Kartą, matydamas žmoną verkiančią, profesorius šiurkščiai perbraukė pirštu ašarą ant jos veido ir šaltai tarė: „Žiūrėk, tai tik bevertė purvino vandens išskyra – truputis baltymų, natrio, klacio, gliukozės, anglies……
Kartą į vienos šeimos duris kažkas pasibeldė. Tėvas, atidaręs duris, pamatė elgetą, kuris atnešė parduoti daržovių. Kad greičiau juo atsikratytų, jis nupirko maišelį daržovių ir atsisveikino. Tačiau ilgainiui jis vis atnešdavo daržovių ir jie susidraugavo. Tuomet šeima sužinojo, jog šis elgeta dėl akių ligos beveik aklas. Kartą jis su džiaugsmu papasakojo, kaip atrado maišą drabužių…
Viešpaties sukurta ir į Jo nuostabų sodą priimta balandė nieko kito neveikė, kaip tik skundėsi. „Ten yra didelis baltas katinas, kuris mane persekioja, tikriausiai tik ir tyko suėsti. O tos mano mažos kojelės, taip su jomis vargstu ištisai bėgiodama.” Viešpačiui pagailo balandės ir jis davė jai sparnus. Po kiek laiko balandė vėl ateina skųsdamasi: „Viešpatie,…
Kartą karalius gavo dovanų du sakalus jauniklius. Atidavė juos dresuoti. Po kelių mėnesių vienas jau skraidė, o kitas vis tupėjo įsikibęs šakos. Karalius sunerimo, liepė sukviesti visus karalystės mokslininkus, paukštininkus, dresuotojus, tačiau nė vienas neįstengė sakalo išvilioti iš jo vietos ant medžio šakos. Tuomet vienas jaunuolis pasisiūlė padėti. Karalius neturėjo kito pasirinkimo, tik sutikti. Sekančią…
Kai upė liaujasi tekėti, ji virsta pelke. Taip ir žmogus. Bruno Ferrero