24 eilinis sekmadienis (A)

Dievas yra meilė · KBK 218–221

KBK 218–221: Dievas yra meilė;

Dievo garbė apsireiškia gerumu · KBK 294

KBK 294: Dievas apreiškia savo garbę per savo gerumą;

Atleisk mums mūsų kaltes · KBK 2838–2845

KBK 2838–2845: „atleisk mums mūsų kaltes“.

Sir 28: atmintis, kuri išveda iš keršto rato

Graikiškame tekste kartojamas mnēsthēti — „atsimink“. Atminti reikia pabaigą, įsakymus ir Sandorą. Tai atsvara kitokiai atminčiai: atkakliai saugomai nuoskaudai. Klausimų apie pyktį ir laukiamą išgydymą seka atskleidžia prieštaravimą — žmogus prašo sau gailestingumo, kurį pats atsisako parodyti tokiam pat trapiam artimui.

Posakis sarx ōn — „būdamas kūnas“ — primena mirtingumą. Jis neniekina kūno; pažemina pretenziją tapti negailestingu kitų teisėju. Pabaigoje Sandoros atminimas siejamas su kito kaltės peržengimu. Taigi tekstas ne tik draudžia išorinį kerštą: jis klausia, ką žmogus laiko ir maitina savo viduje.

Šaltinis: Septuagintos graikiškasis Siracido tekstas, 27–28; USCCB, Sir 28, tekstas ir pastabos.

Ps 102 (103): siela raginama prisiminti visą gailestingumo kelią

Žodis nap̄šî — „mano siela / gyvastis“ — rodo, kad giedotojas kreipiasi į save patį. Jis neskatina vien lūpų: visa jo būtis turi neužmiršti Dievo geradarysčių. Atleidimas, gydymas, išpirkimas ir apsupimas meile išdėliojami kaip susiję gyvybę atkuriantys veiksmai.

Ḥesed nusako ištikimą, santykį išlaikančią meilę. Jos dydį poetas parodo erdvės vaizdais: dangūs aukštai virš žemės, Rytai toli nuo Vakarų. Tai ne geografinių kilometrų skaičiavimas, o Dievo pasigailėjimo platybė. Ne visą laiką besibarantis Viešpats neleidžia kaltės sąrašui tapti vieninteliu savo santykio su žmogumi turiniu.

Šaltinis: Bible Hub, Ps 103, hebrajiškasis tekstas.

Rom 14, 7–9: priklausymas Kristui nuramina ginčą dėl kito žmogaus

Šie sakiniai yra platesnio pokalbio apie maistą, skirtingai vertinamas dienas ir bendruomenės narių teisėjavimą dalis. Kartojama kryptis „Viešpačiui“ apima ir gyvenimą, ir mirtį. Formulė tou kyriou esmen — „esame Viešpaties“ — kalba daugiskaita: ir aš, ir mano sunkiai suprantamas brolis priklausome tam pačiam Kristui.

Devintoje eilutėje tikslą nusako hina: Kristus numirė ir atgijo, kad viešpatautų mirusiesiems ir gyviesiems. Jo viešpatavimą pagrindžia Velykų įvykis. Todėl priklausymas čia nėra vien bendras pamokymas gyventi nesavanaudiškai: jis keičia teisę teisti kitą, kurio galutinis Viešpats yra už jį miręs ir gyvas Kristus.

Šaltinis: Bible Hub, Rom 14, graikiškasis tekstas ir gramatika.

Mt 18, 21–22: septyneto didinimas užbaigia patį skaičiavimą

Petro klausimas atsiranda po mokymo apie nusikaltusio brolio susigrąžinimą. Hebdomēkontakis hepta yra posakis, verčiamas ir „septyniasdešimt septynis“, ir „septyniasdešimt kartų po septynis“. Lietuviški Mišių skaitiniai pateikia pirmąjį variantą. Abiem atvejais Jėzus neduoda naujo kalendoriaus, kuriame būtų galima pažymėti paskutinį leidžiamą atleidimą.

Skaičių kalba siejasi su Pr 4, 24: Lamecho keršto pretenzija ten išplečia Kaino septynetą. Jėzaus atsakymas nukreipia didinimą į atleidimą. Tai prasminga biblinė sąsaja; jos nereikia paversti teiginiu, kad kiekviena žydų bendruomenė anuomet laikėsi vienos visiems privalomos atleidimų kvotos.

Šaltinis: Bible Hub, Mt 18, graikiškasis tekstas; USCCB, Mt 18, tekstas ir egzegetinės pastabos.

Mt 18, 24–28: du dydžiai, kurių skirtumo neįmanoma nepastebėti

Talanton buvo didelis svorio ir piniginės vertės vienetas; denaras — nedidelė sidabrinė moneta, Evangelijoje galinti reikšti dienos uždarbį. Dešimties tūkstančių talentų suma sąmoningai stulbinama. Tikslus perskaičiavimas į eurus sukurtų klaidingą tikslumą, nes senųjų talentų vertė priklausė nuo metalo ir vietovės.

Šimtas denarų nėra niekniekis: tai daug kasdienio darbo. Tačiau pirmosios skolos atžvilgiu ši suma nepalyginamai mažesnė. Palyginimas neneigia, kad brolio skriauda tikra ir skaudi. Jis leidžia išgirsti, kokią dovaną gavęs žmogus vis tiek elgiasi taip, tarsi pats niekada nebūtų buvęs skolininkas.

Šaltinis: Karl Jacobson, Matthew 18:21–35, Working Preacher, 2011-09-11; Scott Hahn, The Debt We Owe, St. Paul Center, 2026-09-07.

Mt 18, 27: atleidimas prasideda pasigailėjimu ir tikru paleidimu

Splagchnistheis reiškia gilaus pasigailėjimo paskatintą veiksmą. Karalius tarną paleidžia ir skolą dovanoja: aphēken šiame kontekste yra reikalavimo atsisakymas. Prašymas buvo tik palaukti, o atsakymas — išlaisvinimas.

Finansinė skolos kalba Jėzaus aplinkoje taip pat reiškė nuodėmę ir jos atsakomybę Dievui. Todėl tarnų istorija atveria malonės klausimą: gautas paleidimas turi keisti elgesį. Tarnui išėjus, pasakojimo veiksmai staiga apsiverčia — dabar pats išlaisvintasis griebia, reikalauja ir įkalina.

Šaltinis: Nicholas Schaser, Matthew 18:21–35, Working Preacher; Bible Hub, Mt 18, graikiškasis tekstas.

Mt 18, 31–35: bendruomenės liūdesys ir atleidimas iš širdies

Kiti tarnai, pamatę negailestingumą, labai nuliūsta ir praneša karaliui. Užgautas santykis nėra uždaras dviejų žmonių reikalas: jis paliečia visą tarnų bendruomenę. Valdovo klausimas primena pirmesnį įvykį — gavęs pasigailėjimą žmogus pats turėjo pasigailėti.

Apo tōn kardiōn hymōn — „iš jūsų širdžių“ — neleidžia pasitenkinti vien išorine susitaikymo formule. Griežta pabaiga yra perspėjimas mokiniams, kad gailestingumo dovana turi tikrų pasekmių gyvenimui. Pasakojimo budelių nereikia paversti leidimu krikščionims kankinti: Jėzus reikalauja atleisti, o ne imituoti valdovo bausmės priemones.

Šaltinis: Calvin Theological Seminary, Matthew 18:21–35, 2026-09-07.

Jonas Auksaburnis: atpažinti žodžius, kuriais pats buvai išgelbėtas

Ar matai šeimininko gerumą?

Homilija 61 · vertimas iš anglų k.

