Mt 14:22-33 (Jėzus eina vandeniu; Mk 6:45-52; Jn 6:16-21)
Bet Viešpats nebuvo vėtroje
Šiandienos mišių skaitinius galima būtų apibendrinti vienu žodžiu: „tikėjimas“. Skaitiniai mums pristato tris biblinius personažus: pranašą Eliją ir apaštalus Paulių bei Petrą, kurie skirtingai ir papildydami vienas kitą atskleidžia tikėjimo dorybės prigimtį. Pirmasis skaitinys, paimtas iš Karalių knygos, kalba apie Dievo apsireiškimą pranašui Elijui, kitaip tariant, jis pristato mūsų tikėjimo objektą, arba tiksliau – asmenį…
Eiti vandeniu – tai įveikti mirtį
Šventojo Rašto skaitiniai kalba mums apie Dievą, kuris nenuspėjamas, neaprėpiamas, bet toks artimas. Senojo Testamento pranašas Elijas, užkopęs ant kalno, suprato, kad didžiosiose audrose ir žemės drebėjime nebuvo Viešpaties. Tik padvelkus švelniam vėjui, Elijas užsidengė veidą, pajutęs jaudinantį Dievo artumą. Paradoksas – Dievas prisiartina, o žmogus slepiasi: mat niekas negali matyti Viešpaties ir likti gyvas….
„Palaiminti taikdariai…”
Šventojo Rašto žodis 28 psalmėje mums byloja: Virš vandenų pasigirsta Viešpaties balsas!Dievo didybė sugriaudžia!Viešpats viršum vandenynų plačiųjų!Viešpaties balsas galingas!Skardus Viešpaties balsas! Griauna kedrus Viešpaties balsas,Libano kedrus Viešpats laužo.Jo liepimu šokinėja Libanas,tarsi jautukas šokinėja Sarjonas. Skelia žaibo ugnis Viešpaties balsas.Jo balsas drebina tyrus,Kadešo dykumas purto.Viešpaties balsas ąžuolus gniuždo,žievę miškui nukaišia. Kaip puikiai tinka po šios psalmės…