Dievo šventumas atsiskleidžia meile, kuri neatsako kerštu ir neapsiriboja savaisiais. Kristus kviečia į Tėvo vaikų laisvę: melstis už priešą, daryti gera ir saugoti bendruomenę, kurioje gyvena Dievo Dvasia.
Pagrindinės skaitinių mintys
Pirmasis skaitinys · Kun 19, 1–2. 17–18
Šventumas prasideda nuo meilės artimui
Viešpaties šventumas kviečia bendruomenę atsisakyti neapykantos, keršto ir nuoskaudos saugojimo. Artimo pabarimas turi tarnauti tiesai bei jo gėriui, o ne tapti pridengta neapykanta.
Atliepiamoji psalmė · Ps 102 (103), 1–2. 3–4. 8 ir 10. 12–13
Atleidžiantis Dievas elgiasi kaip gailestingas tėvas
Psalmė kviečia prisiminti Dievo geradarystes: jis atleidžia, gydo ir gelbsti gyvybę. Jo gailestingumas pranoksta atlyginimą pagal kaltės dydį; nuodėmės nutolinamos kaip rytai nuo vakarų.
Antrasis skaitinys · 1 Kor 3, 16–23
Dvasios šventovė negali būti draskoma varžymosi
Visa tikinčiųjų bendruomenė yra Dievo šventovė. Pauliaus perspėjimas draudžia ją niokoti, o kalba apie priklausymą Kristui išlaisvina iš didžiavimosi vienu ar kitu žmonių vadovu.
Evangelija · Mt 5, 38–48
Tėvo vaikų meilė pasiekia ir priešą
Jėzus kviečia nesileisti valdomiems keršto, būti dosniems ir melstis už persekiotojus. Mylint ne vien atsilyginančius žmones atspindimas Tėvas, dovanojantis saulę bei lietų ir geriems, ir blogiems.
Medžiaga homilijai
Ryšiai su visa Biblija
Kiekvienam skaitiniui parinktos 8 papildančios vietos. Trumpos pažodinės ištraukos patikrintos pagal biblija.lt pateikiamą Rubšio ir Kavaliausko vertimą, LVK 1998 m. Visą nurodytos eilutės tekstą atversite paspaudę jos nuorodą; žemiau pateikiamas paaiškinimas yra šio puslapio sintezė.
Turinys: Pirmajam skaitiniui · Psalmei · Antrajam skaitiniui · Evangelijai
Pirmajam skaitiniui · Kun 19, 1–2. 17–18
1. Įst 10, 17–19
Mylėsite tad ir jūs ateivį
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo nešališkumas ir meilė ateiviui išplečia žvilgsnį už savos grupės ribų. Šventumo kvietimas negali tapti kitų žmonių menkinimo pagrindu.
2. Iš 23, 4–5
turi jam padėti asilą pakelti.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Įstatymas liepia padėti net priešo gyvuliui. Meilė priešui jau čia pasirodo kaip konkretus, išankstinio palankumo nereikalaujantis veiksmas.
3. Sir 28, 1–5
Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Norintis Dievo atleidimo kviečiamas paleisti pyktį kitam. Taip išryškėja ryšys tarp maldos ir širdyje saugomos nuoskaudos.
4. 1 Sam 24, 17–20
nes man tu atmokėjai gerumu, o aš tau mokėjau piktumu.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Saulius pripažįsta, kad Dovydas į blogį atsakė gerumu ir pasigailėjo jo gyvybės. Galimybė atkeršyti nepaverčiama teise tai padaryti.
5. 1 Jn 4, 19–21
Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Meilė Dievui negali būti atskirta nuo matomo brolio meilės. Šventumas tikrinamas santykyje su konkrečiu žmogumi.
6. Jok 2, 8–9
bet jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Karališkasis meilės įsakymas priešinamas žmonių skirstymui pagal išorinę padėtį. Meilė kaip sau pačiam reikalauja įveikti šališkumą.
7. Rom 13, 8–10
Meilė nedaro nieko pikta artimui.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Meilė sutelkia įsakymus ir nedaro pikta artimui. Ji ne pakeičia Dievo mokymą abejingumu, bet įvykdo jo saugomą gėrį.
8. Mt 18, 15–17
Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Brolio sudrausminimo tikslas yra jį laimėti, o ne viešai pažeminti. Tai padeda suprasti, kuo pirmojo skaitinio pabarimas skiriasi nuo neapykantos.
Psalmei · Ps 102 (103), 1–2. 3–4. 8 ir 10. 12–13
1. Iš 34, 5–7
lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Viešpaties gailestingumo ir ištikimybės vardas paskelbiamas Sandoros istorijoje. Atleidimas neatsiejamas nuo rimto blogio ir atsakomybės pripažinimo.
2. Mch 7, 18–20
Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievas ne visam laikui laiko pyktį, o nuodėmes tarsi nugramzdina jūroje. Psalmės rytų ir vakarų vaizdas suskamba kaip atkurto santykio pažadas.
3. Iz 49, 14–16
aš tavęs niekad neužmiršiu.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo ištikimybė palyginama su motinos artumu ir net jį pranoksta. Tėviškas psalmės gailestingumas nepanaikina kitų biblinės meilės vaizdų.
4. Oz 11, 7–9
nes aš esu Dievas, o ne žmogus
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo širdis neleidžia kerštingam sunaikinimui tarti paskutinio žodžio. Jo šventumas skiriasi nuo įžeisto žmogaus noro atsilyginti.
5. Lk 15, 20–24
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Tėvas pasitinka grįžtantį sūnų ir atkuria jo vietą namuose. Gailestingumas čia ne vien nubraukia skolą, bet grąžina santykį ir gyvenimą.
6. Ef 2, 4–7
Bet Dievas, apstus gailestingumo
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo gailestingumas pasiekia žmogų dar negalintį pasigirti savo nuopelnais. Psalmės atpirkimas iš Duobės atsiveria kaip naujas gyvenimas Kristuje.
7. Tit 3, 4–7
tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Išgelbsti Dievo gerumas ir gailestingumas, o ne žmogaus pasigyrimas darbais. Dvasios atnaujinimas leidžia gautą dovaną paversti gyvenimu.
8. Hbr 4, 14–16
kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristus nėra abejingas žmogaus silpnumui; prie malonės sosto einama gailestingumo ir pagalbos. Psalmės kvietimas neužmiršti geradarysčių veda į pasitikėjimą.
Antrajam skaitiniui · 1 Kor 3, 16–23
1. 1 Kar 8, 27–30
Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Saliamonas pripažįsta, kad Dievo negali sutalpinti net dangus, tačiau meldžia išgirsti šventykloje besimeldžiančią tautą. Dievo artumas nėra žmogaus nuosavybė.
2. Ez 37, 26–28
Tarp jų bus mano Padangtė.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Taikos sandora ir Dievo buveinė tarp žmonių susiejamos su visos tautos pašventinimu. Tai padeda išgirsti bendruomeninę Pauliaus šventovės mintį.
3. Ef 2, 19–22
jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Įvairūs žmonės Kristuje statomi į vieną Dievo buveinę Dvasioje. Bendruomenė gyva ryšiu su kertiniu akmeniu, o ne varžymusi dėl mokytojo vardo.
4. 1 Pt 2, 4–5
Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Gyvieji akmenys artinasi prie Kristaus ir sudaro dvasinius namus. Asmeninis tikėjimas neatskiriamas nuo bendro statinio bei tarnystės.
5. Ef 4, 11–13
kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Skirtingos tarnystės skirtos ugdyti Kristaus Kūną ir vesti į brandą. Mokytojai yra bendros dovanos, o ne skirtingas stovyklas valdantys savininkai.
6. 1 Kor 12, 24–27
kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus Kūne rūpinamasi vienas kitu ir kartu patiriamas skausmas bei džiaugsmas. Dievo šventovės saugojimas turi labai konkretų tarpusavio rūpesčio pavidalą.
7. 2 Tim 2, 19–22
Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo namų ir skirtingų indų vaizdas kviečia apsivalyti bei siekti taikos drauge su tikinčiaisiais. Šventumas nėra vien turimas garbingas vardas.
8. Kol 2, 6–8
būkite jame įsišakniję ir ant jo statykitės
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Gyvenimas įsišaknijęs ir statomas Kristuje saugo nuo tuščio, klaidinančio mokymo. Tikra išmintis nėra atsieta nuo Viešpaties ir padėkos jam.
Evangelijai · Mt 5, 38–48
1. Rom 12, 17–21
Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Blogis nugalimas gerumu, atsisakant savavališko keršto ir pasirūpinant priešo alkiu. Taikos ieškoma atsakingai, kiek ji priklauso nuo mūsų.
2. Lk 23, 33–34
Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Ant kryžiaus Jėzaus malda pasiekia jo žudikus. Raginimas melstis už persekiotojus jo gyvenime nėra vien kitiems duota taisyklė.
3. 2 Kar 6, 20–23
Verčiau duok jiems duonos ir vandens.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Eliziejus sustabdo norą išžudyti į rankas patekusius priešus ir liepia juos pamaitinti. Priešišką susitikimą pakeičia netikėtas svetingumo veiksmas.
4. Apd 7, 57–60
Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Steponas mirdamas prašo neužskaityti žudikams jų nuodėmės. Mokinys savo kančioje atspindi atleidžiančio Kristaus laikyseną.
5. Jn 18, 19–23
o jei tiesą, – kam mane muši?
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Smūgį gavęs Jėzus ramiai klausia, kuo jo žodis neteisus. Neatsakyti kerštu nereiškia atsisakyti tiesos ar vadinti smurtą teisingu.
