Šventajame Rašte nuodėmė ir atleidimas yra nuolatinės temos: Dievas atleidžia savo tautai, žmonės atleidžia vienas kitam. Tačiau pagal žmonių visuomenėje įprastą tvarką už kiekvieną nusikaltimą numatoma bausmė. Jei už kiekvieną nusikaltimą būtų automatiškai atleidžiama, visuomenėje ir valstybėje netrukus įsivyrautų anarchija.…

Visur būtina atsakomybė – kaip žemėje, taip ir danguje. Dangaus karalystėje atsimokama panašiai kaip palyginime, kur karalius atsiskaito su savo tarnais. Kristus šiuo pasakojimu apie atsilyginimą nori parodyti begalinį Dievo gerumą ir tarnų gailestingumą. Mūsų skolos Dievui visada didesnės, negu…

Jėzus dosniu gailestingumo požiūriu viršija bet kokias Senojo Testamento judaizmo nuostatas. Septyni – nuo seno galiojęs pakankamas atleidimo kartų skaičius. Tarsi limitas, kurį išnaudojęs, gali širdį užverti troškimui atleisti. Jėzus, minėdamas septyniasdešimt septynis atleidimo kartus, primena būtinybę nuolat, visada, be…

Kaltės ir atleidimo problema yra egzistencinė problema kiekvienam žmogui, ypač bet kokiai žmonių bendrijai. Žmonių kaltė, deja, auga diena iš dienos. Nesumažinus jos per atleidimą, ji ima slėgti žmogaus laimę, netgi gyvenimą. Tas, kuris atleidžia, yra ne kvailas, bet išmintingas…

Kai apaštalams buvo suteikta galia surišti ir atrišti, t. y. atleisti nuodėmes, Petrui parūpo, kaip plačiai jis gali šią galią naudoti. Todėl jis klausia: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?” Rašto…

Rabinų mokyklose atleidimo riba buvo keturi kartai: tris kartus atleidžiama ne giminaičiams ir keturis – saviesiems. Septyni yra pilnatvės sinonimas. Žydų mąstyme septyni kartai yra labai daug. Jėzaus atsakymas kviečia atleisti be ribų ir pateikia palyginimą apie šeimininką ir jo…