Jis nepaisė net žodžių, kuriais pats buvo išgelbėtas.

Homilija 61 · vertimas iš anglų k.

Petras mano siūlantis didelę atleidimo ribą, tačiau Jėzus jį veda anapus skaičiavimo. Auksaburnis primena Onos giesmę, kurioje nevaisingoji pagimdo septynis: septynetas gali reikšti gausą. Evangelijos atsakymas taip skelbiamas kaip nuolatinio atleidimo kelias.

Ypač skaudi tarnų susitikimo detalė — skolininkas kartoja tą patį prašymą palaukti, kuris ką tik išgelbėjo patį kreditorių. Tarnui nepritrūko tinkamų žodžių; jis atsisakė juos išgirsti kito lūpose. Atmintis apie gautą pasigailėjimą turėjo pakeisti ir jo rankas, jau tiesiamas broliui smaugti.

ST → NT. Autoriaus biblinė sąsaja: Onos giesmės gausą žymintis septynetas (1 Sam 2, 5) → Jėzaus atleidimo raginimas be galutinės skaitinės ribos → gauta malonė tampa santykio su broliu matu.

Šaltinis: Jonas Auksaburnis, Homilija apie Matą 61.

Origenas: gailestingumas dovanoja daugiau, negu buvo išdrįsta prašyti

Didesnė už prašymą.

XIV, 11 · vertimas iš anglų k.

Jeigu nebūtų išėjęs, nebūtų griebęs savo tarnybos draugo už gerklės.

XIV, 13 · vertimas iš anglų k.

Tarnas prašė laiko viską sugrąžinti. Origenas atkreipia dėmesį į perteklių: valdovas ne tik palaukia, bet ir visai panaikina skolą. Malonė nėra vien geresnis atsiskaitymo grafikas. Žmogus gauna daugiau, negu sugebėjo įvardyti savo prašyme.

Komentatorius taip pat pastebi, kad tarnas griebia draugą už gerklės išėjęs iš karaliaus akivaizdos. Šį pasakojimo judesį jis perskaito dvasiškai: nuo Viešpaties nutolusi laikysena leidžia vėl valdyti negailestingumui. Tai Origeno dvasinis aiškinimas, papildantis aiškų siužeto priekaištą — gavėjas netapo dovanos perdavėju.

ST → NT. Rengėjo sąsaja: Sandoros Dievo dovanojamas atleidimas (Sir 28) → Kristaus skelbiama, prašymą viršijanti malonė → jos atmintis išlaiko mokinį gailestingą. Ši Siracido jungtis nėra Origeno pažodinė tipologija.

Šaltinis: Origenas, Mato evangelijos komentaras XIV.

Augustinas: nuo Adomo iki Kristaus atleidimui nepaliekama spragų

Jeigu nebuvo praleista nė viena karta…

83, 5 · vertimas iš anglų k.

Nė viena kaltė neturi būti išskirta kaip neatleistina.

83, 5 · vertimas iš anglų k.

Pamoksle apie atleidimo skaičių Augustinas sugretina Luko pateikiamą Kristaus kilmės sąrašą ir Jėzaus atsakymą Petrui. Jo skaičiavimu, nuo Kristaus iki Adomo yra septyniasdešimt septynios kartos. Genealogija pasirodo prie Krikšto — nuodėmių atleidimo slenksčio. Todėl skaičius jam tampa visuotinio išvadavimo ženklu.

Kitas jo sugretinimas sieja abi tarnų skolas su dešimties įsakymų skaičiumi. Skolos skirtingos, tačiau abu žmonės yra skolininkai ir abu prašo pasigailėjimo. Tai patristinis simbolinis skaičių skaitymas, o ne monetų kurso paaiškinimas. Jo tikslas — neleisti gavėjui išskirti tokios brolio kaltės, kuriai pats gailestingumo jau nebetaikytų.

ST → NT. Autoriaus tipologija: Adomas ir Mozės perduotas Dekalogas → Kristaus Krikštas bei visus paliečiantis atleidimas → mokinio gailestingumas be savavališkų išimčių.

Šaltinis: Augustinas, Pamokslas 83 (NT 33), Mt 18, 21.

Kiprijonas: atleidimo prašymas saugo nuo tariamo nekaltumo

Siela prisimena savo pačios nuodėmingumą.

22 · vertimas iš anglų k.

Jis mokomas ir ugdomas suprasti, kad nusideda kasdien.

22 · vertimas iš anglų k.

Viešpaties maldoje po duonos prašymo ateina prašymas atleisti skolas. Kiprijonui ši seka reikšminga: Dievo maitinamas žmogus kviečiamas jame ir gyventi. Rūpinamasi ne vien laikinu išlikimu, bet gyvenimu, kurį griauna neatleista nuodėmė.

Kasdien kartojamas prašymas neleidžia pasiskelbti vien kitų teisėju. Besimeldžiantis prisimena ir savo kaltę. Kiprijonas remiasi Pirmuoju Jono laišku: tariama savoji nenuodėmingybė apgauna, o išpažinimą pasitinka Dievo ištikimybė. Siracido klausimai apie žmogų, kuris prašo sau to, ko neduoda kitam, čia įgyja labai asmeninį skambesį.

ST → NT. Rengėjo sąsaja: Aukščiausiojo Sandoros atminimas (Sir 28, 7) → ištikimo Tėvo pažadas atleisti Kristaus maldoje → kasdien atnaujinamas nuolankumas. Kiprijonas čia tiesiogiai cituoja Joną, ne Siracidą.

Šaltinis: Kiprijonas, Apie Viešpaties maldą.

Tertulijonas: Lamecho keršto skaičius pakeičia kryptį

Atleidimo prašymas yra visiškas prisipažinimas.

7 · vertimas iš anglų k.

Neitume pas Tėvą su pykčiu.

11 · vertimas iš anglų k.

Nuodėmės vadinamos skolomis, nes kalbama apie atsakomybę, kurios žmogus negali tiesiog paskelbti neegzistuojančia. Tertulijonas pabrėžia: prašydamas atleidimo žmogus jau pripažįsta kaltę. Jėzaus palyginimas parodo, kaip ši pripažinta atsakomybė turi pakeisti santykį su kitu.

Pradžios knygoje septyneto didinimas lydėjo keršto kalbą apie Kainą ir Lamechą; Jėzaus atsakyme tas skaičius tarnauja atleidimui. Vėliau traktate prisimenamas ir Juozapo paliepimas broliams nesipykti kelyje: maldos keliu einantis žmogus neturėtų atsinešti atkakliai saugomo pykčio. Senoji istorija tampa besimeldžiančios bendruomenės veidrodžiu.

ST → NT. Autoriaus tipologinės jungtys: Kaino ir Lamecho keršto didinimas → Jėzaus dauginamas atleidimas; Juozapo sutaikinti broliai keliauja pas tėvą → krikščionys be pykčio artinasi malda pas Tėvą.

Šaltinis: Tertulijonas, Apie maldą.

Augustinas: atleidimas pradeda gydymą, kurio dar reikia širdžiai

Ligos didelės, sakysi; bet Gydytojas didesnis.

4 · vertimas iš anglų k.

Kristus yra tavo sveikata.

5 · vertimas iš anglų k.

Psalmės pažadai atleisti ir gydyti Augustinui nėra du atsitiktinai šalia esantys žodžiai. Net gavusi atleidimą siela tebepatiria aistrų, gundymų ir sužeisto įpročio poveikį. Jai reikia Gydytojo rankų. Didelė liga nėra didesnė už jį, tačiau gydymo negalima nuolat atstumti.