6. Iš 22, 25–26
išgirsiu, nes aš gailestingas.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Užstatu paimtą apsiaustą būtina grąžinti iki saulėlydžio, nes žmogus juo apsikloja. Evangelijos drabužių pavyzdį padeda suprasti įstatymo saugomas pažeidžiamojo gyvenimas.
7. 1 Pt 2, 20–23
Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristus į užgauliojimą neatsakė tuo pačiu, o teismą patikėjo teisiai sprendžiančiam Dievui. Tai nėra skriaudos pateisinimas, bet kitoks atsako šaltinis.
8. 2 Kor 5, 18–21
davė mums sutaikinimo tarnystę.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievas Kristuje sutaikina pasaulį ir patiki susitaikymo tarnystę. Meilė priešui kyla iš pirmiau priimtos Dievo iniciatyvos.
Katekizmas ir temos
Homiletikos vadovo temos padeda jungti skaitinių apmąstymą su Bažnyčios tikėjimu.
Turinys:
Meilė artimui ir neapykantos atsisakymas
Gyvybės apsauga ir teisėta savigyna
Malda ir atleidimas priešams
Tėvo tobulumas ir pašaukimas šventumui
Krikštas ir Šventosios Dvasios šventovė
Šventųjų bendrystė ir maldos tradicija
Meilė artimui ir neapykantos atsisakymas
KBK 1933, 2303: meilė artimui nesuderinama su neapykanta priešui;
Gyvybės apsauga ir teisėta savigyna
KBK 2262–2267: draudimas pakenkti kitam, išskyrus teisėtą savigyną;
Tėvo tobulumas ir pašaukimas šventumui
KBK 2012–2016: dangiškojo Tėvo tobulumas kviečia siekti šventumo;
Krikštas ir Šventosios Dvasios šventovė
KBK 1265: per Krikštą tampame Šventosios Dvasios šventovėmis;
Šaltinis: Homiletikos vadovas. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, 2014-06-29
Egzegetiniai komentarai
Teksto prasmę padeda atverti hebrajiški ir graikiški žodžiai, pasakojimo sandara bei to meto gyvenimo aplinka. Žemiau atskiriamas skaitinio aiškinimas ir jo pritaikymas homilijai; prie kiekvienos temos pateikti senesnių ar naujesnių tyrimų šaltiniai.
Turinys:
Kun 19: šventumas tikrinamas elgesiu su artimu
Ps 102(103): atleidžiantis Tėvas neužmiršta žmogaus trapumo
1 Kor 3, 16–17: viena šventovė – visa bendruomenė
1 Kor 3, 18–23: mokytojai yra dovanos, ne stovyklų savininkai
Mt 5, 38–39: atpildo saikas ir atsisakymas keršyti
Mt 5, 40–42: apsiaustas, priverstinė tarnyba ir laisvas atsakas
Mt 5, 43–48: tobulybė – meilė, kuri neužsibaigia sava grupe
Kun 19: šventumas tikrinamas elgesiu su artimu
Įsakymas būti šventiems skirtas visai Izraelio bendrijai. Hebrajiškas qādôš čia nusako priklausymą šventajam Dievui; toliau skyriuje ši priklausomybė įgyja elgesio formas – nuo rūpinimosi vargšu iki teisingo teismo. Todėl 17–18 eilutės apie neapykantą nėra priedas prie tariamai vien apeiginio šventumo. Jos rodo, kaip Dievo tautos gyvenimas turi atitikti jos pašaukimą.
Junginys hôkēaḥ tôkîaḥ sustiprina raginimą atvirai sudrausminti artimą. Jis įrašytas tarp draudimo nekęsti širdyje ir įsakymo mylėti. Vadinasi, nei slapta kaupti nuoskaudą, nei žeminti kitą nėra tinkamas atsakas. Paskutinė 17 eilutės dalis apie nuodėmės neužsitraukimą aiškinama nevienodai: kaip perspėjimas netylėti apie blogį arba kaip reikalavimas pačiu pabarimu nenusidėti. Abi skaitymo tradicijos neleidžia iš teksto padaryti leidimo kerštingai užsipulti.
Šaltinis: Cambridge Bible for Schools and Colleges, Kun 19; Cameron B. R. Howard, Kun 19, 2017-02-19; Noam Zion ir Rachel Adelman, Do Not Hate! Rebuke Without Sin, 2025.
Ps 102(103): atleidžiantis Tėvas neužmiršta žmogaus trapumo
Psalmės maldininkas pirmiausia kreipiasi į save: visa jo esybė turi neužmiršti Dievo geradarysčių. Vėliau žvilgsnis pereina prie Mozės ir viso Izraelio istorijos. 8 eilutė atkartoja Iš 34, 6 paskelbtą Dievo vardą. Žodis ḥesed apima ištikimą sandoros meilę, o raḥamîm – gailestingą atjautą. Tai daugiau negu trumpas geranoriškas nusiteikimas.
Rytai ir vakarai vaizduoja nuodėmės pašalinimo didumą; tėvo ir vaikų palyginimas – santykio artumą. Toliau, jau už šios dienos ištraukos ribų, 14 eilutėje primenamas iš žemės dulkių suformuotas žmogus. Dievas žino mūsų trapumą. Psalmė nepaverčia nuodėmės nereikšminga: ji skatina pasitikėti tuo, kuris gydo ir grąžina gyvenimą, užuot tik skaičiavęs nusipelnomą atpildą.
1 Kor 3, 16–17: viena šventovė – visa bendruomenė
Paulius vartoja daugiskaitą: jūs esate vienaskaita įvardyta Dievo šventovė, naós. Šiame skyriuje jis kalba apie bendrą statinį, ne vien atskiro žmogaus kūną, kaip 1 Kor 6. Korinto bendruomenė, nors suskilusi į mokytojų šalininkų grupes, jau yra Dvasios buveinė.
Veiksmažodis phtheírei pakartojamas abiejose 17 eilutės sakinio dalyse: ardomas Dievo statinys nėra menkniekis jo Statytojui. Perspėjimas nesuteikia teisės naikinti kitaip manantį. Jis sugrąžina atsakomybę tam, kuris savo varžymusi drasko bendruomenę. Ryšiai tarp žmonių čia priklauso šventovės tikrovei.
Šaltinis: Cambridge Bible for Schools and Colleges, 1 Kor 3; Brian Peterson, 1 Kor 3, 2014-02-23.
1 Kor 3, 18–23: mokytojai yra dovanos, ne stovyklų savininkai
Pauliaus išvardijimas apverčia laiško pradžioje girdėtą pasigyrimą: ne jūs priklausote vienam ar kitam mokytojui, o Paulius, Apolas ir Kefas tarnauja jūsų bendram gėriui. Išminties kritika nukreipta į savimi besipuikuojantį vertinimą, ne į patį mąstymą.
Žodžiai „visa jūsų“ apima net gyvenimą ir mirtį. Tai nėra teisė savintis svetimą turtą ar žmones. Sąrašą užbaigia priklausymas Kristui ir Dievui; jis suardo priešišką grupių savipakankamumą. Kristuje net mirtis nebeturi galutinės valdžios bendruomenei.
Šaltinis: Cambridge Bible for Schools and Colleges, 1 Kor 3; Brian Peterson, 1 Kor 3, 2014-02-23.
Mt 5, 38–39: atpildo saikas ir atsisakymas keršyti
Formulė „akis už akį“ Iš 21 priklauso teisinio atsako kontekstui: žala neturi virsti beribiu kerštu. Jėzus kreipiasi į mokinio elgesį, kai jis pats skriaudžiamas. Antistēnai reiškia pasipriešinti; vien šio žodžio kilmė neišsprendžia visų klausimų apie teisėtą gynybą.
Smūgis į skruostą reiškia ir pažeminimą. Jėzus neleidžia skriaudikui padiktuoti tokio pat atsako. Tačiau pats Jn 18, 23 jis klausia, kodėl yra mušamas. Taigi nekeršyti galima kartu aiškiai įvardijant neteisybę. Populiarią konkretaus smūgio rekonstrukciją nereikia laikyti vieninteliu teksto paaiškinimu.
Šaltinis: Cambridge Bible for Schools and Colleges, Mt 5, 38–48.
Mt 5, 40–42: apsiaustas, priverstinė tarnyba ir laisvas atsakas
Apsiaustas buvo ne vien puošmena: vargšas juo apsiklodavo naktį, todėl Iš 22 liepia iki saulėlydžio grąžinti užstatu paimtą drabužį. Jėzaus pavyzdys skamba žmogaus būtinųjų reikmenų, teismo ir skolų pasaulyje. Tai stiprus raginimas nepririšti savo širdies prie atsilyginimo bet kokia kaina.
Angareúsei nusako priverstinį pasitelkimą tarnybai; tas pats veiksmažodis pavartojamas, kai Simonas Kirėnietis verčiamas nešti kryžių. Romos laikų įrašai ir Egipto papirusai liudija rekvizicijų piktnaudžiavimus. 19 m. Germaniko potvarkis mėgino pažaboti prievartinį transporto bei nakvynės reikalavimą. Antroji mylia šiame kontekste parodo mokinį, neleidžiantį prievartai išsemti visos jo veikimo laisvės. Tekstas kviečia dosnumui; jame nepasakyta, kad prievartautojo elgesys tampa teisingas.
Šaltinis: Laura S. Nasrallah, Archaeology and the Letters of Paul, 2019, On Travel and Hospitality, p. 97.
