9 eilinis sekmadienis (C)

Visi pašaukti į Dievo karalystę · KBK 543–546

KBK 543–546: visi pašaukti įžengti į Dievo Karalystę;

Bažnyčia – išganymo sakramentas · KBK 774–776

KBK 774–776: Bažnyčia kaip visuotinis išganymo sakramentas;

Saliamono malda už tautas · KBK 2580

KBK 2580: Saliamono malda pašventinant Šventyklą;

Jėzus ir Jeruzalės šventykla · KBK 583–586

KBK 583–586: Jėzus ir Šventykla.

1 Kar 8, 41–42 · Kodėl svetimšalis išsiruošia į kelią

Hannāḵərî – „svetimšalis“. Saliamono maldoje tai žmogus, kuris nepriklauso Izraelio tautai ir atkeliauja iš tolimo krašto. Pasakojimas įdėtas į ilgesnį šventyklos pašventinimo aprašymą. Sandoros skrynia jau atnešta į šventyklą, o susirinkusio Izraelio akivaizdoje karalius ima melstis už žmogų, kurio bendruomenė dar nepažįsta.

Šimḵā reiškia „tavo vardas“. Apie jį svetimšalis išgirsta dar būdamas toli. Žinią apie vardą lydi galingos plaštakos ir ištiestos rankos vaizdai. Žmogų į kelionę išjudina pasakojimai apie Viešpaties darbus. Prie maldos jis ateina todėl, kad jam parūpo pats tų darbų Dievas.

Šaltinis: 1 Kar 8, hebrajiškas tekstas su tarpueiliu vertimu; 1 Kar 8, šventyklos pašventinimo apeigos, USCCB.

1 Kar 8, 43 · Žmogus meldžiasi prie šventyklos, Dievas išklauso danguje

Tišmaʿ reiškia „išklausyk“. Tai tas pats prašymas, kurį karalius kitose maldos vietose taria už savo tautą. Čia jis nori, kad Dievas išklausytų ir už savo šalies ribų išėjusį maldininką. Žodžiai məḵôn šiḇtəḵā nurodo Viešpaties buveinę. Saliamonas ją sieja su dangumi, nors pats meldžiasi prie žmonių pastatytų Namų.

Karalius prašo, kad atsakas į vieno žmogaus maldą taptų žinomas visoms tautoms. Tuomet jos galėtų garbinti Viešpatį, kaip jį garbina Izraelis. Šventykla paženklinta Dievo vardu, o atsakymas į iš toli atėjusio žmogaus prašymą parodo, kiek plačiai tas vardas gali būti pažintas.

Šaltinis: 1 Kar 8, hebrajiškas tekstas su tarpueiliu vertimu; 1 Kar 8, šventyklos pašventinimo apeigos, USCCB.

Ps 116 (117), 1 · Kas kviečiamas giedoti

Halləlû yra daugiskaitos raginimas „šlovinkite“. Antrojoje eilutės dalyje šabbəḥûhû tą raginimą pakartoja kitu žodžiu. Psalmė vos pradėta, o joje jau dukart nuskamba kvietimas, kuriuo kreipiamasi ir į giesmės autoriui svetimus žmones.

Gôyim čia yra tautos. Eilutė nepateikia jų sąrašo. Abiejose jos pusėse esantis „visos“ palieka erdvės bet kurios tautos atsakui. IX sekmadienio liturginis atliepas šalia giesmės deda Jėzaus siuntimą skelbti Evangeliją. Taip girdisi ir šlovinti kviečiamos tautos, ir pareiga iki jų nueiti.

Šaltinis: 117 psalmės hebrajiškas tekstas; IX eilinio sekmadienio C skaitiniai, Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

Ps 116 (117), 2 · Ką giedantieji patyrė patys

Ḥasdô reiškia „jo ištikima meilė“, o ʾĕmet čia – „ištikimybė“. Kartu šie žodžiai nusako patikimą Dievo gerumą. Pirmoje eilutėje giesmė nurodė, kas kviečiamas giedoti. Antroje išgirstame, kuo džiaugiasi tie, kurie jau gieda.

Viena detalė padeda girdėti visą psalmę. Giedantieji sako, kad Dievo gerumas stiprus „mums“. Jie pradeda nuo to, ką patyrė patys, ir kviečia tautas prie jų prisidėti. Liudijimas turi konkretų atspirties tašką, o jo klausytojų ratas lieka atviras.

Šaltinis: 117 psalmės hebrajiškas tekstas; IX eilinio sekmadienio C skaitiniai, Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

Gal 1, 1–2. 6–7 · Kas pašaukė galatus

Metatíthesthe reiškia „persimetate“, „keičiate pusę“. Paulius pradeda nuo nuostabos dėl pasikeitimo greičio. Kalbėdamas apie galatų posūkį jis mini toû kalésantos – „tą, kuris pašaukė“. Apaštalui rūpi bendruomenės ryšys su Dievu, kurio malone ji buvo pašaukta.

Héteron euangélion yra „kitokia evangelija“. Paulius pats iškart patikslina, kad antros Evangelijos nėra. Galatus pasiekusi kalba pretenduoja būti gerąja žinia, bet iškreipia tai, ką jie jau gavo. Laiško pradžioje Paulius nurodo ir savo siuntimo šaltinį – Jėzų Kristų bei jį iš numirusių prikėlusį Tėvą.

Šaltinis: Laiško galatams 1 skyriaus graikiškas tekstas, SBLGNT; Laiško galatams 1 skyrius ir išnašos, USCCB.

Gal 1, 8–10 · Skelbėją saisto tai, ką jis perdavė

Anáthema éstō yra griežtas „tebūnie prakeiktas“. Paulius jį ištaria dukart ir savo paties vardo iš taisyklės neišima. Net hipotetinis angelas iš dangaus negalėtų pakeisti Evangelijos, kurią galatai priėmė. Pasikartojimas klausytojui leidžia išgirsti, kaip rimtai apaštalas vertina šį pavojų.

Aréskein reiškia „patikti“, „įtikti“. Skaitinio pabaigoje Paulius klausia, kieno palankumo jis ieško. Save jis vadina Christoû doûlos, Kristaus tarnu. Griežtas laiško tonas siejamas su šia priklausomybe. Galatų pritarimas būtų per maža priežastis keisti jiems perduotą žinią.

Šaltinis: Laiško galatams 1 skyriaus graikiškas tekstas, SBLGNT.

Lk 7, 1–5 · Kuo šimtininkas buvo žinomas mieste

Hekatontárchēs – „šimtininkas“. Lukas jį pristato per jo rūpestį tarnu. Tarnas vadinamas éntimos, branginamu. Šimtininkas siunčia žydų vyresniuosius, kurie Jėzui pasakoja apie šio žmogaus ryšį su jų tauta ir jo pastatytą sinagogą. Jų žodžiai padeda suprasti, kodėl būtent jie ėmėsi perduoti prašymą.

Synagōgḗ čia yra bendruomenės susirinkimų vieta. Kafarnaume matomos vėlyvos baltos sinagogos liekanos, o po jomis archeologai aptiko bazalto konstrukcijų ir grindinį. Tyrėjai skirtingai vertina, kuriam laikotarpiui ir statiniui jie priklausė. Luko pasakojime sinagoga padeda suprasti šimtininko ryšį su miestelio bendruomene.

Šaltinis: Evangelijos pagal Luką 7 skyriaus graikiškas tekstas, SBLGNT; Kafarnaumo kasinėjimų apžvalga su S. Loffredos ištrauka, L’Osservatore Romano (2026); Kafarnaumo I a. radinių mokslinė apžvalga, Religious Studies Center.

Lk 7, 6–10 · Ko šimtininkas tikisi iš vieno žodžio

Hikanós reiškia „tinkamas“ arba „vertas“. Vyresnieji Jėzui jau pasakė, kad šimtininkas vertas pagalbos. Dabar šimtininkas per draugus pasako, kad pats nelaiko savęs vertu priimti Jėzų po savo stogu. Pasikeitus pasiuntiniams, skaitytojas išgirsta, kaip apie tą patį žmogų kalba kiti ir kaip jis kalba apie save.

Eipè lógō reiškia „tark žodį“. Šimtininkas prisimena kariuomenės tvarką, kurioje pats stovi hypò exousían, „pavaldus valdžiai“. Jam pažįstama, kaip paliepimas pasiekia tą, kuris jį įvykdo. Tuo pavyzdžiu jis išsako pasitikėjimą, kad Jėzaus žodis gali pasiekti tarną dar jam neįžengus į namus.

Šaltinis: Evangelijos pagal Luką 7 skyriaus graikiškas tekstas, SBLGNT; IX eilinio sekmadienio C skaitiniai, Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

Šv. Beda Garbingasis · Šventyklą stato ir amatininkas iš Tyro

Žymi iš tautų išrinktus žodžio tarnus.