Toliau išpirkimas iš pražūties susiejamas su Kristaus sumokėta kaina — jo krauju. Todėl žmogaus trapumas nėra jo menkavertiškumo įrodymas. Atleidęs Dievas nepalieka žmogaus vieno taisytis: jo malonė kelia, stiprina ir veda į pilnatvę. Psalmės gailestingumas taip tampa ir jau gauta dovana, ir kantriu būsimos sveikatos pažadu.

ST → NT. Rengėjo sąsaja: psalmės atleidžiantis ir iš pražūties gelbstintis Viešpats → Kristaus krauju įvykdytas išpirkimas → jam priklausantis gyvenimas. Pats Augustinas šiuose skyriuose aiškiai jungia psalmę su Kristumi.

Šaltinis: Augustinas, Psalmės 102 (103) aiškinimas, pradžios posmai.

Jonas Auksaburnis: brolis priklauso Viešpačiui, kuris už jį mirė

Jis mumis rūpinasi labiau, negu mes patys savimi.

Prie Rom 14, 7–8 · vertimas iš anglų k.

Ne pinigus, bet savo paties Kraują.

Prie Rom 14, 9 · vertimas iš anglų k.

Aiškindamas Rom 14 Auksaburnis mato bendruomenę, kurioje dėl skirtingo elgesio prie stalo vieni ima niekinti kitus. Skubantis viską tuoj pat ištaisyti gali sužeisti tai, ką nori sutvirtinti. Paulius primena, kieno tarnas yra tas žmogus: jo Viešpats rūpinasi juo net labiau, negu jis pats savimi.

Kristaus viešpatavimą komentatorius aiškina per atiduotą kainą. Jis nepareikalavo savo žmonių kaip pigios nuosavybės — dėl jų priėmė tarno pavidalą ir mirė. Todėl negalima lengvai nurašyti brolio, kuriuo Kristus tiek rūpinasi. Gyvenimas ir mirtis Viešpačiui reiškia saugų priklausymą, kuris kito žmogaus atžvilgiu ugdo kantrybę.

ST → NT. Autoriaus sugretinimas: senosios teisės kalba apie šeimininko rūpestį jam priklausančiu tarnu (Iš 21) → Kristaus mirtimi įgytas ir nepalyginamai didesnis rūpestis žmogumi → krikščionio kantrybė silpnesniajam.

Šaltinis: Jonas Auksaburnis, Homilija apie Laišką romiečiams 25.

Šv. Monika: neišnešioti sakinių, kurie vėl įžiebtų ginčą

Ji neatskleisdavo vienam apie kitą nieko, išskyrus tai, kas galėtų padėti susitaikyti.

Augustinas apie Moniką, Išpažinimai IX, 9, 21 · vertimas iš anglų k.

Augustinas prisimena ypatingą motinos taikdarystės būdą. Kai susipykę žmonės jai išliedavo kartėlį apie vienas kitą, ji netapdavo įžeidžiamų žodžių pasiuntine. Į kitą pusę perduodavo tai, kas galėjo padėti susitaikyti. Svetimas pasitikėjimas jos rankose nevirstavo nauju ginklu.

Sūnui tai atrodytų nedidelis dalykas, jeigu jis nebūtų matęs priešingo elgesio: žmonės kartais ne tik pakartoja piktus žodžius, bet ir prideda niekada nepasakytų. Monikos pavyzdys parodo konkretų atleidimo darbą — sustabdyti pykčio perdavimą, nepridedant dar vienos grandies. Jos tylėjimas tarnavo santykiui, o geras žodis ieškojo kelio jį atkurti.

Šaltinis: Augustinas, Išpažinimai IX, 9, 21: Monika taikintoja.

Šv. Joana Pranciška Šantal: atleidimo mokytis reikėjo laiko ir palydėjimo

Švelnus mūsų Viešpaties artumas.

Pranciškus Salezas, dvasinės palydos laiškai Joanai; cituoja T. A. Donlanas, p. 104 · vertimas iš anglų k.

Joanos vyro žūtis medžioklėje paliko ne vien išorines pareigas šeimai. Jai buvo sunku atleisti žmogui, kurio veiksmas sukėlė netektį. Istorikas Thomas Donlanas, remdamasis Pranciškaus Salezo laiškais, aprašo dvasinį palydėjimą, kuriame atleidimas sau ir kitiems tapo svarbia brendimo dalimi.

Salezas vedė ją nuo dvasinės kovos, suprantamos kaip prievarta sau, į Kristaus švelnumą. Jis ragino ilsėtis Viešpaties artume ir konkrečiai atleisti vyrą pražudžiusiam žmogui. Šis pavyzdys padeda nesupainioti atleidimo su staigia nejautra: tikra netektis lieka tikra, tačiau žmogus gali mokytis nebeleisti jai diktuoti kiekvieno santykio ir maldos.

Šaltinis: Thomas A. Donlan, The Reform of Zeal, 2018, Šantal ir Salezo korespondencija.

Šv. Elzbieta Portugalė: šeimos nesantaikai neleisti tapti tautos karu

Elzbieta drąsiai išjojo ant asilo tarp priešiškų kariuomenių.

Dominic Monti OFM apie šv. Elzbietą Portugalę, 2026-06-29 · vertimas iš anglų k.

Karalienė Elzbieta atsidūrė tarp vyro Dionyzo ir sūnaus Alfonso konflikto. Ši nesantaika turėjo kariuomenes ir galėjo virsti kraujo praliejimu. Jos gyvenimo tradicijoje išliko ryškus 1323 m. Alvaladės vaizdas: karalienė ant asilo išjoja tarp priešingų pusių, siekdama jas sugrąžinti prie taikos.

Pranciškoniškosios tradicijos tyrinėtojas Dominic Monti šį epizodą pateikia kaip jos nuoseklios tarpininkavimo tarnystės dalį. Ji rūpinosi žmonėmis ir tada, kai pati negalėjo tiesiog panaikinti priešiškumo įsakymu. Rom 14 priminimas gyventi ne vien sau čia įgyja visuomeninį mastą: artumo kitam ieškoma dėl gyvybių, kurias prarytų tęsiamas šeimos kivirčas.

Šaltinis: Dominic Monti OFM, Saint Elizabeth of Portugal: The Great Peacemaker, CFIT, 2026-06-29.

Šv. Teresė Lizjietė: duona ir šypsena po sunkaus palydėjimo

Baigusi kuklią savo užduotį, dovanodavau jai švelniausią savo šypseną.

Story of a Soul, X · vertimas iš anglų k.

Novicei Teresei tekdavo palydėti ligotą seserį šv. Petro vardu į valgomąjį. Reikėjo ir labai tvirtai laikyti, ir pernelyg neskubėti; net stengdamasi ji sulaukdavo priekaištų. Sesuo galėjo vieną akimirką bijoti per didelio greičio, kitą — skųstis, kad palydovė eina pernelyg lėtai.

Teresė pastebėjo dar vieną neprašytą poreikį: ligonei sunku susipjaustyti duoną. Ji pasilikdavo padėti ir baigdama dovanodavo nuoširdžią šypseną. Būtent toks mažas, nereikalaujantis atsiprašymo gerumas pelnė sesers pasitikėjimą. Gailestingumas čia nėra graži teorija apie kantrybę — jis pasirodo ties ranka, diržu, duonos riekele ir žmogaus orumą išsaugančiu veidu.

Šaltinis: Teresė Lizjietė, Story of a Soul, vedama sesuo šv. Petro vardu.

Šv. Faustina: panašumas į Dievą atpažįstamas iš atleidimo

Labiausiai esame panašūs į Dievą, kai atleidžiame artimui. Dievas yra Meilė, Gerumas ir Gailestingumas.

Dienoraštis 1148 · vertimas iš anglų k.

