Dievo ganymas surenka išblaškytuosius, atgaivina pavargusiuosius ir sutaiko buvusius svetimus. Jėzaus rūpestis mokiniais ir minia parodo valdžią, kuri pirmiausia mato žmonių poreikį.
Pagrindinės skaitinių mintys
Pirmasis skaitinys · Jer 23, 1–6
Teisingas ganymas surenka išblaškytuosius
Viešpats atskleidžia ganytojų kaltę: jų valdymas išblaškė žmones. Jis pats surinks likutį ir pažada Dovydo Atžalą, kurios valdžia reikš teisingumą ir saugumą.
Atliepiamoji psalmė · Ps 22 (23), 1–3. 4. 5. 6 (P.:1)
Atgaiva ir artumas tamsiame slėnyje
Dievo vedimas apima atgaivą ir tamsų slėnį. Pasitikėjimas kyla iš jo artumo: grėsmėms neišnykus, žmogus yra priimtas prie svetingo stalo.
Antrasis skaitinys · Ef 2, 13–18
Kristus suartina buvusius svetimus
Kristus pats yra sutaikinimas. Kryžiumi jis griauna priešiškumą ir atveria buvusiems toli bei arti bendrą priėjimą prie Tėvo vienoje Dvasioje.
Evangelija · Mk 6, 30–34
Poilsis ir mokymas – rūpestis žmogumi
Jėzus priima sugrįžusius apaštalus ir rūpinasi jų poilsiu. Pamatęs minią be ganytojo, jis atsiliepia gailestingumu ir pradeda mokyti: žmogui reikia ir atokvėpio, ir gyvenimą nukreipiančio žodžio.
Medžiaga homilijai
Ryšiai su visa Biblija
Kiekvienam skaitiniui parinktos 8 papildančios vietos. Trumpos pažodinės ištraukos patikrintos pagal biblija.lt pateikiamą Rubšio ir Kavaliausko vertimą, LVK 1998 m. Visą nurodytos eilutės tekstą atversite paspaudę jos nuorodą; žemiau pateikiamas paaiškinimas yra šio puslapio sintezė.
Turinys: Pirmajam skaitiniui · Psalmei · Antrajam skaitiniui · Evangelijai
Pirmajam skaitiniui · Jer 23, 1–6
1. Ez 34, 11–13
Aš pats rūpinsiuosi savo avimis
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Išblaškytųjų surinkimas čia nusakomas kaip paties Dievo paieška. Jeremijo pažadą papildo artimas rūpestis konkrečia pasimetusia avimi, o ne vien valdžios pakeitimas.
2. Zch 11, 15–17
tu nesirūpini kaimene
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Blogas ganytojas neatlieka pačių paprasčiausių pareigų: neieško pražuvusios ir negydo sužeistos. Šis sąrašas suteikia Jeremijo kaltinimui apčiuopiamą turinį.
3. 2 Sam 7, 12–16
Aš būsiu jam tėvas
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pažadas Dovydo palikuoniui leidžia suprasti, kodėl Jeremijas kalba būtent apie Dovydo Atžalą. Kartu primenama, kad valdovo giminystė neatšaukia jo atsakomybės Dievui.
4. Iz 11, 1–4
Jisai ne pagal išorę teis
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Atžalos vaizdas siejamas su Dvasios dovanomis ir teismu varguolių naudai. Tai papildo Jeremijo teisingo karaliaus pažadą valdžios matu: sprendžiama ne iš paviršiaus.
5. 1 Kar 3, 7–9
suteik savo tarnui imlią širdį
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Saliamonas prašo gebėjimo klausytis ir skirti gera nuo pikta. Tai parodo vidinę laikyseną, be kurios ganytojo pareigos virstų vien titulu.
6. Mch 5, 1–3
Jie gyvens saugiai
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Iš mažo Betliejaus laukiama valdovo, kuris ganys Viešpaties galybe. Saugumo viltis siejama su Dievo veikimu, o ne išoriniu centro didingumu.
7. Apd 20, 28–31
Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Paulius kviečia prižiūrėtojus budėti ir dėl savęs, ir dėl kaimenės. Pavojus kyla ne tik iš išorės: bendruomenę gali ardyti ir iš jos pačios iškilę klaidinantys balsai.
8. 1 Pt 5, 2–4
bet kaip kaimenės pavyzdys
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Ganytojas raginamas rūpintis noriai, vengti savanaudiškumo ir pats būti pavyzdys. Jeremijo valdovų kritiką papildo aiškus tarnystės būdas krikščionių bendruomenėje.
Psalmei · Ps 22 (23), 1–3. 4. 5. 6 (P.:1)
1. Iš 13, 21–22
VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dykumos kelionėje Dievo artumas tampa kryptimi dieną ir naktį. Psalmės vedimo vaizdą papildo tautos patirtis: kelias dar nesibaigęs, bet tauta nepalikta viena.
2. Įst 8, 2–3
žmogus yra gyvas ne viena duona
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Prisimenamas alkis ir mana, kad būtų atpažinta gilesnė priklausomybė nuo Dievo žodžio. Ganytojo dovanojama gyvybė negali būti sutapatinta su nuolatiniu materialiniu patogumu.
3. Iz 43, 1–3
pašaukiau tave vardu – tu esi mano
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pažadas lydėti per vandenį ir ugnį atliepia tamsaus slėnio patirtį. Dievo ištikimybė nusakoma buvimu kartu išbandyme, o ne teiginiu, kad išbandymų nebebus.
4. Ps 36, 8–10
Tu esi gyvenimo šaltinis
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Sparnų prieglobstis, namų gausa ir gyvybės šaltinis išplečia psalmės svetingumo motyvą. Dievas ne tik apsaugo nuo pavojaus, bet ir leidžia gyventi jo gerumo pilnatvėje.
5. Iz 25, 6–8
Jis visiems laikams sunaikins mirtį
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Puota visoms tautoms susiejama su ašarų nušluostymu ir mirties įveika. Psalmės stalas atsiveria kaip platesnė Dievo pažado, pranokstančio vienos dienos atgaivą, perspektyva.
6. 2 Kor 1, 3–4
visokios paguodos Dievas
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo paguoda tampa gebėjimu guosti kitus. Psalmės asmeninį pasitikėjimą papildo atsakomybė: patirta globa turi pasiekti ir šalia esantį kenčiantį žmogų.
7. Rom 8, 35–39
Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Paulius įvardija labai tikras grėsmes, bet neleidžia jų laikyti Dievo meilės išnykimo įrodymu. Taip paaiškėja, kuo gali remtis drąsa einant tamsiu slėniu.
8. Apr 7, 15–17
juos ganys ir vedžios
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Avinėlis pats tampa Ganytoju ir veda prie gyvybės vandens. Psalmės artumo viltis įgauna velykinį horizontą: Dievas nušluosto ašaras, o jo globa pasiekia galutinį išsipildymą.
Antrajam skaitiniui · Ef 2, 13–18
1. Iz 57, 18–19
Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Ramybė skelbiama ir tolimiems, ir artimiems; ji eina kartu su gydymu bei paguoda. Šis pranašiškas žodynas padeda išgirsti Laiško efeziečiams skelbimo šaknis.
2. Iz 19, 23–25
egiptiečiai su asirais drauge garbins
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Egiptas, Asirija ir Izraelis įvardijami vieno palaiminimo akiratyje. Sutaikinimas nereiškia, kad kitos tautos privalo išnykti: Dievo pažadas peržengia įprastą savųjų ir svetimųjų ribą.
3. Pr 33, 3–4
Jiedu apsiverkė
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jokūbo ir Ezavo susitikimas po konflikto parodo kūnišką susitaikymo gestą: artėjimą, apkabinimą ir ašaras. Laiško kalbą apie priešiškumo griovimą papildo tikras žingsnis kito link.
4. Kol 1, 19–22
darydamas jo kryžiaus krauju taiką
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kryžiaus taika nusakoma kosmine apimtimi ir pritaikoma konkretiems žmonėms, kadaise buvusiems svetimiems. Efeziečių dviejų grupių sutaikinimą papildo visos kūrinijos perspektyva.
5. Gal 3, 26–29
visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Krikštas ir priklausymas Kristui tampa bendros tapatybės pagrindu. Skirtinga kilmė ar padėtis negali būti paversta mažesnio artumo Dievui ženklu.
6. 1 Kor 12, 12–13
kad sudarytume vieną kūną
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Vienos Dvasios krikštas suburia skirtingus žmones į vieną kūną. Ši vieta padeda suprasti, kad vienybė yra bendras gyvenimas su skirtingais nariais, o ne jų vienodumas.
7. Žyd 10, 19–22
Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Per Kristų atvertas priėjimas nusakomas šventovės ir naujo kelio vaizdais. Efeziečių pažadą papildo raginimas tikrai artintis: pasitikėjimas Dievu turi virsti tikėjimo laikysena.
8. Apd 10, 34–36
jog Dievas nėra šališkas
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Petro kalboje Kristaus skelbiama taika susiejama su Dievo nešališkumu. Tai suteikia sutaikinimui konkretų bendruomeninį matą: žmogaus kilmė negali uždaryti jam Dievo durų.
Evangelijai · Mk 6, 30–34
1. Iš 18, 17–21
tu vienas jos negali atlikti
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jetras perspėja Mozę, kad vienas visko nepajėgs atlikti ir nuvargins save bei žmones. Mokinių poilsio prašymą papildo atsakomybės dalijimosi išmintis.
2. Sk 11, 24–25
Jis parinko septyniasdešimt seniūnų
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dvasios dovana pasidalijama su vyresniaisiais. Atsakas į vieno vadovo naštą yra ir kitų įtraukimas į Dievo darbą, ne vien didesnės asmeninės pastangos.
3. 1 Kar 19, 4–8
kitaip kelionė bus tau per sunki
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Išsekusiam Elijui pirmiausia duodama pamiegoti, pavalgyti ir atsigerti. Tai padeda vertinti kūno poreikius kaip tarnystės tikrovės dalį, o ne tikėjimo stoką.
4. Iz 50, 4–5
kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Klausanti ausis parengia žodį, galintį sustiprinti pavargusį. Jėzaus mokymas miniai parodo, kodėl tikras žodis ir atgaiva neprivalo būti priešingybės.
5. Oz 6, 6
Noriu ištikimos meilės
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Gailestingumas iškeliamas aukščiau už religinį veikimą, atskirtą nuo Dievo pažinimo. Miniai skirtas Jėzaus dėmesys ragina pastebėti žmones, dėl kurių apskritai tarnaujama.
6. Mt 11, 28–30
aš jus atgaivinsiu
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jėzus kviečia pavargusius ateiti pas jį ir mokytis jo romumo. Šis atskiras kvietimas papildo Morkaus epizodą poilsio, gaunamo ryšyje su Kristumi, prasme.
7. Jn 6, 66–69
Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Petras pasilieka dėl amžinojo gyvenimo žodžių. Tai nėra tos pačios minios susibūrimo paralelė: čia išryškėja, ką Jėzaus mokymas gali reikšti tada, kai pasilikti sunku.
8. 2 Kor 8, 13–15
bet kad būtų lygybė
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Paulius nenori vieniems palengvinimo kitų suspaudimo kaina. Bendruomenės rūpestis turi remtis abipusiškumu, todėl mokinių atgaiva ir kitų poreikiai negali būti nuolat supriešinami.
Katekizmas ir temos
Homiletikos vadovo temos padeda jungti skaitinių apmąstymą su Bažnyčios tikėjimu.
Turinys:
Kristus yra mūsų taika · KBK 2302–2306
Liudyti taiką ir teisingumą · KBK 2437–2442
Liudyti taiką ir teisingumą · KBK 2437–2442
KBK 2437–2442: liudyti ir darbuotis dėl taikos ir teisingumo.
Šaltinis: Homiletikos vadovas. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, 2014-06-29
Egzegetiniai komentarai
Teksto prasmę padeda atverti hebrajiški ir graikiški žodžiai, pasakojimo sandara bei to meto gyvenimo aplinka. Žemiau atskiriamas skaitinio aiškinimas ir jo pritaikymas homilijai; prie kiekvienos temos pateikti senesnių ar naujesnių tyrimų šaltiniai.
Turinys:
Jer 23, 1–4 · Nesirūpinusiems teks atsakyti
Jer 23, 5–6 · Karalius turės atitikti savo vardą
Ps 22 (23), 6 · Ką reiškia pasilikti Viešpaties namuose?