Apie Saliamono šventyklą, I, 17, PL 91, 779B

Kalbėdami iš išorės jie atveria tiesos kelią.

Apie Saliamono šventyklą, I, 17, PL 91, 779C

Prieš maldą už svetimšalį, kurią girdime šiandien, Karalių knyga pasakoja apie šventyklą stačiusį Hiramą iš Tyro. Jo tėvas buvo tyrietis, o motina priklausė Izraeliui. Beda sustoja prie Saliamono sprendimo pasikviesti šį vario meistrą. Hiramo darbas šventykloje jam primena, kad iš kitų tautų atėję žmonės taps Evangelijos skelbėjais. Karalius pasikliauja iš svetur pakviesto meistro įgūdžiais.

Beda šalia Hiramo darbo prisimena Paulių ir Apolą, kurių triūsui augimą suteikia Dievas (1 Kor 3, 6). Skelbėjas žodžiu atveria kelią, o Dievas šviečia žmogaus viduje. Ši šventyklos statybos tipologija praplečia Saliamono maldą. Svetimšalis gali ateiti melstis ir pats prisidėti prie bendruomenės. Luko pasakojime žydų vyresnieji prisimena, kad šimtininkas jiems pastatydino sinagogą.

ST → NT. Hiramas iš Tyro, dirbantis Saliamono šventykloje, Bedai yra iš tautų pašauktų Evangelijos skelbėjų figūra. Šią temą su 1 Kar 8 sieja svetimšalio vieta prie Dievo namų.

Ryšys su skaitiniais. Kokį mūsų bendruomenei reikalingą darbą jau atlieka žmonės, kuriuos įpratome laikyti svečiais?

Šaltinis: Šv. Beda Garbingasis, Apie Saliamono šventyklą, I, 17, PL 91, 779B–D, lotyniškas tekstas.

Kasiodoras · Tautų giesmėje išgirstamas kankinių balsas

Bendras šlovinimas yra visų tikinčiųjų į viena sutelkta giesmė.

Psalmių aiškinimas, III, Ps 116, § 6

Čia Viešpaties tiesa žymi Sūnų.

Psalmių aiškinimas, III, Ps 116, § 7

Trumpiausią psalmę Kasiodoras skaito kaip kankinių choro giesmę. Tie, kuriuos Dievas sustiprino kančioje, kviečia pasaulio tautas šlovinti Viešpatį. Lotyniškas psalmės žodis, kurį galima išversti „drauge šlovinkite“, jam svarbus dėl priešdėlio. Giesmę sudeda žmonės, susirinkę iš įvairių pasaulio kraštų. Ją giedodami jie atsiliepia į tą patį Dievo gailestingumą ir išmoksta išgirsti kitus balsus.

Antroje eilutėje Kasiodoras girdi paaiškinimą, kodėl Viešpatį dera šlovinti visame pasaulyje. Apsilankydamas Dievas įvykdė tai, ką buvo pažadėjęs per pranašus. Žodžius apie amžiną Viešpaties ištikimybę jis skaito šalia Kristaus pasakymo „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Taip Saliamono maldoje numatytas tautų šlovinimas įgauna balsą per Sūnų ir pasiekia žmones, kurių kalbų Saliamonas negirdėjo.

ST → NT. Ps 116 (117) tautų šlovinimą ir amžiną Viešpaties tiesą Kasiodoras skaito Kristaus atėjimo šviesoje. Senosios psalmės kvietimas išsipildo iš daugelio tautų susibūrusioje Bažnyčioje.

Ryšys su skaitiniais. Giedant šią psalmę galima atsiminti, kas mūsų parapijoje pirmąsyk išgirdo Evangeliją kita kalba ir kaip jo balsas gali įsijungti į bendrą maldą.

Šaltinis: Kasiodoras, Psalmių aiškinimas, III, Ps 116, §§ 6–7, lotyniškas tekstas.

Origenas · Dievas girdi maldą kiekviena kalba

Kiekvienas savo kalba meldžiasi Dievui ir jį šlovina, kaip išmano.

Prieš Celsą, VIII, 37

Visų kalbų Viešpats girdi besimeldžiančius kiekviena kalba.

Prieš Celsą, VIII, 37

Celsas manė, kad maldoje tam tikri vardai turi galią tik ištarti konkrečia kalba. Origenas į tai atsako pasakodamas, kaip meldžiasi krikščionys. Graikai Dievą vadina graikiškai, romėnai lotyniškai, o kiekvienas šlovina taip, kaip išmano savo kalba. Dievas girdi, ką žmogus sako. Origenas šiame skyriuje priduria, kad krikščionys meldžiasi Dievui per Jėzų. Toje pačioje maldoje telpa jų kalbų įvairovė.

Saliamonas prašo, kad Viešpats savo dangaus buveinėje išklausytų svetimšalį, atėjusį dėl jo vardo. Origeno ginčas padeda įsivaizduoti, kaip toks žmogus galėtų melstis jam artimais žodžiais. Atsiliepiamoji psalmė visoms tautoms patiki tą pačią užduotį – šlovinti Viešpatį. Vienos giesmės vienybė kyla iš To, į kurį ji kreipiasi. Krikščionims šią maldą atveria Kristus.

ST → NT. Saliamono malda už iš toli atėjusį žmogų ir Ps 116 (117) tautų kvietimas išsipildo krikščionių maldoje per Jėzų. Origenas aiškina, kaip Dievas girdi tokią maldą skirtingomis kalbomis.

Ryšys su skaitiniais. Parapijoje, kur susitinka kelios kalbos, bendrą užtarimą gali tarti žmonės savo gimtąja kalba, kreipdamiesi į tą patį Viešpatį.

Šaltinis: Origenas, Prieš Celsą, VIII, 37, graikiškas tekstas ir angliškas vertimas.

Šv. Jonas Auksaburnis · Kieno atvaizdas lieka ant monetos?

Evangelijos šaknis ir kilmė yra dieviška.

Laiško galatams aiškinimas, I, prie Gal 1, 1

Nuskuta dalį atvaizdo ant karališkos monetos.

Laiško galatams aiškinimas, I, prie Gal 1, 7

Paulius Laišką galatams pradeda nurodydamas, kas jį siuntė. Auksaburnis skiria du dalykus. Evangelija visiems žmonėms ateina iš Dievo, o Paulių, kaip apaštalą, Kristus pats pasiuntė. Komentatorius pastebi, kad Paulius pirmoje eilutėje mini ir Sūnų, ir Tėvą, prikėlusį Jėzų iš numirusių. Apaštalo įgaliojimas taip susiejamas su prisikėlusiu Kristumi, kurį jis skelbia Galatijos bažnyčioms.

Aiškindamas Gal 1, 7 Auksaburnis prisimena monetą su valdovo atvaizdu. Užtenka pašalinti dalį įspaudo, kad visa moneta taptų netikra. Galatams buvo siūloma priimti apipjaustymą ir laikytis tam tikrų dienų kaip būtinų sąlygų. Taip buvo keičiama žinia apie Kristaus malonę. Karaliaus įspaudo vaizdas leidžia paklausti, kieno darbą atpažįstame Evangelijoje ir kuo grindžiame žmogaus priėmimą į tikinčiųjų bendruomenę.

ST → NT. Auksaburnio valdovo atvaizdas ant monetos yra analogija. Aiškindamas Pauliaus pašaukimą, Auksaburnis cituoja Apd 13, 2. Toje pačioje misijoje Paulius seną pažadą protėviams sieja su Jėzaus prikėlimu (Apd 13, 32–33), kurį išpažįsta jau Gal 1, 1.

Ryšys su skaitiniais. Rengiantis kalbėti apie tikėjimą galima perskaityti Gal 1, 1 ir įvardyti, ką padarė Dievas, prieš vardijant, ko tikimasi iš žmogaus.

Šaltinis: Šv. Jonas Auksaburnis, Laiško galatams aiškinimas, I, prie Gal 1, 1 ir 7, XIX a. NPNF angliškas vertimas.

Tertulijonas · Evangeliją pažadėjo tas pats Dievas

Kristaus Evangelija turėjo šaukti nuo Įstatymo į malonę.

Prieš Markioną, V, 2, PL 2, 471C–D

Ir Kūrėjas pažada Evangeliją.

Prieš Markioną, V, 2, PL 2, 472A

Ginče su Markionu Tertulijonas perskaito Pauliaus priekaištą galatams. Markionas skyrė pasaulio Kūrėją nuo Kristaus apreikšto Dievo. Tertulijonas pastebi, kad pats Paulius gina vieną Evangeliją ir jos ištakas galima atsekti Izraelio pranašuose. Perėjimą nuo Įstatymo prie malonės parengė Dievas, pažadėjęs naują išganymo istorijos tarpsnį. Tas pats Viešpats, kurio žodį Izraelis gavo seniau, dabar kviečia žmones per Kristų.