1937 m. birželio 20 d. Faustina dienoraštyje užrašė trumpą išvadą: Dievą labiausiai primename atleisdami artimui. Po jos eina mintis apie Dievą kaip meilę, gerumą ir gailestingumą. Šventumą čia tikrina santykio kryptis, o ne vien patirta religinė paguoda.

Tai padeda išgirsti psalmę asmeniškai. Jeigu šlovinu atleidžiantį Viešpatį, mano širdis kviečiama priimti jo veikimo būdą. Faustinos sakinys nesiūlo paneigti žaizdos ar paskelbti blogį geru. Jis parodo, ką žmogus gali daryti su gauta malone — leisti jai pereiti į santykį su tuo, kuriam atleisti sunku.

Šaltinis: Faustina Kowalska, Dienoraštis 1148, 1937-06-20.

Šv. Juozapatas: net grėsmės akivaizdoje likti ganytoju

Viešpatie, suteik man malonę pralieti savo kraują už Bažnyčios vienybę.

Juozapato malda, cituojama Ecclesiam Dei 13 · vertimas iš anglų k.

1623 m. Vitebske į Juozapato namus atėjo priešininkai. Pijus XI enciklikoje apie jo gyvenimą pasakoja, kad vyskupas prašė nekenkti namiškiams ir pats pasitiko užpuolikus. Jo nužudymo negalima paversti vien skirtingų bažnytinių stovyklų kaltinimų įrankiu: pirmiausia matome žmogų, kuris stengiasi apsaugoti kitus.

Tame pačiame pasakojime pabrėžiama jo malda už žudikus iki paskutinio atodūsio. Vienybės troškimas taip patikrinamas pačiu sunkiausiu metu: ar priešininkas vis dar laikomas žmogumi, kuriam galima trokšti Dievo gailestingumo? Rom 14 žodžiai apie gyvenimą ir mirtį Viešpačiui čia susijungia su Evangelijos raginimu atleisti iš širdies.

Šaltinis: Pijus XI, Ecclesiam Dei, 1923-11-12, Juozapatas.

Šv. Jonas XXIII: žmogus visuomet didesnis už savo klaidą

Klystantis asmuo visuomet ir pirmiausia yra žmogus.

Pacem in terris 158 · vertimas iš anglų k.

Enciklikoje „Pacem in terris“ Jonas XXIII aptaria katalikų bendradarbiavimą ir su kitaip tikinčiais ar netikinčiais žmonėmis. Jis liepia aiškiai skirti klaidą ir klystantį asmenį. Net klaidinga pažiūra neatima žmogaus kilnumo ir teisės, kad su juo būtų elgiamasi pagal tą kilnumą.

Popiežius palieka vietos ateičiai: Dievas gali toliau veikti žmogaus viduje, o šiandien nepažįstantis tiesos vėliau gali ją priimti. Tai ne abejingumas tiesai, bet atsisakymas užrakinti kitą jo dabartiniame stovyje. Negailestingo tarno laikysena viską sutraukia į reikalavimą sumokėti; tokia pagarba primena, kad gyvas brolis vis dar gali augti ir keistis.

Šaltinis: Jonas XXIII, Pacem in terris 158, 1963-04-11.

Francis Baconas: keršto planas nuolat atveria tą pačią žaizdą

Esė apie kerštą Baconas jį sieja su neužgyjančia žaizda. Nuolat svarstydamas, kaip atsilygins, žmogus pats palaiko sužeidimą šviežią; jis vis grįžta prie to, kas galėtų pradėti gyti.

Siracido žmogus laiko pyktį apsikabinęs. Šis vaizdas padeda paklausti, ką savo viduje kasdien maitiname. Atleidimo kelias neatima teisės ieškoti teisingumo, tačiau atima iš keršto planavimo teisę valdyti visą širdį.

Šaltinis: Francis Bacon, Essays IV: Of Revenge, 1625.

Plutarchas: ugnis gęsta, kai jai nebeduodama kuro

Plutarchas lygina augantį pyktį su ugnimi, kurią žmogus pats maitina. Pradžioje pakanka mažo kibirkšties dydžio susierzinimo, bet jam leidžiama įsikurti visais vidiniais pasiteisinimais. Atimtas kuras sustabdo tai, ko jau įsiliepsnojusį būtų daug sunkiau suvaldyti.

Tai paprastas vaizdas kasdieniam Siracido pamokymui: nereikia nuolat kartoti žeidžiančio sakinio sau ar ieškoti naujų priežasčių nekęsti. Mažinti pykčio kurą galima dar prieš išoriškai griebiant brolį už gerklės.

Šaltinis: Plutarchas, Apie pykčio tramdymą.

Pranciškus Salezas: dvi skirtingai sureguliuotos svarstyklės

Salezas pastebi, kad savo gėrybes esame linkę sverti palankiausiomis, o artimo — nepalankiausiomis svarstyklėmis. Sau tikimės atlaidumo, kitam skubame pritaikyti visą griežtumą. Jo siūloma patikra — sukeisti save ir artimą vietomis.

Evangelijos tarnas patirtą pasigailėjimą prisimena tik tuomet, kai jo reikia jam pačiam. Svarstyklių vaizdas parodo šį neatitikimą be sudėtingos teorijos: ar mano teisingumas išlieka toks pat, kai kito vietoje atsiduriu aš?

Šaltinis: Pranciškus Salezas, Įvadas į pamaldų gyvenimą III, 36: sąžiningumas ir protingumas.

C. S. Lewisas: su savimi jau mokame tai, ko nenorime taikyti priešui

Lewisas siūlo artimo meilę palyginti su tuo, kaip mylime save. Juk ne kiekvieną savo poelgį laikome geru ir ne visada savimi žavimės. Vis dėlto norime sau gėrio ir nenustojame tikėtis pasikeisti. Tokia meilė nepriklauso nuo nuolatinio pasitenkinimo savimi.

Šis palyginimas išlaisvina nuo klaidingo reikalavimo prieš atleidžiant paskelbti skriaudėją maloniu ar nekaltu. Galima smerkti jo padarytą blogį ir kartu trokšti, kad jis iš jo išsilaisvintų. Kitaip su savimi elgiamės gailestingiau negu su broliu, kuriam taikome vien jo blogiausio poelgio vardą.

Šaltinis: C. S. Lewis, Mere Christianity III, 7: Forgiveness, 1952, PBS ištrauka.

Boetijus: prie teisėjo galima eiti kaip prie sielos gydytojo

„Filosofijos paguodoje“ kaltasis palyginamas su ligoniu, kuriam reikia gydymo. Kaltintojas turėtų jį atvesti pas teisėją vedamas ne įniršio, o atjautos — kaip pas gydytoją, kad būtų pašalinta ydos opa. Palyginimas kreipia dėmesį į žmogaus atitaisymą.

Evangelijos akivaizdoje verta paklausti, kokio rezultato ieškome: kad brolis iš tiesų pasveiktų ar kad pagaliau pakankamai skaudžiai kentėtų? Teisinga atsakomybė gali tarnauti gydymui. Gailestingumas neleidžia žmogaus ateities sutraukti vien į bausmės troškimą.

Šaltinis: Boetijus, Filosofijos paguoda IV, proza 4.

Blaise’as Pascalis: narys, kuris sulaiko maistą vien sau

Pascalis įsivaizduoja mąstančius kūno narius. Jeigu vienas jų, gavęs protą, visą maistą pasiliktų sau ir neleistų jam pasiekti kitų, jis pakenktų ir visumai, ir sau pačiam. Nario laimė glūdi gyvoje priklausomybėje, kurią jis turi pripažinti laisvai.

