Mes matome, jog mirtis yra laimėjimas, o gyvenimas yra kančia. Ne veltui Paulius sakė: Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Kas gi yra Kristus, jei ne kūno mirtis ir dvasios gyvastis? Užtat mes turime su juo numirti, kad kartu su juo gyventume. Kasdieną pasistenkime iš tiesų numirti, idant, pamažu atsiribodama, mūsų siela išmoktų nepaisyti kūniškų troškimų, ir tarytum pakilusi į aukštumas, kur jos neįstengia pasiekti ir užvaldyti žemiški geiduliai, ji priimtų mirties atvaizdą, kad jai netektų patirti mirties bausmės. Juk kūno įstatymas priešinasi sielos įstatymui ir atiduoda ją klaidos įstatymui. Tad ar yra vaistų? Kas mane išvaduos iš mirtingo kūno? Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!

Kristus galėjo nemirti, jeigu būtų to nenorėjęs. Tačiau jis nematė reikalo vengti mirties, lyg laikydamas ją neveiksminga, ir nebūtų mūsų išgelbėjęs geriau negu mirdamas. Vadinasi, jo mirtis visiems teikia gyvenimą. 

Todėl nereikia gedėti dėl mirties, nes ji yra visų išganymo priežastis; nereikia bėgti nuo mirties, nes Dievo Sūnus jos nepaniekino, nuo jos nepasišalino.

Iš šventojo vyskupo Ambraziejaus knygos Apie brolio Satyro mirtį
(Lib. 2, 40. 41. 46. 47. 132. 133: CSEL 73, 270–274, 323–324) / vl.katalikai.lt