Tertulijonas prie Laiško galatams priglaudžia Izaijo balsą. Pranašas ragina pakilti į aukštą kalną ir paskelbti gerąją žinią Sionui, o taikos skelbėjų žingsniai pasiekia ir kitas tautas. Izaijo pažadas padeda suprasti, kodėl apaštalų misija kyla iš anksčiau duoto Dievo žodžio. Tą pačią kryptį girdime šiandienos atliepe, kuriame visa žemė tampa vieta skelbti Evangeliją.

ST → NT. Tertulijonas Iz 40, 9 ir Iz 52, 7 pažadėtą gerąją žinią Sionui skaito kaip apaštalų skelbimo tautoms pranašystę. Tas pats Kūrėjas iš anksto pažada, ką išpildo Kristuje.

Ryšys su skaitiniais. Skaitant Pauliaus laišką su Izaijo pažadu galima įvardyti, ką Kristaus Evangelija išpildo ir kam ji dabar skelbiama.

Šaltinis: Tertulijonas, Prieš Markioną, V, 2, PL 2, 471C–472A, lotyniškas tekstas.

Šv. Augustinas · Tikėdamas šimtininkas priartėja

Priartėti galima per kitus.

Apie evangelistų sutarimą, II, 20, § 49

Juo labiau šimtininkas tikėjo, juo arčiau priėjo prie Viešpaties.

Apie evangelistų sutarimą, II, 20, § 50

Lukas rūpestingai išvardija, kas ėjo pas Jėzų. Pirmiausia kalbėjo žydų vyresnieji, paskui šimtininko draugai. Mato pasakojime prie Jėzaus priėjo pats šimtininkas. Augustinas primena, kad ir kasdienėje kalboje sakome žmogų pasiekus kitą per tarpininką. Evangelistų pasakojimai čia padeda vienas kitam. Lukas išsaugo pasiuntinių vaidmenį, o Matas nusako, ką šimtininkas jų lūpomis pats padarė.

Augustinas prisimena psalmės raginimą artintis prie Viešpaties ir nušvisti (Ps 33 (34), 6). Šimtininko tikėjimas yra toks artėjimas. Komentatorius jį gretina su moterimi, kuri minioje palietė Jėzaus drabužio kraštą (Lk 8, 43–48). Ji buvo visai šalia, šimtininkas liko namuose, ir abiem atvejais evangelistas iškelia pasitikėjimą. Šimtininko vardu kalbėję pasiuntiniai sugrįžę rado ligonį sveiką.

ST → NT. Augustinas Ps 33 (34), 6 kvietimą artintis prie Viešpaties atpažįsta šimtininko tikėjime. Jėzaus pasiekimas per kitus Evangelijoje išreiškia psalmėje nusakytą vidinį priartėjimą prie Dievo.

Ryšys su skaitiniais. Užtarimo maldoje galima Kristui patikėti žmogų, kuris pats šiandien negali ateiti, ir padėti jam išlaikyti ryšį su bendruomene.

Šaltinis: Šv. Augustinas, Apie evangelistų sutarimą, II, 20, §§ 49–50, lotyniškas tekstas.

Šv. Kirilas Aleksandrietis · Žodis pasiekia sergančiojo namus

Jis tikėjo, kad Kristus gali tai padaryti ir iš tolo.

Luko evangelijos komentaras, XXXV, p. 130

Jis prašė gelbstinčio žodžio, meilingo pritarimo.

Luko evangelijos komentaras, XXXV, p. 130

Šimtininkui rūpi jam brangus žmogus, kurį liga nuvedė prie mirties slenksčio. Kirilas pradeda nuo to rūpesčio ir nuo žinios, kurią šimtininkas išgirdo apie Jėzų. Jis įžvelgia tikėjimą žmogaus, prašančio pagalbos iš tolo. Šimtininkui pakanka, kad Jėzus panorėtų išgydyti. Dėl šios priežasties jis per draugus paprašo Jėzaus žodžio, nors Jėzus jau yra netoli jo namų.

Kirilui gydymas apreiškia įsikūnijusio Dievo Žodžio galią. Jis primena Žyd 1, 3 žodžius apie Sūnų, kurio galingas žodis palaiko visa, kas yra. Tai leidžia iš naujo išgirsti Saliamono prašymą. Dievas, kurio buveinė danguje, girdi žemėje dėl jo vardo besimeldžiantį svetimšalį. Evangelijoje Kristaus žodis pasiekia namus, į kuriuos jis pats neįžengia, ir grąžina sveikatą konkrečiam žmogui.

ST → NT. Saliamono prašymas, kad Viešpats iš dangaus išklausytų svetimšalį, įgauna evangelinį atitikmenį Kristui atsiliepus į šimtininko užtarimą. Kirilas gydymą sieja su galingu Žyd 1, 3 Sūnaus žodžiu.

Ryšys su skaitiniais. Prie ligonio lovos verta ieškoti tikrų pagalbos būdų ir išlaikyti šimtininko pasitikėjimą, kai žmogaus jėgų nepakanka.

Šaltinis: Šv. Kirilas Aleksandrietis, Luko evangelijos komentaras, XXXV pamokslas, p. 128–130, R. Payne Smitho 1859 m. vertimas iš sirų kalbos.

Šv. Jonas Paulius II · Svečias Romos sinagogoje

Jis mane priima plačia širdimi ir su gyvu svetingumo jausmu.

Kalba Romos žydų bendruomenei, 1986 m. balandžio 13 d., § 1

1986 m. balandžio 13 d. Romos didžiojoje sinagogoje Joną Paulių II priėmė vyriausiasis rabinas Elio Toaffas ir žydų bendruomenė. Popiežius pasveikino susirinkusiuosius, padėkojo už svetingumą ir hebrajiškai ištarė „Todà rabbà“. Kalbą jis pradėjo kvietimu drauge dėkoti Viešpačiui, sukūrusiam dangų ir žemę ir pašaukusiam Abraomą tapti daugelio tėvu. Jam buvo svarbu įvardyti šeimininkus, kurių dėka šis susitikimas įvyko.

Jonas Paulius II prisiminė, kaip Toaffas su grupe Romos žydų atėjo budėti į Šv. Petro aikštę naktį prieš Jono XXIII mirtį. Dabar popiežius pats atėjo į sinagogą kaip svečias. Šis žingsnis primena Saliamono maldoje pripažįstamą galimybę, kad kitur gimęs žmogus irgi ieškos Viešpaties vardo. Luko pasakojime Kafarnaumo vyresnieji taip pat išdrįsta kalbėti apie gerą ryšį, kurį su jais užmezgė šimtininkas.

Ryšys su skaitiniais. Prisiminkime progą, kai buvome priimti svečiais kitos bendruomenės namuose, ir įvardykime, už ką esame dėkingi šeimininkams.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II, Kalba Romos žydų bendruomenei Didžiojoje sinagogoje, 1986 m. balandžio 13 d., §§ 1–3, itališkas tekstas.

Šv. Jėzaus Teresė · Iki aušros ruošiamas altorius

Auštant altorius jau buvo pastatytas.

Steigimų knyga, III, 9

1567 m. rugpjūčio viduryje Teresė su seserimis pasiekė Mediną del Kampą apie vidurnaktį. Įėjusios į naujojo vienuolyno kiemą jos pamatė apgriuvusias sienas ir žemėmis užneštą prieangį. Namo prižiūrėtojas davė audinių, o vinių teko ieškoti sienose. Vieni kabino audeklus, seserys šlavė grindis. Auštant jau stovėjo altorius, galerijoje kabėjo varpelis ir buvo galima švęsti Mišias.

Dieną Teresė įsižiūrėjo į griuvėsius ir sunerimo, kaip tokioje atviroje vietoje laikyti Švenčiausiąjį Sakramentą. Vis dėlto ateidavo daug žmonių ir, kaip ji pati rašo, prieangyje jie rasdavo progą melstis. Po aštuonių dienų pirklys seserims pasiūlė salę, o kaimynė Elena de Quiroga padėjo įrengti koplyčią. Saliamono malda kviečia matyti, kiek skirtingų žmonių pastangų gali prireikti, kad kitas rastų vietą melstis.

Ryšys su skaitiniais. Bažnyčios ar koplyčios duris atveriančių, valančių ir tvarkančių žmonių darbą galima įtraukti į bendruomenės padėką Dievui.

Šaltinis: Šv. Jėzaus Teresė (Avilietė), Steigimų knyga, III, 7–15, ispaniškas tekstas.

