Kasmet Bažnyčia mums primena, kad adventas yra džiaugsmingo laukimo laikas pasitinkant Išganytoją. Bažnyčios liturgijoje šis laukimas pabrėžiamas išraiškingais ženklais. Tačiau mums tenka užduotis išreikšti šį lūkestį gyvenimo kasdienybėje.

Šventasis Jonas Krikštytojas, greta Marijos, yra vienas pagrindinių advento veikėjų. Jonas mums rodo pavyzdį, kokie turime tapti, kad deramai išgyventume mums padovanotą laiką. Pasak Evangelijos, „jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“. Taigi Jonas Krikštytojas nebuvo vien ekscentriškas dykumoje apsigyvenęs, kupranugarių vilnomis apsitaisęs asketas. Svarbiausia – jis buvo ateinančio Kristaus liudytojas. Jono žodžiuose ir gyvenime Mesijo buvimas tapo tikrove: „tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“.

Ne tik aš laukiu Išganytojo atėjimo, ir mano aplinkiniai žmonės išgyvena adventą. Tas laikas tampa ypač reikšmingas, kai įsisąmoninu, kad galiu būti kitiems Dievo buvimo liudytojas, kad manyje pačiame, per tariamus žodžius, kasdienį mano rankų darbą gali apsireikšti Kristus. Nuo mano atsivertimo gali priklausyti mano artimųjų atsivertimas. Iš šiandienos Evangelijos sklinda žinia: esu Dievo buvimo ženklas kitiems. Tegu Viešpaties laukimo ilgesys taip perkeičia mano vidų, kad manyje kiti galėtų įžvelgti Kristų.

Pranašo Izaijo žodžiai – tai padėkos himnas, panašiai kaip Marijos Magnificat. Tik Dievas gali atnešti išganymą. Izaijas ir Marija Bažnyčios vardu skelbia mums malonės ir gailestingumo laiką. Jie skelbia gerąją naujieną visiems pavergtiems silpnybių, netvarkingų polinkių, kalinamiems liūdesio ir baimės, netekusiems vilties. Žmogaus nuodėmingumas šaukiasi Dievo malonės. Nors tikėjimu jau esame išgelbėti – tai Jėzus įvykdė savo mirtimi ir prisikėlimu, – drauge tebesame kelyje į išganymą. Išganymo pilnatvė bus tik laikų pabaigoje, vėl atėjus Jėzui Kristui. Tačiau jau dabar privalome rūpintis, kad tuščiai neeikvotume tos išganingos dovanos.

Kaip kurčiasis negali gėrėtis muzikos grožiu, o aklasis – pasaulio spalvų įvairove, panašiai ir žmogus, negyvenantis tikėjimu, yra kurčias ir aklas Dievo dovanoms. Nors šių dovanų nenusipelnome, esame jomis apdovanojami. Tai nepriklauso nuo mūsų nuodėmingumo, nuopuolių ar silpnybių. Visa tai nesustabdo Dievo malonės, jei nuoširdžiai trokštame augti tikėjimu.

Jeruzalės vyresnieji dėmesingai stebi Jono sukeltą religinį sąjūdį. Pasiųstieji kunigai ir levitai turi konkrečių klausimų ir nori gauti tikslius atsakymus. Jonas nedviprasmiškai prisipažįsta: aš nesu Mesijas. Jis žino, jog daugelis žmonių mano priešingai. Pasiuntiniai norėjo patikrinti, iš kur kyla šis liaudies įsitikinimas. Tačiau teiginio tonas rodo, jog Mesijas yra kitas, Jonui pažįstamas žmogus. Laukta, kad ateisiančiam Mesijui kelią parengs Mozė ir Elijas. Tačiau Jonas aiškiai paneigia šią sąsają, jis laikosi tiesos.

Čia klausiančiųjų išmintis baigiasi. Jie vis dėlto turi parnešti atsakymą. Jonas jiems atsako pranašo Izaijo žodžiais interpretuodamas savo asmenį ir veikimą: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas.“ Jo tarnystė yra prabilti į žmonių širdis, parengti juos ypatingu būdu ateisiančiam Viešpačiui. Kasmet mums reikia iš naujo išgirsti šį balsą.

Iš Jono atsakymų gali atrodyti, kad jis yra tik paprastas atgailauti kviečiantis pamokslautojas. Tačiau kodėl tada krikštija? Izaijo pranašystėje nieko nerašoma apie krikštą. Krikštyti gali tik ypatingas Dievo žmogus. Jonas, cituodamas Izaiją, drauge apibūdina save kaip pranašystės išsipildymą. Būtent per krikštą ruošiamas Viešpačiui kelias.

Mesijo laukta su baime ir įtampa, tikėtasi, kad jis atkurs teokratiją, nuvers romėnų valdžią. Tačiau Jonas pažįsta kitokį Mesiją, kurį liudija jau atėjus: „Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate.“ Šie žodžiai – nuolatinis iššūkis krikščionims. Turime atmerkti akis ir atpažinti jį esant šalia mūsų ir mumyse: maldos namuose, malonės slėpinyje, varguolyje.

Apie save Jonas kalba aiškiai ir vienprasmiškai, o apie Jėzų – atsargiai. Jis konkrečiai nenurodo, kas yra tas Kitas. Lieka neapibrėžta ir jo veikla. Jonas leidžia suprasti, kad jo krikštas parengiamojo pobūdžio. Apie Ateisiančiojo veiklą Jonas nieko nekalba, tik pabrėžia nelyginamą jo asmens pranašumą savo atžvilgiu: „Jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.“ Tai labai stiprūs ir paveikūs žodžiai šio Dievo vyro lūpose.

Bažnytiniai metai artėja link Kalėdų, mūsų širdyse jau viltingai šviečia prakartėlės šviesa. Evangelijoje Jonas Krikštytojas liudija, kad šviesa ateina, kad ji jau yra tarp mūsų. Šviesa – gyvybės laidas visiems žmonėms, taip pat ir akliesiems, kurie jos nemato. Kristus yra žmonių šviesa. Jonas Krikštytojas ir drauge su juo Bažnyčia neklystamai rodo į Jėzų. Yra visokių šviesos šaltinių: žvakių, žibintų ar elektros lempų, tačiau jie grynas niekis, palyginti su saulės šviesa.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-22.pdf