Mt 5, 43–48: tobulybė – meilė, kuri neužsibaigia sava grupe
Įsakymas „nekęsk priešo“ nėra Kun 19, 18 teksto dalis. Negalima jo pateikti kaip visos žydų tradicijos taisyklės: pats Iš 23 ragina padėti priešo gyvuliui. Jėzus atmeta meilės apribojimą tik savaisiais. Sveikinimas ir malda tampa konkrečiais atvirumo ženklais, peržengiančiais įprastą paslaugos už paslaugą ratą.
Téleios šiame baigiamajame sakinyje reiškia pilnumą, brandą, tikslo pasiekimą. Artimiausias kontekstas jį paaiškina Tėvo saule ir lietumi, pasiekiančiais ir geruosius, ir bloguosius. Tai ne raginimas neturėti žmogiškų ribų, bet leisti Dievo meilei formuoti visą elgesį. Hahn šią kryptį sieja su Kristaus kančia: Mokytojas pats pirmas gyvena tuo, ką skelbia.
Šaltinis: Scott Hahn, Loving as he loves, 2023-02-17; Joel Marcus, The Enigma of the Antitheses, New Testament Studies 69 (2023), 121–137; USCCB Mt 5 ir pastabos.
Bažnyčios tėvų komentarai
Turinys:
Šv. Jonas Auksaburnis: tas pats Dievas moko sustabdyti kerštą
Šv. Augustinas: atsuktas skruostas be meilės dar neįvykdo įsakymo
Šv. Kiprijonas: Tėvo kantrybė atkuria Adome aptemdytą panašumą
Origenas: Izaijo brangakmenių miestas tampa gyvųjų žmonių šventove
Šv. Ignotas Antiochietis: statomi kryžiumi, atsakome malda
Šv. Ireniejus: Dvasia išgelbsti visą Dievo sukurtą žmogų
Šv. Augustinas: žemės dulkes pasiekia iš dangaus atėjęs Sūnus
Šv. Jonas Auksaburnis: tas pats Dievas moko sustabdyti kerštą
Sulaikytume savo rankas.
Homilija apie Matą 18, 1 · vertimas į lietuvių kalbą
Mokomi ne žodžiais, bet pačiais darbais.
Homilija apie Matą 18, 2 · vertimas į lietuvių kalbą
Auksaburnis atmeta mintį, kad Senojo Testamento Dievas būtų priešingas Jėzaus Tėvui. Atpildo saikas jam pirmiausia yra priemonė sulaikyti ranką: žmogus turi suprasti, ką sukelia kitam. Kalno pamokslas veda toliau, iki atsako, kuris nepakartoja smurto ir ieško skriaudėjo pasikeitimo.
Aiškindamas atiduodamą drabužį, pamokslininkas prisimena Adomą rojuje, Izaijo ženklinį veiksmą ir Juozapą, palikusį apdarą bėgdamas nuo nuodėmės. Išoriškai netekti drabužio nėra tas pat, kas prarasti Dievo akyse turimą orumą. Šie bibliniai sugretinimai saugo mintį, kad žmogaus vertė didesnė už jo turtą ar kitų suteikiamą pripažinimą.
ST → NT. Adomas, Izaijas ir Juozapas, kurių orumo neapibrėžia drabužis → Kristaus mokinio laisvė nuo keršto ir savinimosi. Šiuos ST pavyzdžius pateikia pats Auksaburnis; tai jo dvasinis sugretinimas.
Šv. Augustinas: atsuktas skruostas be meilės dar neįvykdo įsakymo
Bet nemoka mylėti to, kuris juos muša.
Apie Viešpaties Kalno pamokslą, I, 19, 58 · vertimas į lietuvių kalbą
Mano širdis pasirengusi.
Ten pat, cituojama psalmė · vertimas į lietuvių kalbą
Augustinas klausia ne vien ką išoriškai parodė skriaudžiamasis, bet kokia jo širdies laikysena. Galima ištverti smūgį ir toliau slapta nekęsti. Todėl Jėzaus žodžius jis skaito kaip kvietimą pasirengti kantriai meilei, kuri siekia ir skriaudėjo išganymo.
Pats Jėzus, gavęs smūgį, klausė, kodėl yra mušamas. Augustinui tai neprieštarauja Kalno pamokslui: Kristus buvo pasirengęs atiduoti net visą kūną ant kryžiaus. Psalmininko pasirengusios širdies malda padeda nusakyti šį vidinį laisvumą. Meilė gali kalbėti tiesą apie skriaudą ir sykiu atsisakyti nužeminti skriaudėją.
ST → NT. Psalmininko pasirengusi širdis → smūgį priimančio ir tiesą sakančio Kristaus meilė → mokinio vidinė laikysena. Šį ST maldos ir NT pavyzdžio ryšį nurodo Augustinas.
Šv. Kiprijonas: Tėvo kantrybė atkuria Adome aptemdytą panašumą
Nė vienas nėra atskirtas nuo jo geradarysčių.
Apie kantrybės gėrį, 4 · vertimas į lietuvių kalbą
Mūsų darbuose pasirodytų ir sušvistų Dievo panašumas.
Apie kantrybės gėrį, 5 · vertimas į lietuvių kalbą
Kiprijonas pirmiausia kviečia pažvelgti į kūriniją: metų laikai, šaltiniai, derlius ir vaisiai tarnauja ne vien dėkingiems žmonėms. Dievas išlaiko gyvenimą ir tam, kuris jį įžeidžia. Ši kantrybė nėra abejingumas blogiui – ji atveria laiką sugrįžti.
Evangelijos saulę ir lietų autorius susieja su žmogaus sukūrimu. Adome nuodėmės sužeistas panašumas į Dievą vėl turi pasirodyti atgimusio žmogaus darbuose. Todėl tobulumas jam nėra vien pažeidimų nebuvimas. Dangiškosios kilmės ženklas yra Tėvo kantrybė mūsų elgesyje, ypač kai negauname meilės mainais.
ST → NT. Adome aptemdytas Dievo panašumas → dangiškasis atgimimas Kristuje → Tėvo kantrybę rodantys darbai. Šią sukūrimo ir atnaujinimo grandinę aiškina pats Kiprijonas.
Šaltinis: Kiprijonas, Apie kantrybės gėrį, 4–5.
Origenas: Izaijo brangakmenių miestas tampa gyvųjų žmonių šventove
Maldos, kylančios iš tyros sąžinės.
Prieš Celsą, VIII, 17 · vertimas į lietuvių kalbą
Brangus akmuo vienoje didžiojoje Dievo šventovėje.
Prieš Celsą, VIII, 19 · vertimas į lietuvių kalbą
Gindamas krikščionis nuo kaltinimo, kad jie neturi tinkamų šventyklų, Origenas kalba apie Dievo ugdomas dorybes ir gyvenamą tikėjimą. Maldai reikia tyros sąžinės; Dievo artumą liudija ne vien daikto brangumas, bet jo žodžiui atsiveriantis žmogus.
Aiškindamas šventovę jis pereina nuo Kristaus kūno, sugriauto ir prikelto, prie bendro gyvųjų akmenų statinio. Tuomet pacituoja Izaijo pažadą Jeruzalės pamatus kloti safyrais ir suteikti jos vaikams taiką. Skirtingi brangakmeniai nereiškia vienas kitą nustelbiančių partijų: jų įvairovė priklauso vienai Dievo buveinei. Tai ypač tinka susiskaldžiusio Korinto skaitiniui.
ST → NT. Izaijo pažadėta brangakmeniais atkurta Jeruzalė → prikeltas Kristaus kūnas → iš gyvųjų akmenų statoma Bažnyčia. Visą šį ryšį pateikia pats Origenas.
Šaltinis: Origenas, Prieš Celsą, VIII.
Šv. Ignotas Antiochietis: statomi kryžiumi, atsakome malda
Parengti Dievo Tėvo statybai.
Laiškas efeziečiams, 9 · vertimas į lietuvių kalbą
Į jų piktžodžiavimus atsakykite maldomis.
Laiškas efeziečiams, 10 · vertimas į lietuvių kalbą
Ignotas efeziečius vadina Tėvo šventovės akmenimis. Jo statybos vaizdas ryškus: kryžius kelia, Dvasia sutelkia, tikėjimas ir meilė veda aukštyn. Šventovė čia nėra nuo kitų atsiskyrusio žmogaus garbės titulas. Ji turi matomą bendruomeninį pavidalą.
Tuoj po to laiškas pereina prie kasdienių prieštaravimų: į svetimą pyktį atsakyti romumu, į puikybę – nuolankumu, į piktžodžiavimą – malda. Kitų blogio nereikia pamėgdžioti, bet juos dar galima laikyti broliais, kuriems lieka atsivertimo viltis. Kryžiumi statoma bendruomenė atpažįstama pagal tai, kaip elgiasi su jai nepritariančiais.
ST → NT. ST Dievo buveinės tarp tautos vaizdas → kryžiumi ir Dvasia statoma Tėvo šventovė → malda už priešiškus žmones. Pirmoji ST pakopa yra rengėjo sąsaja; kryžiaus ir bendruomenės ryšys – paties Ignoto.
Šaltinis: Ignotas Antiochietis, Laiškas efeziečiams.
Šv. Ireniejus: Dvasia išgelbsti visą Dievo sukurtą žmogų
Sūnumi ir Šventąja Dvasia.
Prieš erezijas, V, 6, 1 · vertimas į lietuvių kalbą
Dievo šventovė, kurioje gyvena Tėvo Dvasia.
Prieš erezijas, V, 6, 2 · vertimas į lietuvių kalbą
Ireniejus ginčijasi su požiūriu, esą išgelbėjimas skirtas tik nuo kūno atskirtai dvasiai. Dievo rankos – Sūnus ir Dvasia – formuoja visą žmogų. Dvasinis žmogus jam nėra bekūnis: jis priima Dievo veikimą kūnu ir siela, išlaiko tikėjimą ir teisingai elgiasi su artimu.