Šv. Izaokas Žogas · Gubernatorius parūpino apsiaustą

Jis priėmė mane labai žmoniškai ir davė apsiaustą.

Laiškas Charles’iui Lalemant’ui, 1644 m. sausio 6 d., The Jesuit Relations, XXV, p. 61–63

1644 m. sausio 6 d. iš nelaisvės ištrūkęs jėzuitas Izaokas Žogas rašė Charles’iui Lalemant’ui apie kelionę namo. Nyderlandų kolonijos posto kapitonas jį kurį laiką slėpė, kol pavyko susitarti dėl paleidimo. Paskui Žogą nuvežė į Manhataną. Ten kolonijos gubernatorius šiltai jį priėmė, davė apsiaustą ir parūpino vietą laive, žiemos viduryje išplaukusiame per Atlantą. Laiške žodis apie išgelbėjimą įgauna apsiausto svorį.

Apie išlaisvinimą Žogas pradeda pasakoti Apaštalų darbų žodžiais, kuriuos Petras ištarė išėjęs iš kalėjimo (Apd 12, 11). Tada jis surašo, ką dėl jo padarė sutikti žmonės. Kafarnaumo vyresnieji taip pat prisimena kitos aplinkos žmogaus gerumą. Šimtininkas rūpinasi ligoniu, o gubernatorius pasirūpina iš nelaisvės grįžtančiu nepažįstamuoju. Abu pasakojimai leidžia išgirsti, kaip Dievui reiškiama padėka išsaugo atminimą tų, per kuriuos atėjo pagalba.

Ryšys su skaitiniais. Dėkojant Dievui už pagalbą galima vardu paminėti žmones, kurių gerumo nesitikėjome, ir prisiminti, ką jie padarė.

Šaltinis: Šv. Izaokas Žogas (Isaac Jogues), 1644 m. sausio 6 d. laiškas Charles’iui Lalemant’ui, The Jesuit Relations and Allied Documents, XXV, p. 61–63, istorinis vertimas į anglų kalbą.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė · Drąsa priimti savo tikrąjį draugą

Gali be baimės eiti priimti savo vienintelio tikro draugo.

LT 92, 1889 m. gegužės 30 d.

1889 m. gegužės 30 d. Teresė iš Lizjė karmelio parašė pusseserei Marie Guérin. Iš jos laiško suprato, kaip labai Marie kamavo mintis, kad artindamasi prie Komunijos ji galinti įžeisti Jėzų. Teresė pati buvo patyrusi skrupulų ir atpažino, kaip sunku iš jų išsivaduoti. Ji atsako į pusseserės įsivaizduojamus prieštaravimus ir drąsina eiti priimti to, kurį vadina jos tikruoju draugu.

Prieš priimdami Komuniją atpažįstame Kafarnaumo šimtininko žodžius. Jis jaučia savo nevertumą ir tuo pat metu pasitiki, kad Kristaus žodis pajėgia padėti. Teresės laiškas leidžia išgirsti abu šios maldos sakinius. Pusseserės baimę Teresė išklauso konkrečiai, prisimindama jos meilę Jėzui ir troškimą būti arti jo. Todėl jos atsakymas taip pat konkretus. Marie gali prieiti pasitikėdama Kristumi.

Ryšys su skaitiniais. Tariant šimtininko žodžius prieš Komuniją verta išgirsti ir jų tęsinį apie Viešpaties žodžio galią.

Šaltinis: Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, LT 92, laiškas Marie Guérin, 1889 m. gegužės 30 d., Lizjė karmelio archyvas, prancūziškas tekstas.

Šv. Juozapas Vazas · Meldžiasi tiek, kiek leidžia jėgos

Melsiuosi, kiek leis jėgos.

Antras laiškas Juozapui Menezesui, Kandis, 1711 m. sausio 15 d.

1711 m. sausio 15 d. iš Kandžio Šri Lankoje Juozapas Vazas rašė kunigui Juozapui Menezesui. Vazas kasdien silpo, todėl prašė, kad šis perimtų vadovavimą misijai. Laiške išvardijo ir tai, ką liga pakeitė jo dienoje. Skaityti jis jau nebeįstengė, liturgines valandas kalbėjo su pertraukomis, o klausantis skaitomo teksto darėsi sunku susikaupti. Jis prašė leisti jam toliau užtarti misijos žmones.

Vazas nori melstis, kad Dievas suteiktų jėgų ir sveikatos tiems, kurie tęs jo darbą. Jis taip pat prašo, kad broliai melstųsi už jį. Šimtininkas Evangelijoje kreipiasi į Kristų dėl ligonio, kuris pats negali ateiti. Vazo laiške matome ir kitą užtarimo pusę. Ligonis pats meldžiasi už toli dirbančius žmones ir pasitiki, kad kiti patikės Dievui jo paties poreikius.

Ryšys su skaitiniais. Lankant žmogų, kuris dėl ligos rečiau dalyvauja bendruomenės gyvenime, galima išsakyti jo paties maldos intenciją ir paprašyti jo užtarimo.

Šaltinis: Šv. Juozapas Vazas, antras laiškas Juozapui Menezesui, Kandis, 1711 m. sausio 15 d., angliška transkripcija.

Šv. Jonas Avilietis · Ką skelbėjas daro su žmonių palankumu?

Žiūrėkime į Dievo garbę, jos ieškokime ir ją skelbkime.

Dvasinis laiškynas, IV laiškas pamokslininkui

Jonas Avilietis laiške pamokslininkui prisimena, kad jį užteko vieną kartą pamatyti ir daugiau nepamiršo. Dabar jis išgirdo, kiek tas žmogus dirba, ir pasiūlė tausoti jėgas. Prisipažino pats per daug prisiėmęs ir po kiekvieno pamokslo karščiuojąs. Patarė išlaikyti laiką vidinei maldai, kad tarnaujant kitiems neišsektų tikėjimas. Pasak jo, po maldos ištartas vienas žodis gali įstrigti giliau negu daugelis skubiai pasakytų.

Tame pačiame laiške jis įsivaizduoja pasiuntinį, kuris turėtų perduoti karaliaus sūnaus prašymą vesti, bet mėgintų laimėti merginą sau. Šitaip aiškina, kas vyksta, kai skelbėjas pasisavina žmonių palankumą. Paulius Laiške galatams remiasi jį siuntusio Kristaus autoritetu. Jonas Avilietis siūlo pamokslininkui išlaikyti tą patį žvilgsnį ir skelbti Kristų vienodai ištikimai, sulaukus ir pagyrimo, ir paniekos.

Ryšys su skaitiniais. Po homilijos atsiliepimus galima priimti kaip pagalbą suprasti, ar klausytojai išgirdo Evangeliją ir kaip jos žodis pasiekė jų gyvenimą.

Šaltinis: Šv. Jonas Avilietis, Dvasinis laiškynas, IV laiškas pamokslininkui, Vicente García de Diego leidimo transkripcija, ispaniškas tekstas.

Šv. Jonas Fišeris · Prašė pagalbos ir saugojo sąžinę

Be to, prašau jūsų parodyti man gerumo šioje bėdoje.

1534 m. gruodžio 22 d. laiškas Thomasui Cromwelliui, Archaeologia XXV, priedo Nr. IV, p. 93

1534 m. gruodžio 22 d. Ročesterio vyskupas Jonas Fišeris iš Londono Tauerio parašė Thomasui Cromwelliui. Kalėjime jam trūko marškinių, paklodės ir maisto, kurį, jau silpdamas, galėtų valgyti. Artėjant Kalėdoms vyskupas prašė leisti kunigui išklausyti jo išpažinties ir parūpinti knygų maldai. Jis paprašė Cromwellio užtarti jį pas karalių, o laišką užbaigė Kalėdų linkėjimu.

Fišeris tame pačiame laiške paaiškino, dėl kurių priesaikos dalių galėjo sutikti ir kurioms prieštaravo jo sąžinė. Palaikyti valdovo įpėdinystės tvarką ir pasirašyti visą jam pateiktą pareiškimą jam buvo du skirtingi sprendimai. Paulius klausia, ar ieškodamas žmonių palankumo galėtų tarnauti Kristui. Fišerio laiške matyti, kaip įmanoma pagarbiai prašyti pagalbos ir toje pačioje vietoje įvardyti, ko žmogui neleidžia sąžinė.

Ryšys su skaitiniais. Prašydami, kad kas nors padėtų išspręsti ginčą, galime aiškiai pasakyti, kur susitariame, ir kokio pažado negalime duoti.

Šaltinis: Šv. Jonas Fišeris, 1534 m. gruodžio 22 d. laiškas Thomasui Cromwelliui, Archaeologia XXV (1834), priedas, Nr. IV, p. 93–94, istorinė transkripcija; British Library, Cotton MS Cleopatra E VI/1, ff. 168r–171v, Fišerio laiško Cromwelliui katalogo įrašas.

