Žymus lankininkas surengė savo mokinių varžybas, norėdamas patikrinti jų pasirengimą. Miško aikštelėje prie vieno medžio jis pritvirtino taikinį su raudonu apskritimu viduryje. Prieina pirmas mokinys, norėdamas pademonstruoti savo meistriškumą. Mokytojas klausia:
– Ar matai aukštus medžius aplinkui?
– Taip, mokytojau, atsakė šis.
– Tu dar nepasirengęs, sėskis. Sekantis. Ar gerai matai mane?
– Taip, mokytojau, atsakė antrasis mokinys.
– Ir tu nepasirengęs, grįžk atgal.
Taip pamažu praėjo visi mokiniai, mokytojas visų ko nors paklausdavo ir visi turėjo grįžti į savo vietas, neiššovę nė vienos strėlės.
Galiausiai liko pats jauniausias mokinys. Mokytojas jo klausia:
– Ar matai aplink skraidančius paukščius?
– Ne, tamsta mokytojau.
– Ar matai medį, prie kurio pritvirtintas taikinys?
– Ne, tamsta mokytojau.
– Ar matai bent taikinį, pakabintą ant medžio?
– Ne, tamsta mokytojau.
Tuomet visa aikštelė vaikų pradėjo juoktis. Tačiau mokytojas juos nutildė.
– Tai pasakyk, ką matai?
– Matau raudoną apskritimą.
– Puiku, tuomet šauk!
Ir apleista strėlė akimirksniu įsmigo į taikinio raudono apskritimo centrą.

Nuodėmė, graikiškai „hamartia”, reiškia nepataikyti į taikinį.

„Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, ³⁰ kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“ (Lk 18, 28)

„Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno” (Lk 10, 41-42)

Plg. Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai 2. Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. P. 18.