Autorius sugretina Pauliaus žodžius apie Dievo šventovę su Jėzaus pažadu per tris dienas atstatyti savo kūno šventovę. Jis taiko šiuos tekstus kūno išganymui; tai platesnis dvasinis skaitymas negu tiesioginė 1 Kor 3 bendruomenės mintis. Vis dėlto jungtis aiški: Kūrėjas neatsisako savo kūrinio, o Kristaus prisikėlimas teikia viltį visam žmogui.
ST → NT. Žmogaus sukūrimas pagal Dievo paveikslą → Dvasios pašventintas visas žmogus → Kristaus kūno šventovėje parodyta prisikėlimo viltis. Šias sukūrimo ir NT šventovės temas jungia pats Ireniejus.
Šaltinis: Ireniejus, Prieš erezijas, V, 6.
Šv. Augustinas: žemės dulkes pasiekia iš dangaus atėjęs Sūnus
Jis žino, ką sukūrė, kaip tai puolė ir kaip gali būti atkurta.
Psalmės 102(103) aiškinimas, 18 · vertimas į lietuvių kalbą
Teišlieka mums tavo gailestingumas.
Ten pat, 18 · vertimas į lietuvių kalbą
Psalmės tėvišką atjautą Augustinas aiškina Dievo pažinimu: jis žino, iš ko mus sukūrė, kaip puolėme ir kaip galime būti atkurti. Prašymas prisiminti, kad esame dulkės, nereiškia Dievo užmaršumo. Maldininkas meldžia, kad nenutrūktų gailestingumas ir pats neužmirštų malonės.
Čia komentatorius pasitelkia Pauliaus pirmojo ir antrojo žmogaus sugretinimą. Žemišką Adomo trapumą pasiekia Kristus, atėjęs iš dangaus: jis miršta po daugelio ir prisikelia pirmas. Psalmės viltis taip atsiveria Velykų link. Krikščionis nėra kviečiamas menkinti kūno – veikiau pasitikėti Tėvu, kuris jo nepalieka suirime.
ST → NT. Iš žemės sukurtas Adomas → antrasis žmogus Kristus, ateinantis iš dangaus → trapų žmogų atkuriantis Tėvo gailestingumas. Tai paties Augustino aiškinimo grandinė.
Šventieji: žodis tampa gyvenimu
Turinys:
Šv. Pranciškus Asyžietis: pasilikti prie žmogaus, nuo kurio norėjosi nusisukti
Šv. Teresė Lizjietė: malda už žmogų, kurį visi jau buvo nurašę
Šv. Titas Brandsma: rožinis pateko į slaugytojos rankas
Šv. Elzbieta Trejybės: siela kviečiama tapti Dievo buveine
Šv. Faustina: prie vartų atėjusiam žmogui reikėjo šiltos sriubos
Šv. Antanas Marija Klaretas: užpuolikui prašė ne mirties, o apsaugos
Šv. Steponas: rūpestis nuskriaustaisiais ir malda už žudikus
Šv. Pranciškus Asyžietis: pasilikti prie žmogaus, nuo kurio norėjosi nusisukti
Pats Viešpats nuvedė mane tarp jų, ir aš parodžiau jiems gailestingumą.
Testamentas, 1–3 · vertimas į lietuvių kalbą
Testamento pradžioje Pranciškus nepasakoja apie įspūdingą savo laimėjimą. Jis prisimena raupsuotuosius, kuriuos jam anksčiau buvo sunku net matyti. Lūžį nusako kaip Dievo iniciatyvą: Viešpats nuvedė tarp jų, o jis pats pradėjo rodyti gailestingumą. Pasikeitė ne tik jo požiūris iš tolo – atsirado artumas ir tarnystė.
Pranciškus rašo, kad ankstesnis kartumas tapo kūno ir sielos saldumu. Žmogus, kėlęs atstūmimą, nebebuvo vien nemalonus reginys, kurį reikia apeiti. Šis prisiminimas leidžia apie šventumą kalbėti labai konkrečiai: Dievo artumas perkuria ir tai, prie ko nesinori prieiti. Raupsuotasis nėra priešas; pasakojimas padeda atpažinti kitą ribą, kurią meilė kviečia peržengti.
Ryšys su skaitiniais. Šventumas tampa matomas, kai atstūmimą pakeičia rūpestis konkrečiu žmogumi.
Šaltinis: Pranciškus Asyžietis, Testamentas, 1–3, OFM leidimas.
Šv. Teresė Lizjietė: malda už žmogų, kurį visi jau buvo nurašę
Buvau visiškai tikra dėl Jėzaus gailestingumo.
Rankraštis A, cituojamas C’est la confiance, 28 · vertimas į lietuvių kalbą
Dar prieš įstodama į Karmelį Teresė sužinojo apie Henri Pranzini, už trigubą žmogžudystę pasmerktą mirti. Jis nerodė gailesčio. Ji nesumažino jo nusikaltimo rimtumo, tačiau meldėsi ir aukojo Mišias už jo išgelbėjimą, visiškai pasitikėdama Jėzaus gailestingumu.
Po egzekucijos laikraštyje perskaitė, kad ant ešafoto Pranzini staiga atsigręžė ir tris kartus pabučiavo kunigo pateikto kryžiaus žaizdas. Teresei tai tapo jos prašytu vilties ženklu. Meilė neapsiribojo nekaltųjų ar malonių žmonių ratu. Jos užtarimas prašė, kad tikra kaltė nebūtų paskutinis žodis apie žmogų.
Ryšys su skaitiniais. Melstis už nusikaltusį nėra pritarti jo blogiui.
Šaltinis: Pranciškus, C’est la confiance, 28, cituojama Teresės Rankraščio A 45v–46r vieta.
Šv. Titas Brandsma: rožinis pateko į slaugytojos rankas
Daug už tave meldžiuosi.
Slaugytojos liudijimas, karmelitų šventovės publikacija, 2014-07-27 · vertimas į lietuvių kalbą
Nacių kalintas olandų karmelitas Titas Brandsma 1942 m. pateko į Dachau. Jis gynė žydus ir katalikiškos spaudos laisvę, o stovykloje rūpinosi kitais kaliniais. Liepos 26 d. jį nužudė fenolio injekcija. Kanonizacijos biografijoje paminėta, kad mirtiną injekciją atlikusiai slaugytojai jis buvo padovanojęs savo rožinį.
Karmelitų šventovės skelbtame jos liudijime išliko ir pokalbio žodžiai: Titas sakė už ją besimeldžiantis. Jai atsakius, kad nemoka melstis, pasiūlė bent paskutinę maldos dalį – prašymą melstis už nusidėjėlius. Kankinys neperėmė jį naikinusios sistemos kalbos. Net ten matė žmogų, kuriam dar reikia ir galima linkėti išganymo.
Ryšys su skaitiniais. Malda už persekiotoją gali išlikti net tada, kai nuo jo nebegalima apsiginti.
Šaltinis: Tito Brandsmos kanonizacijos biografija, 2022-05-15; Karmelitų Šv. Judo nacionalinės šventovės publikacija: Tito Brandsmos slaugytojos liudijimas.
Šv. Elzbieta Trejybės: siela kviečiama tapti Dievo buveine
Duok mano sielai ramybę; padaryk ją savo dangumi, savo mylima buveine ir savo poilsio vieta.
Malda Trejybei, 1904-11-21, cituojama 2000-05-24 audiencijoje · vertimas į lietuvių kalbą
1904 m. lapkričio 21 d. Elzbieta užrašė maldą Švenčiausiajai Trejybei. Joje prašo ne išskirtinės vietos kitų akyse, bet gebėjimo pasilikti Dieve. Maldos centre – visa Dievui atiduota siela, jo mylima buveinė ir poilsio vieta. Šį tekstą Jonas Paulius II pasirinko savo katechezei apie Trejybės slėpinį užbaigti.
Pauliaus žodžiai apie Dvasios gyvenamą šventovę čia tampa asmeniniu atsaku. Tai nepanaikina bendruomeninės skaitinio minties: širdies ramybė nėra atsiribojimas nuo kitų, o vieta, iš kurios galima liautis viską telkus aplink save. Elzbietos prašymas moko priimti Dievo artumą kaip gyvenimo centrą, kurio nereikia užsitarnauti pasigyrimu.
Ryšys su skaitiniais. Dvasios buveinė pirmiausia yra priimta dovana, o ne proga iškelti save.
Šaltinis: Jonas Paulius II, 2000-05-24 audiencija, Elzbietos Trejybės 1904-11-21 malda.
Šv. Faustina: prie vartų atėjusiam žmogui reikėjo šiltos sriubos
Radau truputį sriubos, kurią pašildžiau ir įtrupinau truputį duonos.
Dienoraštis, 1312 · Faustinos pasakojimas · vertimas į lietuvių kalbą
Dienoraščio 1312 įraše Faustina aprašo šaltą, lietingą dieną prie vienuolyno vartų pasirodžiusį jaunuolį. Jis buvo menkai apsirengęs, basas ir labai sušalęs; prašė ko nors šilto. Virtuvėje vargšams skirto maisto jau nebebuvo. Tačiau paieškojusi sesuo rado sriubos, pašildė, įtrupino duonos ir atnešė atėjusiam.
Atsiimdama puodelį, kaip pati pasakoja, atpažino Viešpatį, o regėjimas išnyko. Toliau ji užrašo viduje išgirstą Kristaus atsaką apie jį pasiekusius vargšų palaiminimus. Tai jos aprašyta mistinė patirtis; jos negalima painioti su paprastu išorinio stebėtojo protokolu. Tačiau tarnystės veiksmai labai žemiški: pastebėti, paieškoti, pašildyti, paduoti.