Benediktas XVI · Penki vienos rankos pirštai

Kalbėdamas Benine skirtingų religijų atstovams, Benediktas XVI pasitelkė rankos vaizdą. Jos pirštai skiriasi ir kiekvienas svarbus, o veikdami drauge jie leidžia rankai ką nors paduoti ar priimti. Taip popiežius nusakė, ką gali padaryti skirtingų kultūrų ir religijų žmonės, kai vieni kitiems ištiesia ranką.

1 Kar 8, 41–43. Saliamonas prašo Viešpaties išgirsti ir svetimšalį. Maldininko kilmė nepanaikina galimybės kreiptis į Dievą. Benedikto palyginimas kviečia ir žmones ieškoti, ką jie gali nuveikti kartu, gerbdami vieni kitus.

Šaltinis: Benediktas XVI · Kalba valdžios, diplomatijos ir religijų atstovams Kotonu, 2011 m. lapkričio 19 d..

Dantė · Daug žarijų, viena šiluma

Dantė vieningą balsą palygina su šiluma, kurią jauti prie daugybės žarijų. Kiekviena žarija atiduoda savo šilumą, o prie jų priėjęs žmogus pajunta visų bendrą kaitrą. „Rojuje“ taip susilieja daugelio teisiųjų balsai, skambantys iš erelio pavidalo.

Ps 116 (117), 1–2. Psalmė kviečia visas tautas šlovinti Viešpatį. Dantės žarijos padeda įsivaizduoti, kaip skirtingų žmonių padėka gali virsti vienu girdimu šlovinimu.

Šaltinis: Dantė Aligjeris · „Dieviškoji komedija“, „Rojus“ XIX, Princeton Dante Project.

Tertulijonas · Sėklos iš pirmųjų bendruomenių

Tertulijonas apaštalų perduotą mokymą vadina sėklomis. Pirmosios apaštalų suburtos bendruomenės jas perdavė kitoms. Todėl krikščionių bendruomenė gali pasitikrinti, ko moko, atsigręždama į tuos, iš kurių gavo tikėjimą.

Gal 1, 6–10. Pauliui Evangelijos kilmė svarbesnė už jos skelbėjo garsumą. Tertulijono sėklos leidžia aiškiau paklausti, ar šiandien skelbiama žinia auga iš to paties apaštalams patikėto mokymo.

Šaltinis: Tertulijonas · De praescriptione haereticorum, XX–XXI, New Advent.

Šv. Efremas Siras · Perlas delne

Efremas Siras delne varto perlą. Iš kiekvienos pusės jis randa, ką įžiūrėti, o perlas lieka vientisas. Himne jo nedalumas Efremui padeda nusakyti Kristuje pažįstamą tiesą.

Gal 1, 6–10. Galatams galima paaiškinti Evangeliją įvairiai, tačiau jos negalima pakeisti kita. Efremo perlas duoda vaizdą tiesai, kurios pažinimas gali gilėti jai pačiai liekant vientisai.

Šaltinis: Šv. Efremas Siras · „Perlas“, I himnas, New Advent.

Šv. Pranciškus Salezas · Pasitikėti gydančiu tėvu

Pranciškus Salezas pasitikėjimą Dievu lygina su sergančios dukters pasitikėjimu tėvu gydytoju. Dukra žino, kad jai skauda, ir gydymą patiki žmogui, kurio išmanymu ir meile neabejoja. Ji įstengia ramiai žvelgti į jo veidą, net kai pats gydymas nemalonus.

Lk 7, 6–9. Šimtininkas tikisi, kad Jėzus padės jo tarnui, ir nenurodinėja, kaip tai padaryti. Salezo palyginime žmogus panašiai atiduoda sprendimą tam, kuriuo pasitiki.

Šaltinis: Šv. Pranciškus Salezas · „Traktatas apie Dievo meilę“, IX knyga, XV skyrius, CCEL.

Šv. Jonas Henrikas Newmanas · Pasitikėti iš tolo gautu laišku

Jonas Henrikas Newmanas atkreipia dėmesį į įprastą dalyką. Tvarkydami reikalus žmonės pasikliauja laiškais, kuriuos parašė menkai pažįstami arba niekada nematyti asmenys. Gavėjas sprendžia, ar žinia patikima, ir imasi veiksmų, nors pats nematė nei rašančiojo, nei to, apie ką jam pranešta.

Lk 7, 6–10. Šimtininkui pakanka Jėzaus žodžio, nors tarną nuo Jėzaus skiria atstumas. Newmano palyginimas padeda įsivaizduoti pasitikėjimą, kuris nelaukia, kol viską galės patikrinti savo akimis.

Šaltinis: Šv. Jonas Henrikas Newmanas · Parochial and Plain Sermons, I, 15, Newman Reader.

Epiktetas · Tarnas vertas tokios pat kantrybės kaip brolis

Epiktetas prašo įsivaizduoti šeimininką, kuriam vergas vietoj karšto vandens atneša drungno. Filosofas šeimininkui primena, kad ir šiam žmogui dera tokia kantrybė, kokią jis rodytų broliui. Epiktetas tokį artumą grindžia bendra žmonių kilme.

Lk 7, 2–5. Evangelijos šimtininkui rūpi jo sergančio tarno likimas. Epikteto palyginimas kviečia pagalvoti, kaip elgiamės su tais, kurie turi mažiau galios negu mes.

Šaltinis: Epiktetas · „Pokalbiai“, I, 13, George’o Longo vertimas, Perseus.

Willa Cather · Svečias pramynė kelią per sniegą

Po Šimerdų šeimos tėvo mirties Fuksas į Berdonų virtuvę atsiveda nepažįstamą čeką Antoną Jelineką. Šis atjojo vieninteliu savo arkliu padėti šeimai. Nusiėmęs kailinę kepurę, pirmiausia padėkoja šeimininkei, kad ši rūpinasi iš jo krašto atvykusiais žmonėmis. Prie stalo šeimininkas klausia, ką Šimerdoms reiškia tai, kad aplinkui nepavyksta rasti kunigo.

Jelinekas pasakoja, kaip vaikystėje su kunigu lankydavo cholera sergančius kareivius. Jis tiki maldos už mirusiuosius svarba. Senelis klausosi ir išsako pagarbą Jelineko pasitikėjimui Dievu. Po pietų svečias įkinko du juodus arklius ir išvalo kelią iki Šimerdų namų, o Fuksas imasi darbo prie karsto. Pokalbį apie tikėjimą pratęsia du darbai, kurių tą dieną šeimai reikia.

Šaltinis: Willa Cather, „My Ántonia“, I knyga, XIV skyrius.

George Eliot · Kalėdų giesmė audėjo troboje

Kai audėją Sailą Marnerį apvagia, prieš Kalėdas jį aplanko kaimynė Dolė Vintrop su sūnumi Aaronu. Ji kviečia audėją į bažnyčią, pasakoja apie giesmes ir maldą, kuri ją palaiko. Sailas kilęs iš kitos tikinčiųjų bendruomenės. Moteris sunkiai supranta jo vartojamus žodžius, o Sailui jos siūlomas kelias irgi svetimas. Jis vis dėlto paduoda Aaronui gabalėlį pyrago.

Aaronas iš pradžių glaudžiasi motinai prie peties, bet jos paragintas užtraukia iš tėvo išmoktą Kalėdų giesmę. Sailas dar lieka su savo sielvartu. Prieš išeidama Dolė pažada, kad, jei susirgtų, ji ateitų sutvarkyti trobos ir atneštų valgyti. Kaimynės pokalbis keičiasi į pasiūlymą padėti žmogui, kuris jos kalbos iki galo dar nesupranta.

Šaltinis: George Eliot, „Silas Marner“, XI skyrius.

Susan Warner · Raudona Biblija kelionei

Elena turės išsiskirti su sergančia motina ir išvykti pas tetą. Dar prieš kelionę abi užeina į knygyną išrinkti mergaitei Biblijos. Elena iš pradžių atsineša tokį didelį tomą, kad šį sunku laikyti ant kelių. Paskui užsimano kišeninės knygelės, tačiau jos raidės tokios smulkios, kad motina jų neįskaito.

Motinai atidėjus netinkamas knygas, ant prekystalio lieka trys. Elena renkasi raudoną, nes ši primena motinos Bibliją. Vakare prie židinio ji pasižada naudotis dovanomis taip, kaip buvo mokoma. Jai išvykstant motina gali perduoti tekstą, prie kurio pati grįžta sunkią valandą. Raudonas viršelis mergaitei padės prisiminti, iš kieno rankų tą knygą gavo.

