Jono evangelijoje gausu įvaizdžių, prasidedančių formule: aš esu. Aš esu vynmedis, ganytojas, avių vartai, kelias, šviesa, gyvenimas. Šeštajame Jono skyriuje nuolat kartojamas Jėzaus įvaizdis: aš esu duona. Kiekvienas iš minėtųjų įvaizdžių tam tikru aspektu nušviečia Jėzaus būtį ir užduotį. Susidūrus su duonos įvaizdžiu, pirmiausia suvokiama, kad duona palaiko gyvybę, tačiau čia ypatinga tai, kaip toliau…
Apaštalai yra valtyje, atviroje jūroje. Jiems pučia priešingas vėjas, lyg norėdamas sutrukdyti jų kelionę. O Jėzus vienumoje ant kalno meldžiasi. Be abejo, meldžiasi už juos, panašiai kaip Mozė, stovėdamas ant kalvos, kėlė rankas į dangų, kai Izraelio sūnūs lygumoje įnirtingai kovėsi su amalekitais (plg. Iš 17, 8–16); Mozė buvo toli nuo mūšio lauko, tačiau pergalė…
Laimingos sutuoktinių akimirkos, kai abu tėvai kartu svarsto, kokiu vardu pavadins savo kūdikį. Dėl kai kurių vardų karštai diskutuojama, išbandomas jų skambesys. Vardai kelia asociacijas, jie primena šventuosius, kartais kultūros, politikos ar sporto įžymybes. Yra tokių šeimų, kuriose per kelias kartas nusistovėjusios vardų tradicijos. Visi tėvai nori, kad vardas atitiktų vaiko būdą. Vaikui parinktas vardas…
Pasakojama apie pagarbą Dievo vardui. Niutonas, minėdamas Dievo vardą, nusiimdavo kepurę. Šv. Pranciškus Asyžietis, pamatęs numestą popierių su Dievo vardu, pakeldavo jį į garbingą vietą. Žydai iš pagarbos retai tardavo tikrąjį Dievo vardą. Roterdamo geležinkelio stotyje parašyta, kad tikintieji neturėtų be reikalo tarti Dievo vardo, o netikintys – visai jo netarti, kad nebūtų juokingi ir…
Penktojo gavėnios sekmadienio skaitiniai tiksliai atitinka liturginę laikotarpio mintį. Katechumenai nuo Velyknakčio įsijungs į krikščionių bendruomenę per Krikšto sakramentą. Atgailos sakramentu ryšį su bendruomene atnaujina atgailaujantieji krikščionys. Skaitinių tekstai išreiškia išlaisvinančią Dievo atleidimo galią. Pranašo Izaijo balsu Viešpats skelbia stebuklingą izraelitų išvadavimą iš Babilono nelaisvės. Dievas išgydo net atmintį: perdžiūvusioje žemėje ištrykšta gaivinančios versmės. Naujas…
Kartą į vienos šeimos duris kažkas pasibeldė. Tėvas, atidaręs duris, pamatė elgetą, kuris atnešė parduoti daržovių. Kad greičiau juo atsikratytų, jis nupirko maišelį daržovių ir atsisveikino. Tačiau ilgainiui jis vis atnešdavo daržovių ir jie susidraugavo. Tuomet šeima sužinojo, jog šis elgeta dėl akių ligos beveik aklas. Kartą jis su džiaugsmu papasakojo, kaip atrado maišą drabužių…
Net ir garsūs, didingi karaliai kadaise buvo maži vaikai. Bet kai tapo stiprūs ir galingi, pamiršo silpnuosius. Ne taip su Kristumi, kuris skelbė apie savo Karalystės atėjimą ir pats yra vadinamas karaliumi. Per Įsikūnijimą Jėzus tapo mažutėlis ir bejėgis. Jis pats savo gyvenime pažino, kas yra silpnumas, alkis, troškulys, nelaisvės pavojus, kelionių iššūkiai, drabužių trūkumas….
Tiuringijos kunigaikštienė šv. Elžbieta pasižymėjo nepaprasta meile vargšams. Ji gydė sergančius, dalino turtus ir net sukėlė vyro nuostabą. Šv. Elžbieta Tiuringietė pasižymėjo nepaprasta vargšų meile. Kartą ji kažkur prapuolė. Tarnaitės jos ieškojo koplyčioje, kurioje ji dažnai melsdavosi, bet jos ten nerado. Pagaliau joms pavyko kunigaikštienę rasti viename sodo užkampyje. Štai kokį netikėtą vaizdą išvydo ieškotojos!…
Paukščio ištikimybė moko dėkingumo ir atminties.
Pranašas Izaijas vaizduoja visų tautų grįžimą pas Viešpatį. Kažkada puikybės nuodėmė nulėmė žmonijos išsklaidymą statant Babelio bokštą, o dabar Viešpats Izaijo lūpomis žada, kad iš naujo suburs visas tautas ant šventojo kalno Jeruzalėje. Tarp tautų įsivyraus taika ir darna. Viešpats myli visus žmones. Dievo plane grąžinant visas tautas į Tėvo namus ypatingas vaidmuo tenka krikščionims….
Dažnai tenka kantriai palaukti, kol Šventoji Dvasia leidžia suvokti Viešpaties žodžių prasmę. Kai Jėzus kalbėjo mokiniams: „Kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. <…>Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“, jie veikiausiai nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Nieko nuostabaus,…
Jurgis Vašingtonas, pamatęs kapralą, kuris nurodinėjo kareiviams sunkų darbą, bet pats nepadėjo, prisistatė ir pats padėjo nešti rąstą. Tai parodo, kad vadovas turi būti pavyzdžiu. Kada amerikiečiai kariavo už laisvę su anglais, vieno nedidelio amerikiečių kareivių būrelio vadas liepė keliems savo kareiviams pakelti gana didelį rąstą, reikalingą kelio pataisymui. Darbas buvo sunkus, o vadas vis…