Ryšys su skaitiniais. Dievo gerumas pasiekia kitą ir per nedidelį, rūpestingai atliktą darbą.
Šaltinis: Faustina, Dienoraštis 1312, oficiali seserų konkordancija.
Šv. Antanas Marija Klaretas: užpuolikui prašė ne mirties, o apsaugos
Prašiau suteikti tam žmogui malonę ir išgabenti jį iš salos.
Autobiografija, 583–584 · vertimas į lietuvių kalbą
1856 m. vasario 1 d. Holgine, Kuboje, po pamokslo prie arkivyskupo priėjęs vyras apsimetė ketinąs pabučiuoti jo žiedą. Tuomet skustuvu perrėžė veidą nuo ausies link smakro ir sužeidė ranką. Klaretas išgyveno. Užpuolikas buvo suimtas, teisiamas ir pasmerktas mirti.
Autobiografijoje Klaretas rašo pareiškęs, kad jam atleidžia. Jis prašė generalgubernatoriaus suteikti malonę ir išgabenti vyrą iš salos, nes bijojo, kad įtūžę žmonės jį nulinčiuos. Net siūlė apmokėti kelionę į užpuoliko gimtinę Tenerifę. Neteisybės jis nepavadino gėriu, bet savo sužeidimo nepadarė priežastimi reikalauti kito mirties.
Ryšys su skaitiniais. Meilė priešui gali tapti ir konkrečia pastanga apsaugoti jo gyvybę.
Šaltinis: Antano Marijos Klareto Autobiografija, 575, 583–584, klaretiečių publikacija.
Šv. Steponas: rūpestis nuskriaustaisiais ir malda už žudikus
Meilė ir tikėjimo skelbimas visuomet eina drauge.
Benediktas XVI, 2007-01-10 audiencija · popiežiaus paaiškinimas · vertimas į lietuvių kalbą
Stepono tarnystės pradžioje Apaštalų darbai pasakoja apie labai praktišką bendruomenės žaizdą: graikiškai kalbančių tikinčiųjų našlės kasdien dalijant maistą likdavo nuskriaustos. Steponas buvo tarp septynių vyrų, kuriems patikėta ši tarnystė. Dvasios pripildytos bendruomenės vienybė turėjo pasireikšti ir tuo, ar visos našlės gauna savo dalį.
Vėliau, už tikėjimo skelbimą užmušamas akmenimis, jis meldėsi už jį žudančius. Benediktas XVI šį liudijimą sieja su Kristaus kryžiumi ir pabrėžia, kad meilės tarnystės negalima atskirti nuo tikėjimo skelbimo. Tą pačią Dvasią liudija ir kruopštus rūpestis apleistu žmogumi, ir atsisakymas paskutiniu atodūsiu pasmerkti persekiotoją.
Ryšys su skaitiniais. Bendruomenės šventumas matomas ir maisto dalybose, ir jos atsake į neapykantą.
Šaltinis: Benediktas XVI, Steponas pirmasis kankinys, 2007-01-10.
Palyginimai
Turinys:
Epiktetas: tą patį sunkumą galima paimti už kitos rankenos
C. S. Lewis: staiga įžengus į rūsį pamatai, kas jame jau gyveno
Jonas Kasijonas: mažas vėjas parodo pamato būklę
Šv. Teresė Avilietė: meilės žaidime karalienė yra nuolankumas
Pranciškus Salezas: švelnus lietus augina, o liūtis gali išplauti
Seneka: ranka nepraturtėja sužeisdama koją
Šv. Ignotas Lojola: silpną sienos vietą reikia stiprinti
Epiktetas: tą patį sunkumą galima paimti už kitos rankenos
Epiktetas siūlo daikto su dviem rankenomis vaizdą. Viena rankena neleidžia jo panešti, kita leidžia. Kai brolis pasielgia neteisingai, įsikibus vien į skriaudą santykis darosi nepakeliamas. Kita „rankena“ – prisiminti, kad jis yra brolis ir kartu augęs žmogus.
Evangelija nenubraukia padaryto blogio. Ji kviečia rinktis tokį atsako pagrindą, kuris neleistų skriaudai tapti visu žmogaus apibrėžimu. Tikras santykio faktas gali padėti ten, kur vien nuoskaudos kartojimas nebepadeda.
Šaltinis: Epiktetas, Vadovėlis, 43; Dickinson College Commentaries.
C. S. Lewis: staiga įžengus į rūsį pamatai, kas jame jau gyveno
Lewisas nekantrų atsaką palygina su netikėtai apšviestu rūsiu: žiurkės nespėja pasislėpti. Staigus įėjimas jų nesukuria, tik parodo buvusį slėpinį. Taip ir netikėta provokacija kartais atskleidžia jau saugotą kerštingumą, kurį iš anksto pasiruošę mokame pridengti.
Jėzaus žodžiai apie meilę priešui pasiekia šią gilesnę vietą. Reikia ne tik pristabdyti vieną kandų sakinį, bet ir leisti Dievui keisti jo šaltinį. Toks atpažinimas kviečia prašyti pagalbos, o ne nusivilti savimi.
Šaltinis: C. S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, IV, 7: rūsio žiurkių įvaizdis.
Jonas Kasijonas: mažas vėjas parodo pamato būklę
Kasijonas kantrybę vaizduoja kaip ant nuolankumo pamato stovintį pastatą. Jeigu ir nedidelė audra jį visą supurto, paaiškėja, kad pamatas dar nesutvirtintas. Ramybė, kuriai būtina visai nesutikti prieštaravimo, dar neparodo brandžios kantrybės.
Šis vaizdas padeda atpažinti Jėzaus kviečiamą pilnumą: ne vien išlaikyti gerą išvaizdą palankią dieną, bet mokytis meilės, kai kas nors mane užgauna. Palyginimas skirtas savo širdžiai tikrinti, ne kaltinti smurtą patiriantį žmogų.
Šaltinis: Jonas Kasijonas, Pokalbiai, XVIII: arka ir apskritimo centras.
Šv. Teresė Avilietė: meilės žaidime karalienė yra nuolankumas
Teresė maldos gyvenimą palygina su šachmatų lenta. Vien išdėlioti figūras dar neužtenka: reikia mokytis žaisti. Jos žaismingame vaizde stipriausia karalienė yra nuolankumas, o Karalius – Kristus, pats norintis būti meilės pasiektas.
Šio Karaliaus neįveikiame gudresne kombinacija. Teresė pabrėžia, kad nuolankumas ir meilė eina drauge, atsisakant prisirišimo prie savo svarbumo. Evangelijos tobulumo ieškoma ne puikuojantis nepriekaištingumu, o vis labiau atsiduodant Dievui.
Šaltinis: Teresė Avilietė, Tobulumo kelias, 16: šachmatų palyginimas.
Pranciškus Salezas: švelnus lietus augina, o liūtis gali išplauti
Salezas primena ramias upes, kurios plukdo krovinius, ir švelnų lietų, vaisinantį dirvą. Tuo pat metu staigus potvynis ir audra gali suardyti tai, kam vanduo turėtų padėti. Rūpestis darbu nėra tas pat, kas nerimastingas veržimasis viską pastūmėti jėga.
Tėvo lietaus vaizdas Evangelijoje kviečia į panašų klausimą: ar mano pastanga tikrai maitina žmogų, ar jį užlieja pykčiu? Ramus veiksmas gali būti tvirtas ir labai darbingas. Meilės jėga neprivalo skambėti kaip triukšmas.
Šaltinis: Pranciškus Salezas, Įvadas į pamaldų gyvenimą, III, 10.
Seneka: ranka nepraturtėja sužeisdama koją
Seneka klausia, kas nutiktų, jei rankos kenktų kojoms, o akys – rankoms. Vieno kūno nariai saugo vienas kitą, nes visam kūnui naudinga kiekvieno sveikata. Žmonės taip pat sukurti bendram gyvenimui, todėl kito sužalojimas negali tapti tikru bendro gėrio laimėjimu.
Pauliaus kalba apie vieną šventovę suteikia šiam artumo supratimui tikėjimo gelmę. Negaliu laikyti savo pergalės pilna, jei tam reikia ardyti bendruomenę, kurioje gyvena Dvasia. Būtinas blogio stabdymas neturi virsti troškimu kitą sunaikinti.
Šaltinis: Seneka, Apie pyktį, II, 31, Aubrey Stewart vertimas.
Šv. Ignotas Lojola: silpną sienos vietą reikia stiprinti
Ignoto pratybose gundytojas lyginamas su karo vadu, ieškančiu silpniausios tvirtovės vietos. Vaizdo paskirtis – padėti žmogui atpažinti, kur jo paties gyvenimą lengviausia išardyti. Stiprybės vienoje srityje savaime neapsaugo kitos, paliktos be dėmesio.
Meilė priešui gali parodyti būtent tokią vietą: lengva būti dosniam artimiesiems, bet vieną žmogų laikyti už visų gerų norų ribos. Palyginimas kviečia stiprinti savo atsaką malda ir darbu. Evangelijos priešas čia nėra sutapatinamas su gundytoju – pažeidžiama yra mano meilė.
Šaltinis: Ignotas Lojola, Dvasinės pratybos, 327.