Šaltinis: Susan Warner, „The Wide, Wide World“, III–IV skyriai.

Charlesas Dickensas · Kodėl Megė šaukė „mažoji mama“

Artūras Klenamas eina su Eime Dorit, kai išgirsta kažką šaukiant „Mažoji mama!“ Pribėgusi Megė pargriūva, ir bulvės iš jos krepšio nurieda į tarpuvartę. Eimė paaiškina, kad Megė taip vadina ją. Nors ši jau suaugusi, po sunkios vaikystės ligos ji save vis dar laiko dešimtmete.

Artūrui rūpi jos istorija, ir Eimė pasakoja, kodėl Megei taip įsiminė ligoninė. Ten ji pirmą kartą patyrė ramybę, gavo švarų guolį ir buvo pamaitinta. Eimė pasidžiaugia, kad Megė pramoko dirbti ir gali užsidirbti pati. Iš jų bendravimo Artūras supranta, kas jai padėjo. Jam užtenka išgirsti, kaip Megė į Eimę kreipiasi.

Šaltinis: Charlesas Dickensas, „Little Dorrit“, I knyga, IX skyrius.

Charlotte M. Yonge · Saliamono malda prie atviro lango

Koksmoore pagaliau šventinama nauja bažnyčia. Etelė išvyksta į iškilmes, o jos sesuo Margareta dėl ligos lieka namie su Flora. Pro pravertą langą Margareta išgirsta tolumoje skambančius varpus. Flora atveria langą plačiau. Varpams nutilus, Margareta tiesia ranką į pašventinimo apeigų knygelę ir pasiūlo sekti pamaldas iš namų.

Flora ima skaityti Saliamono maldą. Priėjusi vietą, kurioje karalius prašo Dievą išklausyti iš tremties šventyklos link besimeldžiančius žmones, ji nutyla. Netekusi vaiko, Flora pajunta, kad ir jai artimi tie žodžiai, ir paprašo sesers už ją pasimelsti. Margareta ją prisitraukia ir ima tyliai melstis. Tuo metu bažnyčioje Etelė į bendrą maldą įtraukia ir namie likusią Margaretą.

Ryšys su skaitiniais. 1 Kar 8, 41–43 ir Ps 116 (117), 1–2. Flora skaito Kronikų knygoje išsaugotą Saliamono maldos dalį apie toli nuo šventyklos atsidūrusius tremtinius (2 Krn 6, 38–39). Sekmadienio skaitinyje Saliamonas prašo išgirsti ir svetimšalį. Yonge pasakojime žmonės dviejose vietose dalyvauja toje pačioje maldoje.

Šaltinis: Charlotte M. Yonge · „The Daisy Chain, or Aspirations“ (1856), II dalis, XXV skyrius, naujosios Koksmooro bažnyčios pašventinimo rytas, Project Gutenberg.

Robertas Hugh Bensonas · Atsakymas iki Velykų

Iš Plimuto Izabelė gauna Huberto laišką. Katalikų šeimoje užaugęs vaikinas rašo tapęs protestantu ir tikisi, kad grįžus jiedu galės tuoktis. Izabelė iki tol pati buvo protestantė, tačiau ėmė rimtai svarstyti, ar galėtų priimti katalikų tikėjimą. Grįžusiam Hubertui ji prisipažįsta dar nežinanti, kuo tiki, ir prašo laiko. Jis vis tiek spaudžia pažadėti vestuves iki Kalėdų.

Izabelė supranta, kad tokiu pažadu galėtų jį sulaikyti, tačiau jo neduoda. Hubertas atsisveikina ir išeina. Netrukus durys vėl atsidaro. Hubertas prašo atleisti, atsiima reikalavimą ir klausia tik tiek, kada ji galėtų atsakyti. Izabelė šįkart pažada vieną dalyką – iki Velykų pasakyti, ką nusprendė.

Ryšys su skaitiniais. Gal 1, 6–10. Paulius klausia, kam žmogus pirmiausia nori patikti. Bensono romane Izabelė myli Hubertą, tačiau prašo laiko išsiaiškinti, kuo tiki, ir kalba jam apie savo abejones net rizikuodama prarasti jų artumą.

Šaltinis: Robert Hugh Benson · „By What Authority?“ (1904), II dalis, IV skyrius „A Counter-March“, Huberto laiškas ir vakaro pokalbis su Izabele, Project Gutenberg.

Henrikas Senkevičius · Du stiklainiai Nelei

Nelė sunkiai karščiuoja, o Stasys nebeturi chinino. Pamatęs dūmus, jis naktį nueina į nepažįstamų žmonių stovyklą. Priešais jį guli sužeistas keliautojas, prižiūrimas berniuko Nasibu. Iš pradžių keliautojas net klausia Nasibu, ar tikrai kas nors stovi priešais. Atgavęs kvapą Stasys prisistato ir paprašo pagalbos dėl Nelės.

Išgirdęs, kad Nelė jau dukart smarkiai karščiavo, keliautojas paprašo Nasibu paduoti kelionės vaistinėlę. Iš jos išima du stiklainius chinino ir atiduoda Stasiui pusę savo atsargų. Tik tada prisistato pats – šveicaras Lindė. Jis dar pasiūlo žirgą, kad Stasys greičiau grįžtų pas Nelę. Skubėdamas atgal vaikinas vis paliečia stiklainius, tarsi norėdamas įsitikinti, kad jie tikrai ten.

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 2–10. Šimtininkas siunčia žmones prašyti dėl sergančio tarno. Senkevičiaus romane Stasys pats eina prašyti dėl Nelės, o jam padeda žmogus, kuris irgi priklauso nuo kito rūpesčio.

Šaltinis: Henryk Sienkiewicz · „W pustyni i w puszczy“ („Dykumoje ir girioje“), XXXII skyrius, 1912 m. leid., p. 341–346, Wikiźródła.

2001 m., Damaskas · Svečias maldos namuose

2001 m. gegužės 6 d. Sirijos didysis muftijus lydėjo popiežių Joną Paulių II į Omejadų mečetę Damaske. Susitikimas vyko netoli vietos, kurią musulmonai ir krikščionys gerbia kaip Jono Krikštytojo kapą. Popiežius kreipėsi į ten susirinkusius musulmonų vadovus kaip jų svečias.

Kalbėdamas jis prisiminė, kaip per vestuves, laidotuves ir kitas iškilmes musulmonai ir krikščionys gali pagarbiai pabūti šalia, kol kiti meldžiasi. Kreipimąsi jis baigė prašymu, kad Dievas laimintų jų bendruomenes taika.

Ryšys su skaitiniais. 1 Kar 8, 41–43. Saliamonas šventyklos maldoje prisimena žmogų, kuris ateis iš toli. Damasko susitikimas leidžia įsivaizduoti, kaip svetimo krašto svečias gali būti priimtas ir išgirstas žmonėms brangioje maldos vietoje.

Šaltinis: Jonas Paulius II · 2001 m. gegužės 6 d. kalba Damasko Omejadų mečetėje; Jonas Paulius II · 2001 m. gegužės 16 d. bendroji audiencija.

2026 m., Vilnius · Iš daugelio šalių į vieną procesiją

2026 m. birželio 7 d. Vilniuje Pasaulinis apaštalinis gailestingumo kongresas prasidėjo per Devintines. Po Mišių Katedros aikštėje išėjo eucharistinė procesija. Organizatoriai pranešė, kad į ją susirinko tikintieji iš Lietuvos ir daugiau nei penkiasdešimties kitų pasaulio šalių.

Procesija sustojo prie Šv. Jonų ir Šv. Kazimiero bažnyčių bei Aušros Vartų. Tąkart maldininkai nuo Aušros Vartų nuėjo toliau, iki Išganytojo kalvos Rasose, kur meldėsi prie Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios.

Ryšys su skaitiniais. Ps 116 (117), 1–2. Vos dviejų eilučių psalmė į Viešpaties šlovinimą įtraukia visas tautas. Vilniaus gatvėmis eidami piligrimai iš daugelio šalių galėjo dalyvauti toje pačioje maldoje.

Šaltinis: Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongreso rengėjai · 2026 m. birželio 7 d. Devintinių procesijos reportažas; Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongreso rengėjai · kongreso įrašai.

1965 m., Vatikanas · Susirinkimas apibrėžė, kam tarnauja mokymas

1965 m. lapkričio 18 d., baigiantis Vatikano II Susirinkimui, Paulius VI paskelbė konstituciją apie Dievo Apreiškimą „Dei Verbum“. Joje Susirinkimas išdėstė, kaip tai, ką Dievas apreiškė per Kristų, Bažnyčioje perduodama iš kartos į kartą.

