Dvasia nuramina kūniškumą
Paragavus Dvasios skanumo ir gardumo, prėska tampa visa, kas kūniška. Šv. Kryžiaus Jonas, Šviesos ir meilės posakiai
Paragavus Dvasios skanumo ir gardumo, prėska tampa visa, kas kūniška. Šv. Kryžiaus Jonas, Šviesos ir meilės posakiai
Ir net jei galiausiai Viešpats joms būtų toks palankus, kad ir nenorint, arba nemokant, arba nerandant kelio jas atveda, visgi jos ateina daug vėliau, per didesnį vargą ir su mažesniais nuopelnais, nes nesitaikė prie Dievo ir nesileido laisvai statomos į tyrą ir tikrą vienybės kelią. Dievas iš tiesų jas veda, nes gali vesti ir be…
Baisioms ir pavojingos pagundoms pasiduoti gali tik tas, kuris pamiršta laiku sukalbėti „Sveika, Marija”. Kun. Edmund Elter SJ
Kartą šv. Jonas Bosko lankė kalinius, kurių vienas buvo nuteistas mirties bausme. Jis pyko ant viso pasaulio, visus keikė, nesiklausė, kai kunigas Bosko bandė jam kalbėti apie Dievą. Galiausiai nuteistasis neapsikentęs piktai jam tarė: „ko čia nori iš manęs?” Kun. Bosko jam atsakė: paduok man ranką, sukalbėkime vieną „Sveika, Marija”. Šis dvejojo, bet sutiko paduoti…
Malda yra ne tam, kad Dievas, tarsi auksinė žuvelė, įvykdytų mūsų valią, bet kad mes įvykdytume Dievo valią: pajėgtume iš Jo priimti kiekvieną kryželį, kiekvieną malonę ir kiekvieną Jo dovaną panaudotume bendram gėriui. Nežinomas autorius
Iš pasakojimo, tradiciškai vadinamo Nican Mopohua(Iš XVI a. Meksiko arkivyskupijos archyvo) 1531 m. gruodžio pradžioje vienas neturtingas malonaus būdo indėnas, vardu Jonas Didakas, kilęs iš Kuatitlano, o šios gyvenvietės sielovada priklausė Tlatelolko vienuoliams, ankstų šeštadienio rytą keliavo į Tlatelolką, į šventąsias Mišias. Kai atėjo prie kalvos, vadinamos Tepejaku, jau švito. Jis išgirdo virš kalvos giesmę. Kai giesmė…
Šventos ir brangios tiesos nesujaudins mūsų kietų širdžių, jeigu mes jų kasdien neapgalvosime. Kaip sako 38 psalmė, „sušilo manyje mano širdis, o mano mąstymuose užsidegė ugnis”. Šv. Alfonsas Liguori / Dvasiškas maistas Kristaus sužieduotinei
Pats Viešpats, trokšdamas suteikti mums dangiškų ir amžinųjų gėrybių, ragina mus, tam tikra prasme, daryti Jam spaudimą savo įkyriu nesivaržymu. Mūsų atkaklumas nupelnys mums išvysti, kaip Dievas išpildo bet kokį prašymą, atitinkantį Jo paties valią. Dėl to nėra abejonių. Jei, būdami vargingi, neturime jokių nuopelnų, dėl kurių vertėtų atsakyti į mūsų maldą, bent jau apsiginkluokime…
Rožinias man visuomet atverdavo visas duris. Motina Teresė
Alfonsas Lipniūnas, būdamas kalėjime, kovojo už žiauraus prižiūrėtojo Kozlovskio atsivertimą ir gyvybę. Kai kartą kaliniai sumanė jį nužudyti, nes jis pats vos ne kasdien nužudydavo po kalinį, Alfonsas Lipniūnas maldavo neatimti jam gyvybės, nes jis tikrai patektų į pragarą su tokiomis nuodėmėmis. Galiausiai Alfonso Lipniūno maldų ir pasiaukojimo dėka Kozlovskis iš tiesų atsivertė ir pas…
Jis paragino karštai ir dažnai melstis, kad malda neužsitęstų iki pasibodėjimo, bet būtų uoli ir dažna. Mat ilgai besimeldžiant apninka visokios tuštybės mintys, o meldžiantis su ilgomis pertraukomis užklumpa apsileidimas. Iš šventojo vyskupo Ambraziejaus traktato Apie Kainą ir Abelį(Lib. 1, 9, 34. 38–39: CSEL 32, 369. 371–372) / vl.katalikai.lt