Pasakojimai
Turinys:
Levas Tolstojus: karalius trumpam atsidūrė savo belaisvio gyvenime
Oscaras Wilde’as: gauta dovana dar nepasako, kaip ja gyvensime
Hansas Christianas Andersenas: adata pasiliko didinga net latake
Antonas Čechovas: nelaimėti pinigai jau spėjo supriešinti šeimą
Saki: iš po to paties medžio pagaliau nuskambėjo bendras šauksmas
Ezopas: arklys atsikratė varžovo, bet gavo šeimininką
Gottholdas Ephraimas Lessingas: žiedą nepakanka paskelbti tikru
Levas Tolstojus: karalius trumpam atsidūrė savo belaisvio gyvenime
Asirijos karalius Asarchadonas svarsto, kaip nužudyti narve laikomą nugalėtą karalių Lailį. Pasirodęs senolis pasiūlo jam panardinti galvą į vandenį. Fantastiniame regėjime valdovas staiga gyvena Lailio gyvenimą: turi žmoną, pareigas, medžiokles, o paskui sulaukia žinios apie pažemintus pasiuntinius. Prasideda karas, jo kariuomenė pralaimi, ir dabar jis pats sėdi narve.
Buvęs nugalėtojas patiria bejėgiškumą bei mirties baimę, vėliau – net medžiojamo gyvūno pažeidžiamumą. Iškėlęs galvą pamato, kad iš ąsočio dar ne visas vanduo išpiltas: išgyventi metai tilpo į akimirką. Kitą rytą jis liepia paleisti Lailį ir kitus belaisvius, sustabdo egzekucijas. Tolstojaus alegorija verčia įsivaizduoti skriaudą iš kito pusės, užuot mačius tik savo galios patogumą.
Ryšys su skaitiniais. Mylėti artimą kaip save padeda ir pastanga iš tikrųjų įsivaizduoti jo pažeidžiamumą.
Šaltinis: Levas Tolstojus, Asirijos karalius Asarchadonas, 1903.
Oscaras Wilde’as: gauta dovana dar nepasako, kaip ja gyvensime
Poetinėje alegorijoje Geradarys naktį įžengia į miestą ir randa puotaujantį jaunuolį. Paklaustas apie savo gyvenimą, šis primena buvęs raupsuotas ir išgydytas. Gatvėje sutiktas vyras godžiai seka moterį: jis kadaise buvęs aklas, o dabar atgavęs regėjimą. Abu gautą laisvę panaudoja taip, tarsi pati dovana pateisintų bet kurį pasirinkimą.
Moteris prisimena jai atleistas nuodėmes, tačiau nesitraukia nuo seno kelio. Už miesto sėdi dar vienas jaunuolis ir verkia: jis buvo prikeltas iš numirusių, bet nežino, ką daugiau daryti. Pasakojimas baigiasi ne lengvu paaiškinimu, o atviru klausimu. Gyvybė, sveikata ir atleidimas nėra automatinis mylinčios širdies pakaitalas – dovana prašo atsako.
Ryšys su skaitiniais. Psalmė kviečia ne vien prisiminti Dievo geradarybes, bet ir leisti joms keisti gyvenimą.
Hansas Christianas Andersenas: adata pasiliko didinga net latake
Adomoji adata laikė save tokia ypatinga, kad manė tinkanti tik subtiliam siuvinėjimui. Kai ja ėmėsi taisyti virėjos šlepetę, adata paskelbė esanti per gležna tokiam darbui ir nulūžo. Prismeigta prie skarelės vašku, vėl pasijuto papuošalu. Tačiau išdidžiai išsitiesusi iškrito į plautuvę ir atsidūrė latake.
Ten ji susitiko butelio šukę, kurią laikė deimantu. Abu vienas kitą guodė kilme ir vertingumu. Srovė šukę nusinešė, o adata įtikino save, kad ši tiesiog paaukštinta. Vaikai ją įsmeigė į kiaušinio lukštą; vežimo ratas sutraiškė lukštą, bet adata ir tuomet didžiavosi savo tvirtumu. Pasikeitė visa jos padėtis, tik savęs sureikšminimas nepasidavė.
Ryšys su skaitiniais. Pauliaus perspėjimas neapgaudinėti savęs taikosi ir į išminties vardu saugomą puikybę.
Šaltinis: Hansas Christianas Andersenas, Adomoji adata, A Christmas Greeting, 1847 leidimas.
Antonas Čechovas: nelaimėti pinigai jau spėjo supriešinti šeimą
Po vakarienės Ivanas Dmitričius laikraštyje ieško žmonos loterijos bilieto. Pamato tinkamą seriją ir sustoja net nepatikrinęs numerio. Gal laimėti septyniasdešimt penki tūkstančiai? Abu ima svajoti apie sodybą, poilsį, keliones. Jis dar laiko laikraštį, bet mintyse jau gyvena turtingai ir nevaržomai.
Netrukus sutuoktiniai pradeda vienas kitą matyti kaip kliūtį. Bilietas priklauso žmonai: ji gal neleis vyrui laisvai leisti pinigų, o jis gal mėgins jos laimėjimą pasisavinti. Net giminaičių veidai ima atrodyti atgrasūs. Pagaliau vyras perskaito visą numerį – laimėjo kitas bilietas. Turtų nėra, bet jų vaizduotėje įvykęs susvetimėjimas jau spėjo apnuodyti vakarą.
Ryšys su skaitiniais. Kito žmogaus pavertimas savo planų varžovu prasideda dar prieš realų ginčą dėl turto.
Šaltinis: Antonas Čechovas, Loterijos bilietas, Constance Garnett vertimas.
Saki: iš po to paties medžio pagaliau nuskambėjo bendras šauksmas
Karpatuose du kaimynai, Ulrichas ir Georgas, paveldėję ginčą dėl miško ruožo, audringą naktį susitinka su šautuvais. Dar nespėjus iššauti, ant jų užgriūva didžiulis bukas. Abu prispausti ir bejėgiai, tačiau iš pradžių vis dar grasina, ką padarys jų pirmiau atėję žmonės. Net bendro pavojaus neužtenka iškart užgesinti seno priešiškumo.
Ulrichas pasiūlo vyno, paskui ir draugystę. Georgas sutinka: jie jau įsivaizduoja bendras viešnages ir taiką visam kraštui. Dabar kiekvienas trokšta, kad pirmiau atėję saviškiai išgelbėtų ir buvusį priešą. Abu kartu šaukiasi pagalbos. Tolumoje pasirodo bėgančios figūros, tačiau paskutinis apsakymo žodis atskleidžia, jog tai vilkai. Ši niūri literatūrinė atomazga nėra Dievo bausmės pamokslas; ji aštriai klausia, kiek gyvenimo atiduodame beprasmiam kerštui.
Ryšys su skaitiniais. Susitaikymo nereikia atidėti iki akimirkos, kai nebevaldome nė savo laiko.
Šaltinis: Saki, The Interlopers, The Toys of Peace (1919), p. 119–128.
Ezopas: arklys atsikratė varžovo, bet gavo šeimininką
Arklys vienas naudojosi pieva, kol joje pasirodė elnias ir ėmė gadinti ganyklą. Norėdamas jam atkeršyti, arklys kreipėsi į žmogų. Šis žadėjo padėti, jei tik arklys sutiks įsileisti žąslus į burną ir užsisodinti ant nugaros ginkluotą raitelį.
Keršto trokštantis arklys sąlygą priėmė. Tačiau žmogus nebeskuba jo paleisti: arklys tapo jo tarnu. Pasakėčios smūgis nukreiptas į pačią tariamos pergalės kainą. Atsikratyti priešo gali atrodyti svarbiausias tikslas, kol paaiškėja, kad dėl jo atidavėme daug vertingesnę savo laisvę.
Ryšys su skaitiniais. Kerštas žada išvaduoti nuo kito, bet gali pavergti patį keršijantįjį.
Šaltinis: Ezopas, Arklys ir elnias, Caldecotto leidimas, p. 46.
Gottholdas Ephraimas Lessingas: žiedą nepakanka paskelbti tikru
Dramoje „Natanas Išmintingasis“ pasakojama apie vertingą žiedą, perduodamą mylimiausiam sūnui. Vienas tėvas turėjo tris vienodai mylimus vaikus ir kiekvienam buvo pažadėjęs paveldą. Prieš mirtį jis užsakė dvi tokias tikslias kopijas, kad pats nebeatskyrė originalo. Kiekvienas sūnus gavo žiedą ir ėmė reikalauti, kad kiti pripažintų jo viršenybę.
Teisėjas paklausė apie žiedui priskiriamą galią daryti nešiotoją mylimą Dievo ir žmonių: kurį brolį labiausiai myli kiti du? Stojo tyla. Vietoj greito nuosprendžio jis paragino kiekvieną parodyti žiedo galią švelnumu, nuoširdžiu pakantumu ir geradaryste, o galutinį sprendimą atidėjo. Lessingo religinio dialogo drama tikėjimo tapatybės klausimą kreipia į gyvenimo vaisius; jos literatūrinis klausimas tinka pasigyrimui savo grupe patikrinti.
Ryšys su skaitiniais. Mūsų priklausymas Dievui turi auginti meilę, o ne vien reikalavimą kitiems mus pripažinti.
Šaltinis: Gotthold Ephraim Lessing, Natanas Išmintingasis, III, 7.
Istoriniai pavyzdžiai
Turinys:
III a. pr. Kr.: valdovo ediktas ragino nesiaurinti pagarbos iki savųjų
1865 m. Vašingtonas: karo pabaigai reikėjo kalbos be keršto pažado
1962 m. Reimsas: buvusių priešų vadovai įžengė į tą pačią katedrą
1965 m. vyskupų laiškas: atleisti ir patiems prašyti atleidimo
1992 m. Roma: taikai reikėjo ir išminavimo maršrutų
2025 m. Nagasakis: aštuoniasdešimt metų tylėjęs bokštas vėl suskambo
2026 m. Jemenas: prieš paleidimą būtina paklausti ir paties kalinio
III a. pr. Kr.: valdovo ediktas ragino nesiaurinti pagarbos iki savųjų
Indijos valdovas Ašoka savo nurodymus įrašydavo uolose ir stulpuose. XII uolos edikte jis kalba apie skirtingų religinių bendrijų santykius. Jam rūpi ne vien dovanos ar išorinė pagarba, bet tikras gerųjų savybių augimas. Pradžia labai kasdieniška – kalbos susivaldymas.