Ef 2, 14 · Pertvara: vaizdinys ir archeologinis fonas
Ef 2, 15–18 · Vienas naujas žmogus kuriamas iš abiejų
Mk 6, 30–32 · Poilsis priklauso misijos ritmui
Mk 6, 34 · Gailestingumas tampa mokymu
Jer 23, 1–4 · Nesirūpinusiems teks atsakyti
Pəqaḏtem reiškia „pasirūpinote“, „atkreipėte dėmesį“, tačiau sakinyje šis veiksmas paneigtas. Toliau ta pati šaknis grįžta forma pōqēḏ: Dievas pats atkreips dėmesį į kaltųjų darbus ir juos teis. Lietuviškame vertime vartojami skirtingi veiksmažodžiai, o hebrajiškai girdima aštri atsakomybės sąsaja: jūs nepaisėte žmonių, bet jūsų pačių elgesys nebus nepastebėtas. Pranašo žodžiuose Dievas pats imasi surinkti išblaškytą likutį ir grąžinti į ganyklą. Paskirtų ganytojų darbo vaisių parodys kasdienis žmonių saugumas: jiems nebereikės bijoti, nė vienas nepradings.
Hārōʿîm – „ganytojai“ – šiame kontekste pirmiausia yra tautos valdovai. Ankstesniame skyriuje kritikuojami išnaudojimas, nekalto kraujo praliejimas ir vargšų teisių nepaisymas. Taigi kaimenės išblaškymas nėra vien nepalanki istorinė aplinkybė: pranašas kelia vadovų atsakomybės klausimą. Dievo pažadas surinkti žmones eina kartu su neteisingo valdymo teismu.
Šaltinis: Biblia Hebraica · Jer 23, 2, originalo formos (Bible Hub); Kathryn M. Schifferdecker · Jer 23, 1–6 (2024-07-21); NABRE / USCCB · Jer 23, 1–8 paaiškinimas.
Jer 23, 5–6 · Karalius turės atitikti savo vardą
Ṣemaḥ ṣaddîq – „teisi Atžala“ – priklauso Dovydo dinastijos atkūrimo vilties kalbai. Augalo vaizdas nusako naują pradžią, bet tekstas tuoj pat ją sukonkretina: karalius veiks išmintingai ir vykdys mišpāṭ – teisingumą. Greta esantis ūṣəḏāqāh reiškia „ir teisumą“. Būsimo valdovo patikimumą rodys jo sprendimai ir saugus žmonių gyvenimas. Pažade Judas ir Izraelis įvardijami atskirai. Vienam žadamas išgelbėjimas, kitam saugus gyvenimas. Karaliaus vardu išsakoma viltis sutelpa į labai konkrečias sąlygas, kuriomis galės gyventi žmonės.
Vardas „Viešpats mūsų teisumas“ turi ir istorinį aštrumą: jis atliepia karaliaus Zedekijo vardą, susijusį su Viešpaties teisumu. NABRE komentare tai aiškinama kaip ironiška priešprieša silpnam valdovui. Pažadėtas karalius tikrai įgyvendins tai, ką vardas skelbia. Krikščioniškas mesijinis skaitymas nepanaikina šio pirminio reikalavimo valdžiai – tarnauti teisingumui.
Šaltinis: Biblia Hebraica · Jer 23, 5, originalo formos (Bible Hub); Biblia Hebraica · Jer 23, 6, originalo formos (Bible Hub); NABRE / USCCB · Jer 23, 1–8 paaiškinimas.
Ps 22 (23), 6 · Ką reiškia pasilikti Viešpaties namuose?
Wəšaḇtî, tradiciškai perteikiamas kaip gyvenimas ar pasilikimas, yra teksto aiškinimo klausimas. Esama hebrajiška forma leidžia girdėti ir grįžimą; senajame Cambridge komentare aptariamas jos santykis su apsigyvenimą reiškiančia forma. Abu aiškinimai nukreipia į ryšio su Dievu tęstinumą. Žodžiai bəḇêṯ – „namuose“ – nereiškia, kad kiekvienas besimeldžiantis turėtų fiziškai apsigyventi šventovės patalpose. Skaitinyje pasilikimą Viešpaties Namuose parengia visas nueitas žmogaus kelias. Paskutiniame posme jo dienas lydi Viešpaties gerumas ir ištikimoji meilė. Toks palydėjimas padeda suprasti, kodėl maldininkas trokšta pasilikti.
Ləʾōreḵ yāmîm pažodžiui nusako dienų ilgumą. Tiesioginėje psalmės perspektyvoje tai yra ilgo gyvenimo Dievo artumoje troškimas; posakio nereikia paversti vien žinia apie pomirtinį pasaulį. Krikščioniškoje maldoje jis gali atsiverti ir amžinojo gyvenimo vilčiai, tačiau pradinis akcentas labai konkretus: visas mano dienų tęsinys tebūna bendrystėje su Viešpačiu.
Šaltinis: Biblia Hebraica · Ps 23, 6, originalo formos (Bible Hub); A. F. Kirkpatrick · Cambridge Bible, Ps 23, 6.
Ef 2, 14 · Pertvara: vaizdinys ir archeologinis fonas
Mesótoichon reiškia skiriamąją sieną, o phragmoû – aptvaro, užtvaros. Šventyklos aplinka suteikia vaizdiniui konkretumo: išlikę įspėjamieji užrašai liudija ribą, už kurios svetimšaliams buvo draudžiama įeiti, grasinant mirtimi. Tai parodo, kad pasidalijimas į artimus ir tolimus galėjo būti patiriamas ir erdvėje. Kadaise toli buvę žmonės tampa artimi dėl Kristaus kraujo. Pertvaros vaizdas perkelia žvilgsnį nuo atstumo prie to, kas žmonių santykį iki tol varžė.
Vis dėlto Laiškas efeziečiams neįvardija konkretaus užrašo ar tvoros. Šventyklos pertvara yra tikėtinas vaizdinio fonas, o ne įrodymas, kad autorius aprašė jos fizinį nugriovimą. Teksto nurodytas taikinys yra priešiškumas. Kristaus kūnu ir kryžiumi įveikiama žmones skirianti priešybė, kad bendras artumas Dievui nebeliktų vienos kilmės grupės privilegija.
Šaltinis: Graikiškas NT · Ef 2, 14 (Bible Hub); Posen Library · Šventyklos įspėjamasis užrašas (I a. pr. Kr. – I a. po Kr.); Holly Hearon · Ef 2, 11–22 (2024-07-21).
Ef 2, 15–18 · Vienas naujas žmogus kuriamas iš abiejų
Ktísē – „sukurtų“ – yra stipresnis veiksmažodis negu paprastas grupių sujungimas. Kainòn ánthrōpon nusako naują žmogų, čia apimantį bendruomenę, sudarytą iš abiejų. Todėl sutaikinimas nevaizduojamas kaip vienos pusės sugėrimas į kitą. Kristus pats yra naujos bendrystės vieta; abiem grupėms atveriamas priėjimas prie Tėvo vienoje Dvasioje. Sutaikius abu, jiems abiem ir skelbiama taika. Autorius pamini buvusius toli ir buvusius arti. Paskutinis sakinys padeda suprasti taikos vaisių: abi grupės drauge gali kreiptis į Tėvą.
Katargḗsas reiškia panaikinimą, galios atėmimą; tekste jis siejamas su įsakymų Įstatymu ir jo potvarkiais. Ši sudėtinga vieta turi būti skaitoma pagal sakinio tikslą – įveikti priešiškumą ir kurti vienybę Kristuje. Ji nesuteikia pagrindo niekinti žydų ar skelbti, kad moralinė atsakomybė nebegalioja. Abi grupės sutaikinamos tarpusavyje ir su Dievu.
Šaltinis: Graikiškas NT · Ef 2, 15 (Bible Hub); Graikiškas NT · Ef 2, 18 (Bible Hub); Holly Hearon · Ef 2, 11–22 (2024-07-21).
Mk 6, 30–32 · Poilsis priklauso misijos ritmui
Anapaúsasthe yra kvietimas pailsėti; šalia esantis žodis nusako trumpą atokvėpį. Morkus paaiškina poreikį labai kūniškai: žmonių tiek daug, kad mokiniai nebespėja net pavalgyti. Kat’ idían reiškia „atskirai“, „privačiai“, o érēmon apibūdina negyvenamą, nuo žmonių srauto atokesnę vietą. Tai nebūtinai smėlio dykuma: svarbi galimybė pasitraukti į vienumą. Prieš išplaukiant apaštalai Jėzui pasakoja, ką nuveikė. Tada jis pats prabyla apie atokvėpį. Morkui svarbu ir tai, kiek žmonių tuo metu ateina bei išeina.
Sugrįžę mokiniai apie savo darbą ir mokymą pasakoja Jėzui. Taigi pertrauka susijusi ir su buvimu drauge su Mokytoju, ne vien su jėgų atsarga kitam darbui. 2026 m. paskelbtame kunigo Fernando Armellini komentare šis susitikimas siejamas su malda ir savo veiklos patikrinimu Evangelijos šviesoje. Tai pagrįstas dvasinis pritaikymas; paties Morkaus nurodyta pradinė priežastis išlieka realus žmonių nuovargis ir nevalgymas.
Šaltinis: Graikiškas NT · Mk 6, 31 (Bible Hub); Fernando Armellini · Mk 6, 30–34, Bible Claret (paskelbta 2026-05-05).
Mk 6, 34 · Gailestingumas tampa mokymu
Esplagchnísthē nusako gilų gailestį, vidinį susijaudinimą dėl kito nelaimės. Evangelistas pats pasako jo priežastį: minia panaši į kaimenę be ganytojo. Skaičių knygoje Mozė taip prašo tautai vadovo, kai artėja jo paties tarnystės pabaiga. Šis fonas leidžia išgirsti daugiau negu bendrą užuojautą nelaimingiems žmonėms: Jėzus atsiliepia į Dievo tautos vedimo poreikį. Jėzus pamato žmones išlipęs į krantą. Pėsčiomis atėjusi minia jau spėjo susirinkti. Iš to, ką jis regi, kyla ir gailestis, ir kelionės pradžioje nenumatytas darbas.
Didáskein reiškia mokyti. Pirmasis čia įvardytas gailestingumo veiksmas yra mokymas, o ne minios išvaikymas ar nepasitenkinimas sugadintu poilsio planu. Žmonių poreikis nėra susiaurinamas iki duonos, nors tolesniame pasakojime bus pasirūpinta ir ja. Ši dienos ištrauka sustoja ties žodžiu: pasimetusiems reikia krypties, kurią Jėzus jiems kantriai teikia.
Šaltinis: Graikiškas NT · Mk 6, 34 (Bible Hub); Scott Hahn · „One Flock“, XVI eilinis sekmadienis B, St. Paul Center.
Bažnyčios tėvų komentarai
Turinys:
Šv. Jeronimas · Atžala, kuri surenka padalytą tautą
Šv. Augustinas · Taurė, kuri keičia žmogaus džiaugsmą
Šv. Jonas Auksaburnis · Dvi statulos tampa nauju auksu
Šv. Hiliaras Puatjietis · Vienybė gilesnė už vienodas nuomones
Šv. popiežius Grigalius Didysis · Rūpestis turi ir rankas, ir žvilgsnį
Šv. Beda Garbingasis · Gailestingumas moko ir lengvina skausmą
Šv. Ireniejus Lionietis · Bendruomenės kaip salos neramiame pasaulyje
Šv. Jeronimas · Atžala, kuri surenka padalytą tautą
ganytojų Ganytojas
In Ieremiam IV, Jer 23, 5–6; lotyniško PDF p. 221–222 · vertimas į lietuvių kalbą
Ir iš dviejų lazdų, pasak Ezechielio, pasidarys viena lazda.
In Ieremiam IV, Jer 23, 5–6; lotyniško PDF p. 221–222 · vertimas į lietuvių kalbą
Šv. Jeronimas teisiąją Dovydo Atžalą atpažįsta Kristuje, kurį vadina ganytojų Ganytoju. Vardą apie teisumą jis sieja su Pauliaus žodžiais: Kristus mums tapo išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu. Pranašo pažadėta karalystė taip skaitoma per paties Išganytojo asmenį, o ne vien per būsimo politinio vadovo gebėjimus. Jeronimui svarbu, kad pažadas apima tautos gyvenimą. Prie Dovydo Atžalos jis sugrąžina Judo ir Izraelio vardus. Aiškinime Kristaus dovana pasiekia žmones, kurių atskirtį pažinojo pranašai.