Rom 14 sakoma, kad nė vienas negyvena vien sau. Gautas gyvenimas nėra uždaras atskiras aruodas; panašiai ir gailestingumas negali užsibaigti ties manimi. Negailestingas tarnas priima tai, kas jį išgelbsti, bet sustabdo dovanos judėjimą ties kitu žmogumi.

Šaltinis: Blaise Pascal, Pensées 482–483.

Epiktetas: draugiškumą parodo ir atsiradęs mėsos gabalas

Epiktetas siūlo pasižiūrėti į meiliai besižaidžiančius šuniukus ir prisiminti, kaip jų tariamą draugystę gali pakeisti maistas. Panašiai ir žmonių artumas kartais laikosi tik tol, kol tarp jų neatsiranda dalytinas turtas ar garbė. Palyginimas tikrina, kas iš tikrųjų laikoma didžiausiu gėriu.

Evangelijoje pasigailėjimo kupinas susitikimas netrukdo tarnui vos už durų griebti kitą dėl skolos. Gražios ankstesnės minutės dar neįrodo giliai pasikeitusio santykio. Jį patikrina tai, kaip elgiuosi, kai atsiranda konkretus reikalavimas, interesas ir galimybė iš kito ką nors išsireikalauti.

Šaltinis: Epiktetas, Pokalbiai II, 22: Apie draugystę.

Charles’is Dickensas: durys, prie kurių Skrudžas nedrįso pasibelsti

Kalėdų rytą pasikeitęs Skrudžas ateina pas sūnėną Fredą. Anksčiau jo kvietimą vakarieniauti jis buvo atmetęs su įprastu šaltumu. Dabar žmogus, mokėjęs nesivaržydamas reikalauti iš kitų, pats turi paprašyti, kad būtų įleistas. Už durų šeimininkai dar tik rūpinasi, ar šventinis stalas tinkamai paruoštas.

Skrudžas atsargiai praveria duris ir pasirodo tarpduryje. Fredo žmona krūpteli iš nuostabos. O sūnėnas nesurengia dėdei ankstesnių žodžių apklausos — taip stipriai spaudžia ranką, kad pasakotojas net juokauja, ar jos nenutrauks. Po penkių minučių Skrudžas jaučiasi savas. Santykį atgaivina ne laimėtas ginčas, o vieta prie bendro stalo.

Ryšys su skaitiniais. Gauta galimybė pradėti iš naujo tampa tikra tada, kai kas nors kitam iš tiesų atveria duris.

Šaltinis: Charles Dickens, A Christmas Carol, 1843, Stave Five.

Antonas Čechovas: du sužeisti žmonės vienas kitą pavertė priešais

Gydytojas Kirilovas ką tik neteko šešiamečio sūnaus. Tą patį vakarą į duris pasibeldžia Aboginas: jo žmona, regis, sunkiai serga, būtina pagalba. Gydytojas nenori palikti gedinčios žmonos, tačiau galiausiai išvažiuoja. Atvykus paaiškėja, kad ligos priepuolis buvo apgaulė — Abogino žmona pasinaudojo jo išvykimu ir pabėgo su kitu vyru.

Dabar abu yra sužeisti, bet nė vienas nebeišgirsta kito. Aboginas kalba apie išdavystę, gydytojas jaučiasi pažemintas ir beprasmiškai atitrauktas nuo savo mirusio vaiko. Jie apsikeičia žiauriais įžeidimais; pasiūlyti pinigai tik padidina pyktį. Grįždamas Kirilovas galvoja jau ne apie savo šeimą, o nekenčia Abogino ir visų į jį panašių. Pasakojimo pabaigoje skausmas virsta ilgam sustingusiu neteisingu nuosprendžiu.

Ryšys su skaitiniais. Siracidas klausia apie trapų žmogų, kuris savo širdyje saugo pyktį. Čechovas parodo, kaip svetimo skausmo negirdėjimas gali tą pyktį įtvirtinti.

Šaltinis: Antonas Čechovas, Enemies, 1887, vertė Constance Garnett.

Guy de Maupassant’as: virvelės gabalėlis tapo nuosprendžiu žmogui

Godervilio turguje Hoškornas pakelia nuo žemės virvelės gabalėlį. Pamatęs seną priešą Malandeną, susigėsta dėl savo smulkaus taupumo, paslepia radinį ir apsimeta dar ko nors ieškąs. Tą dieną paskelbiama apie pamestą piniginę. Malandeno parodymas nukreipia įtarimą į Hoškorną, o jo paaiškinimas apie virvelę niekam neatrodo įtikinamas.

Kitą dieną piniginė grąžinama: ją surado kitas žmogus. Hoškornas tikisi, kad dabar bus išteisintas ir kaimynų akyse. Tačiau jie nusprendžia, jog piniginę grąžino jo bendrininkas. Kuo daugiau jis aiškina, tuo labiau jo žodžiai laikomi suktybe. Žmogus silpsta ir miršta tebekartodamas savo nekaltumo įrodymą — tą menką virvelę. Priešiškumas nebeleidžia net naujam faktui pakeisti nuomonės.

Ryšys su skaitiniais. Atleidimo priešingybė gali būti ir troškimas niekada nepakeisti kaltinimo. Tikras gailestingumas palieka vietos tiesai apie žmogų.

Šaltinis: Guy de Maupassant, The Piece of String, 1883.

Saki: saldainiai nepadėjo, teko iš tiesų prisipažinti

Oktavianas nužudo kaimynų katę, laikytą viščiukų vagile, ir tikisi, kad vaikai nesužinos. Tačiau trys vaikai viską matė. Jo atsiųsta šokolado dėžė netrukus išbarstoma pievoje. Dar paaiškėja, kad viščiukai tebėra grobiami: kaltos galėjo būti žiurkės, o katė jas medžiojo. Patogus savęs pateisinimas griūva.

Vaikų kerštas tampa pavojingas: jie nusiveda jo mažąją dukrą prie kiaulidės, o ši įkrinta į klampų purvą. Pagalbos sulaukiama tik Oktavianui sutikus prie katės kapo atlikti jų pareikalautą atgailą. Tą vakarą jis pusvalandį stovi su žvake ir kartoja pripažinimą apie savo žiaurumą. Kitą rytą randa trumpą raštelį — ankstesnė etiketė atšaukta. Saki satyroje ir kaltės slėpimas, ir vaikų negailestingumas lieka skaudžiai matomi.

Ryšys su skaitiniais. Dovanėlė negali pakeisti atsakomybės, tačiau atsakomybės reikalavimas neturi virsti leidimu skaudinti nekaltą žmogų.

Šaltinis: Saki, The Penance, The Toys of Peace, 1919.

Selma Lagerlöf: sutrypti paukščiai ir vaikas, kurį vis tiek paima ant rankų

Lagerlöf literatūrinėje legendoje penkiametis Jėzus dalijasi moliu su Judu. Abu lipdo paukščius, tačiau Judas pavydi gražesnių Jėzaus dirbinių. Kai šis nudažo juos saulės spinduliais, pavydas dar sustiprėja. Judas sutrypia pirmiausia savuosius, paskui ima trypdyti Jėzaus paukščius. Keturi jau suploti į molio gabalėlius.

Jėzus šūkteli likusiems skristi — ir trys paukščiai pakyla iki stogo atbrailos. Tą pamatęs Judas pradeda verkti ir puola jam po kojomis, prašydamas sutrypti jį patį. Tačiau Marija jį pakelia, pasisodina ant kelių ir glosto. Ji perspėja vaiką dėl pražūtingo varžymosi, bet jo neatstumia. Kūrinio pabaigoje sunaikinimo grandinė nutrūksta ties žmogumi, kurį galima vėl apkabinti.