Ediktas perspėja, kad žmogus, iš atsidavimo savajai bendrijai niekinantis kitą, iš tikrųjų sunkiai kenkia ir savajai. Raginama klausyti, mokytis pažinti kitų mokymą ir ieškoti santarvės. Šis senovės politinis tekstas nėra Evangelijos atitikmuo, tačiau pateikia ryškų istorijos pavyzdį: net tapatybę ginantis žmogus turi tikrinti, ar jo būdas neardo paties ginamo gėrio.
Ryšys su skaitiniais. Priklausymas saviesiems nesuteikia teisės puoselėti paniekos kitam.
Šaltinis: Vincent A. Smith, Asoka: The Buddhist Emperor of India, XII edikto vertimas.
1865 m. Vašingtonas: karo pabaigai reikėjo kalbos be keršto pažado
1865 m. kovo 4 d. Abrahamas Linkolnas antrą kartą stojo duoti prezidento priesaikos. Minia buvo susirinkusi prie Kapitolijaus rytinio portiko; Kongreso bibliotekos parodoje primenamas apsiniaukęs dangus ir liudijimai, kad jam pakilus kalbėti pasirodė saulė. Pilietinis karas dar nebuvo pasibaigęs.
Kalboje Linkolnas neleido vienai pusei paprastai pasisavinti Dievo: abi skaito tą pačią Bibliją ir meldžiasi tam pačiam Dievui, bet jų prašymai negali būti patenkinti vienodai. Baigdamas kvietė nepuoselėti pykčio niekam, rodyti meilę visiems, gydyti tautos žaizdas ir rūpintis kariais, našlėmis bei našlaičiais. Tai buvo viešai pasiūlyta būsimo gyvenimo kryptis, o ne pažadas ištrinti vergijos kaltę.
Ryšys su skaitiniais. Teisybės siekis gali būti tvirtas ir kartu atsisakyti kerštingo pažeminimo.
Šaltinis: JAV Kongreso biblioteka: Linkolno antroji inauguracija, 1865-03-04; Abrahamas Linkolnas, Antroji inauguracinė kalba, 1865-03-04, originalaus leidimo faksimilė.
1962 m. Reimsas: buvusių priešų vadovai įžengė į tą pačią katedrą
Prancūzijos Reimso katedra per Pirmąjį pasaulinį karą buvo apšaudyta šimtais sviedinių. Į šį karo atminties miestą 1962 m. liepos 8 d. atvyko Charles’is de Gaulle’is ir Konradas Adenaueris. Prieš įžengdami į katedrą jie Mourmelone matė kartu žygiuojančius prancūzų ir vokiečių karius – dar neseniai vieni prieš kitus kovojusių šalių žmones.
Vėliau abu vadovai kartu meldėsi nukentėjusioje katedroje ir kalbėjo rotušėje. Po pusmečio, 1963 m. sausio 22 d., buvo pasirašyta Eliziejaus sutartis. 2012 m. jubiliejaus kalboje ši seka prisiminta kaip perėjimas nuo susitaikymo prie draugystės. Bendra maldos erdvė nepaslėpė sužeistos istorijos – joje atsirado vietos naujam bendram veiksmui.
Ryšys su skaitiniais. Meilė nepalieka priešo vien jo praeities vaidmenyje.
Šaltinis: Prancūzijos prezidentūros archyvas: Reimso susitaikymas 1962-07-08.
1965 m. vyskupų laiškas: atleisti ir patiems prašyti atleidimo
Praėjus dviem dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo, Lenkijos vyskupai parašė Vokietijos vyskupams. Laiško atmintyje išliko dvigubas judesys: mes atleidžiame ir prašome atleidimo. Tai nebuvo paprastas pasiūlymas užmiršti aukas. Krikščioniško bendrumo kalba pasiekė dvi visuomenes, kurių santykį vis dar ženklino karo žaizdos.
2020 m. sausio 25 d., minėdami Aušvico išlaisvinimo sukaktį, Europos vyskupų atstovai grįžo prie šio laiško. Jie kartu ragino priešintis antisemitizmui, tiesos politiniam iškraipymui ir pagerbti visų tautybių bei religijų nužudytuosius. Atleidimas čia eina drauge su atmintimi ir atsakomybe: taiką stiprina tikra tiesa, o ne patogus jos nutylėjimas.
Ryšys su skaitiniais. Pradėti susitaikymą galima ir nelaukiant, kol pirmą žingsnį padarys kita pusė.
Šaltinis: Europos vyskupų pareiškimas Aušvico išlaisvinimo sukakčiai, 1965 m. laiško reikšmė.
1992 m. Roma: taikai reikėjo ir išminavimo maršrutų
1992 m. spalio 4 d. Romoje Mozambiko vyriausybės ir RENAMO delegacijos pasirašė taikos sutarties paliaubų protokolą. Tarp tarpininkų buvo Beiros arkivyskupas Jaime Gonçalvesas, Andrea Riccardi ir Matteo Zuppi iš Sant’Egidio bendruomenės bei Italijos atstovas Mario Raffaelli. Prie to paties stalo reikėjo susitarti, kaip priešiškos pajėgos nustos viena kitą laikyti taikiniu.
Protokole taika išskaidyta į veiksmus: atskirti pajėgas, suderinti jų judėjimo kelius, išminuoti teritorijas, tikrinti pažeidimus ir paleisti su konfliktu susijusius kalinius. Susitarta nutraukti ir priešišką propagandą. Šios sausai atrodančios eilutės atskleidžia meilės darbą po garsaus parašo: tikra taika turi pasiekti kelią, kuriuo žmogus eina namo, ir žodžius, kuriuos apie kitą girdi.
Ryšys su skaitiniais. Susitaikymas prašo konkrečių bendro gyvenimo taisyklių ir jų laikymosi.
Šaltinis: Mozambiko taikos sutarties VI protokolas, Roma, 1992-10-04.
2025 m. Nagasakis: aštuoniasdešimt metų tylėjęs bokštas vėl suskambo
Po 1945 m. rugpjūčio 9 d. atominio bombardavimo Urakamio katedros dešinysis varpas buvo ištrauktas iš griuvėsių ir vėliau grąžintas į atstatytą bažnyčią. Kairysis bokštas liko tuščias. St. Kateri instituto sutelktam projektui daugiau kaip šeši šimtai aukotojų skyrė lėšų naujam varpui nulieti, atgabenti ir įrengti.
Sent Luise nulietame maždaug 750 svarų varpe pavaizduota šv. Kateri Tekakwitha. 2025 m. rugpjūčio 9 d. 11 val. 2 min., lygiai po aštuoniasdešimties metų, jo garsas pirmą kartą pasklido iš kairiojo bokšto. Iš sunaikinimo šalies atėjusi dovana nepakeitė praeities, bet suteikė jai kitokį atsaką – bendrą pastangą, kad atmintis skambėtų taikos link.
Ryšys su skaitiniais. Sužeista vieta gali tapti ir bendro atkūrimo bei artumo vieta.
Šaltinis: St. Kateri Institute, Nagasaki Bell Project, 2025 m. rugpjūčio 9 d. varpo sugrąžinimas.
2026 m. Jemenas: prieš paleidimą būtina paklausti ir paties kalinio
2026 m. gegužės publikacijoje Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas paaiškino, kaip rengiamas su Jemeno konfliktu susijusių kalinių paleidimas. Po derybų Maskate ir Amane šalys paprašė neutralaus tarpininko pagalbos. Komitetas neparenka paleidžiamų žmonių ir nesprendžia politinių ginčų – jo užduotis yra saugus, orumą saugantis grąžinimas.
Praktiniai pasirengimo darbai apima privačius pokalbius su kaliniais apie jų valią vykti, sveikatos patikrą, transportą ir ryšį su šeimomis. Publikacijoje nurodoma, kad operacijai dar reikia šalių užtikrintų sąlygų; pasirengimo negalima vadinti jau įvykusiu visų paleidimu. Net neišspręstame konflikte galima dirbti dėl konkretaus žmogaus ir neleisti, kad priešo etiketė užgožtų jo orumą.
Ryšys su skaitiniais. Meilė kitai pusei gali prasidėti nuo patikrinamo humanitarinio veiksmo dar nepasiekus visos taikos.
Šaltinis: Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas: Jemeno kalinių paleidimo rengimas, 2026 m. gegužė.
10 citatų homilijos minčiai
Turinys:
1. Benediktas XVI: Tobulumo kryptis yra vaikiškas pasitikėjimas ir gyvenimas.
2. Pranciškus: Nekeršyti galima kartu atkakliai siekiant teisingumo.
3. Šv. Jonas Paulius II: Atjauta padeda teisingumui pasiekti patį žmogų.
4. Francis Baconas: Keršto saugojimas neleidžia gyti.
5. Markas Aurelijus: Kito klaida neatima jo žmogiško artumo.
6. Seneka: Statusas neturi užgožti žmogaus.
7. G. K. Chestertonas: Atleisti žmogui nereiškia pateisinti jo nusikaltimą.
8. Laozi: Geras atsakas neprivalo laukti tokio pat atlygio.
9. Martinas Lutheris Kingas: Meilė priešui neįpareigoja pritarti jo blogiui.
10. Šv. Teresė Avilietė: Atleidimo laikysena nepasilieka vien ateities pažadas.
