Švenčiame ir liudijame

Šiandien ne tik pamokslaujama, bet ir šventiška iškilme parodoma, ką reiškia Eucharistija. Pats Jėzus Evangelijoje prisistato kaip dovana: „Aš esu gyvoji duona.“ Šios iškilmės turinys: Dievas Jėzuje Kristuje tapo vienu iš mūsų ir visam laikui pasilieka duonos ir vyno pavidalais. Jėzus, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės asmenų, lieka tarp mūsų tarsi dieviškasis imigrantas. Kiekvienas imigrantas į savo naują tėvynę atsineša kažką iš savo šalies, taip pat prisitaiko prie tos šalies papročių. Jėzus priėmė mūsų žmogiškąjį kūną, mūsų būklę su viskuo, išskyrus nuodėmę, o su savimi atsinešė Švč. Trejybės meilę. Ta meile jis mus valgydina ir girdo. Krikščionys visada, ypač persekiojimų laikotarpiais, tuo gyveno ir sėmėsi stiprybės. Saigono arkivyskupas (vėliau pakeltas kardinolu) François Xavieras Nguyen van Thuanas nuo 1975 m. buvo komunistų valdžios kalintas 13 metų, 9 iš jų praleido vienutėje. Savo dvasiniame testamente „Vilties kelias“ jis aprašė, kaip būdamas kalėjime ypač aiškiai suvokė Kristaus Kraujo galią. Jis kasdien aukodavo šventąsias Mišias, delne slėpdamas tris lašus vyno ir lašelį vandens. „Tai buvo mano altorius, tai buvo mano katedra! Tai buvo tikras kūno ir sielos vaistas <…>, idant nenumirčiau, bet būčiau amžinai gyvas Kristuje. <…>Taip kalėjime jutau savo širdyje plakant paties Jėzaus širdį. Jutau, kad mano gyvenimas buvo Jo gyvenimas, o Jo gyvenimas tapo mano gyvenimu.“

Girdėta Evangelijos ištrauka yra nelengvas, slėpiningas ir prieštaringas žodis. Kaip žmogus Jėzus gali būti duona? Kas kada nors matė gyvąją duoną? Čia priartėjame prie žmogiškosios kalbos ribų. Sunku nusakyti tai, kas nenusakoma. Jėzus pats save duoda mums kaip maistą. Jis asmeniškai nori būti mums valgis. Medžiaginio-biologinio maisto mums nepakanka. Jėzus yra ta duona, kuria mes iš tikrųjų esame gyvi, jis yra tikrasis, būtinasis maistas. Šis maistas kyla iš dangaus, nuo Dievo. Pagoniškųjų laikų mitai, tautų pasakos apie dieviškuosius valgius ir gyvybės maistą per amžius išreiškė žmonijos ilgesį ir troškimą.

Kas valgo prisikėlusio Viešpaties kūną, gauna naują gyvenimą. Kaip Kristus daugiau nebemiršta, taip Eucharistijoje gautas naujasis gyvenimas yra nepaliečiamas naikinančio mirties puolimo. Jėzaus mums dovanojamas maistas yra jo kūnas už pasaulį, jo mirtimi paaukotas Tėvui. Iš šios atsidavimo aukos trykšta gyvybė, pirmiausia atgaivinanti tą duoną, po to ir visus ją valgančiuosius. Čia dovanojamas esmingas, tvarus, amžinas ir dieviškas gyvenimas.

Panašiai kaip mes suvokiame kūną ir sielą, taip Jėzaus laikų žydai kalbėdami apie kūną ir kraują numanė žmogiškosios būties visumą. Todėl Jėzus žada duoti valgyti kūną ir gerti kraują. Dvejopas kūno ir kraujo dovanos pažadas nėra vien tik perteklius, tai susitikimas su visu Jėzaus asmeniu, jo mirties skelbimas ir sudabartinimas, tobulas pasotinimas, kurį vaizdžiai rodo ir įgyvendina abu ženklai.

Jėzaus amžininkams žydams pažadas valgyti jo kūną ir gerti jo kraują skambėjo kaip skandalas ir piktžodžiavimas. Mums tikėti Jėzaus žodžiais sunku dėl kitų priežasčių, nulemtų mūsų laikais įprasto gamtamokslinio pasaulėvaizdžio. Jėzus pirmiausia negatyviu, po to pozityviu aspektu patvirtina, jog amžinasis gyvenimas perteikiamas tik šiuo šventu valgiu bei gėrimu. Nepaisydamas prieštaravimų ir išvežiojimų, Jėzus pabrėžia, jog čia iš tikrųjų kalbama apie valgį ir gėrimą. Taigi nepakanka vien su tikėjimu žvelgti į šventuosius ženklus, tik garbinti juos: galiausiai tai skirta valgyti. Antraip Jėzus nebūtų pasirinkęs laikinų bei gendančių pavidalų, duonos ir vyno ženklo. Juk jis galėjo parinkti ką nors ypač patvaraus, pavyzdžiui, brangakmenį. Žmogiškai galvojant, toks ženklas būtų tinkamesnis perteikti tęstinumą.

Jėzus taip aprašo šio šventojo maisto poveikį. Pirmiausia tai yra vienybė su juo: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje.“ Šiuo šventu valgiu įsiliejame į Jėzų, tampame vidiniai jo kūno nariai. Todėl turime savo ruožtu atsiduoti jam, kaip jis mums dovanoja save. Besikartojantis valgymas ir gėrimas yra nuolatinio susivienijimo pradžia. Deja, daugelį pakrikštytųjų tokia mintis gąsdina ir jiems nemaloni. Jie nenorėtų, kad Kristus būtų taip arti, jaučiasi dėl to esą ribojami, nuogąstauja dėl savo laisvės. Todėl vengia priimti Kristaus kūną, užuot džiaugęsi ir dėkoję, kad Kristus atsiduoda kiekvienam paprastam mokiniui. Todėl nepriimti Kristaus yra baisus nedėkingumas.

Vienintelį kartą, kalbėdamas apie Eucharistiją, Jėzus ne kartoja kaip kitais kartais: mano kūnas, mano kraujas, bet sako: „Kas mane valgo“ (Jn 6, 57). Taigi jis nori likti ženklų slėpinyje. Tėvo gyvybės pilnatvė nuolat teka Sūnui. Kas valgo Gyvąją Duoną, gauna dieviškojo gyvenimo pilnatvę. Džiaugsmas dėl to šiandien ragina išeiti į gatves. Tai turime liudyti visam pasauliui.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-09.pdf