Konstitucijoje vyskupai pabrėžė, kad iki Kristaus šlovingo pasirodymo nebelaukiama naujo viešo apreiškimo. Jie taip pat nusakė Bažnyčios mokymo pareigą. Ji turi klausytis Dievo žodžio, jį saugoti ir aiškinti tikintiesiems.

Ryšys su skaitiniais. Gal 1, 6–10. Paulius primena galatams, kad Evangelijos tiesa nepriklauso nuo skelbėjo padėties ar populiarumo. Susirinkimas tuo pačiu klausimu kreipiasi ir į tuos, kuriems patikėta mokyti Bažnyčioje.

Šaltinis: Vatikano II Susirinkimas · „Dei Verbum“, 1965 m. lapkričio 18 d..

II a. pradžia, Romos imperija · Plinijus prašė pilietybės gydytojui

Plinijus Jaunesnysis laiške imperatoriui Trajanui prisiminė sunkią ligą. Juo rūpinosi gydytojas Harpokratas, anksčiau iš vergijos paleistas egiptietis. Plinijus norėjo atsidėkoti už rūpestį ir paprašė imperatoriaus suteikti gydytojui Romos pilietybę.

Trajanui sutikus, Plinijus sužinojo, kad pirmiausia Harpokratui reikėjo Aleksandrijos pilietybės, ir kreipėsi dar kartą. Imperatorius atsakė, jog tokias išimtis darąs retai, tačiau šįkart prašymą patenkino.

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 2–8. Šimtininkas pasinaudoja turimais ryšiais, kad pagalbos sulauktų jo tarnas. Plinijaus laiškai taip pat rodo žmogų, kuris turi priėjimą prie valdovo ir išnaudoja jį užtarti kitam.

Šaltinis: Plinijus Jaunesnysis ir Trajanas · Laiškai, X knyga, J. B. Firtho vertimas (1900), vietomis pataisytas; Plinijus Jaunesnysis · „Laiškai“ X, 5, lotyniškas tekstas, Dickinson College.

1909 m., prie Nantaketo · Radisto signalas pasiekė kitus laivus

1909 m. sausio 23 d. tirštame rūke prie Nantaketo susidūrė garlaiviai „Republic“ ir „Florida“. Į „Republic“ ėmė plūsti vanduo. Laivo radistas Jackas Binnsas pasiuntė belaidį pagalbos signalą CQD, o vėliau perdavė žinią apie susidūrimą ir laivo buvimo vietą.

Signalą priėmė kranto stotys ir kiti laivai. „Baltic“ pakeitė kursą ir atplaukęs iš apgadintos „Floridos“ perėmė keleivius, tarp jų ir pirmiau iš „Republic“ perkeltus žmones. Pagalbos šaukęsis garlaivis vėliau nuskendo.

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 6–10. Šimtininkas tiki, kad Jėzaus žodis gali pasiekti ligonį per atstumą. Nantaketo avarijoje trumpa perduota žinia leido žmonėms, kurių radistas net nematė, atvykti į pagalbą.

Šaltinis: The New York Times · 1909 m. sausio 24 d. pranešimai apie „Republic“ avariją, PBS; Jackas Binnsas · „Operator Binns’ Story“, The Telegraph Age, 1909 m. vasario 1 d..

1912 m., Vašingtonas · Komitetas išklausė tekstilės darbininkę

1912 m. kovą JAV Atstovų Rūmų komitetas, tirdamas tekstilės darbininkų streiką Lorense, išklausė keturiolikmetę Camellą Teoli. Ji pasakojo, kad išėjo iš mokyklos po šeštos klasės. Pradėjus dirbti tekstilės fabrike, jos plaukai įstrigo mašinoje ir mergaitė sunkiai susižalojo galvą.

Teoli liudijo, kad ligoninėje praleido septynis mėnesius. Fabrikas sumokėjo gydymo išlaidas, o atlyginimas už tą laiką jai nebuvo mokamas. Komiteto nariai išgirdo, kad mergaitė dar gydėsi ir jau dirbo kitame fabrike.

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 2–5. Šimtininkas pasirūpina, kad būtų išgirsta, kas nutiko jo tarnui. Teoli istorijoje įtakingi žmonės gavo progą patys išgirsti jauną darbininkę, kurios sveikata priklausė nuo suaugusiųjų sprendimų.

Šaltinis: Camellos Teoli 1912 m. parodymai JAV Atstovų Rūmams, Masačusetso valstijos bibliotekos archyvas.

1978 m., Alma Ata · Sveikatos priežiūrą kvietė priartinti prie žmonių

1978 m. rugsėjį Pasaulio sveikatos organizacija ir UNICEF surengė tarptautinę konferenciją Alma Atoje, dabartiniame Almatos mieste. Rugsėjo 12 d. priimtoje deklaracijoje iškelta pirminės sveikatos priežiūros užduotis pasiekti šeimas ten, kur jos gyvena ir dirba.

Deklaracija taip pat numatė, kad žmonės turi dalyvauti planuojant savo bendruomenės sveikatos priežiūrą. Šalys paragintos bendradarbiauti, o pacientus paslaugoms nukreipiančios sistemos – pirmenybę skirti tiems, kuriems pagalbos labiausiai reikia.

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 2–6. Šimtininkas nepalieka sergančio tarno vieno ieškoti pagalbos. Alma Atos deklaracijoje panašus rūpestis nusakytas kaip bendras uždavinys pasirūpinti, kad pagalba būtų pasiekiama ir žmonėms, kurių galimybės ją rasti mažiausios.

Šaltinis: PSO ir UNICEF · 1978 m. rugsėjo 12 d. Alma Atos deklaracija; PSO · Alma Atos tarptautinės konferencijos ataskaitos įrašas.

1. Šv. Jonas Paulius II · Kokį tikėjimą išreiškia šimtininko žodžiai

Šie žodžiai išreiškia tvirtą ir gilų tikėjimą.

Šv. Jonas Paulius II · vertimas į lietuvių k.

Islandijoje popiežius aiškino, kodėl šio Evangelijos veikėjo žodžius sakome prieš priimdami Komuniją.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Homilija prie Kristaus Karaliaus katedros Reikjavike, 1989 m. birželio 4 d., §4.

2. Šv. Jonas Paulius II · Bažnyčia pati tampa šlovės giesme

Bažnyčia, Dievo tauta, siekia pati tapti šlovės giesme.

Šv. Jonas Paulius II · vertimas į lietuvių k.

Popiežius šią mintį sieja su trumpąja psalme. Jos kvietimą susirinkusieji gali išreikšti ir savo bendru gyvenimu.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Bendroji audiencija, 2001 m. lapkričio 28 d., §3, apie Ps 116 (117).

3. Pranciškus · Ką galatai rizikavo prarasti

Tai skelbimas, kuris iškreipia tikrąją Evangeliją, nes užkerta jiems kelią į laisvę, įgytą atėjus į tikėjimą.

Pranciškus · vertimas į lietuvių k.

Pranciškus paaiškina, kodėl Pauliui šis ginčas toks svarbus. Galatams grėstų netekti laisvės, kurią jie atrado tikėdami Kristų.

Šaltinis: Pranciškus · Bendroji audiencija „Yra tik viena Evangelija“, 2021 m. rugpjūčio 4 d..

4. Šv. Paulius VI · Ką Bažnyčia skelbia tautoms

Kristus yra mūsų Išganytojas. Kristus yra didžiausias mūsų geradaris. Kristus yra mūsų išlaisvintojas.

Šv. Paulius VI · vertimas į lietuvių k.

Maniloje popiežius sutelkia dėmesį į patį Kristų. Šie trys sakiniai padeda išgirsti, kodėl Pauliui rūpi išsaugoti Evangeliją, kurią jis perdavė galatams.

Šaltinis: Šv. Paulius VI · Homilija Maniloje, 1970 m. lapkričio 29 d., apie Jėzų Kristų.

5. Šv. Paulius VI · Tikėjimas ir tautos savitumas

Azijos žmogus gali būti katalikas ir likti tikras azijietis.

Šv. Paulius VI · vertimas į lietuvių k.

Saliamonas meldžiasi už atvykusį žmogų jo nevadindamas izraelitu. Maniloje Paulius VI kalba apie tai, kaip Evangeliją priima kitos kultūros žmonės.

Šaltinis: Šv. Paulius VI · Kalba Azijos vyskupams Maniloje, 1970 m. lapkričio 28 d..

6. Leonas XIV · Kiekvienas pakrikštytasis turi savo vaidmenį

Per Krikštą kiekvienas tampame Kristaus Kūno nariu ir savitu būdu prisidedame prie Jėzaus išganymo darbo.

Leonas XIV · vertimas į lietuvių k.