Ryšys su skaitiniais. Šis literatūrinis vaizdas iliustruoja gailestingumą, kuris įvardija destrukciją, tačiau nepalieka vaiko vien jo padaryto blogio vardu.

Šaltinis: Selma Lagerlöf, Christ Legends, In Nazareth.

Robertas Louisas Stevensonas: protingų replikų užteko, atjautos — ne

Vyras sutinka verkiantį berniuką ir paklausia priežasties. Šis sako verkiantis dėl savo nuodėmių. Suaugusiojo atsakymas kandus: regis, berniukas neturįs daugiau ką veikti. Pokalbis tuo ir baigiasi — jokio bandymo suprasti, kas iš tikrųjų slegia vaiką.

Kitą dieną jie vėl susitinka. Berniukas tebėra apsiverkęs, tik dabar paaiškina neturįs ko valgyti. Vyras ir vėl turi parengtą repliką: jis esą numanęs, kuo visa tai baigsis. Stevensono miniatiūra sustoja palikusi šį šaltą atsakymą. Vieno žmogaus skausmas lieka nepaliestas, o kitas abiem dienomis gali jaustis išmintingas.

Ryšys su skaitiniais. Siracidas klausia apie žmogų, kuris tikisi išgydymo sau, bet neparodo gailestingumo į save panašiam. Čia tokį trūkumą atskleidžia du trumpi pokalbiai.

Šaltinis: Robert Louis Stevenson, Fables, VI The Penitent, 1896.

Ezopas: erelis neberado tokio aukščio, kurio nepasiektų kerštas

Erelis vejasi kiškį, o šis pagalbos prašo mažo vabalo. Vabalas užstoja bėglį, bet erelis menką gynėją paniekina ir kiškį suėda. Nuo tada vabalas vis suranda erelio lizdą ir išridena jo kiaušinius. Didysis paukštis neberanda saugios vietos savo palikuonims.

Pagaliau erelis prašo dievų valdovo Jupiterio apsaugos ir padeda kiaušinius jam ant kelių. Vabalas ir ten nuskrenda — atneša purvo gumulėlį. Jupiteris atsistoja jo nusipurtyti ir užmiršęs numeta kiaušinius. Pasakėčia užbaigiama paaiškinimu, kad ereliai kiaušinių nebededa tuo metu, kai pasirodo vabalai. Galingojo panieka sukėlė keršto ratą, kurio nebesustabdo net užimta aukšta vieta.

Ryšys su skaitiniais. Ezopo pasakėčia rodo keršto ištvermę. Jėzaus kvietimas atleisti siūlo kitą išeitį negu mėginti savo lizdą perkelti dar aukščiau.

Šaltinis: Ezopas, The Eagle and the Beetle, V. S. Vernon Jones, 1912.

IV a. prieš Kristų Atėnai: sūnui nepalikti keršto testamento

Plutarcho pasakojime apie Fokiono paskutines valandas yra dvi įsimenančios detalės. Pasmerktajam draugas užduoda klausimą, ką perduoti jo sūnui Fokui. Fokionas prašo, kad šis nelaikytų pykčio atėniečiams. Jo palikimas netampa įpareigojimu vaikui tęsti tėvo nesantaiką su miestu.

Toliau biografas pasakoja, kad nuodų nebeužteko, o budelis atsisakė paruošti naują porciją negavęs dvylikos drachmų. Fokionui teko paprašyti draugo sumokėti net už jo paties mirtį. Ši karti aplinkybė tik sustiprina pirmojo atsakymo svorį: patirdamas pažeminimą žmogus vis tiek atsisako perduoti nuoskaudą kitai kartai.

Ryšys su skaitiniais. Siracidas ragina prisiminti gyvenimo pabaigą. Čia ji tampa akimirka apsispręsti, ką paliksiu kito širdžiai.

Šaltinis: Plutarchas, Fokiono gyvenimas 36, vertė B. Perrin.

1947 m. Miunchenas: ištiesta ranka sustabdė sklandžiai sakytą pamokymą

Corrie ten Boom savo 1972 m. paskelbtame atsiminime grįžta į pokario Miuncheno bažnyčią. Po jos kalbos apie atleidimą prieina vyras pilku paltu, rankose laikantis rudą skrybėlę. Ji atpažįsta buvusį Ravensbriuko sargybinį. Vyras jos neatpažįsta, bet prisipažįsta tarnavęs stovykloje ir prašo atleidimo.

Pačiai kalbėtojai ištiesti ranką pasirodo daug sunkiau negu ką tik paaiškinti atleidimo būtinybę. Ji prisimena ten mirusią seserį Betsie, meldžia Jėzaus pagalbos ir vis dėlto priima ranką. Savo patirtį aprašo kaip širdį pasiekusią šilumą. Tačiau atsiminime neskelbia, kad nuo tada viskas tapo lengva: vienas išgyventas atleidimas nepanaikino poreikio vėl jo mokytis.

Ryšys su skaitiniais. Evangelijos klausimas pasiekia ir patį apie ją kalbantį žmogų: ar dovaną leisiu pritaikyti ten, kur man pačiam sunkiausia?

Šaltinis: Corrie ten Boom, Forgiveness, Guideposts, 1972 m. lapkritis.

1953 m. Londonas: skolos sprendimas turėjo palikti vietos ateičiai

1953 m. vasario 27 d. Londone pasirašytas susitarimas dėl Vokietijos išorės skolų. Po daugiau kaip dvejų metų derybų kreditoriai ir skolininkai ieškojo kelio iš ilgai trukusio neatsiskaitymo. JK parlamente tą pačią dieną paskelbta konkreti sąlyga: britų pokario pagalbos skola bus padengiama per dvidešimt metų, be palūkanų.

Balandžio 10 d. Eisenhoweris, teikdamas dokumentus Senatui, aiškino: privačių skolų terminai pratęsti, mažinamos palūkanos bei jų įsiskolinimas, nors pagrindinė suma nekeičiama. Mokėjimai turėjo atitikti šalies pajėgumą, o sunkumams numatytos konsultacijos. Tikslas buvo ir atkurti atsakingą dalyvavimą tautų bendruomenėje. Tai konkretus susitarimas, kuris reikalavimą susiejo su galimybe vėl gyventi ir bendradarbiauti.

Ryšys su skaitiniais. Skolų derybos padeda klausti, ar mano reikalavimas palieka kitam realų kelią atsigauti ir vėl prisiimti atsakomybę.

Šaltinis: Dwight D. Eisenhower, kreipimasis į Senatą dėl Vokietijos skolų susitarimų, 1953-04-10; JK parlamentas, Hansard, German External Debts (Agreement), 1953-02-27.

1984 m. Verdunas: susikibusios rankos prie karių kapų

Mes susitaikėme. Mes sutarėme. Mes tapome draugais.

Bendra Helmuto Kohlio ir François Mitterrand’o deklaracija, 1984-09-22 · vertimas iš vokiečių k.

1984 m. rugsėjo 22 d. François Mitterrand’as ir Helmutas Kohlis Verduno apylinkėse pagerbė abiejų šalių karo žuvusiuosius. Prie Douaumont kaulų saugyklos stovėjo katafalkas su Prancūzijos ir Vokietijos vėliavomis, greta rikiavosi abiejų kariuomenių atstovai. Lijo, per kapus pūtė šaltas vėjas. Skambant valstybių himnams Mitterrand’as ištiesė ranką Kohliui; kelias minutes jie stovėjo susikibę.

