Balandė

Viešpaties sukurta ir į Jo nuostabų sodą priimta balandė nieko kito neveikė, kaip tik skundėsi. „Ten yra didelis baltas katinas, kuris mane persekioja, tikriausiai tik ir tyko suėsti. O tos mano mažos kojelės, taip su jomis vargstu ištisai bėgiodama.” Viešpačiui pagailo balandės ir jis davė jai sparnus. Po kiek laiko balandė vėl ateina skųsdamasi: „Viešpatie, nuo to laiko, kai davei tuos du didelius plunksnų rinkinius man ant nugarus, man pasidarė dar sunkiau bėgioti nuo katino!” Tuomet Viešpats atsakė: „Balandėle mano, daviau tau sparnus ne tam, kad nešiotumeisi juos ant nugaros, bet kad jie nuneštų tave į dangų”.

Esame gavę neįtikėtinai vertingų Dievo dovanų, deja, jomis nesinaudojame, o iššvaistome savo laiką skųsdamiesi.

Plg. Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai 2. Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. P. 9.