„Palaiminti taikdariai…”

Šventojo Rašto žodis 28 psalmėje mums byloja:

Virš vandenų pasigirsta Viešpaties balsas!
Dievo didybė sugriaudžia!
Viešpats viršum vandenynų plačiųjų!
Viešpaties balsas galingas!
Skardus Viešpaties balsas!

Griauna kedrus Viešpaties balsas,
Libano kedrus Viešpats laužo.
Jo liepimu šokinėja Libanas,
tarsi jautukas šokinėja Sarjonas.

Skelia žaibo ugnis Viešpaties balsas.
Jo balsas drebina tyrus,
Kadešo dykumas purto.
Viešpaties balsas ąžuolus gniuždo,
žievę miškui nukaišia.
 

Kaip puikiai tinka po šios psalmės šio sekmadienio pirmasis skaitinys: “Štai praėjo Viešpats. Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas. Tatai išgirdęs, Elijas apsiaustu užsidengė veidą, išėjo iš urvo ir atsistojo prie jo angos”.

Taigi ne audroje, ne žemės drebėjime ir ne naikinančioje ugnyje yra Viešpats, bet švelniausiame dvelkime, jaukiame šlamėjime.

“Dievas nėra maišaties, bet santarvės Dievas” sako apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor 14, 33). Dievo dvelkimas yra Jo Dvasia, Šventoji Dvasia, ir Dievo Žodis yra Jo Sūnus, JĖZUS KRISTUS.

Daugelis žmonių girdi baisų vėją, mato dar baisesnę ugnį ir jaučia drebulį. Ir jie neišgirsta ramybę nešančio šlamėjimo.

Verta prisiminti, kad ramybė originaliomis Šventraščio kalbomis reiškia daugiau negu tik taika. Graikiškai eirene, hebraiškai Šalom yra daug platesnės, pozityvesnės sąvokos. Šalom – tai ir taika, ir gerovė, ir sveikata, ir laimė, ir džiaugsmas, tai saugus ir tikras visų šių suminėtų būsenų turėjimas. Tai yra turtinga ir labai plati sąvoka, kuriai išreikšti mes, lietuviai, ir kiti Vakarų kultūros žmonės turime vartoti kelis žodžius ar net visą sakinį.

Iš šios sąvokos kilo moteriški vardai Salomėja, Irena ir Ramutė. Atrodo, skirtingi vardai, bet jie turi tą pačią reikšmę. Taip pat ir vyriškieji vardai – Saliamonas, Irenėjus ir Ramutis, Romas.

Kai Viešpats Kristus, po Prisikėlimo sutikęs apaštalus, sveikino juos RAMYBĖ JUMS, ŠALOM LECHA, tai nebuvo vien tik paprastas pasisveikinimas, ramybės bei gerovės palinkėjimas, kartu tai reiškė, kad Jis, KRISTUS –  ramybės nešėjas ir ramybės Dievas yra kartu su jais.

Šia ramybės dvasia persisunkęs apaštalas Paulius, tikrai pagavęs Kristaus mintį, beveik visuose savo laiškuose sveikina tikinčiuosius Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!

Toji mintis kartojasi ir kitose apaštalo laiškų vietose:

“Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne”. (Kol 3, 15)
“Broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis”. (2 Kor 13, 11)
“Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje”. (Rom 14, 17)

Krikščionybė yra gyvenimas Kristuje, Jo meilėje, Jo džiaugsme, Jo ramybėje. Kristus mums atnešė savo ramybę. Ši ramybė yra skirtinga nuo pasaulio ramybės, nes ji yra Šventojoje Dvasioje. Ji galima tik tikintiesiems Kristų ir gyvenantiems savo tikėjimu.

Ilgą savo pasikalbėjimą su apaštalais Paskutinės vakarienės metu Viešpats užbaigia šiais žodžiais: “Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16, 33).

Kaip prasmingai dabar Atgailos sakramentas vadinamas Susitaikymo sakramentu. Štai ką sako apaštalas Paulius: “Dievas, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: Susitaikinkite su Dievu!” (2 Kor 5, 18-20)

Viešpats Kristus kalno pamoksle paskelbė savąją konstituciją. Aštuoni palaiminimai. Šv. Tomas Akvinietis iš visų jų svarbiausiu laiko šį: “Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais”. Tai yra ne tiek tie, kurie kitiems pikto nedaro, bet tie, kurie pozityviai yra taikintojai, ramybės, gerovės ir dvasios laisvės nešėjai. Tai nepadaroma vienu akimirksniu, per vieną dieną ar net per vienerius metus. Reikia laiko, kantrybės, pastovumo. Tai yra Dvasios vaisiai, apie kuriuos randame laiške galatams, t. y.: meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Laiške romiečiams parašyta: “Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis” (Rom 12, 18).

Mes taip galime ir taip turėtume elgtis, nes turime tikrą pavyzdį – patį Jėzų Kristų. Apaštalas Paulius, rašydamas efeziečiams ir aiškindamas, kad  mes esame sutaikinti Kristuje ir priklausome Naujojo Testamento išrinktajai tautai, taip sako: JIS [Kristus] YRA MŪSŲ SUTAIKINIMAS. Jis yra mūsų EIRENE, mūsų gerovė, mūsų meilė ir laimė, mūsų sveikata, lobis ir džiaugsmas. Jau Senajame Įstatyme pranašas Izaijas išpranašavo: “Nes mums gimė kūdikis, ir mums duotas sūnus: Viešpatavimas yra ant jo peties, ir jis bus vardu: Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Būsimojo amžiaus Tėvas, Taikos kunigaikštis”.

Kai mes Jį priimsime į savo sielos valtį, tuoj nurims ežero bangos ir vėjai, nes JIS yra mūsų taika ir ramybė.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9613/613hom2.html