Komentare kartu minimi Judas ir Izraelis bei Ezechielio dviejų lazdų sujungimas. Išganymas surenka anksčiau padalytus. Šią Jeronimo sąsają galima gretinti su Laiško efeziečiams skelbiamu sutaikinimu Kristuje. Ganytojo tikslas yra tautos gyvenimas ir bendrystė; pranašystė ragina vertinti tarnystę pagal tai, ar žmonės renkami, ar toliau blaškomi.
ST → NT. Tipologinė autoriaus sąsaja: Dovydo teisioji Atžala ir Ezechielio dvi lazdos → Kristus, ganytojų Ganytojas, surenkantis padalytą tautą. Ryšys su Ef 2 yra rengėjo sugretinimas.
Šaltinis: Šv. Jeronimas · In Ieremiam, IV knyga, Jer 23, 1–6.
Šv. Augustinas · Taurė, kuri keičia žmogaus džiaugsmą
Tu pradžiuginai mano protą dvasiniu džiaugsmu.
Enarratio in Psalmum 22 (23), 5 · vertimas į lietuvių kalbą
Tavo taurė, leidžianti užmiršti ankstesnius tuščius malonumus
Enarratio in Psalmum 22 (23), 5 · vertimas į lietuvių kalbą
Psalmės stalą šv. Augustinas sieja su augimu: kūdikį maitinančio pieno vaizdą keičia suaugusiajam skirtas maistas. Jis remiasi Pauliaus kalba apie bendruomenės brandą. Dievo rūpestis nėra vien pastanga išlaikyti žmogų tokį, koks jis jau buvo. Priimtas prie stalo tikintysis mokosi tvirčiau stovėti ir kitaip atpažinti savo gėrį. Aiškinant psalmę išlieka konkretūs stalo daiktai. Aliejumi patepama galva, o taurė pripildoma. Per šiuos vaišingus gestus Augustinas kalba apie dovaną, kuri pakeičia žmogaus požiūrį į ankstesnį gyvenimą.
Aliejus jam reiškia protą pradžiuginantį dvasinį džiaugsmą, o taurė – senų tuščių malonumų traukos netekimą. Tai dvasinis psalmės skaitymas, kuriame gausa keičia patį troškimą. Homilijai svarbus klausimas galėtų būti ne tik tai, ar Dievas patenkina mano norus, bet ir tai, ar jo dovana augina gebėjimą džiaugtis tuo, kas iš tiesų teikia gyvenimą.
ST → NT. Tipologinė autoriaus sąsaja: psalmės stalas, aliejus ir taurė → Pauliaus nusakyta tikėjimo branda bei dvasinis džiaugsmas Kristuje (1 Kor 3, 2).
Šaltinis: Šv. Augustinas · Psalmių aiškinimai, Ps 22 (23), 5.
Šv. Jonas Auksaburnis · Dvi statulos tampa nauju auksu
išlydė ir vieną, ir kitą
V homilija apie Laišką efeziečiams; Ef 2, 13–16 aiškinimas · vertimas į lietuvių kalbą
Abiem taika su Dievu ir vieniems su kitais.
V homilija apie Laišką efeziečiams; Ef 2, 13–16 aiškinimas · vertimas į lietuvių kalbą
Šv. Jonas Auksaburnis siūlo dviejų statulų vaizdą: viena sidabrinė, kita švininė, tačiau išlydytos abi tampa auksu. Kristaus vienybė nėra tik vienos grupės prilyginimas kitos ankstesnei padėčiai. Abi gauna naują orumą. Palyginimas leidžia kalbėti apie dovaną, kuria negalima didžiuotis žeminant kitą: ir vieną, ir kitą pakeitė tas pats Viešpats. Metalų skirtumas paliekamas matyti vaizdo pradžioje. Lydant pasikeičia abi statulos. Auksaburnis apie Kristaus sukurtą naują žmogų kalba pasitelkdamas trečią medžiagą, kurios neturėjo nė viena pusė.
Toliau autorius naująją kūrybą gretina su pirmąja: vietoj vandens ir žemės jis kalba apie vandenį ir ugnį. Krikščionių vienybę laiko Dievo kuriantis veikimas. Taika apima dvi kryptis – susitaikymą su Dievu ir tarpusavio santykį. Todėl dvasinės bendrystės išpažinimas negali tapti pasiteisinimu toliau puoselėti priešiškumą bendruomenėje.
ST → NT. Tipologinė autoriaus sąsaja: pirmoji kūryba iš vandens ir žemės → naujoji kūryba Kristuje, nusakoma vandeniu ir ugnimi → abiejų grupių taika su Dievu ir tarpusavyje.
Šaltinis: Šv. Jonas Auksaburnis · V homilija apie Laišką efeziečiams.
Šv. Hiliaras Puatjietis · Vienybė gilesnė už vienodas nuomones
ši tikinčiųjų vienybė kyla iš sakramentų prigimties
De Trinitate VIII, 7–8 · vertimas į lietuvių kalbą
jie turi vieną Krikštą
De Trinitate VIII, 7–8 · vertimas į lietuvių kalbą
Šv. Hiliaras Puatjietis klausia, kas suvienija skirtingos kilmės, padėties ir lyties žmones. Komentuodamas Pauliaus žodžius apie apsivilkimą Kristumi, jis nurodo bendrą Krikštą. Vienybė nėra vien sėkmingai suderintos nuomonės. Tikintieji jau yra gavę bendrą gyvenimo pradžią, vieną viltį ir priklausymą tam pačiam Kristui. Hiliaras atkreipia dėmesį, kad apaštalas greta įvardija tautybę ir socialinę padėtį. Krikšte šie skirtingi žmonės susivienija su Kristumi. Šis ryšys aiškina naują jų vienybę.
Šį argumentą jis išplėtoja kalbėdamas apie Tėvo ir Sūnaus vienybę; žmonių bendrystės jis nesutapatina su Tėvo ir Sūnaus vienaprigimyste. Mūsų dienos skaitiniui tai padeda išryškinti dovanos pirmumą. Prieš pradėdami derėtis, kaip susitaikysime, turime atpažinti, ką Dievas mums jau bendrai suteikė. Krikštas negali likti žodžiu, po kuriuo toliau slepiame tarpusavio svetimumą.
ST → NT. Rengėjo teminė sąsaja: Dievo pažadas surinkti išblaškytuosius → skirtingų žmonių bendras Krikštas Kristuje → vienas kūnas ir priėjimas prie Tėvo. Hiliaro argumentas tiesiogiai remiasi Gal 3 ir Ef 4.
Šv. popiežius Grigalius Didysis · Rūpestis turi ir rankas, ir žvilgsnį
jei gailestingumo ranka nepalydi jo iki širdies
Regula pastoralis II, 7 · vertimas į lietuvių kalbą
nukirpti trumpai, kad neuždengtų akių
Regula pastoralis II, 7 · vertimas į lietuvių kalbą
Popiežius šv. Grigalius Didysis perspėja apie dvi ganytojo klaidas: paskęsti išorės reikaluose arba taip užsidaryti dvasiniuose užsiėmimuose, kad nebesirūpintum kūno poreikiais. Mokymo žodis sunkiai pasiekia stokojantį, jei jo nelydi pagalba. Kita vertus, nuolatinis užimtumas gali tapti tuo, ko žmogus jau ieško dėl paties šurmulio, nebemokėdamas sustoti. Ganytojo laikyseną jis matuoja iš dviejų pusių. Gera žinia turi pasiekti stokojantįjį, o jos skelbėjas dar turi sugebėti pastebėti, kokios pagalbos žmogui dabar reikia.
Ezechielio nurodymą kunigams nei visiškai nusiskusti, nei auginti ilgus plaukus jis aiškina kaip rūpesčių saiką. Plaukai turi dengti galvą, bet neužtemdyti akių; išorės darbai turi saugoti gyvybę, bet neatimti vidinio žvilgsnio. Šis vaizdas padeda kalbėti apie mokinių poilsį kaip apie sąlygą vėl aiškiai matyti žmones, kuriems tarnaujama.
ST → NT. Tipologinis autoriaus skaitymas: Ezechielio kunigų plaukų saikas (Ez 44, 20) → Bažnyčios ganytojo išorinių rūpesčių saikas. Ryšys su Mk 6 poilsiu yra rengėjo pritaikymas.
Šv. Beda Garbingasis · Gailestingumas moko ir lengvina skausmą
besimokančiųjų uolumas
Catena aurea, Mk 6, 30–34; Beda, In Marcum II, 25–26 fragmentai · vertimas į lietuvių kalbą
mokant atverti jiems tiesos kelią
Catena aurea, Mk 6, 30–34; Beda, In Marcum II, 25–26 fragmentai · vertimas į lietuvių kalbą
Šv. Beda Garbingasis greta mokytojų vargo pastebi ir klausytojų uolumą. Minia nėra vien trukdis mokinių planams: žmonės stengiasi pasiekti Jėzų. Komentare pabrėžiamas jų ėjimas pėsčiomis. Tai padeda matyti gyvą tikėjimo paiešką, kuriai reikia atsako. Tarnystės nuovargis ir žmonių troškimas išgirsti gali būti tikri tuo pačiu metu. Beda pastebi, kiek pastangų įdėjo išgirsti trokštantys žmonės. Jie leidžiasi pėsčiomis iš skirtingų vietų. Klausymasis jiems prasideda dar nuo kelio į krantą.
Lygindamas Evangelijų pasakojimus Beda sujungia mokymą ir ligonių gydymą. Tikras gailestingumas atveria tiesos kelią ir lengvina kūno skausmą. Todėl rūpinimasis žmogumi neturi būti padalytas į konkuruojančias puses. Šios dienos Morkaus ištrauka baigiasi mokymu; Beda, pažvelgęs ir į Mato pasakojimą, parodo platesnį vienos Kristaus meilės veikimą.
ST → NT. Rengėjo teminė sąsaja: Dievo žodžiu vedama tauta → Kristaus mokoma kaimenė → Bažnyčios tarnystė žodžiu ir konkrečia pagalba.
Šaltinis: Šv. Beda · Catena aurea, Mk 6, 30–34.
Šv. Ireniejus Lionietis · Bendruomenės kaip salos neramiame pasaulyje
įkurtos neramumų viduryje
Adversus haereses V, 34, 3; Jer 31, 10 ir toliau aiškinimas · vertimas į lietuvių kalbą
saugus uostas patekusiems į pavojų
Adversus haereses V, 34, 3; Jer 31, 10 ir toliau aiškinimas · vertimas į lietuvių kalbą
Šv. Ireniejus Lionietis atkreipia dėmesį į pranašo minimas tolimas salas ir jose atpažįsta Bažnyčias iš tautų. Jos gyvena tarp neramumų, patiria audras, bet kartu tampa saugiu uostu kitiems. Tai nėra užtikrinimas, kad tikintieji nepatirs jokio sukrėtimo. Bendruomenės vaizduojamos kaip vietos, kur pavojaus apimtas žmogus gali ieškoti prieglobsčio. Ireniejui jūra primena nerimstančią aplinką, kurioje bendruomenės turi išlaikyti pagalbos galimybę. Rašto salos jo komentare tampa vietomis, į kurias gali pasukti būtent tie, kuriuos audra išvargino.
Šis vaizdas įterptas į Jeremijo pažado surinkti išblaškytą tautą ir ganyti ją aiškinimą. Ireniejus skaito pranašystę kaip Dievo žodį ir prie pažado prisijungusioms tautų Bažnyčioms. Todėl sutaikinta bendruomenė neturi užsisklęsti savo saugume. Laiško efeziečiams mintį ji gali paliudyti tapdama vieta, kur svetimas žmogus priimamas į bendrystę ir jam padedama žengti iš baimės.
ST → NT. Tipologinis autoriaus skaitymas: Jeremijo žodis tolimoms saloms (Jer 31, 10) → tautų Bažnyčios kaip saugūs uostai neramumų viduryje. Ryšys su Ef 2 sutaikinimu yra rengėjo pritaikymas.
Šaltinis: Šv. Ireniejus Lionietis · Prieš erezijas V, 34, 3.
