Viešpats rūpinasi, kad jo mokinys neliktų vienišas. Į misijas mokiniai siunčiami po du. Tai jau bendruomenės pradžia, kurioje galima paliudyti tarnaujančią, kantrią meilę, sulaukti patarimo ir palaikymo. Išsiuntimas reiškia, kad mokiniai neina patys vieni, o neša Dievo žinią apie Jo artumą, atlieka užduotį, kuri kyla iš paties Viešpaties. Mokinių išsiuntimas po kelis išlieka paraginimu mums…
Du stebuklai, tarsi suaugę į vieną istoriją. Mirštanti mergaitė ir kraujoplūdžiu serganti moteris – jos abi beprarandančios savo gyvybę. Kraujo praradimas – tai gyvybės netekimas. Dvylika metų sirgti reiškia patirti didžiulę grėsmę Dievo dovanotam gyvenimo apstumui. Skaičius dvylika primena laiko pilnatvę ir tautos visumą; skaičiuojame dvylika mėnesių per metus ir dvylika Izraelio giminių per tikėjimo…
Jei kam nors teko kada nors paklysti, tas puikiai prisimena nežinios, bejėgiškumo, nerimo, blaškymosi patirtį. Tai byloja, kad taip dažnai mums reikia vedlio, kuris padėtų pasiekti kelionės tikslą. Žmogaus gyvenime Dievas siunčia įvairius pasiuntinius, kurie turi misiją rodyti kelią. Biblijoje tokie vadovai buvo Mozė, Samuelis, Dovydas, Izaijas, Jeremijas, Ezekielis ir daug kitų iškilių asmenybių. Žemdirbiškoje…
Žmogus labai nori, kad kiti išliktų ištikimi, bet pats taip dažnai savo ištikimybę ir duotus pažadus pamina. Lengvai sulaužoma ne tik šeimos ištikimybė, bet ir nusigręžiama nuo paties Dievo į stabus, pasikliaujama savo jėgomis. Bet kokios neištikimybės pasekmės būna labai skaudžios, nes nukrypstama į melą, apgaulę, egoizmą ir puikybę. Neištikimybė visada veda į atsitraukimą nuo…
Kam nepažįstamas gyvenimo trapumas ir laikinumas? Visi susiduriame su savo ar kitų žmonių ligomis. Kiekvienam toks pažįstamas maudžiantis skausmas dėl kokio nors trūkumo ir niekaip nenumaldomas poreikis, užduotis ar įpareigojimas dirbti, keliantis samdinio, vergo, darbininko dalios pojūtį. Jobo knygoje žmogaus gyvenimas lyginamas su vėjo dvelkimu (plg. Job 7, 7) – tai, kas labai nepastovu, laikina…
„Žodis žeidžia, žodis gydo,“ – ne kartą daugeliui girdėta patarlė primena mūsų žodžių galią. Taip esame kviečiami žodžius tarti su atsakomybe ir gerai apsvarstę. Tačiau girdėdami daug žodžių ir kalbų kartais visai nekreipiame dėmesio. Įprantame gintis nuo informacijos lavinos, nuo melagingo, lengvabūdiškai ištarto žodžio, kuris skiriasi nuo skelbiančiojo nuostatų ir veiklos. Toks žodis neįtikina, lieka…
Pirmą kartą sutiktas žmogus, paprašytas prisistatyti, pasako savo vardą, profesiją ar užsiėmimą. Paklaustas Jonas Krikštytojas prisistato kaip tyruose šaukiančiojo balsas. Skelbėjas pakartoja pranašo Izaijo žodžius (Iz 40, 3), kuriais raminama dėl savo neištikimybės nuodėmės į Babilonijos nelaisvę ištremtoji tauta. Kaip kadaise pranašas Izaijas, tautai netekus savos žemės, karaliaus ir šventyklos, kvietė prisiminti negalimų dalykų Viešpatį…
Net ir garsūs, didingi karaliai kadaise buvo maži vaikai. Bet kai tapo stiprūs ir galingi, pamiršo silpnuosius. Ne taip su Kristumi, kuris skelbė apie savo Karalystės atėjimą ir pats yra vadinamas karaliumi. Per Įsikūnijimą Jėzus tapo mažutėlis ir bejėgis. Jis pats savo gyvenime pažino, kas yra silpnumas, alkis, troškulys, nelaisvės pavojus, kelionių iššūkiai, drabužių trūkumas….
Jėzus dosniu gailestingumo požiūriu viršija bet kokias Senojo Testamento judaizmo nuostatas. Septyni – nuo seno galiojęs pakankamas atleidimo kartų skaičius. Tarsi limitas, kurį išnaudojęs, gali širdį užverti troškimui atleisti. Jėzus, minėdamas septyniasdešimt septynis atleidimo kartus, primena būtinybę nuolat, visada, be galo laikytis gailestingumo nuostatos. Tokio kelio pagrindinis motyvas – viskas tau yra padovanota, atleistos daug…
Kokiais skirtingais keliais sutinkamas Viešpats! Išrinktajai Dievo tautai tikėjimo nuostata – tai prisiminimas, ką Viešpats nuveikė per istoriją, nuolat aktualus pasirinkimas laikytis ištikimybės ir teisingumo pagal Dievo paliktą teisę. Ateiviai ir pagonys Dievą suranda girdėdami apie Jo darbus ir patirdami Jo veikimą. Apie Jėzaus galingus darbus, stebuklus bei pagydymus išgirdo ir iš pagonių kilusi kanaanietė…
Šventojo Rašto skaitiniai kalba mums apie Dievą, kuris nenuspėjamas, neaprėpiamas, bet toks artimas. Senojo Testamento pranašas Elijas, užkopęs ant kalno, suprato, kad didžiosiose audrose ir žemės drebėjime nebuvo Viešpaties. Tik padvelkus švelniam vėjui, Elijas užsidengė veidą, pajutęs jaudinantį Dievo artumą. Paradoksas – Dievas prisiartina, o žmogus slepiasi: mat niekas negali matyti Viešpaties ir likti gyvas….
Visą gyvenimą žmogus ko nors laukia. Vaikas laukia, kol užaugs, taps savarankiškas. Suaugęs viliasi džiaugtis savo darbų vaisiais, laukia geresnių laikų, naudingų pasikeitimų. Pasenęs dažnai neramiai laukia, kada teks užbaigti šią kelionę ir stoti Viešpaties akivaizdon. Dievas taip pat laukia, kol Jo tartas Žodis pasieks žmogaus širdį, sudygs tai, kas dosniai įvairiausiomis aplinkybėmis buvo sėjama,…