Evangelistas Matas, vaizduodamas Kristaus kančios istoriją, pabrėžia, jog joje viskas buvo iš anksto numatyta. Čia Jėzus yra savo likimo Viešpats: jis skelbia netrukus būsimą mirtį. Nors daugelis neįžvelgė būsimojo įvykio ženklų, Jėzus tai aiškiai žino. Nepaisydamas grėsmės, lieka pavojingame mieste. Didįjį ketvirtadienį jis sako Paskutinės vakarienės menės savininkui: „Mano metas jau atėjo.“ Nenumaldomai artėja Jėzaus mirties valanda. Jėzus taip pat parodo, jog žino savo išdavėją ir jo išdavystės sandorį. Vakarienės kambaryje jis taria Judui: „Tu pasakei“; Alyvų kalne kreipiasi į išdavusį apaštalą: „Bičiuli, ko atėjai?“ Jėzus ragina Judą užbaigti savo darbą ir drauge duoti ženklą atėjusiems Jėzų suimti kareiviams. Jėzus atmeta jį lydėjusių pastangas jį išvaduoti ir beveik ironiškai atsisako pagalbos. Jam tereikia paprašyti Tėvą ir tas atsiųstų nesuskaičiuojamą daugybę (dvylika legionų – daugiau kaip 70 tūkst.) angelų. Tačiau Jėzus siekia įvykdyti Tėvo valią, paklusdamas vidiniam imperatyvui: „kad išsipildytų Raštai“.

Senojo Testamento pranašystes evangelistas Matas perteikia išryškindamas baisius Jėzaus kančios įvykius. Pranašo Jeremijo žodžiai skelbė apie Judo užmokestį ir dirvą, kuri turėjo būti nupirkta už tuos pinigus, „užmokestį už kraują“. Jėzaus mirties valandą lydi 21 psalmės žodžiai. Jėzus meldžiasi psalmės žodžiais skambant patyčioms. Priešmirtiniu šauksmu Jėzus šiems žodžiams suteikia naują prasmę. Tuo jis dar kartą pabrėžia, jog atsiduoda mirčiai laisva valia.

Evangelistas Matas daugiau negu kiti evangelistai skiria dėmesio Judo likimui. Gali būti, jog jo dėmesį patraukia tai, kad Judas tarp dvylikos apaštalų buvo vienintelis ne iš Galilėjos. Panašiai muitininkas galėjo jaustis esąs kitoks tarp daugumos žvejų. Pasak evangelisto Mato, Judas pats reikalavo užmokesčio už išdavystę. Taigi jo veiksmo motyvas nebuvo gelbėjimasis iš skęstančio laivo – Judas buvo godus pinigų. Matas perteikia klastingą Judo klausimą: „Nejaugi aš, rabi?“ Pakartodamas kitų mokinių klausimą jis apsimeta nieko nesuvokiantis. Evangelistas Matas taip pat perteikia veidmainišką Judo pasveikinimą Alyvų kalne: „Sveikas, rabi!“ Judas ne tik paniekino meilės ženklą, bučiuodamas numatytą suimti Viešpatį, bet dar priedo ištarė draugiškus žodžius. Taip evangelistas Matas iškelia šio mokinio sielos dvilypumą. Matas vienintelis iš evangelistų Jėzaus kančios istorijoje pasakoja apie išdaviko mirtį – jo pamišimą ir savižudybę. Tik mirties akivaizdoje išdavikui pinigai nebeteko vertės, jis numeta juos aukštiesiems kunigams. O šie atsakingai svarsto, ką daryti su Judo sidabriniais. Skelbiant nuosprendį Jėzui, priešingai, jų nekamavo abejonės.

Evangelistas Matas pasakoja bergždžią Piloto žmonos bandymą išgelbėti Jėzų: „Nieko nedaryk šiam teisiajam.“ Nuostabu, kad vienintelė liudytoja Jėzaus byloje, siekianti Jėzų išteisinti, yra tiesiogiai nepažįstanti jo moteris. Ar jos kankinamas sapnas tėra vienintelis argumentas, bylojantis Jėzaus naudai? Tačiau moters balsas nepajėgė atsverti žmonių minios įniršio.

Pilotas nusiplauna rankas ir sako: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo.“ Tačiau kad ir kaip jas plautų, ant jų laikosi Jėzaus kraujo žymės. Tai teisėjas, atsisakantis atsakomybės už savo sprendimą, pasidavęs politiniam spaudimui ir parodęs, koks neteisingas ir nepagrįstas yra jo nuosprendis. Gali būti, kad jis dėl prietaringos baimės bando nusiplauti nelemtas savo veiksmo pasekmes. Tačiau magiškas rankų plovimas nieko nepadeda. Juo Pilotas nenuplauna savo sąžinės.

Mato perteikiamas minios šauksmas paliko pėdsaką per visą krikščionybės dviejų tūkstančių metų istoriją. „Visi žmonės“ šaukė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų.“ Kiek neapykantos, nelaimių ir keršto buvo grindžiama šiuo šūksniu! Neteisingas šių žodžių supratimas daugybę amžių buvo antisemitizmo šaltinis, atsakomybę dėl Jėzaus nužudymo priskiriant žydų tautai. Bažnyčios liturginiai tekstai taip pat ugdo tikinčiųjų supratimą bei nuostatas. Neseniai popiežius Benediktas XVI pakoregavo senosios vartosenos Mišiolo maldą už žydų tautą per Didžiojo penktadienio pamaldas: tuo siekta gydyti buvusias krikščionių ir žydų tarpusavio nesupratimo žaizdas. Mes turime tinkamai suvokti šiuos žodžius: nedera sąvokos „visi žmonės“ suprasti pažodžiui. Keli šimtai ar tūkstantis žydų Jėzaus nukryžiavimo vietoje buvo tik menka dalis žydų tautos. Tik ši mažuma prisiėmė atsakomybę už Jėzaus nukryžiavimą. Krikščionišku požiūriu šis prakeikimas negalioja visiems, tuo labiau jis negalioja būsimosioms kartoms. Šis šūksnis atskleidžia laukinį jį ištarusių žmonių įniršį. Jėzus meldėsi už savo teisėjus ir budelius ir prašė Tėvo atleisti tiems, kurie nežino, ką daro.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-04.pdf