Šventieji: žodis tampa gyvenimu
Turinys:
Šv. Juozapas Sebastijonas Pelčaras · Ganymas pasiekia ir vargingiausius
Šv. Jonas Neumannas · Žmonių troškuliui reikia mokymo
Šv. Marija Elžbieta Hesselblad · Vienybė pradedama gyventi namuose
Šv. Marija Juozapa Rossello · Gailestingumui reikia veikiančių rankų
Šv. Simonas Lipnietis · Skelbiamas žodis lydėjo ligonį
Šv. Nimatula al Hardinis · Taika prasideda nuo brolio
Šv. Jonas Kalabrija · Atvertas kambarys tapo prieglobsčiu
Šv. Juozapas Sebastijonas Pelčaras · Ganymas pasiekia ir vargingiausius
Gyvenimo idealą matau aukoje, o aukos idealą – kunigystėje.
2003 m. kanonizacijos biografija: Przemyšlio vyskupijos tarnystė ir ankstyvojo dienoraščio citata · vertimas į lietuvių kalbą
1900 m. tapęs Przemyšlio vyskupu, šv. Juozapas Sebastijonas Pelčaras lankė parapijas ir rūpinosi kunigų dvasiniu bei intelektiniu ugdymu. Jis sušaukė tris vyskupijos sinodus. Bažnytinio gyvenimo atnaujinimas jam apėmė ne vien naujus pastatus ar dokumentus: šalia maldos ir skelbimo turėjo atsirasti pagalba tiems, kuriems sunkiausia išsilaikyti. Vizituodamas parapijas vyskupas matė vietos sąlygas. Mokyklos ir prieglaudos suteikė ilgalaikę ir apčiuopiamą pagalbą ten, kur jos žmonėms reikėjo kasdien.
Jo veiklos sąraše – vaikų priežiūros įstaigos, sriubos virtuvės, benamių prieglaudos ir mokyklos neturtingoms kaimo mergaitėms. Jis padėjo ir vargingiems seminaristams, užjautė neteisingai traktuojamus darbininkus bei ekonominių sunkumų verčiamus emigruoti žmones. Jaunystės dienoraštyje išsakytas kunigystės idealas įgijo kasdienę formą: ganytojas turėjo matyti ne tik susirinkusius bažnyčioje, bet ir žmonių gyvenimo sąlygas.
Ryšys su skaitiniais. Jer 23, 1–6: atsakingo ganytojo matas yra jam patikėtų žmonių gyvenimas, ypač tų, kurių poreikiai lengvai lieka nepastebėti.
Šaltinis: Šv. Juozapas Sebastijonas Pelčaras · kanonizacijos biografija (2003-05-18).
Šv. Jonas Neumannas · Žmonių troškuliui reikia mokymo
Jis buvo arti ligonių, tarp vargšų jautėsi kaip namuose, buvo nusidėjėlių draugas.
Paulius VI, kanonizacijos homilija, 1977-06-19: mokyklos, katechezė ir pastoraciniai apsilankymai; citata – popiežiaus apibūdinimas · vertimas į lietuvių kalbą
1852 m. Filadelfijos vyskupu tapęs šv. Jonas Neumannas matė vaikų poreikį mokytis ir pažinti tikėjimą. Jis plėtojo katalikiškas mokyklas ir katechezę, rašė daug kartų perspausdintą katekizmą. Migrantams skirtas rūpestis įgijo konkrečią vietą: Filadelfijoje buvo įsteigta pirmoji italų parapija, pavadinta šv. Marijos Magdalenos de’ Pazzi vardu. Katekizmas pasiekė daugiau žmonių, negu vyskupas būtų galėjęs aplankyti. Kelionės po parapijas jam leido pamatyti, su kokiais rūpesčiais žmonės ateidavo.
Popiežius šv. Paulius VI, skelbdamas jį šventuoju, šalia mokyklų priminė ir ligonius, vargšus, Atgailos sakramento tarnystę bei vyskupo apsilankymus. Mokymas čia neatskirtas nuo artumo. Žmogų reikia ir išgirsti, ir padėti jam suprasti, kuo jis gali remtis. Popiežiaus pateiktas Neumanno apibūdinimas leidžia įsivaizduoti ganytoją, kuriam žmonių silpnumas yra priežastis prieiti arčiau.
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 34: Jėzaus gailestingumas miniai tampa mokymu. Neumanno darbas parodo, kaip šis poreikis gali virsti ilgalaike ugdymo tarnyste.
Šaltinis: Paulius VI · šv. Jono Nepomuko Neumanno kanonizacijos homilija (1977-06-19).
Šv. Marija Elžbieta Hesselblad · Vienybė pradedama gyventi namuose
Turime būti vienos širdies ir vienos sielos.
2000 m. biografija: 1911-11-09 bendruomenės pradžia ir raginimas seserims iš skirtingų tautų · vertimas į lietuvių kalbą
Šv. Marija Elžbieta Hesselblad norėjo Romoje atgaivinti šv. Brigitos Švedės tradicijos bendruomenę. Kelionės po išlikusius brigitiškus vienuolynus atnešė ir nusivylimų: sumanymas suburti seseris iš senųjų bendruomenių neišsipildė. Tačiau 1911 m. lapkričio 9 d. ji priėmė tris jaunas postulantes iš Anglijos. Naujas kelias prasidėjo nuo nedidelio bendro gyvenimo. Anglijos postulantės atvyko po kelerių metų paieškų. Susitikus pirmosioms būsimoms seserims, vienybės siekis jau galėjo virsti kasdienio bendro gyvenimo rūpesčiu.
Bendruomenės užduotis buvo melstis ir dirbti dėl krikščionių vienybės, ypač Skandinavijoje. Tą siekį Hesselblad taikė ir pačioms seserims: iš skirtingų tautų pašauktos moterys turėjo mokytis būti viena. Ji ragino ieškoti jėgų Jėzaus Širdyje ir praktikuoti meilę, nuolankumą bei kantrybę. Tolimas vienybės tikslas tapo patikimas tada, kai buvo pradėtas gyventi tarp artimiausių žmonių.
Ryšys su skaitiniais. Ef 2, 13–18: sutaikinimas suartina skirtingus žmones. Vienybės malda turi atitikti kasdienį elgesį su kitu bendruomenės nariu.
Šaltinis: Šv. Marija Elžbieta Hesselblad · biografija, 1911 m. bendruomenė ir vienybė.
Šv. Marija Juozapa Rossello · Gailestingumui reikia veikiančių rankų
Širdis Dievui, rankos darbui!
Šventųjų skelbimo dikasterijos biografija: 1859 m. Casa della Provvidenza, nemokamos mokyklos ir steigėjos šūkis · vertimas į lietuvių kalbą
1859 m. Savonoje šv. Marija Juozapa Rossello atvėrė Apvaizdos namus mergaitėms iš vargingų šeimų. Ji rūpinosi jų ugdymu ir galimybe dalyvauti visuomenės gyvenime. Nemokamos mokyklos vakarų Ligūrijoje atsiliepė į labai konkretų poreikį: neturto nulemtas išsilavinimo trūkumas neturėjo iš anksto nuspręsti mergaitės ateities. Apvaizdos namai mergaitėms suteikė ir galimybę mokytis, ir vietą gyventi. Gailestingumas taip įgijo adresą, kuriuo mergaitės galėjo gauti pagalbą.
Seserims ji paliko trumpą šūkį apie Dievui skirtą širdį ir darbui parengtas rankas. Vadovavimo pareigos neatleido jos nuo kuklios pagalbos globojamiems žmonėms ir ligoniams. Ši kryptis sujungė pasitikėjimą Apvaizda ir iniciatyvą. Pamatyti stokojantį žmogų jai reiškė ieškoti, ką galima padaryti: atverti namus, mokyti ir kantriai pasirūpinti kasdienybe.
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 34: Jėzus pastebi žmonių stoką ir imasi mokyti. Atjauta tampa veiksmu, suteikiančiu žmogui kryptį bei galimybę augti.
Šaltinis: Šv. Marija Juozapa Rossello · biografija ir Pijaus XII kanonizacijos homilija.
Šv. Simonas Lipnietis · Skelbiamas žodis lydėjo ligonį
jis nedvejojo padėti maro užkluptiems ligoniams
Benediktas XVI, kanonizacijos homilija, 2007-06-03: žodžiai apie šventojo pagalbą maro ligoniams · vertimas į lietuvių kalbą
1482 m. liepą Krokuvą užklupus marui, Šv. Bernardino vienuolyno pranciškonai rūpinosi sergančiaisiais. Tarp jų buvo žinomas pamokslininkas šv. Simonas Lipnietis. Jis guodė, teikė pagalbą ir sakramentus, mirštantiems skelbė Dievo žodį. Tarnystė, kuri buvo girdima pamoksle, dabar pasiekė žmogų jo ligos ir baimės vietoje. Kanonizacijos homilijoje popiežius primena ir Simono meilę Dievo Motinai. Pamokslininko malda ir rūpinimasis užsikrėtusiais priklausė vienam jo tarnystės keliui.
Simonas pats užsikrėtė ir liepos 18 d., šeštą ligos dieną, mirė. Popiežius Benediktas XVI kanonizacijos homilijoje pabrėžė jo pasirengimą padėti ligoniams ir Eucharistijoje semtą gailestingumą. Šis pavyzdys leidžia parodyti skelbimo vientisumą: žodis tampa patikimas per artumą kenčiančiam, o slaugomas žmogus nelieka be jam skirtos vilties.
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 34: mokymas ir konkretus gailestingumas priklauso tai pačiai meilės laikysenai. Ligonį pasiekiantis žodis gali padėti jam nesijausti paliktam.
Šaltinis: Benediktas XVI · šv. Simono Lipniečio kanonizacijos homilija (2007-06-03); Šv. Simonas Lipnietis · kanonizacijos biografija (2007-06-03).
Šv. Nimatula al Hardinis · Taika prasideda nuo brolio
Pirmasis vienuolio rūpestis dieną ir naktį turėtų būti neįskaudinti ir netrikdyti savo brolių vienuolių.
2004 m. kanonizacijos biografija: 1840 ir 1845 m. sukrėtimai, bendruomenės pasirinkimas ir perduotas raginimas vienuoliams · vertimas į lietuvių kalbą
Libaną sukrėtus 1840 ir 1845 m. pilietiniams karams, maronitų vienuolis šv. Nimatula al Hardinis skaudžiai išgyveno savo žmonių kančią. Brolis Eliziejus siūlė jam pasitraukti į atsiskyrėlio gyvenimą. Jis liko prie bendruomenės kelio: kasdienis gyvenimas su kitais jam buvo tikra vieta ugdyti dorybę ir saugotis tapti kitą žeidžiančiu pavyzdžiu. Siūlymas gyventi atsiskyrus iškilo, kai regione stigo taikos. Pasilikęs vienuolyne Nimatula rūpinosi, kiek ramybės jo veiksmai suteikia šalia gyvenantiems broliams.
Jo perduotas raginimas apie pirmąjį vienuolio rūpestį labai paprastas: nežeisti ir nevarginti brolio. Biografijoje minima, kad vyresnieji kartais jį laikė pernelyg griežtu sau ir pernelyg atlaidžiu kitiems. Taiką jis suprato kaip bendrystėje ugdomą meilę. Ji reikalavo dėmesio tam, ką mano elgesys padaro šalia gyvenančiam žmogui.
Ryšys su skaitiniais. Ef 2, 13–18: Kristaus įveiktas priešiškumas turi tapti bendruomenės gyvenimu. Didelis susitaikinimo siekis tikrinamas ir mažais kasdieniais santykiais.
Šaltinis: Šv. Nimatula al Hardinis · kanonizacijos biografija (2004-05-16).
Šv. Jonas Kalabrija · Atvertas kambarys tapo prieglobsčiu
Parodyti pasauliui, kad Dievas nėra svetimas, bet yra Tėvas.
