Bažnyčia tuoj po Kristaus Gimimo iškilmių mums padovanoja labai brangią dovaną – Šventosios Šeimos šventę. Juk ir mes gyvename šeimoje. Iš Žodžio liturgijos mums kyla klausimų: ar mūsų šeimoje yra taika, ramybė, sugyvenimas, atjauta, ar vienas kitam patarnaujame? Kokie mūsų santykiai su tėvais? Ar suvokiame, kiek esame jiems skolingi, ar atsilyginame jiems dėmesingumu, dėkingumu ir meile? Kaip elgiamės su senais ir sergančiais tėvais? Ar įsiklausome į jų prašymus? Gal mūsų senstelėję ir sergantys tėvai jau metų metus neprisiprašo mūsų atvesti kunigą kalėdinei ar velykinei išpažinčiai atlikti? Ar pagalvojame, jog viena pačių svarbiausių vaikų auklėjimo užduočių – išauklėti juos gyventi krikščioniškai?

Bažnyčios mokyme aiškiai pasakyta, jog šeima yra visuomenės pagrindinė ląstelė. Šeima yra gyvybės ir meilės lopšys, kuriame žmogus gimsta ir auga.

Kiekviena šeima išgyvena įvairių akimirkų: džiaugsmo, taikos, ramybės ir kartu nerimo, kančios, išbandymų. Gyvenimo įvykiai kiekvienai šeimai pateikia įvairių pavojingų iššūkių, kuriems nugalėti reikia pasiaukojimo, gebėjimo pamiršti save pačius. Visa tai atlikti sutuoktinius įgalina kilni meilė, gaivinanti jų šeimą. Tikėjimas ir meilė padeda įveikti visas kliūtis ir nesusipratimus. Todėl šeima turi ypač saugoti tarpusavio meilę ir tikėjimą.

Viena iš fundamentalių šeimos sąlygų yra abipusė sutuoktinių meilė. Tai kartu yra pati didžiausia dovana, kurią tėvai gali duoti savo vaikams. Meilė svarbi ne tik kaip jausmas, reikšmingos įvairios jos išraiškos – bendravimas su vaikais, pasikalbėjimai, kai vaikai atskleidžia savo tėvams visus džiaugsmus ir skausmus. Tai įmanoma tik tada, kai vaikai visiškai pasitiki tėvais. Tas pasitikėjimas atsiranda tėvams sutartinai auklėjant savo vaikus: „tavo tėvas ir aš…“ – dvi valios, sujungtos į vieną. Taip pat reikia išklausyti ir vaikus… Dialogo pats didžiausias priešas – griežtumas ir pyktis.

Šiandien mes aiškiai matome sunkią šeimos krizę, dažnai šeima yra paneigiama ir niekinama. Nors, pasak V. Hugo, „kiekviena socialinė doktrina, bandanti sugriauti šeimą, yra netikusi ir netaikytina. Šeima – tai visuomenės kristalas.“ „Šeima – tai miniatiūrinė visuomenė, nuo kurios darnumo priklauso visos didelės žmonių visuomenės saugumas“ (F. Adleris, JAV pedagogas).

Šeima nugali visus sunkumus, jeigu stato savo ateitį kaip meilės ir gyvybės civilizaciją ant tikėjimo, pasitikėjimo ir meilės pamatų. Šeima kuria naują meilės civilizaciją rūpindamasi meilės dvasia kasdieniniame gyvenime, įveikdama neapykantą ir kietaširdiškumą, puoselėdama tarpusavio pagarbą, abipusį supratimą ir evangeliškąjį dovanojimą – atleidimą, ugdydama aukos dvasią, kuri leidžia būti pasiruošusiems pasiaukoti ir dėl šeimos gerovės daug ko atsisakyti. Tegul Eucharistija tampa šeimos dvasinio gyvenimo centru, o šeima tebūna tikra namų Bažnyčia, panaši į Šventąją Nazareto Šeimą. Tegu kiekviena šeima prie dieviškojo Kūdikio ėdžių suvokia savo misijos Bažnyčioje didingumą. Prašykite Šv. Šeimos palaimos ir globos kiekvienai šeimai ir atverkite savo širdis Kristui, vieninteliam žmonijos Išgelbėtojui. Paaukokite save Marijos Nekaltajai Širdžiai, ir tegu ji padeda jums atnaujinti jūsų santuokinį ir šeimos gyvenimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-11.pdf