Tą dieną paskelbtoje bendroje deklaracijoje vadovai pripažino, kad karas paliko tautoms griuvėsius, kančią ir gedulą. Prie buvusių priešų kapų jie įsipareigojo taikai ir draugiškam bendradarbiavimui. Rankų paspaudimas davė šiems žodžiams matomą pavidalą: praeities atmintyje atsirado vietos ryšiui su kitu, o bendra ateitis buvo įvardyta kaip darbas brolybės dvasia.

Ryšys su skaitiniais. Atleidimas gali tapti bendru keliu, kuriame skausminga atmintis palieka vietos naujam santykiui.

Šaltinis: Helmuto Kohlio fondas, 1984-09-22 Verduno rankų paspaudimas: nuotrauka, įvykis ir šaltinių citatos; Vokietijos federalinė vyriausybė, 1984-09-22 bendra Helmuto Kohlio ir François Mitterrand’o deklaracija, Bulletin Nr. 108, p. 953.

1987 m. Eniskilenas: tėvas pasirinko neperduoti neapykantos

Per sprogimą Eniskilene Gordonas Wilsonas ir jo dvidešimtmetė duktė Marie atsidūrė po griuvėsiais. BBC interviu tėvas pasakojo jautęs dukters ranką ir vis klausęs, ar jai viskas gerai. Galiausiai ji ištarė, kad labai jį myli. Marie vėliau mirė nuo sužalojimų.

Kalbėdamas po netekties Wilsonas neslėpė, kaip jos trūks, ir neapsimetė žinantis visus atsakymus. Tačiau pasakė nenorįs laikyti pykčio: pikti žodžiai jos nebesugrąžins. Jis ketino melstis už sprogimo kaltininkus ir prašyti jiems Dievo atleidimo. Toks pasirinkimas nepanaikino nusikaltimo; jis atsisakė dukters mirtį paversti naujo keršto priežastimi.

Ryšys su skaitiniais. Rom 14 viltis apie gyvenimą ir mirtį Viešpačiui čia lydi gyvą tėvo skausmą, neleidžiant jam virsti neapykantos palikimu.

Šaltinis: Gordon Wilson, interviu BBC apie dukters netektį, 1987, transkripcija Alpha History.

2008 m. Australija: valstybės atsiprašyme nuskambėjo ir vienos šeimos istorija

2008 m. vasario 13 d. Kevinas Ruddas Australijos parlamente atsiprašė nuo šeimų atskirtų čiabuvių vaikų. Kalboje jis pasakojo Nannos Nungalos Fejo istoriją. Maža mergaitė buvo paimta iš savo bendruomenės; šeimos bandymas slėpti vaikus upelio kranto duobėse jų neapsaugojo. Ji daugiau nebematė motinos.

Prieš sakydamas kalbą Ruddas buvo ją aplankęs. Atsisveikinant moteris paprašė jo nebūti pernelyg griežto tam čiabuviui gyvulių prižiūrėtojui, kuris kadaise padėjo vaikus surasti. Po daugelio metų šis žmogus buvo atėjęs jos atsiprašyti, ir ji jam atleido. Viešas atsakomybės pripažinimas ir asmeninis pasigailėjimas čia nesunaikino vienas kito: abu reikalavo pamatyti sužeistą žmogų.

Ryšys su skaitiniais. Atleidimas neuždraudžia įvardyti padaryto blogio. Tiesus pripažinimas gali atverti duris tam, ko vien nutylėjimas nesukuria.

Šaltinis: Australijos ambasada Prancūzijoje, Kevin Rudd, National Apology Full Speech, 2008-02-13.

2026 m. Gisuru: prašymas atleisti pagaliau turėjo vardą ir veidą

2026 m. rugsėjo 6 d. Gisuru parapijoje, Burundyje, „Teisingumo ir taikos“ diena prasidėjo taikos eisena ir Susitaikymo kryžiaus pastatymu. Per liturgiją Jean Ribakare viešai prisipažino nužudęs žmogų per 1993 m. smurtą ir paprašė jo šeimos atleidimo. Aukos sūnus Jean Bosco Ntibazonkiza ir duktė viešai jam atleido.

Kitas liudijimas buvo apie Léocadie Ntakarutimana ir jos vaikus, nuo užpuolikų išgelbėtus Marc Ntakimusuzuma. Renginio dalyviai klaupėsi vyskupo palaiminimui. Burundžio Tiesos ir susitaikymo komisijos pranešime susitaikymas taip pasirodo per konkrečius veiksmus: įvardytą kaltę, išklausymą, prašymą ir laisvai duotą atsaką. Šalia praeities skausmo atsirado ir viešai paliudytas sprendimas kartu ieškoti kitokios ateities.

Ryšys su skaitiniais. Karaliaus klausimas apie pasigailėjimą pasiekia bendruomenę: gauta galimybė grįžti į gyvenimą negali baigtis ties vienu gavėju.

Šaltinis: Burundžio Tiesos ir susitaikymo komisija, Gisuru 2026-09-06, publikacija 2026-09-08.

1. Leonas XIV: atleidimas priklauso gyvenimo pamatui

Dovana ir atleidimas yra mūsų egzistencijos pamatas. […] Atleidimas būtinas; be jo negalime gyventi taikoje.

Leonas XIV, Viešpaties Angelas, 2026-09-13, pastraipa apie dovaną ir gyvenimą drauge · vertimas iš anglų k.

Gauta malonė keičia bendro gyvenimo taisyklę: pats gavėjas kviečiamas tapti atlaidus.

Šaltinis: Leonas XIV, Viešpaties Angelas, 2026-09-13.

2. Pranciškus: atleidimo reikia ir sugrįžus nuoskaudai

Atleidimas nėra vienos akimirkos veiksmas, jis yra nuolatinis.

Pranciškus, Viešpaties Angelas, 2020-09-13, pastraipa apie vėl sugrįžtantį kartėlį · vertimas iš anglų k.

Grįžtanti nuoskauda gali vėl kviesti apsispręsti. Evangelijos septynetas išlaisvina nuo galutinės atleidimų kvotos.

Šaltinis: Pranciškus, Viešpaties Angelas, 2020-09-13.

3. Benediktas XVI: gyvybę mylintis Dievas nepalieka žmogaus

Gyvybę mylintis Dievas nėra svetimas ar tolimas žmonių reikalams, bet Draugas, kuris niekada mūsų nepalieka.

Benediktas XVI, Susitikimas su šeimomis ir kunigais, Ankona, 2011-09-11, baigiamieji raginimai · vertimas iš anglų k.

Rom 14 priklausymas Viešpačiui apima tikras gyvenimo aplinkybes. Jo rūpestis palydi ir tada, kai sunku atleisti.

Šaltinis: Benediktas XVI, susitikimas su šeimomis ir kunigais Ankonoje, 2011-09-11.

4. Alexander Pope: kritikuodamas neprarasti žmogaus

Gerumas ir sveikas protas turi visada eiti drauge. Klysti žmogiška, atleisti — dieviška.

Alexander Pope, An Essay on Criticism, 1711, 524–525 eilutės · vertimas iš anglų k.

Poemoje apie kritiką ši mintis primena santykio matą: įvertinti klaidą ir išlaikyti gerumą klystančiajam.

Šaltinis: Alexander Pope, An Essay on Criticism, 1711, 525 eilutė.

5. Mahatma Gandhi: atleidimui reikia stiprybės

Silpnasis niekada neatleidžia. Atleidimas yra stipriojo savybė.

Mahatma Gandhi, Epigrams from Gandhiji, Forgiveness, MM-421 · vertimas iš anglų k.

Mintis akcentuoja drąsą atsisakyti keršto. Jėzaus palyginime tarnui kaip tik pritrūksta jėgos parodyti gailestingumą.

Šaltinis: Mahatma Gandhi, Epigrams, Forgiveness, MM-421.

