Kryžiaus žygio metu Anglijos karalius Ričardas, pamedžioti išėjęs, pateko į priešų stovyklą. Kai priešų persvara buvo aiški, pasišventęs anglų karys sušuko: „Aš esu karalius!“, kad išgelbėtų Ričardą. Saracėnai jį pagriebė, o Ričardas pabėgo. Paaiškėjus apgaulei, sultonas kareivio nenužudė, bet grąžino jį Ričardui už belaisvius. Anglų karalius Ričardas 1189 m. dalyvavo kryžiaus kare. Mūšio pertraukos metu…
Marija Stiuart, eidama į egzekucijos vietą, padėkojo tarnui už pagalbą, pavadindama tai paskutiniu vargu, kurį jam daro. Kai Marija Stiuart, Škotijos karalienė, lipo į žudynių vietą, vienas tarnų padavė jai ranką, kurią ji priėmė, tardama: „Labai ačiū; tai paskutinis vargas, kurį tamstai darau.“
Popiežius Klemensas XIV, atsakydamas į sveikinimus, nusilenkė, sakydamas, kad dar neatsiprato nuo mandagumo. „Jūsų Šventenybei nereikėjo nusilenkti“, tarė ceremonijų meistras Klemensui XIV, kai tas nusilenkė, atsakydamas užsienio pasiuntiniams į linkėjimus dėl jo išrinkimo popiežiumi. „Prašau dovanoti“, atsakė, „per trumpai esu popiežiumi, kad būčiau atpratęs nuo mandagumo.“
Pasakojimas apie Ošo arkivyskupą d’Apšoną, kuris per gaisrą, išgirdęs motinos šauksmą, kad kas išgelbės du vaikus už 50 dukatų, pats metėsi į degantį namą, išgelbėjo vaikus ir pasakė, kad pinigus atiduos padegėliams. Pasakojimas iliustruoja arkivyskupo pasiaukojimą ir gailestingumą. 1781 m. prancūzų mieste Oše (Pirėnuose) kilo gaisras. Prie ugnies atsirado ir vietos arkivyskupas d’Apšonas. Jis užgirdo…
„Meilė yra tai, kuo Dievas mane džiugina, skausmai yra tai, kuo aš džiuginu Jį. Taigi trokšti sveikatos būtų siekti malonumo sau ir nesistengti palengvinti Jėzui. Kaip aš myliu kryžių ir tik jį vieną, nes visad regiu jį ant Jėzaus pečių. Jėzus tikrai mato, kad visu gyvenimu, visa širdimi esu pasišventęs Jam ir Jo kančiai.” Šv….
Be jokios abejonės, gentis, kurios daugelis narių ugdo stiprią patriotizmo dvasią, yra ištikimi, klusnūs, drąsūs, atjaučiantys bei gailestingi ir visada pasirengę padėti vieni kitiems, net pasiaukoti dėl bendrojo gėrio, nugalės kitas gentis. Ir tai yra natūralioji atranka. Charles Darwin, The Descent of Man
Kartą vienas karalius labai įsimylėjo beturčio valstiečio dukterį ir pakvietė ją apsigyventi rūmuose, troško ją padaryti karaliene. Tačiau mergina susirgo ir jai kasdien darėsi vis blogiau. Visi kviesti gydytojai negalėjo nieko padėti. Karalius, mylėdamas merginą, paskvietė ir savo išminčius, kad jai padėtų. Vienas jų paprašė pasikalbėti su mergina akis į akį. Po pokalbio jis tarė…
Pasakojimas apie sunkiai sergantį kunigą Alpių koplytėlėje, kurį vėlai naktį pakvietė pas ligonį už trijų valandų kelio. Nepaisant silpnumo ir atkalbinėjimų, kunigas leidosi nešamas pas ligonį, kad suteiktų jam sakramentus. Atvykęs jis sutaikė ligonį su Dievu ir suteikė sakramentus, o pats mirė pas ligonį, paaukodamas savo gyvybę už sielą. Pasakojimas iliustruoja kunigo pasiaukojimą ir Sakramentų…
Montesquieu teigė neklausantis apkalbų, nes jos gali apgaudinėti arba sukelti neapykantą. „Niekad neklausau apkalbų“, sako Monteskjė, „nes jei jos melagingos, galiu būti apgautas; jeigu teisingos, galiu įgyti neapykantos žmonių, kurie neverti, kad apie juos manyčiau.“
Pasakojimas apie spartiečius, kurie, nužudę Persų karaliaus Kserkso pasiuntinius, savanoriškai nusiuntė du vyrus pas Kserksą pasiaukoti, kad būtų nubausta visa tauta. Kserksas, nustebintas jų didvyriškumo ir pasiryžimo mirti už tėvynę, dovanojo bausmę ir paleido juos namo. Pasakojimas pabrėžia pasiaukojimą, ištikimybę tėvynei ir priešų meilę. Persų karalius Kserksas apie 490 m. [pr. Kr.] pasiuntė į įvairias…
Pasakojimas apie du brolius, gyvenančius skurde su girtuokle močiute Edinburge. Vyresnysis brolis, pardavinėdamas degtukus, nupirko pinigų iš pono, bet grįždamas buvo parblokštas vežimo ir mirtinai sužalotas. Prieš mirtį jis per jaunesnįjį brolį grąžino pinigų grąžą ponui. Ponas, sujaudintas vaikų sąžiningumo ir skurdo, pažadėjo rūpintis jaunesniuoju broliu. Pasakojimas iliustruoja pasiaukojimą ir atsakomybę net sunkiausiomis sąlygomis. „[Nupirk…
Jaunas vyriškis pasiaukojo ir mirė, gelbėdamas kūdikį iš degančio namo. Jo didvyriškas poelgis simbolizuoja Kristaus pasiaukojimą, kuris atėjo gelbėti pasaulio ir atidavė savo gyvybę už mus. Kartą užsidegė namas. Visi gyventojai išbėgo iš to namo. Štai atbėga motina, didžiu balsu šaukdama: „O Viešpatie! Degančiame name liko mano brangusis kūdikėlis!“ Vargšas vaikelis! Nejaugi jis turės žūti…