Šventųjų skelbimo dikasterijos biografija: 1897 m. lapkričio vaiko priėmimas ir steigėjo nusakyta misija · vertimas į lietuvių kalbą
Šaltą 1897 m. lapkričio naktį, grįždamas po ligonių lankymo, pirmakursis teologijos studentas šv. Jonas Kalabrija prie namų durų rado susigūžusį vaiką. Jis įsivedė jį vidun ir pasidalijo savo mažu kambariu. Biografija šį priėmimą laiko jo pagalbos našlaičiams ir apleistiems vaikams pradžia. Būsima tarnystė prasidėjo nuo vieno žmogaus, kuriam tą naktį reikėjo prieglobsčio. Biografijoje pirmasis nakties susitikimas mažame kambaryje išlieka greta vėlesnio organizuoto darbo. Pirmiausia prireikė žmogaus, kuris galėjo atverti duris, ir buvo pasirengęs pasidalinti erdve, kurioje pats tada gyveno.
Vėliau savo bendruomenėms Kalabrija nusakė misiją: parodyti, kad Dievas yra Tėvas, kuriam rūpime. Toks pasitikėjimas jam buvo susijęs ir su žmogaus atliekama dalimi – ieškoti Dievo karalystės bei teisingumo. Atvertas kambarys leidžia šią mintį suprasti be abstrakčių paaiškinimų: žmogaus saugumas gali prasidėti nuo kito apsisprendimo pasidalyti tuo, ką jis pats turi.
Ryšys su skaitiniais. Ps 22 (23): Ganytojo globa gali būti paliudijama labai apčiuopiamai – priimant žmogų ir padedant jam patirti saugumą.
Šaltinis: Šv. Jonas Kalabrija · biografija, 1897 m. vaiko priėmimas.
Palyginimai
Turinys:
Šv. Ignacas Antiochietis · Suderintos stygos ir bendras choras
Šv. Grigalius Nazianzietis · Tauriojo metalo skambesys
Popiežius Pranciškus · Širdies ekologija
Maironis · Užmigusi žemė ir nerami širdis
Šv. Kryžiaus Jonas · Jau nulupto vaisiaus minkštimas
Šv. Pranciškus Salezas · Vaikas išmoksta kalbėti klausydamasis
Michelis de Montaigne’is · Vidinis kambarys už parduotuvės
Šv. Ignacas Antiochietis · Suderintos stygos ir bendras choras
Šv. Ignacas Antiochietis presbiterių bendrystę su vyskupu lygina su prie arfos suderintomis stygomis. Toliau vaizdas išsiplečia: kiekvienas žmogus kviečiamas į bendrą chorą, kurio giesmė kyla Tėvui per Kristų. Meilės darna turi girdėtis ir žmonių darbuose. Ignaco laiške efeziečiams kiekvieno žmogaus balsui paliekama vietos greta kitų. Iš jų kyla viena bendruomenės giesmė.
Ef 2 Kristus sutaiko abi žmonių grupes ir per vieną Dvasią atveria priėjimą prie Tėvo. Choro įvaizdis padeda šią vienybę įsivaizduoti kasdienybėje: klausantis kitų, suderinant savo veikimą ir kartu garbinant Dievą. Atskiro žmogaus atsakas prisideda prie visos bendruomenės liudijimo.
Šaltinis: Ignacas Antiochietis, Laiškas efeziečiams IV; apie presbiterius, vyskupą ir chorą.
Šv. Grigalius Nazianzietis · Tauriojo metalo skambesys
Svarstydamas apie vadovavimą žmonėms, šv. Grigalius Nazianzietis pasitelkia sidabrą ir auksą: įvairiose gyvenimo aplinkybėse ganytojas turi išlikti grynas, neskambėti netikrai, neišduoti menkavertės priemaišos. Jis iškart nurodo priežastį: vieno žmogaus žala tampa didesnė, kai jo valdžia apima daugelį. Metalo grynumas girdimas iš jo skambesio. Taip Grigalius vaizduoja vadovo pasirinkimus, kurie paliečia visą jo bendruomenę.
Jeremijo smerkiami ganytojai išblaško jiems patikėtus žmones. Šis metalo palyginimas kviečia tikrinti vadovo laikyseną tada, kai kyla spaudimas, baimė ar asmeninės naudos pagunda. Evangelijoje Jėzaus patikimumą atskleidžia jo atjauta: žmonių vargas jam rūpi ir pasikeitus suplanuotai dienai.
Šaltinis: Grigalius Nazianzietis, Kalba II, 10; tauriojo metalo palyginimas vadovo tyrumui.
Popiežius Pranciškus · Širdies ekologija
Popiežius Pranciškus, aiškindamas šią Evangeliją, pasiūlo širdies ekologijos įvaizdį. Ją sudaro poilsis, kontempliacija ir atjauta. Nuolatinis skubėjimas gali užimti tiek vidinės erdvės, kad kitų žaizdos ir poreikiai lieka nepastebėti. Todėl verta sustoti, išjungti telefoną, pabūti tyloje ir melstis. Aiškindamas kvietimą pailsėti, popiežius primena ir susitikimą su minia. Atgaiva leidžia pačiam išlikti atviram tuo metu, kai sutiktas žmogus prašo dėmesio.
Psalmėje Ganytojas gaivina žmogų, o Evangelijoje Jėzus ir kviečia mokinius pailsėti, ir priima jo laukiančius žmones. Širdies ekologija leidžia pamatyti šių veiksmų ryšį. Atgaivintas žmogus gali atidžiau išgirsti tą, kuris stovi šalia ir dar neturi kam išsakyti savo rūpesčio.
Šaltinis: Pranciškus, Viešpaties Angelo malda, 2021-07-18; širdies ekologija.
Maironis · Užmigusi žemė ir nerami širdis
Eilėraštyje „Užmigo žemė“ poetas Maironis gamtai suteikia žmogaus bruožų: žemė miega, dangaus akys lieka atmerktos. Šalia šios ramybės iškyla budri, troškimų ir atminimų pilna širdis. Net artėjantis saulėtekis savaime nežada jai atilsio. Taip išorinė nakties tyla sugretinama su vidiniu nerimu. Pirmajame posme budri lieka tik jauna širdis ir sidabru žibančios dangaus akys. Paskui pati šviesa kinta, o širdies ilgesys išlieka net dienai auštant.
Šis poetinis sugretinimas padeda prabilti apie žmogų, kuris pagaliau turi laisvą vakarą, tačiau vis dar nešiojasi dienos rūpesčius. Psalmės Ganytojo artumas ir Jėzaus kvietimas pabūti su juo atveria dvasinio poilsio temą. Maironio tekstas čia duoda kalbą klausimui: kur mano širdis ieško atgaivos?
Šaltinis: Maironis, Užmigo žemė; visas eilėraštis.
Šv. Kryžiaus Jonas · Jau nulupto vaisiaus minkštimas
Šv. Kryžiaus Jonas aprašo žmogų, kuris jau nulupo vaisių ir ragauja jo minkštimą, bet vėl verčiamas lupti. Žievės nebėra, o vaisiaus jis taip pat nebegali skanauti. Šiuo įvaizdžiu aiškinamas konkretus maldos etapas, kai ankstesnį samprotavimą jau keičia ramus, mylintis Dievo pažinimas. Palyginime ranka jau gali paimti vaisių, o dabar jai tenka kartoti ankstesnį darbą. Paveikslas rodo, kaip per didelė pastanga gali trukdyti priimti.
Evangelijoje sugrįžę mokiniai pasikviečiami pabūti su Jėzumi. Vaisiaus įvaizdis gali padėti žmogui, kuris net maldoje save spaudžia vis daugiau atlikti, tačiau sunkiai leidžia sau priimti. Jono patarimas taikomas jo aprašytai dvasinei būsenai; apie visų žmonių maldos būdą reikia spręsti atidžiai.
Šaltinis: Jonas Kryžiaus, Kopimas į Karmelio kalną II, 14; meditacija ir kontempliacija.
Šv. Pranciškus Salezas · Vaikas išmoksta kalbėti klausydamasis
Šv. Pranciškus Salezas primena, kaip vaikai išmoksta kalbėti: klausosi motinos ir patys mėgina jai atsakyti. Panašiai žmogus, maldoje būdamas arti Jėzaus, įsižiūri į jo žodžius, poelgius ir meilę. Su malonės pagalba pamažu mokosi kalbėti, veikti ir norėti taip, kaip jis. Jam svarbu, kad vaikas kalba girdėdamas kito žmogaus balsą. Panašiai ir maldoje žmogus mokosi tarti naujus žodžius klausydamasis Jėzaus.
Morkus pasakoja, kad Jėzus pradėjo žmones mokyti daugelio dalykų. Salezo palyginimas rodo mokymosi artumą ir kantrybę. Evangelijos klausymasis gali tęstis paprastu klausimu prieš pokalbį: kaip šio žmogaus klausytųsi Jėzus, kokie mano žodžiai leistų jam pajusti atjautą?
Šaltinis: Pranciškus Salezas, Introduction to the Devout Life, II, 1; 1995 MSFS vertimas.
Michelis de Montaigne’is · Vidinis kambarys už parduotuvės
Esė apie vienatvę prancūzų rašytojas Michelis de Montaigne’is siūlo pasilikti sau laisvą kambarį už parduotuvės. Šis vaizdas nusako vidinę erdvę, kurioje žmogus gali kalbėtis su savimi. Autoriui rūpi laisvė nuo tokios priklausomybės išoriniams dalykams, kuri visą gyvenimo ramybę atiduotų į jų rankas. Vidinis kambarys skirtas pokalbiui su savimi. Net tarp kitų gyvenantis žmogus gali jame pabūti vienas.
Jėzaus mokiniai pasitraukia kartu su juo. Evangelijoje vidinės erdvės klausimas tampa ir santykio klausimu: su kuo pasilieku, kai nutyla darbai? Montaigne’io įvaizdis gali pradėti pokalbį apie vienatvę; Morkaus pasakojimas jį kreipia į buvimą su Kristumi ir vėl sutinkamus žmones.
Šaltinis: Michel de Montaigne, Essays, Of Solitude; Cotton ir Hazlitt leidimas.
Pasakojimai
Turinys:
Alessandro Manzoni · Kai ganytojas pirmiausia gelbsti save
Šv. Jono Bosko sapnas · Išeiti iš prieglobsčio gelbėti kitų
G. K. Chestertonas · Nelaimė, pasislėpusi po linksmumo kauke
Antonas Čechovas · Kunigas, kurio niekas nepaklausė apie alkį
Hansas Christianas Andersenas · Knyga raudonoje kepurėje
George’as MacDonaldas · Kiekvienas mato kito kelią
Ezopo pasakėčia · Rami jūra vėl siūlo kelionę
Alessandro Manzoni · Kai ganytojas pirmiausia gelbsti save
Po iškilmių kardinolas Federigo Borromeo pasikviečia don Abondijų ir paklausia, kodėl šis nesutuokė Liucijos su jos sužadėtiniu. Klebonas išsisukinėja, paskui pasako, kad buvo pagrasinta mirtimi. Jam atrodo, jog tuo viskas paaiškinta. Kardinolas klausia apie jaunuolius: ar kunigas juos mylėjo, ką dėl jų padarė, kodėl neprašė vyskupo pagalbos? Don Abondijus vis galvoja apie grėsmingus užpuolikų veidus. Vyskupo klausimai grąžina kunigą prie dviejų žmonių, kuriuos jis paliko be pagalbos. Klebonas iki tol visą pokalbį matavo pavojumi sau. Dabar jam tenka prisiminti, kam būtų reikėję jo pagalbos prie bažnyčios durų.
Pagaliau kunigas išdrįsta pasakyti, kad kardinolui lengva kalbėti nebuvus jo vietoje. Laukia audros, tačiau išgirsta kitokį atsakymą. Vyskupas pripažįsta savo silpnumą ir kviečia nurodyti, kur pats stokojo drąsos. Don Abondijus pamažu ima matyti nuskriaustus žmones ir gėdytis savo elgesio. Pasikeitimas dar netobulas: Don Rodrigo baimė lieka. Vis dėlto pokalbio pabaigoje jis nuoširdžiai pažada nepraleisti būsimos progos jiems padėti.
Ryšys su skaitiniais. Jer 23, 1–6; Mk 6, 34: ganytojo atsakomybė prasideda gebėjimu pamatyti jam patikėtų žmonių vargą ir ieškoti pagalbos jiems.
Šaltinis: Alessandro Manzoni, The Betrothed, XXV–XXVI; kardinolas ir don Abbondio.
