Pagalba mums, silpniems

Mieli tikintieji, mes kiekvienose Mišiose be išimties girdime Kristaus žodžius, sakomus centrinės Mišių dalies – konsekracijos pabaigoje: „Tai darykite mano atminimui.“ Kristus norėjo, kad ne tik aukotume nekruvinąją eucharistinę auką Jam atminti, bet ir kitiems, lyg pačiam Jėzui, darytume gerus darbus. Kad visa, ką gero darome artimui, darytume Jėzui atminti. Jėzus nori, kad mes visi būtume viena, kaip duona, nors ją sudaro tūkstančiai sumaltų grūdelių, kaip ir vynas, gaunamas iš tūkstančių vynuogių sulčių, taip Jėzus nori, kad Jo Kūnas ir Kraujas vienytų mus visus, kurie esame pakrikštyti tuo pačiu krikšto vandeniu.

„Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Tai reiškia, kad Kristaus troškimai, jo skausmai ir džiaugsmai yra pasidarę apaštalo Pauliaus troškimais, džiaugsmais ir skausmais. Visą šį pasikeitimą padaro Išganytojas, atėjęs į mūsų vidų, tačiau tik tada, kai priimame jį su didele meile. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Ką reiškia pasilikti Kristuje? Tai šakelės augimas vynmedyje. Tie žmonės, kurie nori būti geri, nori daryti šventus darbus, uoliai kviečia Jėzų į savo širdį. Laimingas yra tas, kurio širdyje apsigyvena Jėzus Kristus, nes ne kas kitas, o tik Jėzus tuomet ima valdyti žmogaus širdį, o per širdį – ir visus jo sąnarius, mintis, troškimus bei darbus, darydamas juos šventumo ir išganymo įrankiais: lūpos veržiasi skelbti Dievo gailestingumą, kuris nežino ribų; rankos pasidaro pilnos gerų darbų, o sudėtos maldai – ypač Dievui malonios; kojos jau nebevaikščioja, bet bėgte bėga tavo, Dieve, įsakymų keliais.

Šito mes pradedame mokytis kartu melsdamiesi, kartu aukodami šv. Mišių auką, pradėdami suvokti, jog esame Dievo Karalystės nariai, krikštu broliai ir seserys Jėzuje Kristuje. Priimdami eucharistinį Jėzų, ypatingu, antgamtiniu būdu susivienijame su Dievo Sūnumi, idant mūsų kūnas būtų įgalintas tęsti Dievo kūrybos ir meilės aktus. Labai pageidautina, kad dalyvaudami šv. Mišiose, jeigu neturime sunkių nuodėmių, eitume šv. Komunijos. Eucharistija yra pagalba mums, silpniems: ji teikia jėgų, pastovumo, džiaugsmo, atleidimo, kantrybės, ištvermės, atgaivos ir prisikėlimo, ji teikia viską.

Tikėjimo, vilties ir meilės dorybės yra ugdomos ir stiprinamos šv. Eucharistijos priėmimu. Jomis remiasi visas žmogaus dvasinis gyvenimas: šioms dorybėms augant, auga ir dvasinis gyvenimas, joms mažėjant arba visiškai nykstant, mažėja ir nyksta visas dvasinis gyvenimas. Tad, norėdami sužinoti, ar mes tinkamai priimame šv. Komuniją, pažiūrėkime, ar auga mūsų tikėjimas, viltis ir meilė. Jei mūsų dvasinis gyvenimas silpnėja, mąžta tikėjimas, viltis ir meilė, vadinasi, turime kažkokių kliūčių, trukdančių eucharistiniam Jėzui mus gydyti ir stiprinti. Šv. Komunija palaiko mus vienybėje su Kristumi ir tikinčiaisiais. Benediktas XVI mokė: „Eucharistija atliko didžiausią revoliuciją žmonijos istorijoje. Ši revoliucija buvo socialinė, kadangi tikintieji susirenka į Eucharistinę auką, palikdami nuošalėje savo socialinę padėtį ir politinius įsitikinimus. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Šiuose žodžiuose juntama krikščioniškos revoliucijos tiesa ir jėga. Tai pati giliausia žmonijos istorijoje revoliucija, kuri vyksta aplink Eucharistiją: nes į Viešpaties akivaizdą susirenka įvairaus amžiaus, skirtingų tautybių ir profesijų, skirtingų lyčių ir socialinių padėčių, skirtingų politinių pažiūrų žmonės.“ Mišių aukoje, būdami visi skirtingi, tampame viena Jėzuje Kristuje. Šv. Komunija suteikia stiprybės pagundose. Šv. Komunija gydo nuodėmių sužeistą mūsų dvasią. Nors Atgailos sakramentu atleidžiamos nuodėmės, tačiau atleistoji nuodėmė vis tiek lieka tarsi kokia dvasios žaizda. Kas nori laimėti kuo gausesnių šv. Komunijos vaisių, turi visa širdimi rūpintis vengti kiekvienos nuodėmės, kad ir mažiausios. Komunijos veiksmingumą mažina nuodėmingi įpročiai. Menkiausia nuodėmė ar kita kokia netobulybė, dažnai kartojama, virsta įpročiu, kuris trukdo šv. Komunijai veikti sieloje.

Tad suteik mums, Viešpatie, malonės, kad garbingai pasitiktume Tavo Sūnų, ateinantį į mūsų širdies pastogę šv. Komunijoje, kad turėtume nors tiek karštumo, kiek jo turėjo tuodu mokiniai, kurie ėjo su Jėzumi į Emausą, o atpažinę Jėzų, kai jis laužė duoną, skubėjo Kristų skelbti kitiems, kad visi taptų Eucharistijos gėrybių dalininkais.

Pasižadėkime dažnai, vis su gyvesniu tikėjimu eiti šv. Komunijos ir prašyti Kristaus, kad pasiliktų su mumis, nes gal ne vienam iš mūsų vakaras artinasi ir gyvenimo dienos jau baigiasi.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-05.pdf