Ketvirtadienį, savo mirties išvakarėse, Paskutinės vakarienės su apaštalais metu, Viešpats Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, įsakydamas savo mokiniams jį išsaugoti kaip jo kančios ir prisikėlimo atminimą. Kiekvieną Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia švenčia šį pirmosios Eucharistijos metinį minėjimą vakaro Mišiomis ir Švenčiausiojo Sakramento procesija arba Eucharistijos likučio perkėlimu. Tačiau šis šventimas, atveriantis Velykų tridienį, yra tik dramatiškos kelionės per Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą pirmasis etapas. Tuo metu negalėjome ilgiau ir nuodugniau apmąstyti Eucharistijos slėpinio.

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė (Lietuvoje ji perkelta į sekmadienį, nors kai kuriose šalyse tradiciškai švenčiama trimis dienomis anksčiau, ketvirtadienį, norint pabrėžti jos ryšį su Didžiuoju ketvirtadieniu) vėl primena įvykį, kuriuo Kristus įsteigė Eucharistiją. Tačiau šįkart liturgija mus kviečia sustoti ir ilgiau, ramiau kontempliuoti bei pašlovinti Jėzaus nuolatinį buvimą per Mišias pašventintuose duonos ir vyno pavidaluose – buvimą, regimą tik tikėjimo akimis.

Doktrina apie Kristaus tikrą buvimą Eucharistijoje turi tvirčiausią pagrindą Evangelijoje, ji nuo pat pradžios priklausė Bažnyčios tikėjimui. Jėzaus buvimas Eucharistijoje šv. Mišių metu buvo garbinamas visada. V a. pradžioje šv. Augustinas mokė: „Niekas šio kūno nevalgo, pirma jo neadoravęs; <…>jo neadoruodami nusidėtume.“ Bet jo epochoje ir vėliau per ilgus šimtmečius krikščionys, išskyrus Mišių metu, nesimelsdavo prie Švenčiausiojo Sakramento ir jam neskirdavo iškilmingo liturginio kulto. Tačiau Ostijos buvo visada saugomos garbingoje bažnyčios vietoje. Jos būdavo nešamos ligoniams ir mirštantiesiems.

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė ir išplėtotas Švenčiausiojo Sakramento kultas atsirado tik XIII amžiuje. Kristus tada pasirodė vienai vienuolei, šventajai Julijonai iš Lježo (Mont Cornillon vienuolyno), prašydamas metinės mūsų vienintelis tikras džiaugsmas, mūsų amžinasis gyvenimas. Netrukus išpažinsime tikėjimą. Tai darydami, stenkimės tikėjimo akimis giliau suvokti amžinosios Trejybės garbę. Šlovinkime jos didingą vienybę ir padėkokime Dievui už jo neapsakomą dovaną. Amen. šventės įsteigimo Altoriaus sakramento garbei. 1264 m. popiežius Urbonas IV, priimdamas šį prašymą, įsteigė Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Šv. Tomas Akvinietis parašė šios dienos Mišių ir Valandų liturgijos gražius tekstus. Pavyzdžiui, jo ilga Lauda Sion sekvencija, kurią giedojome prieš Evangeliją, yra tarsi eucharistinės teologijos suma, parašyta poetine forma. Ji baigiasi karštu maldavimu ir puikia šlovinimo malda.

Šį vakarą per Mišparus giedosime ir kitą šv. Tomo tekstą, kuris nuostabiai apibrėžia visa, kas vyksta per šv. Mišias, O sacrum convivium: „O Šventoji Puota, kurioje Kristus priimamas; atnaujinamas jo kančios atminimas, siela pripildoma malonių ir gaunamas būsimos garbės laidas, aleliuja.“ Taip, Eucharistijoje Kristus atsiduoda mums per visą praeityje jo atliktą išganymo darbą, per malones, to darbo dabartines pasekmes ir per jo galutinio atlikimo pažadus, išsipildysiančius danguje.

Šių Mišių pabaigoje procesija mums leis su dideliu džiaugsmu viešai paskelbti savo tikėjimą Kristaus tikruoju buvimu pašventintuose pavidaluose. Mes nešime Jėzų iš bažnyčios, vaikščiosime su juo, kad jo spinduliuojantis buvimas šventojoje Ostijoje galėtų apšviesti mūsų pasaulį, mūsų laukus ir kelius.

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė ragina mus taip pat dažniau, uoliau ir atidžiau dalyvauti Eucharistijos adoracijoje. Kaip gera ilgiau pabūti priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, išstatytą ant altoriaus ar esantį tabernakulyje. Taip yra paprasčiau kalbėtis su Jėzumi kaip su draugu, akis į akį, galime jo maldauti ir šlovinti jį savo širdyje.

Popiežius Benediktas XVI apie adoraciją yra parašęs: „Eucharistijoje mūsų pasitikti ateina susivienyti su mumis trokštantis Sūnus; Eucharistijos adoracija yra ne kas kita, kaip natūralus Eucharistijos šventimo, kuris, kaip toks, yra Bažnyčios didžiausias adoracijos aktas, padarinys. Priimti Eucharistiją reiškia adoruoti tą, kurį priimame; būtent taip, tik taip tampame viena su juo ir tam tikru būdu iš anksto paragaujame dangiškosios liturgijos grožio. Adoracijos aktas ne šv. Mišių metu pratęsia bei sustiprina tai, kas padaryta pačiame liturginiame šventime. Tiktai adoruodami galime subrandinti gilų ir tikrą priėmimą. Ir būtent šiame asmeniškiausiame susitikimo su Viešpačiu akte tada taip pat bręsta Eucharistijoje glūdinti socialinė misija, kuria norima sugriauti sienas, skiriančias ne tik Viešpatį ir mus, bet ir mus pačius vienus nuo kitų.“

Adoracija taip pat ypatingu būdu mus priartina prie Mergelės Marijos. Visas jos gyvenimas buvo ne kas kita, kaip tobulas adoracijos aktas Dvasioje ir tiesoje. Eucharistijoje mes kontempliuojame tikrąjį Kūną, gimusį iš Mergelės Marijos – Ave verum Corpus. Šį vakarą, atsiklaupę prieš Šventąją Ostiją, giedosime: „O gerasis Jėzau, o maloniausiasis Jėzau, o Jėzau, Marijos Sūnau.“ Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-05.pdf