1. Benediktas XVI: Tobulumo kryptis yra vaikiškas pasitikėjimas ir gyvenimas.
Mūsų tobulumas – nuolankiai gyventi kaip Dievo vaikams, darbais vykdant jo valią.
Viešpaties angelas, 2011-02-20 · vertimas į lietuvių kalbą
Tobulumo kryptis yra vaikiškas pasitikėjimas ir gyvenimas.
2. Pranciškus: Nekeršyti galima kartu atkakliai siekiant teisingumo.
Kerštas niekada nėra teisingas. Mums leidžiama prašyti teisingumo. Vykdyti teisingumą yra mūsų pareiga.
Viešpaties angelas, 2017-02-19 · vertimas į lietuvių kalbą
Nekeršyti galima kartu atkakliai siekiant teisingumo.
Šaltinis: Pranciškus, Viešpaties angelas, 2017-02-19.
3. Šv. Jonas Paulius II: Atjauta padeda teisingumui pasiekti patį žmogų.
Tikras gailestingumas yra, taip sakant, giliausias teisingumo šaltinis.
Dives in misericordia, 14 · vertimas į lietuvių kalbą
Atjauta padeda teisingumui pasiekti patį žmogų.
Šaltinis: Jonas Paulius II, Dives in misericordia, 14.
4. Francis Baconas: Keršto saugojimas neleidžia gyti.
Kerštą puoselėjantis žmogus vis atveria savo žaizdas, kurios kitaip užgytų ir pasitaisytų.
Esė IV, Apie kerštą · vertimas į lietuvių kalbą
Keršto saugojimas neleidžia gyti.
Šaltinis: Francis Bacon, Esė IV, Apie kerštą.
5. Markas Aurelijus: Kito klaida neatima jo žmogiško artumo.
Žmogui dera mylėti net tuos, kurie jam nusižengia.
Sau pačiam, VII, 22; Casaubono leidime VII, XVI · vertimas į lietuvių kalbą
Kito klaida neatima jo žmogiško artumo.
Šaltinis: Markas Aurelijus, Sau pačiam, VII, 22, Casaubono vertimas.
6. Seneka: Statusas neturi užgožti žmogaus.
Ne, veikiau jie žmonės.
Laiškai Lucilijui, 47, 1 · vertimas į lietuvių kalbą
Statusas neturi užgožti žmogaus.
Šaltinis: Seneka, Laiškai Lucilijui, 47, 1.
7. G. K. Chestertonas: Atleisti žmogui nereiškia pateisinti jo nusikaltimą.
Nusikaltėliui turime atleisti septyniasdešimt septynis kartus. Pačiam nusikaltimui neturime atleisti visai.
Ortodoksija, VI, Krikščionybės paradoksai · vertimas į lietuvių kalbą
Atleisti žmogui nereiškia pateisinti jo nusikaltimą.
Šaltinis: G. K. Chesterton, Ortodoksija, VI: The Paradoxes of Christianity.
8. Laozi: Geras atsakas neprivalo laukti tokio pat atlygio.
Ir tiems, kurie man nėra geri, aš taip pat esu geras.
Dao De Jing, 49, 2; Jameso Legge’o vertimas · vertimas į lietuvių kalbą
Geras atsakas neprivalo laukti tokio pat atlygio.
Šaltinis: Laozi, Dao De Jing, 49, James Legge vertimas.
9. Martinas Lutheris Kingas: Meilė priešui neįpareigoja pritarti jo blogiui.
Nebendradarbiauti su blogiu yra tokia pat moralinė pareiga kaip bendradarbiauti su gėriu.
Loving Your Enemies, 1957 m. pamokslas; Stanfordo archyvo transkripcija · vertimas į lietuvių kalbą
Meilė priešui neįpareigoja pritarti jo blogiui.
Šaltinis: Martinas Lutheris Kingas, Loving Your Enemies, 1957 m., Stanfordo archyvo garso įrašo transkripcija.
10. Šv. Teresė Avilietė: Atleidimo laikysena nepasilieka vien ateities pažadas.
Atkreipkite dėmesį, seserys: jis nesako „kaip mes atleisime“.
Tobulumo kelias, 36 · vertimas į lietuvių kalbą
Atleidimo laikysena nepasilieka vien ateities pažadas.
Šaltinis: Teresė Avilietė, Tobulumo kelias, 16: šachmatų palyginimas.
Juokeliai ir trumpos linksmos istorijos
Turinys:
Kiek kainuoja antausis? Teisėjas tai sužinojo pats
Skalbinių virvė, ant kurios džiūsta miltai
Tobulas vyras vis dėlto atsirado
Susitaikė – tik paskutinis sakinys liko savas
Diogenas pasiūlė dalį figų. Platonas suprato savaip
Draugiškas perspėjimas prie laiptų
Konklava turėjo kitą užduotį
Kiek kainuoja antausis? Teisėjas tai sužinojo pats
Turguje nepažįstamas žmogus skelia Nasredinui antausį, paskui aiškina apsirikęs. Nasredinas nusiveda jį pas teisėją. Bet šis, regis, pažįsta kaltinamąjį: paskiria vieno piastro atlyginimą ir leidžia atnešti pinigą vėliau. Kaltinamasis išeina. Nasredinas laukia. Ir dar laukia.
Pagaliau jis pasitikslina, ar vieno piastro už antausį tikrai užtenka. Išgirdęs „taip“, pats trenkia teisėjui ir išeidamas taria:
– Kai kaltinamasis atneš mano piastrą, galėsite jį pasilikti!
Ryšys su skaitiniais. Atpildas ratu sugrįžta labai greitai; Jėzus kviečia šį ratą nutraukti.
Šaltinis: D. L. Ashliman, Nasreddin Hodja: The Slap; Flour on the Clothesline.
Skalbinių virvė, ant kurios džiūsta miltai
Kaimynas prašo Nasredino paskolinti skalbinių virvę. Šis nueina pasitarti su žmona, grįžta ir apgailestauja: negalės, nes ant virvės priberta miltų.
– Kada kas nors barsto miltus ant skalbinių virvės? – nustemba kaimynas.
– Tada, kai kas nors kitas nori ją pasiskolinti.
Ryšys su skaitiniais. Dosnumą dažniau sulaiko nenoras, o ne išradingai išvardytos kliūtys.
Šaltinis: D. L. Ashliman, Nasreddin Hodja: The Slap; Flour on the Clothesline.
Tobulas vyras vis dėlto atsirado
Pamokslininkas įsijautęs klausia salės, ar kas nors kada yra matęs tobulą žmogų. Tikisi suprantamos tylos. Bet iš pačio galo atsistoja nedrąsus vyriškis.
– Norite pasakyti, kad žinote, kas yra tobulas žmogus?
– Tikrai žinau.
– Ir kas gi?
– Mano žmonos pirmasis vyras.
Ryšys su skaitiniais. Evangelijos tobulumas kviečia mylėti, o ne matuoti žmones pagal nepralenkiamą įsivaizduojamą varžovą.
Susitaikė – tik paskutinis sakinys liko savas
Kaimyninių bažnyčių katalikų kunigas ir anglikonų dvasininkas seniai nesutaria. Galiausiai susitinka ir nusprendžia senus ginčus baigti.
– Juk abu dirbame Viešpaties darbą, – sako anglikonas.
– Visiškai teisingai. Tad ir dirbkime kiekvienas kaip geriausiai išmanome: jūs savaip…
Kunigas akimirką stabteli ir šypteli:
– …o aš – kaip Viešpats!
Ryšys su skaitiniais. Juokas atidengia pagundą net susitaikius išsaugoti sau visą teisumą.
Diogenas pasiūlė dalį figų. Platonas suprato savaip
Diogenas valgo džiovintas figas ir sutinka Platoną. Pakviečia pasivaišinti. Platonas paima ir suvalgo. Tada šeimininkas ima tikslinti savo kvietimą:
– Sakiau, kad galite jų paragauti, o ne visas suvalgyti!
Ryšys su skaitiniais. Dalijimasis prašo ir gavėjo dėmesio kitam; „visa jūsų“ nėra leidimas viską pasiimti sau.
Šaltinis: Diogenas Laertietis, Žymiųjų filosofų gyvenimas, VI.
Draugiškas perspėjimas prie laiptų
Anekdote kvakerį pažadina į namus įsibrovęs vagis. Taiką skelbiantis šeimininkas pasiima ginklą, prieina prie laiptų ir labai mandagiai prabyla:
– Drauge, nė už ką nenorėčiau tavęs nuskriausti. Tik tu stovi kaip tik ten, kur ketinu šauti.
Ryšys su skaitiniais. Mandagus žodis dar negarantuoja, kad širdis atsisakė grasinimo.
Šaltinis: Tom Stabnicki, I Saw It Shine Through All, 1996 m. Plummer paskaita, įžanginis anekdotas.
Konklava turėjo kitą užduotį
Jonui XXIII priskiriamame pasakojime popiežius išgirsta moterį garsiai aptariant jo apkūnumą. Galėtų įsižeisti arba apsimesti neišgirdęs. Tačiau atsigręžia ir ramiai patikslina:
– Ponia, tikiuosi, suprantate: konklava juk nėra grožio konkursas!
Ryšys su skaitiniais. Švelnus humoras kartais paleidžia įžeidimą geriau už norą atsilyginti.
Šaltinis: Golvėjaus katedra: Jonui XXIII priskiriamas pasakojimas apie konklavą.