6. Martinas Lutheris Kingas: meilė stato, neapykanta griauna

Meilėje yra kažkas, kas stato ir kuria. Neapykantoje yra kažkas, kas griauna ir naikina.

Martin Luther King Jr., Loving Your Enemies, Dexter Avenue bažnyčios pamokslas, Stanfordo transkripcija, tikėtina 1957-11-17; pastraipa apie meilės atkuriamąją galią · vertimas iš anglų k.

Atleidimas gali nutraukti skriaudos perdavimą kitam. Jo vaisius matuojamas tuo, kas santykyje vėl gali augti.

Šaltinis: Martin Luther King Jr., Loving Your Enemies, 1957-11-17.

7. Desmondas Tutu: sukurti vieni kitiems

Dievas mus sukūrė, kad sudarytume žmonių šeimą ir gyventume drauge, nes esame sukurti vieni kitiems.

Desmond Tutu, Nobelio paskaita, 1984-12-11, pastraipa po kvietimo liautis švaisčius išteklius ginklams · vertimas iš anglų k.

Paulius sako, kad nė vienas negyvename sau. Atleidimas tarnauja bendrystei, nuo kurios priklauso ir mūsų pačių gyvenimas.

Šaltinis: Desmond Tutu, Nobel Lecture, 1984-12-11.

8. Ciceronas: kilnumą parodo pasirengimas susitaikyti

Nieko nėra pagirtinesnio, nieko kilniam ir iškiliam žmogui vertesnio už pasirengimą susitaikyti ir gailestingumą.

Ciceronas, De officiis I, 88 · vertimas iš lotynų k.

Senovės autorius priešinasi įniršio laikymui drąsos ženklu. Evangelija kilnumą susieja su gebėjimu perduoti gautą pasigailėjimą.

Šaltinis: Ciceronas, De officiis I, 88, lotyniškas originalas.

9. Seneka: skriaudą gydyti, o ne pratęsti

Kaip daug geriau skriaudą gydyti, negu už ją keršyti! […] Visi pyktį laikome ilgiau, negu jaučiame savo žaizdą.

Seneka, De ira III, 27, 1; vertė Aubrey Stewart, 1889 · vertimas iš anglų k.

Siracido klausimas apie pyktį ir prašomą išgydymą iškelia tą pačią vidinę įtampą: ar renkuosi tai, kas gydo?

Šaltinis: Seneka, Apie pyktį III, 27, 1.

10. Tomas Kempietis: prašyti malonės tam, ko savo jėgomis nepajėgiu

Padaryk man įmanoma, Viešpatie, savo malone tai, kas iš prigimties man atrodo neįmanoma.

Tomas Kempietis, Kristaus sekimas III, 19, 5, malda skyriaus apie kantrybę pabaigoje · vertimas iš anglų k.

Atleidimo užduotis gali atskleisti tikrą silpnumą. Maldos prašymas remiasi Dievo dovana, o ne vien pažadu daugiau pasistengti.

Šaltinis: Tomas Kempietis, Kristaus sekimas III, 19, 5.

Žmona buvo ne isteriška. Ji buvo istoriška

Vadovas paklausia darbuotojo:

— Žmona labai pyko, kai vakar taip vėlai grįžote?

— O taip. Buvo tiesiog istoriška.

— Gal norėjote pasakyti — isteriška?

— Ne, istoriška. Priminė net tai, kas atsitiko prieš keturiasdešimt metų.

Ryšys su skaitiniais. Siracidas ragina prisiminti Sandorą. Atmintis gali tarnauti susitaikymui, užuot kiekvieną ginčą pavertusi seno archyvo atidarymu.

Šaltinis: Plumb Historical, Cybersalt, 2016-04-12, anoniminis juokelis.

Dviračiui jis pritaikė labai savotišką teologiją

Kai buvau mažas, vis melsdavau dviračio.

Paskui supratau: Dievas juk taip neveikia.

Tai dviratį pavogiau. O tada jau meldžiau atleidimo.

Ryšys su skaitiniais. Čia juokinga iškreipta žmogaus logika. Evangelijos atleidimas keičia gyvenimą; jo nepaversi patogiu planu toliau skaudinti kitus.

Šaltinis: Marcin Kuczok, The Place and Role of God’s Name in the Semantic Script of God Jokes, 2022, pavyzdys 1.

Nasredinas pagaliau užmigo. Tik kažkas kitas jau nebe

Nasredinas vartosi lovoje ir niekaip neužmiega.

— Kas tau? — klausia žmona.

— Rytoj kaimynui turiu grąžinti skolą. O pinigų neturiu.

Žmona prieina prie lango ir pašaukia kaimyną:

— Nasredinas rytoj skolos neatiduos!

Tada atsisuka į vyrą:

— Dabar gali miegoti. Tegul jau kaimynas nemiega.

Ryšys su skaitiniais. Evangelijos tarnas savo palengvėjimą bematant pakeičia našta kitam. Tikras pasigailėjimas turi pasiekti ir žmogų už mūsų lango.

Šaltinis: Armenian Mirror-Spectator, 2012-01-07: Nasreddin Hoja pasakojimas apie skolą.

Taisyklės jie laikosi labai ištikimai

— Kaip jums pavyko laimingai santuokoje išgyventi penkiasdešimt dvejus metus?

— Mes niekada neinam miegoti susipykę.

— Puiki mintis! Reikės ir mums pabandyti.

— Taip. Mūsų ilgiausias nemiegojimo rekordas — penkios paros.

Ryšys su skaitiniais. Susitaikymo taisyklė laukia tikro veiksmo. Vien gudriai išlaikyti jos išorinę formą dar nereiškia atleisti iš širdies.

Šaltinis: Starts at 60, Daily Joke: The funniest marriage advice you’ll hear today.

Knygų skolinti jis tikrai nerekomenduoja

— Knygų niekam neskolinkite. Niekas jų negrąžina.

— Mano bibliotekoje irgi visos knygos — tos, kurias kiti yra man paskolinę.

Ryšys su skaitiniais. Lengva griežtai vertinti negrąžinančius kitus ir visai kitaip pasverti savo skolą. Evangelija kviečia prisiminti ir savąją.

Šaltinis: Roger Rosenblatt, Would You Mind If I Borrowed This Book?, TIME, 1982-04-05, Anatole France priskiriamas epigrafas.

Kaimynė, aišku, nesupranta. O jo šuo suprato puikiai

Šįryt mačiau, kaip kaimynė kalbasi su savo kate. Akivaizdu — mano, kad katė ją supranta.

Grįžau namo, papasakojau savo šuniui. Abu gerokai pasijuokėme.

Ryšys su skaitiniais. Sau nepastebimai leidžiame tai, ką kitam iškart paverčiame kaltinimu. Gailestingumas pradeda nuo sąžiningo žvilgsnio ir į save.

Šaltinis: Assumption Catholic Secondary School, Crusader Chaplain Chatter, 2023-06-12–16, Dad Joke of the Week.

Atleidimo dieną jis jau tikėjosi geresnės pradžios

Per Atleidimo dieną sinagogoje susitinka du seni priešai.

Vienas, norėdamas žengti susitaikymo žingsnį, sako:

— Linkiu tau to, ko tu linki man.

Antrasis tuoj atsako:

— Ir tu jau vėl pradedi?!

Ryšys su skaitiniais. Tikras susitaikymas paliečia ir tai, ką kitam linkiu mintyse. Mandagi formulė pati savaime dar nepakeičia širdies.

Šaltinis: Jacques Derrida, Acts of Religion, Hostipitality, p. 381: Theodoro Reiko cituojamas atleidimo dienos juokelis.