Šv. Jono Bosko sapnas · Išeiti iš prieglobsčio gelbėti kitų
1863 m. sausio 6 d. Boskas jaunuoliams pasakoja sapną. Oratorijos kieme pasirodo milžiniškas dramblys. Iš pradžių jis atrodo prijaukintas, leidžiasi glostomas ir paklūsta berniukams. Vėliau tampa įniršęs ir ima juos žaloti. Dalis jaunuolių užuot padėję sužeistiesiems prisideda prie užpuoliko. Tuo metu Marijos statulėlė atgyja, o jos išskleistas apsiaustas vis platėja, priimdamas bėgančius slėptis. Kieme iš pradžių pasirodo, kad didelį gyvulį galima suvaldyti kaip įprastą žaidimų draugą. Kai tenka bėgti, pirmiausia reikia rasti vietą, į kurią tilptų ir kiti. Tą vietą sapne atveria besiplečiantis Marijos apsiaustas.
Po apsiaustu esantys berniukai, Marijos paskatinti, vėl išbėga į kiemą. Jie pridengia sužeistuosius ir pargabena juos į prieglobstį; sapne šie iškart pasveiksta. Taip išgelbėjama beveik visa nukentėjusiųjų grupė. Dramblio bendrininkai lieka su tuo, kurį pasirinko, ir galiausiai pražūva kartu su juo. Sapno pabaigoje Boskas kviečia kiekvieną patikrinti savo vietą: ar ieškojo pagalbos, ar gelbėjo kitus, ar pats juos viliojo į pavojų.
Ryšys su skaitiniais. Ps 22 (23); Mk 6, 34: priimta globa gali pažadinti drąsą pasirūpinti tais, kurie dar liko be pagalbos.
G. K. Chestertonas · Nelaimė, pasislėpusi po linksmumo kauke
Tėvas Braunas auštant iškviečiamas pas žuvusį serą Aroną Armstrongą. Visi pažinojo jo anekdotus, optimizmą ir linksmus labdaros renginius. Namuose randami grėsmingi daiktai, duktė Alisa dreba, o sekretorius Royce’as prisipažįsta nužudęs šeimininką. Braunas pastebi, kad pasakojimas nesueina: tariamų žudymo priemonių per daug, o įkalčiai rodo kitokią kovą. Jis prašo nuimti sekretoriui antrankius, kad galėtų paspausti jam ranką. Sekretoriaus prisipažinimas iš pirmo žvilgsnio leistų bylą laikyti beveik baigta. Kunigas pasižiūri, ką šis žmogus galėjo norėti apginti. Vien iš to, ką jis pasakė apie save, atsakymo dar nėra.
Paaiškėja, kad už privalomo linksmumo slėpėsi nelaimingas žmogus, kurį sekretorius mėgino išgelbėti nuo savęs paties. Alisa, neteisingai supratusi grumtynes, norėjo padėti tėvui, bet jos veiksmas netyčia prisidėjo prie jo žūties. Royce’as prisiėmė kaltę, norėdamas ją apsaugoti. Braunas atskiria tragišką klaidą nuo tyčinės kaltės ir rūpinasi gyvaisiais. Išsprendęs mįslę jis nelieka stebėti oficialaus tyrimo: turi grįžti į kurčiųjų mokyklą.
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 34: atjauta prasideda ten, kur už viešo žmogaus įvaizdžio ieškoma jo tikrosios būklės ir poreikio.
Šaltinis: G. K. Chesterton, The Innocence of Father Brown; The Three Tools of Death.
Antonas Čechovas · Kunigas, kurio niekas nepaklausė apie alkį
Kuninas pasikviečia kaimo kunigą Jakovą tartis dėl mokyklos. Jį erzina lopais nusėtas drabužis, nedrąsus elgesys ir menkas dėmesys gražiems planams. Kunigas atkunta gavęs arbatos, o sausainio gabalėlį skubiai įsideda į kišenę. Kuninas mato godumą ir neišprusimą. Pats parašo pamokslų, kuriuos, jo manymu, šiam dvasininkui vertėtų sakyti. Kuninas sumanymą aiškina žiūrėdamas į svečio veidą ir laukdamas pritarimo. Kunigas nusišypso tik tarnui atnešus dvi stiklines arbatos. Netrukus šeimininkas jau galvoja, ką tas netikėtas džiaugsmas apie svečią pasako.
Per kitą pokalbį Jakovas paprašo papildomo raštininko darbo. Pagaliau prabyla apie badą: iš menkų pajamų išlaiko mokykloje besimokantį brolį, padeda senam kunigui ir gyvena su stokojančia žmona. Prie altoriaus kartais nebegali susikaupti, nes galvoja apie duoną ir kitų skurdą. Jam išėjus Kuninas mato, kaip kunigas purviname kelyje sustoja palaiminti pribėgusio žmogaus ir vaiko. Grįžęs prie stalo suplėšo savo pamokslus. Jis nori padėti, tačiau dar skaičiuoja, iš ko galės tai padaryti.
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 31.34: mokiniams trūko net laiko pavalgyti. Žmogaus išklausymas gali iš esmės pakeisti mūsų sprendimą apie jo tarnystę.
Šaltinis: Anton Chekhov, The Bishop and Other Stories; A Nightmare, vertė Constance Garnett.
Hansas Christianas Andersenas · Knyga raudonoje kepurėje
Namo palėpėje gyvena neturtingas studentas, apačioje – krautuvininkas. Namų nykštukas laikosi prie krautuvės, nes per Kūčias gauna košės su dideliu sviesto gabalu. Vieną vakarą studentas pastebi, kad sūris suvyniotas į poezijos knygos lapą, ir vietoj sūrio nusiperka pačią knygą. Vėliau nykštukas žiūri pro jo rakto skylutę: iš skaitomos knygos kyla šviesos medis, skamba muzika. Jis klausosi net tada, kai studentas užmiega. Vienoje namo dalyje į knygos lapą vyniojamas sūris. Kitoje nykštukas prie durų girdi, ką iš likusių puslapių susikuria studentas. Jis iš palėpės nusineša įspūdį, kurio pirmiau nė nebuvo tikėjęsis iš paprasto popieriaus.
Vieną naktį gatvę pažadina gaisro triukšmas. Krautuvininkas gelbsti vertybinius popierius, jo žmona – auskarus. Nykštukas šoka į palėpę, sugriebia knygą ir įsikiša į raudoną kepurę. Užlipęs ant kamino abiem rankomis laiko savo išgelbėtą lobį. Dega namas kitoje gatvės pusėje, o jam paaiškėja, kas traukia jo širdį. Vis dėlto nurimus gaisrui nutaria priklausyti abiem: nuo krautuvininko neatitraukia košė. Pasaka palieka gyvą ir jo atradimą, ir dvejonę.
Ryšys su skaitiniais. Ps 22 (23), 3; Mk 6, 34: žmogui reikia vidinės atgaivos. Jėzaus rūpestis apima ir mokymą, kuris maitina žmogaus gyvenimą.
Šaltinis: H. C. Andersen, Nissen hos Spekhøkeren; danų kalbos kritinis tekstas, Tekstnet.
George’as MacDonaldas · Kiekvienas mato kito kelią
Pasakų šalyje susitinka Alisa ir neturtingos našlės sūnus Ričardas. Mergaitę piktina, kad privilegijuota vieta tenka ir jam. Tačiau gidai juos palieka, o kelią namo tenka ieškoti kartu. Tamsiame požemyje Alisa pagaliau įsikimba į bendrakeleivio ranką ir kreipiasi švelniai. Ričardui pamilus mergaitę, jo akys ima šviesti: jis mato jos veidą ir kelią prieš ją, nors savosios rankos tamsoje neįžiūri. Tamsa atskleidžia tris dalykus, kurių anksčiau vaikams nereikėjo: surasti vienas kito ranką, pasitikėti tuo, ką mato kitas, ir išgirsti jo balsą. Iš pradžių jie dar neturi kuo nušviesti savo žingsnių.
Netrukus Alisa taip pat pamato Ričardo veidą ir jo kelią. Kiekvienas gali pasirūpinti kitu; kartu jie juda pirmyn. Vėliau klastingas šeimininkas vėl juos išskiria: abu stovi atskirose angose, regis, aukštai priešinguose kiemo kraštuose. Ričardas paprašo Alisos ištiesti ranką. Jų rankos susitinka – didžiulė praraja buvo apgaulė. Ištrūkę abu grįžta prie pažįstamo namelio ir susikibę parbėga į kaimą.
Ryšys su skaitiniais. Ef 2, 13–18; Ps 22 (23), 3–4: susvetimėjimą įveikia priimtas artumas, o kelionėje per tamsą svarbu turėti vedantį ir palaikantį bendrakeleivį.
Šaltinis: George MacDonald, Cross Purposes, I–VI.
Ezopo pasakėčia · Rami jūra vėl siūlo kelionę
Piemuo gano avis netoli kranto. Jūra tokia lygi ir rami, kad jam kyla noras pačiam išplaukti prekiauti. Parduoda visą bandą, už pinigus prisiperka datulių ir išplaukia su kroviniu. Tačiau pakyla didžiulė audra. Laivui gresia skęsti, tad krovinį tenka mesti už borto. Piemuo vos išsigelbsti gyvas, likęs tuščiame laive. Ant kranto piemens turtą buvo galima suskaičiuoti avimis. Išplaukus jį jau reikėjo saugoti kaip krovinį laive. Kilus audrai pirmiausia teko atsisakyti būtent to, dėl ko išplaukė.
Po kurio laiko jis girdi praeivį gėrintis vėl nurimusia jūra. Dabar pats jau pažįsta ir kitą jos veidą: ramumas primena vilionę iš naujo atsivilioti datulių krovinį. Pasakėčios šypsena karti. Žmogus, kuris matė tik viliojantį paviršių, gali papasakoti ir apie kainą, kurią už tokį pasitikėjimą sumokėjo.
Ryšys su skaitiniais. Ps 22 (23), 4; Jer 23, 5–6: pasitikėjimui reikia tikro pagrindo. Skaitiniuose saugumą teikia Dievo artumas ir jo teisingas valdymas.
Šaltinis: Aesop, Three Hundred Aesop’s Fables; The Shepherd and the Sea, vertė George Fyler Townsend.
Istoriniai pavyzdžiai
Turinys:
40–41 m. · Petronijus sustoja prieš įsakymą pralieti kraują
1288 m. Florencija · Tarnaitės balsas ir pirklio ištekliai
1922 m. Rusija · Pagalba per politines ir religines ribas
1948 m. Londonas · Pacientas, palikęs langą būsimiems namams
1996 m. · Beth Savage noras susitikti be neapykantos
Albanija · Tarnystė tęsėsi ir po kalėjimo vartų
2026 m. Nepalas · Šilta vakarienė laikinoje pastogėje
40–41 m. · Petronijus sustoja prieš įsakymą pralieti kraują
Juozapas Flavijus pasakoja, kad imperatorius Kaligula įsakė Sirijos valdytojui Petronijui pastatyti jo statulą Jeruzalės šventykloje, prireikus palaužus pasipriešinimą kariuomene. Petronijus atvyko su legionais, tačiau sutiko dideles prašytojų minias. Tiberiadoje žmonės aiškino nepradėsiantys karo, bet negalintys išsižadėti protėvių įstatymo. Susirinkusieji buvo apleidę net sėjos darbus. Valdytojas matė, kad aklas paklusimas reikštų daugelio žmonių žūtį. Minia valdytojui kalba ten, kur ketinta sutelkti jėgą. Ilgiau užtrukus prie jo žmonėms liko neapsėti laukai. Tad grąžindamas juos sėti jis kartu leido jiems dar tais metais tikėtis derliaus.
Petronijus nusprendė užtarti juos imperatoriui ir paragino grįžti dirbti žemės. Jis prisiėmė pavojų sau: valdovo pyktis galėjo atsigręžti į jo paties gyvybę. Pasakojimo pabaigoje laiškas, kuriuo Kaligula jį pasmerkė, vėluoja jūroje; pirmiau atkeliauja žinia apie paties imperatoriaus mirtį. Valdytojas išvengė pražūties, tačiau svarbiausią pasirinkimą buvo padaręs anksčiau – tada, kai dar nežinojo, kuo jam baigsis žmonių užtarimas.
Ryšys su skaitiniais. Jer 23, 1–6; Ef 2, 14: atsakomybė už bendruomenę reikalauja vertinti, kokias pasekmes įsakymas turės žmonėms, ir saugoti juos nuo priešiškumo.
Šaltinis: Juozapas Flavijus, Žydų senovė XVIII, 8, 2–9; William Whiston vertimas.