Psalmės atliepas kviečia skelbti Evangeliją visame pasaulyje. Leonas XIV primena, kad šis siuntimas paliečia kiekvieną pakrikštytąjį.

Šaltinis: Leonas XIV · Vaizdo žinia 100-ajam Pasauliniam misijų sekmadieniui, 2026 m. spalio 7 d..

7. Pranciškus · Ką žmogus praranda užvėręs vartus

Galiausiai patys iš savęs atimame Gerąją Naujieną apie Jėzų, kuris dalijasi kitų žmonių istorija ir gyvenimu.

Pranciškus · vertimas į lietuvių k.

Prie išlikusių Vilniaus gynybinės sienos vartų popiežius kalba apie uždarumą, kylantį iš baimės. Skaitinyje Saliamonas meldžiasi už žmogų, kuris prie šventyklos ateina iš toli.

Šaltinis: Pranciškus · Kalba Aušros Vartų Gailestingumo Motinos šventovėje Vilniuje, 2018 m. rugsėjo 22 d..

8. Benediktas XVI · Ko prašyti bendroje maldoje

Kad kartėlį pakeistų atleidimas, susiskaldymą – susitaikymas, neapykantą – meilė, smurtą – švelnumas ir pasaulyje įsiviešpatautų taika.

Benediktas XVI · vertimas į lietuvių k.

Asyžiaus susitikimo išvakarėse Benediktas kviečia melstis už žmones, kurių tikėjimas ir istorija skiriasi. Saliamono maldoje irgi telpa svetimšalio prašymas.

Šaltinis: Benediktas XVI · Bendroji audiencija prieš Asyžiaus susitikimą, 2011 m. spalio 26 d..

9. Blaise’as Pascalis · Tikėjimas širdyje

Šis tikėjimas glūdi širdyje ir skatina tarti „tikiu“, užuot sakius „žinau“.

Blaise’as Pascalis · vertimas į lietuvių k.

Šimtininkas paaiškina savo pasitikėjimą pažįstamu kariuomenės pavyzdžiu. Vis dėlto jis pasikliauja Jėzumi dar neturėdamas žinios, kad tarnas pasveiko.

Šaltinis: Blaise’as Pascalis · „Mintys“, 248 fragmentas pagal Brunschvicg numeraciją, W. F. Trotterio vertimas.

10. Šv. Pranciškus Ksaveras · Skelbimą lydi elgesys su kitais

Kitų religijų žmonės mato, kad portugalai niekina atsivertusiuosius ir žiūri į juos iš aukšto.

Šv. Pranciškus Ksaveras · vertimas į lietuvių k.

Misionierius laiške įvardija kliūtį, kurią gali sukurti patys krikščionys. Galatams Paulius primena Evangelijos malonę, o laiškas iš misijų parodo, kaip bendruomenės elgesys gali ją užstoti.

Šaltinis: Šv. Pranciškus Ksaveras · Laiškas šv. Ignacui Lojolai, 1549 m., Fordhamo universiteto pirminių tekstų rinkinys.

Kiek laiko jis pamokslauja?

Svečias užėjo į bažnyčią vidury pamokslo ir atsisėdo paskutiniame suole. Kiek pasiklausęs, palinko prie žilaplaukio kaimyno. „Kiek laiko jis jau pamokslauja?“ – sušnibždėjo. „Kokius trisdešimt ar keturiasdešimt metų.“

„Tada dar pasėdėsiu. Turbūt tuoj baigs.“

Ryšys su skaitiniais. 1 Kar 8, 41–43. Saliamonas šventykloje iš anksto prisimena ir iš toli atėjusį žmogų. Juokelyje nuolatinis lankytojas ir svečias tą patį klausimą supranta skirtingai. Jau vien atsisėdus šalia atsiranda proga pasikalbėti.

Šaltinis: George Milburn (sud.) · The Best Jokes About Preachers (1927), „Gracious Yes!“, p. 32, Project Gutenberg.

Kuriam Jonui ši giesmė?

Per rytmetines kunigas paskelbė: „Giedosime 292-ąją giesmę.“ Vargonai tylėjo. Kunigas pakartojo numerį. Iš galerijos atsiliepė vargonininkas: „283-iąją!“

Po pamaldų vargonininkas paaiškino: „Matot, kunige, yra du Jonai. Jūsų giesmė skirta Krikštytojui, o šiandien – Evangelisto šventė.“

Ryšys su skaitiniais. Ps 116 (117), 1–2. Psalmė kviečia visus drauge šlovinti Viešpatį. Šioje bažnyčioje, prieš pradedant drauge giedoti, tenka susitarti dėl giesmės.

Šaltinis: P. H. Ditchfield · The Parish Clerk, E. H. L. Reeve’o atsiminimas, p. 289, Project Gutenberg.

Ko tikisi prenumeratorė

Moteris paprašė vietos laikraščio redaktoriaus parašyti, kad jų mokytoja geriausia visoje apskrityje. „Užpyks du šimtai kitų mokytojų, – atsakė redaktorius. – Parašykite ir pasirašykite pati, tada išspausdinsiu.“

„Kam tada leidžiate laikraštį, jeigu nesugebate įtikti savo prenumeratoriams?“ – paklausė ji ir nutraukė prenumeratą.

Ryšys su skaitiniais. Gal 1, 10. Paulius atsisako Evangeliją derinti prie klausytojų norų. Prenumeratorės reikalavimas parodo, kaip lengva supainioti žinią su tuo, ką norisi perskaityti.

Šaltinis: Charles Moreau Harger · „The Country Editor of To-day“ (1907), The Profession of Journalism (1918), p. 153, Project Gutenberg.

Gal galima paprašyti?

Savanorių kapitonas pasikvietė seržantą. „Ar aš jums neįsakiau pirmadienį devintą prisistatyti į štabą su vienu kapralu ir šešiais kareiviais?“

„Įsakėte, kapitone. Tik, sakyčiau, truputį daugiau „prašau“ ir truputį mažiau „įsakau“ čia būtų pravertę.“

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 6–8. Šimtininkas įpratęs įsakyti kareiviams, tačiau į Jėzų kreipiasi su prašymu. Seržanto sąmojis padeda išgirsti, kaip skiriasi šių dviejų kalbėjimo būdų tonas.

Šaltinis: Mr. Punch on the Warpath · „Regimental Orders!“, p. 99, Project Gutenberg.

Uždavinys apie obuolius

„Kodėl Vincukas šiandien neatėjo į mokyklą?“ – mokytojas paklausė tėvo. „Vakar liepėte apskaičiuoti, kiek užtruktų suvalgyti dvidešimt obuolių, jeigu vienam reikia pusantros minutės.“

„Ties penkioliktu jam pasidarė bloga. Dabar guli lovoje.“

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 7–8. Šimtininkui iš tarnybos patirties aišku, ką reiškia klausyti įsakymo. Vincukas žodžius išgirdo, tačiau jam praslydo tai, ko iš jo iš tikrųjų prašė mokytojas.

Šaltinis: Mūsų Rytojus · 1931 m. gruodžio 31 d., Nr. 52, „Juokai“, p. 10, ePaveldas.

Daktaras priima atlygį?

Gydytojas Gregory atsisakė imti atlygį iš sergančio medicinos studento. Sužinojęs, kad kitas jį gydantis profesorius pinigus ima, paprašė studento per bendrą apžiūrą dar kartą pasiūlyti jam atlygį.

Studentui ištiesus monetą, Gregory pasipiktino: „Imti pinigus iš medicinos studento? Tokį gydytoją reikėtų išmesti iš fakulteto!“ Kitą rytą studentas iš antrojo profesoriaus gavo siuntinėlį. Jame buvo visi jo sumokėti pinigai.

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 2–5. Šimtininkas ieško pagalbos žmogui, kuris nuo jo priklauso. Gregory sumanė, kaip, pasinaudojęs savo autoritetu, palengvinti jauno paciento padėtį.

Šaltinis: W. H. Howe (sud.) · Scotch Wit and Humor (1898), „A Miserly Professor“, p. 47–48, Project Gutenberg.

Kaip apsieiti be gydytojo

Atsibodo sąskaitos už gydymą, tad vyras nusipirko pirmą medicinos žodyno tomą ir nutarė gydytis pats. Ėmęs smarkiai kosėti, su bičiuliu rado pirmame tome tinkamą skyrelį apie bronchitą.

Žodyno patarimas buvo paprastas: „Nedelsdami kvieskite gydytoją.“

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 2–7. Šimtininkas pripažįsta, kad jo tarnui reikia pagalbos, kurios pats suteikti negali. „Punch“ veikėjas prie panašios išvados prieina tik pavartęs knygą.

Šaltinis: Punch · 1893 m. lapkričio 4 d., t. 105, „Self-Help“, p. 205, Project Gutenberg.