Kartą viena mokinė, paklausta, kodėl nebuvo sekmadienį bažnyčioje, atsakė: „Viešpats Dievas neduos man valgyti, aš pati privalau pasirūpinti savo gyvenimu.“ Šis mokinės atsakymas mus ragina rimtai pamąstyti apie šio sekmadienio Evangelijos žodžius. Gal tikrai ši mokinė teisi? Juk gyvenime taip ir yra. Kaip galima nesirūpinti ateitimi? Net paukščiai, nors nesėja ir nepjauna, nuolat plasnoja sparneliais…
Karalius Otonas I, jau tris kartus dovanojęs broliui už sukilimą, ketvirtą kartą nusprendė jį nubausti mirtimi. Tačiau per Kalėdų Mišias išgirdęs Evangelijos žodžius apie atleidimą „septyniasdešimt kartų septynių kartų“, jis susijaudino, atleido broliui ir kaip kalėdinę dovaną paskyrė jam valdyti kraštą. Prieš karalių Otoną I (Otto) (936–973) tris kartus buvo sukilęs jo brolis ir tik…
Pasakojimas iš senovės Persijos apie karalių, kuris per bado metus, norėdamas priversti turtuolius šelpti vargšus, paskelbė, kad jei koks vargšas mirs badu, vietoj jo įkalins turtuolį ir numarins badu. Po šio įsakymo nė vienas vargšas badu nemirė, nes turtuoliai ėmė juos šelpti. Pasakojimas iliustruoja apaštalavimą per baimę ir gailestingumo svarbą. Senovės Persijoje buvo ištikęs didelis…
Pasakojimas apie šv. Klemensą Hofbauerį, kuris jaunystėje mokėsi kepėju. Jis buvo labai draugiškas, ypač su kepyklos vedėjo sūnėnu, kurį nešiodavo kartu išnešiodamas duoną. Žmonės, matydami jį su vaiku, juokdamiesi šaukdavo "Antai, žiūrėkite, šv. Kristoforas!", turėdami omeny legendą apie šv. Kristoforą, nešantį Jėzų. Tai paskatino Hofbauerį siekti kunigystės. Pasakojimas iliustruoja netikėtą įtaką pašaukimo pasirinkimui. Šv. Klemensas…
Brangūs broliai ir seserys, šiandienos mišių malda prasideda žodžiais: Tegul visados džiaugiasi, Dieve, tavieji žmonės (Semper exsultet populus tuus, Deus …). Paraginimu džiaugtis ši malda tiksliai atkartoja Velyknakčio šlovinimo įžangą, kuri prasideda žodžiu – Exsultet, Tedžiūgauja dangaus angelų minios! Tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys. Velykų laikas, arba galima sakyti, visas krikščioniui suteiktas laikas, yra skirtas…
Į šį Jėzaus klausimą atsako susigėdusių mokinių tyla ir girdėta Jokūbo laiško ištrauka: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. […] Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti?…
Julijus Cezaris, išlipdamas Afrikoje, suklupo, bet nepaisydamas prietarų, pasakė „Apkabinu tave, Afrika!“, paversdamas blogą ženklą geru. Napoleonas, susidūręs su sunkiai įveikiamomis Alpėmis, pasakė „Šalin su Alpėmis!“ ir perėjo jas su kariuomene. Tai parodo pasiryžimo galią. Julijus Cezaris, išlipdamas ant Afrikos kranto, suklupo ir parpuolė. Prietaringi jo palydovai matė šitame atsitikime blogą ženklą. Bet Cezaris nepabūgo….
„Apleido mane Viešpats, užmiršo mane Dievas“ Brangūs broliai ir seserys, šiandien taip pat daug žmonių jaučiasi apleisti taip, kaip ir metais to pranašo, kuris yra pirmojo skaitinio autorius. Štai ką rašė lenkas žydas, Yossel Rashover, 1943 m., Varšuvos geto sukilimo metu. Tai skaitoma ant lapo, kurį jis paslėpė butelyje prieš miršdamas kartu su penkiasdešimt tūkstančių…
Motina ir duktė ėjo siaura gatve prie griūvančio mūro. Penkiametė duktė staiga sustojo, nepaklusdama motinos raginimui. Mūrui sugriuvus, motina suprato, kad dukterį išgelbėjo angelas sargas, kurį ji matė kaip gražų jaunuolį su ilgu apsiaustu. Viename pietinės Vokietijos miestelyje prieš keliolika metų siauroje gatvėje stovėjo baigiąs griūti mūras. Kartą prie to mūro artinosi viena moteriškė su…
Laisvamanių puotoje, baigiantis kalboms, vienas senas ūkininkas atliko viešą maldą, dėkodamas Dievui už dovanas. Nors kai kurie juokėsi, kiti pasigėrėjo jo drąsa ir tvirtumu. Vienas turtingas laisvų pažiūrų ūkininkas suruošė didelę puotą. Po gausių ir skanių pietų šeimininkas atsikėlė ir pasiūlė eiti į sodą užkąsti obuolių, uogų. Kartu padėkojo svečiams už pasakytas jo adresu širdingas…
Nepaisant visų kitų Dievo buvimo ženklų, jie galvojo, kad vis nauji sunkumai yra įrodymas, jog Dievo nebėra tarp jų. Argi mūsų širdys nėra per daug linkusios prieiti prie tokios pat išvados, remdamosi tais pačiais argumentais? Įžengiame į kokį nors naują kelią, naują darbą, nes manome, kad Dievo ranka mus į jį veda, ir, beveik patys…
Kelyje į Emausą Prisikėlusysis tampa Rašto egzegetu, aiškinančiu savo Žodį ir Būtį. Jis nuo pat pradžių yra Žodis, kurio prasmė tik nuo dabar, nuo Prisikėlimo galutinai atsiskleidžia. Čia kalbama apie Mozę, pranašus, kas pasakyta „visuose Raštuose” (Lk 24, 27), o kitoje scenoje Jeruzalėje Jėzus aiškina Vienuolikai, kas parašyta apie Jį „Mozės įstatyme, Pranašų knygose ir…