1288 m. Florencija · Tarnaitės balsas ir pirklio ištekliai
Florencijos ligoninės Santa Maria Nuova istorija prasideda nuo nedidelio žemės sklypo su nameliu prie Sant’Egidio bažnyčios. Folco Portinari jį įsigijo 1285 m. balandį. Ligoninės istorinė atmintis jo tarnaitę Monną Tessą vadina dvasine šio sumanymo motina: pagal išlikusius liudijimus būtent jos paskatinimas padėjo turtingam pirkliui apsispręsti. 1288 metais ligoninė įsteigta kaip dovana miestui ir jo ligoniams. Pradžioje buvo galima parodyti pačią vietą, kur būsimasis darbas vyks, ir namą šalia bažnyčios. Prie tokio sumanymo vėliau galėjo prisidėti ir tie, kurie patys visos ligoninės nebūtų galėję įsteigti.
Portinari vardas žinomas ir todėl, kad jo duktė Bice tapo Dantės apdainuota Beatriče. Tačiau ši jo dovana paliko kitokį, labai kūnišką pėdsaką: vietą sergantiems žmonėms priimti ir slaugyti. Vėliau ligoninę augino palikimai bei aukos, buvo įrengtos atskiros vyrų ir moterų erdvės. Pradžios epizodas leidžia matyti ir kuklesnio žmogaus balsą, ir galimybę išteklius paversti pastoge bei nuolatiniu rūpesčiu.
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 34; Ps 22 (23), 2–3: atjauta įgyja pastovų pavidalą, kai žmogui parengiama vieta, kur jis bus priimtas ir atgaivintas.
Šaltinis: Iolanda Richichi, Il dono di Folco Portinari alla città, Fondazione Santa Maria Nuova; Azienda USL Toscana Centro, Informazioni storiche: Ospedale Santa Maria Nuova, atnaujinta 2025-02-17.
1922 m. Rusija · Pagalba per politines ir religines ribas
1922 metų vasarą į bado ir epidemijų nualintą Rusiją atvyko popiežiaus pagalbos delegacija. Jos darbą organizavo Edmundas Walshas su bendradarbiais, tarp jų Josephu Farrellu ir Louisu Gallagheriu. Prieš kelionę reikėjo susitarimo su bolševikų valdžia. Pagalbos vietos driekėsi nuo Maskvos iki Rostovo ir Orenburgo. Sumanymas, kurį buvo iškėlęs Benediktas XV, tapo Pijaus XI remiama maisto ir vaistų misija. Masinį badą žmonės išgyveno labai skirtingose vietose. Iš pagalbos punktų sąrašo matyti, kad dėl vieno susitarimo dar teko organizuoti darbą keliuose miestuose, o delegacijai rūpėjo ir žmonės, dingę pakeliui per sumaištį.
Delegacijos nariai ne tik dalijo pagalbą, bet ir ieškojo per karą, revoliuciją bei persekiojimus dingusių žmonių. Istorikė Maria Chiara Dommarco pabrėžia, kad jie neskirstė sutiktųjų pagal konfesiją ar politinę priklausomybę. Vietoje mezgėsi ryšiai su stačiatikiais ir Rytų apeigų katalikais. Nuolatinių profesinio ugdymo įstaigų planai liko neįgyvendinti, tačiau konkretus rūpestis jau buvo peržengęs ribas, kurios įprastai skyrė žmones ir valstybes.
Ryšys su skaitiniais. Ef 2, 13–18; Mk 6, 34: artumo ženklas gali būti bendras darbas dėl kenčiančio žmogaus, kurio poreikio nepanaikina jo priklausymas kitai grupei.
Šaltinis: Maria Chiara Dommarco, An exceptional and risky task, Jėzaus Draugija, 2022-05-06.
1948 m. Londonas · Pacientas, palikęs langą būsimiems namams
1948 metų pradžioje medicinos socialinė darbuotoja Cicely Saunders du mėnesius lankė mirštantį Davidą Tasmą. Į Archway ligoninę Highgate rajone ji važiuodavo 27-uoju autobusu. Tasma buvo keturiasdešimtmetis žydas, anksčiau išvykęs iš Lenkijos. Jį slėgė mintis, kad po jo neliks nė menkiausio pėdsako. Saunders kalbėdavosi su juo, sakydavo atmintinai mokamas psalmes ir ieškojo, kaip suteikti tikrą artumą. Autobuso maršrutas primena, kad susitikimas nebuvo vienkartinis. Grįždama į palatą Saunders klausėsi to paties žmogaus ir klausdavo, kuo galėtų padėti dabar. Taip ligonio mintys turėjo laiko tapti bendro pokalbio dalimi.
Kai ji pasiūlė paskaityti, Tasma paaiškino norįs to, kas glūdi jos mintyse ir širdyje. Pokalbiuose brendo vietos mirštantiems žmonėms sumanymas. Jis paliko jai 500 svarų ir norą tapti tokių būsimų namų langu. Po daugelio metų Saunders šį susitikimą prisiminė kaip raginimą sujungti mokymąsi, supratimą bei profesinį meistriškumą su draugyste. Žmogus, bijojęs likti nepastebėtas, pats suteikė kryptį kito žmogaus tarnystei.
Ryšys su skaitiniais. Ps 22 (23), 4; Ef 2, 14; Mk 6, 34: pasilikti šalia kenčiančiojo reiškia išgirsti ir jo dovaną, klausimą, tikėjimą bei troškimą būti reikalingam.
Šaltinis: Cicely Saunders interviu transkripcija, Oxford Brookes University; 1948 m. Davidas Tasma, p. 5.
1996 m. · Beth Savage noras susitikti be neapykantos
1996 m. balandžio 17 d. Tiesos ir susitaikinimo komisijai liudijo bibliotekininkė Beth Savage. Ji prisiminė 1992 metų lapkričio 28-osios vakarą: vyno mėgėjų klubo Kalėdų šventė golfo klubo salėje virto išpuoliu. Pati sunkiai sužeista ji mėnesį praleido intensyviosios terapijos skyriuje. Teko iš naujo mokytis vaikščioti; namuose vaikai ją maudė, rengė ir maitino. Liudijime pagalba turi labai konkrečius veidus ir darbus. Pasakojimas apie sveikimą prasideda namuose, kai mokomasi pajudėti ir kai prireikia pagalbos norint apsirengti ar pavalgyti. Tuo metu šeima atlikdavo darbus, kurie anksčiau galėjo atrodyti pernelyg paprasti, kad už juos reikėtų dėkoti.
Paklausta, ko norėtų iš komisijos, ji kalbėjo apie gydančią galimybę viešai išsakyti patirtį. Vėliau pasakė norinti susitikti su granatą metusiu žmogumi nusiteikusi atleisti, tikėdamasi ir jo atleidimo už tai, dėl ko jis laikytų ją kalta. Tai buvo jos pačios išsakytas troškimas; protokolas nepasakoja, kad toks susitikimas jau įvyko. Jos kūne tebeliko skeveldrų, tačiau santykio ateitį ji norėjo kurti kitaip.
Ryšys su skaitiniais. Ef 2, 14–16; Ps 22 (23), 4: sutaikinimas gali augti pripažinus patirtą blogį, priėmus pagalbą ir laisvai pasirinkus atsiverti kitam žmogui.
Šaltinis: Beth Savage liudijimas, Pietų Afrikos Tiesos ir susitaikinimo komisija, 1996-04-17.
Albanija · Tarnystė tęsėsi ir po kalėjimo vartų
1963 m. gruodžio 24 d., po Kalėdų Mišių, kunigas Ernestas Simoni buvo suimtas ir uždarytas Škoderyje. Mirties nuosprendis pakeistas sunkiųjų darbų bausme; jo kalinimas truko aštuoniolika metų, dalį jų praleido šachtose. Oficialioje Vatikano biografijoje išlikęs ir kitas jo padėties apibūdinimas: kalėjime jis tapo dvasiniu tėvu ir atrama kitiems kaliniams. Dvylika iš tų aštuoniolikos metų praėjo šachtose. Oficialioje jo gyvenimo istorijoje šalia bausmės paminimas ir visai kitas kunigo darbas: būti žmogumi, į kurį likimo draugas galėjo atsiremti.
1981 metais išėjus pro kalėjimo vartus, laisvė dar nebuvo pilna. Režimas tebelaikė jį liaudies priešu ir vertė dirbti Škoderio kanalizacijoje. Kunigo tarnystę jis tęsė slapta iki režimo žlugimo 1990-aisiais. Vėliau keliavo po kaimus, siekė sutaikyti nesantaikoje gyvenančius žmones. Net valdžiai mėginant jo gyvenimą sutraukti į kalinio ir priverstinio darbininko vaidmenį, išliko galimybė būti kito žmogaus atrama.
Ryšys su skaitiniais. Jer 23, 1–6; Ef 2, 14; Mk 6, 34: ganytojo artumas matomas per tai, ar šalia jo kitas žmogus randa atramą ir kelią į taiką.
Šaltinis: Šventojo Sosto spaudos salė, kardinolo Ernesto Simoni biografija.
2026 m. Nepalas · Šilta vakarienė laikinoje pastogėje
2026 m. rugpjūčio 31 d. „Caritas international“ pranešė apie pagalbą staigaus potvynio nuniokotame Nepale. Mokyklos ir bendruomenių namai tapo laikina pastoge šeimoms. Jose dalijamas maistas, antklodės ir tinkleliai nuo uodų. Dalis vaikų nežinojo, kur jų tėvai ar broliai, kai kurie laikinai apsistojo pas gimines ir kaimynus. Sunaikinti keliai bei tiltai reiškė, kad kai kurias gyvenvietes buvo galima pasiekti tik sraigtasparniu ar motociklu. Vieniems reikėjo sužinoti, kur apsistojo artimieji, o kiti tą pačią dieną ieškojo vietos šeimai permiegoti. Maisto punktas suteikė priežastį atvykti į vieną vietą ir kitą vakarą. Iki kai kurių kaimų pirmiau dar reikėjo nusigauti.
Vienoje ypač nukentėjusioje vietovėje buvo rengiama papildoma virtuvė, numatyta maždaug 1500 žmonių kasdien pamaitinti šiltu maistu. Gelbėtojams teko stebėti ir naujų nuošliaužų grėsmę: lietus tebelijo, o purvo sankaupos liko pavojingos. Organizacija iš anksto kalbėjo apie mėnesius truksiančią pagalbą ir būsimą namų bei pragyvenimo šaltinių atkūrimą. Rūpestis prasidėjo nuo vakarienės ir saugesnės nakvynės, bet turėjo nesibaigti pirmomis nelaimės dienomis.
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 31–34; Ps 22 (23), 2–3; Jer 23, 3: atjauta telkia išblaškytus žmones, rūpinasi jų maistu ir poilsiu bei numato ilgesnį atkūrimo kelią.
Šaltinis: Caritas international, Sturzflut Nepal: Caritas weitet Nothilfe aus, 2026-08-31.
10 citatų homilijos minčiai
Turinys:
1. Jonas XXIII · Kam tarnauja institucija
2. Benediktas XV · Sienos žmonių viduje
3. Pijus XI · Romumas suartina
4. Jonas Paulius II · Poilsis padeda pamatyti žmogų
5. Gerardas Manley Hopkinsas · Atjauta savo širdžiai
6. Johnas Henry Newmanas · Taika kaip Dievo artumas
7. Pijus X · Laikas Dievo akivaizdoje
8. Benediktas XVI · Ganytojas tampa Avinėliu
9. Pranciškus · Kur nukreipiu žvilgsnį
10. Leonas XIV · Nepasiduoti karo neišvengiamumui
1. Jonas XXIII · Kam tarnauja institucija
[…] atskiri žmonės yra kiekvienos visuomeninės institucijos pagrindas, priežastis ir tikslas.
Šv. Jonas XXIII, Mater et magistra, 219, 1961-05-15 · vertimas į lietuvių kalbą
Jer 23, 1–6. Šv. popiežius Jonas XXIII asmens orumu matuoja socialinę tvarką. Pranašas klausia, ar ganytojai saugo jiems patikėtus žmones.
2. Benediktas XV · Sienos žmonių viduje
[…] tautas labiau skiria pavydas negu sienos […].
