Sunku įsivaizduoti Šventąją Dvasią kaip žmogaus pavidalo dieviškąjį Asmenį. Tačiau mūsų kelias į Dievą prasideda būtent nuo Dvasios. Tik dėka jos galime atpažinti Jėzuje Viešpatį ir Mesiją (1 Kor 12, 3; Apd 2, 36). Mūsų ištariami žodžiai tik Dvasios dėka įgyja galios. Nors Dvasia lieka mums neapčiuopiama, tai nereiškia, kad ji yra toli. Veikiau priešingai,…
Prisikėlęs Jėzus dovanoja pažadą, kad visi vaikai palaidūnai galės grįžti į Tėvo glėbį – dangaus Karalystėje laukia nuostabus susitikimo pokylis. Žengimu į dangų Jėzus eina parengti mums vietos. Dūsaudami žemės varguose ilgimės dangaus Karalystės pilnatvės. Tačiau išlaisvinimas iš žmogiškosios vergovės kartais vyksta priešinga kryptimi, negu galėtume laukti. Apaštalai atkakliai žvelgia į dangun žengiantį Jėzų, nors…
Kaip ir praėjusį sekmadienį Evangelijos skaitinys yra iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos Paskutinės vakarienės vakarą. Mus gali stebinti šios kalbos loginė seka. Atrodo, kad Jėzus peršoka iš temos į temą, sunku suvokti jų tarpusavio ryšį. Jis kalba apie žodį, Tėvą, Sūnų ir Dvasią. Tai tarsi skirtingos tikrovės, tačiau drauge viena. Jėzus kalba apie tris Asmenis ir…
Po Velykų dar kartą suvokiame, kad Jėzaus prisikėlimas žmonijai atveria naują erą. Trumpas skaitinys apima svarbiausius Jono evangelijos akcentus. Artėja Jėzaus valanda, kai per Kryžių esmingai perkeičiamas pasaulis. Dabar iki galo atskleidžiama Dievo meilė. Jėzaus misija pasiekia viršūnę tą valandą, kai visas pasaulis atrodo atsidūręs ant žlugimo ribos, ir nuskamba žodis „Atlikta“ (Jn 19, 30)….
Gerojo Ganytojo sekmadienį visame pasaulyje meldžiama dvasinių pašaukimų. Šiai dienai skirtoje popiežiaus Benedikto XVI žinioje apmąstoma tema „Liudijimas žadina pašaukimus“. Velykų laikotarpiu vis aiškiau įsitikiname Viešpaties prisikėlimo tikrove, naujai išgirsdami šiam slėpiniui parengiančius Šventojo Rašto liudijimus apie Jėzaus dievystę. Dar kartą užduodame Jėzui klausimą drauge su šventykloje jį apspitusiais žmonėmis: „Ar iš tikrųjų esi Mesijas?“…
Šiandien apaštalus sutinkame prie Tiberiados ežero. Mums atrodo keista, kad pasinėrę į savo rūpesčius jie ir vėl neatpažįsta savo Viešpaties. Tačiau nuoširdžiai pažvelgę į save pamatytume, jog esame to paties molio. Už kasdienos rūpesčių užuolaidos dažnai nepastebime mus lydinčio Jėzaus žvilgsnio. Kūdikis dar aiškiai neskiria spalvų ir formų, neatpažįsta jį supančių žmonių. Vaiko regėjimas vystosi…
Švenčiame Velykų oktavą. Velykų sekmadienį džiūgavome dėl Jėzaus prisikėlimo ir mums dovanoto amžinojo gyvenimo. Šią savaitę žvilgsnį sutelkiame į tuos, kurie pirmieji priėmė prisikėlusiojo dovaną. Mes vėl grįžtame į aukštutinį kambarį. Tai ta pati vieta, kur Paskutinės vakarienės metu Jėzus įsteigė Eucharistiją. Šį kartą drauge su kitais yra ir abejojantis Tomas. Jis negali patikėti kitų…
Pirmąją savaitės dieną neįvyko nieko didingo. Petras ir Jonas pamatę tuščią kapą tuoj pat nepuolė skelbti prisikėlimo žinios. Jonas tik vėliau prisipažino, kad būtent tuomet jis įtikėjo (Jn 20, 9). Apaštalai grįžo nuo kapo sutrikę ir tylėdami. Tik Marija Magdalena pasiliko ir verkė, nes kažkur dingo kvepalai ir kažkas paėmė jos Viešpatį (Jn 20, 11–13)….
Ko Jėzus labiausiai troško artinantis mirčiai? Kas jam buvo svarbiausia pačiomis paskutinėmis žemiškojo gyvenimo valandomis? Jis matė džiūgaujančias žmonių minias, jų lūkesčius ilgintis išvaduotojo karaliaus. Galėjo įpilti alyvos į jų jausmus, kurstyti kurti žemiškąją karalystę. Galėjo toliau gydyti ligonius, maitinti alkanuosius, guosti prislėgtuosius. Tai būtų dar labiau sužadinę minios entuziazmą. Džiūgaujančių žmonių lūkesčiuose veikiausiai netrūko…
Kai kurie įvykiai tarsi žaibas nutvieskia kažką labai svarbaus. Taip veikiausiai buvo Jėzui susitikus su moterimi, nutverta svetimaujant. Ši scena turėjo giliai įstrigti į kiekvieno jį mačiusio atmintį. Fariziejai atėjo tariamai paklausti Jėzaus, o iš tikrųjų išprovokuoti, „kad turėtų kuo apkaltinti“. Mirties nuosprendis šiuo atveju buvo spąstai. Visi laukė, ką pasakys „muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“….