Benediktas XV, Ad beatissimi Apostolorum, 7, 1914-11-01 · vertimas į lietuvių kalbą
Ef 2, 14–16. 1914 metais popiežius Benediktas XV kalbėjo ir apie karą, ir apie žmonių priešiškumą. Kristaus taika paliečia pačią susiskaldymo šaknį.
Šaltinis: Benediktas XV, Ad beatissimi Apostolorum, 1914-11-01, 7.
3. Pijus XI · Romumas suartina
Ši dorybė, kur tik žmonių praktikuojama, pirmiausia padeda spręsti viešus ir asmeninius nesutarimus, kurie taip dažnai mus skiria.
Pijus XI, Rerum omnium perturbationem, 28, 1923-01-26 · vertimas į lietuvių kalbą
Ef 2, 14 ir Mk 6, 34. Popiežius Pijus XI primena šv. Pranciškaus Salezo romumą. Jėzaus atjauta kviečia ir mus mokytis taip bendrauti.
Šaltinis: Pijus XI, Rerum omnium perturbationem, 1923-01-26, 28.
4. Jonas Paulius II · Poilsis padeda pamatyti žmogų
[…] susitikimo ir ramesnio bendravimo akimirką matome tikrąjį veidą tų žmonių, su kuriais gyvename.
Šv. Jonas Paulius II, Dies Domini, 67, 1998-05-31 · vertimas į lietuvių kalbą
Mk 6, 31 ir Ps 22 (23), 2–3. Šv. popiežius Jonas Paulius II poilsį sieja su dėmesiu žmonėms, kuriuos užgožia darbo skuba.
5. Gerardas Manley Hopkinsas · Atjauta savo širdžiai
Savo širdžiai leisk man daugiau atjautos; leisk nuo šiol su liūdinčiu savimi gyventi gerai, gailestingai […].
Gerardas Manley Hopkinsas, Poems, Robert Bridges leidimas, 1918, 47 eilėraštis, 1–3 eilutės · vertimas į lietuvių kalbą
Mk 6, 31: jėzuito poeto kreipinys į save padeda išgirsti ir mokiniams skirtą kvietimą pailsėti. Rūpestis kitais gali eiti drauge su atjauta pavargusiam sau.
Šaltinis: Gerard Manley Hopkins, Poems, Robert Bridges leidimas, 1918; 47 eilėraštis.
6. Johnas Henry Newmanas · Taika kaip Dievo artumas
Dievas yra taikos Dievas ir, duodamas mums taiką, jis duoda patį save […].
Šv. Johnas Henry Newmanas, Parochial and Plain Sermons, VI, 25, „Peace in Believing“, p. 363 · vertimas į lietuvių kalbą
Ps 22 (23), 4; Ef 2, 14: Ganytojo buvimas šalia ir Kristaus dovanojama taika leidžia pasitikėti net tada, kai aplinkybės dar sunkios. Pamokslas šią taiką sieja su Dievo artumu.
Šaltinis: John Henry Newman, Parochial and Plain Sermons VI, 25: Peace in Believing, p. 363.
7. Pijus X · Laikas Dievo akivaizdoje
Svarbiausias dorybės augimo ramstis – kasdien dalį savo laiko skirti amžinųjų dalykų apmąstymui.
Šv. Pijus X, Haerent animo, 15, 1908-08-04 · vertimas į lietuvių kalbą
Mk 6, 30–32. Šv. popiežius Pijus X maldą laiko kasdienės kunigo tarnystės atrama. Jėzaus kvietimas mokiniams sustoti primena buvimo su juo svarbą.
Šaltinis: Pijus X, Haerent animo, 1908-08-04, 15.
8. Benediktas XVI · Ganytojas tampa Avinėliu
Kad atliktų šį esminio sutaikinimo darbą, Jėzus, Gerasis Ganytojas, turėjo tapti Avinėliu […].
Benediktas XVI, Viešpaties angelo malda, 2012-07-22 · vertimas į lietuvių kalbą
Ef 2, 13–18 ir Ps 22 (23), 6. Popiežius Benediktas XVI Ganytojo globą sieja su Kristaus auka. Jo kryžius atveria taiką ir viltį pasilikti Viešpaties namuose.
Šaltinis: Benediktas XVI, Angelus, 2012-07-22.
9. Pranciškus · Kur nukreipiu žvilgsnį
Ar paprastai nusuku žvilgsnį? Ar leidžiu Šventajai Dvasiai vesti mane atjautos keliu?
Pranciškus, Santa Martos homilija, 2019-09-17; oficialioje apžvalgoje „Compassion is an Act of Justice“ pateikti klausimai · vertimas į lietuvių kalbą
Mk 6, 34. Jėzus pamato minią ir jos gailisi. Du popiežiaus Pranciškaus klausimai padeda patikrinti, ar taip žvelgiame ir mes.
Šaltinis: Pranciškus, Compassion is an Act of Justice, 2019-09-17; oficiali homilijos apžvalga.
10. Leonas XIV · Nepasiduoti karo neišvengiamumui
[…] toks politinis „realizmas“, kuris sąmonėje ir visuomenėje sėja susitaikymo su karo neišvengiamumu nuostatą […].
Leonas XIV, Magnifica humanitas, 205, 2026-05-15 · vertimas į lietuvių kalbą
Jer 23, 5–6 ir Ef 2, 14–18. Popiežius Leonas XIV ragina išlaikyti teisingumu ir meile grindžiamos taikos viltį. Pranašo pažadas ir Kristaus darbas kviečia rūpintis žmonių bendryste.
Šaltinis: Leonas XIV, Magnifica humanitas, 2026-05-15.
Juokeliai ir trumpos linksmos istorijos
Turinys:
Ir kunigas pasižiūri į knygą
Netikėta minia koplyčioje
Atostogų maskuotė
Pranešimas veidui
Vinys kitai stogo pusei
Labai asmeniška taikos priežastis
Poilsio geografija
Ir kunigas pasižiūri į knygą
Naujai į katalikybę atsivertęs vyras jaudinasi: per Mišias visi, rodos, viską moka atmintinai, o jam vis reikia žvilgtelėti į maldaknygę. Galiausiai per išpažintį pasisako kunigui. Juk jau turėtų mokėti daugiau maldų! Vyrui atrodo, kad kiti nė neieško reikiamo puslapio, kol jis dar verčia knygelę. Kunigas išklauso ir nuramina:
– Aš pats kunigas, o per Mišias vis dar pasižiūriu į maldas.
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 34: geras mokytojas gali palengvinti mokinio nerimą paprastu, nuoširdžiu žodžiu.
Šaltinis: Adam Shaivitz, Priests Say The Funniest Things!, ATX Catholic, 2014-11-12.
Netikėta minia koplyčioje
Kunigo šventimų metinių proga parapijiečiai slapta susitaria šeštadienio rytą susirinkti į Mišias. Paprastai nedidelėje koplyčioje būna nuolatinių lankytojų būrelis, o šįkart – pilna, net atsisėsti visiems neužtenka vietos. Pabaigoje kunigas dėkoja ir pradeda: jeigu būtų žinojęs, kiek žmonių ateis… Įprastos vietos užimtos, o žmonės dar ateina. Kunigas atsigręžia ir mato žmones, kurių šeštadieniais paprastai nebūdavo.
Klausytojas tikisi išgirsti, kad Mišias reikėjo perkelti į didžiąją bažnyčią. Tačiau kunigas savo mintį užbaigia visai kitaip:
– Būčiau paleidęs rinkliavos pintinėlę!
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 34; Jer 23, 4: minia ganytojui gali būti ir maloni staigmena. Savęs nepervertinantis sąmojis padeda bendruomenei pasidžiaugti drauge.
Šaltinis: Adam Shaivitz, Priests Say The Funniest Things!, ATX Catholic, 2014-11-12.
Atostogų maskuotė
Du kunigai išvyksta atostogų į Havajus. Nusiperka ryškius turistinius marškinius, šortus, sandalus ir įsitaiso paplūdimyje. Pagaliau niekas jų neatpažins! Tačiau pro šalį einanti moteris abiem palinki gero ryto, kreipdamasi kaip į kunigus. Išsirinkę drabužius abu jau mano galėsią ramiai pasėdėti paplūdimyje tarp kitų į salą atvykusių turistų.
Kitą dieną jie vilki dar ryškesnius drabužius. Ta pati moteris praeidama vėl taip pat pasisveikina. Vienas nebeištveria:
– Kaip atspėjote, kad mes kunigai?
– Tėve, čia aš – sesuo Ketlina!
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 31: poilsio reikia ir pašauktiems tarnauti. Atsigavęs žmogus sugrįžta į bendruomenę, kurioje jį pažįsta geriau, negu jis kartais mano.
Šaltinis: Phatmass, DominicanHeart, Two Priests went on Vacation, 2016-04-26.
Pranešimas veidui
Katalikiškos mokyklos mokytoja rytą įeina į tuščią klasę. Ant stalo tvarkingai padėtas raštelis. Mokytoja stabteli ir išskleidžia lapelį prie stalo. Jame – tik vienas prašymas:
„Jei šiandien gerai jaučiatės, prašome apie tai pranešti savo veidui.“
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 34: mokymas pasiekia žmogų ir per mokytojo laikyseną. Kartais nuoširdžiam žodžiui praverčia draugiškesnė veido išraiška.
Šaltinis: Tom Sheridan, The Book of Catholic Jokes; Gregory Sakowicz pratarmė; leidėjo ištrauka, p. 7 ir 19.
Vinys kitai stogo pusei
Klebonas ir diakonas savanoriškai taiso vargingų parapijiečių stogus. Diakonas užlipa kopėčiomis ir ima kalti. Išsiima vinį, apžiūri: vieną įkala, kitą numeta per petį. Klebonas stebi, stebi ir pagaliau paklausia, kam tas geras vinis mėto. Diakonas paaiškina: jeigu smaigalys atsuktas į jį, tokia vinis netinka; jei į namą – galima kalti. Vienos vinys dingsta lentoje, kitos lekia žemyn. Iš pradžių klebonas mano, kad diakonas jas savaip rūšiuoja.
Klebonas jau nebesitveria:
– Neišmesk! Jos skirtos kitai stogo pusei!
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 34; Jer 23, 4: norint padėti žmonėms, prireikia ir gebėjimo mokytis. Net tas, kuris kitą moko, dar gali turėti ko išmokti.
Šaltinis: Tom Sheridan, The Book of Catholic Jokes; Gregory Sakowicz pratarmė; leidėjo ištrauka, p. 7 ir 19.
Labai asmeniška taikos priežastis
Po pamokų ciklo apie karą ir taiką mokytojas klausia, kas iš mokinių prieštarautų karui. Pakyla visos rankos. Mokytojas paprašo paaiškinti kodėl. Mokytojas dar apsižvalgo po visą klasę laukdamas pirmo rimto pasisakymo. Klasės gale ranką pakelia nuobodžiaujantis Aleksas:
– Nekenčiu karo, nes karai kuria istoriją, o istorijos aš nekenčiu!
Ryšys su skaitiniais. Ef 2, 14–18: taikos žodžiams verta suteikti daugiau turinio negu vien norą patogiau gyventi. Kristus žmones suartina, panaikindamas priešiškumą.
Šaltinis: Cybersalt, Opposing War, 2020-11-11.
Poilsio geografija
Pastorius Jamesas Snyderis tvirtina nesąs tinginys: jis tik taupo energiją ateičiai. Po užimto savaitgalio pirmadienį norėtų ramiai atsikvėpti, bet žmona vis randa darbo. Jos taisyklė aiški:
– Pamiegosi šiąnakt, kai atsigulsi į lovą. Žmona mato pirmadienį kaip naują darbo dieną. Pastorius jame tetrokšta rasti bent laisvą krėslą ir truputį tylos.
Tuomet jam šauna išganinga geografinė mintis: kaip gerai būtų pagyventi ten, Aliaskoje, kur žiemą ilgai tęsiasi naktis! Kiek būtų galima miegoti… Tik žmona, matyt, pasirinktų kitą metų laiką – kai saulė šviečia visą parą.
Ryšys su skaitiniais. Mk 6, 31; Ps 22 (23), 2–3: šis humoristinis autoriaus tekstas padeda atpažinti skirtingus darbo ir atgaivos ritmus. Jėzus mokiniams parūpina laiko pailsėti.
Šaltinis: James L. Snyder, After All, It Is Monday, Cybersalt; atrankos kandidatas.
