Gerojo Ganytojo sekmadienį visame pasaulyje meldžiama dvasinių pašaukimų. Šiai dienai skirtoje popiežiaus Benedikto XVI žinioje apmąstoma tema „Liudijimas žadina pašaukimus“. Velykų laikotarpiu vis aiškiau įsitikiname Viešpaties prisikėlimo tikrove, naujai išgirsdami šiam slėpiniui parengiančius Šventojo Rašto liudijimus apie Jėzaus dievystę. Dar kartą užduodame Jėzui klausimą drauge su šventykloje jį apspitusiais žmonėmis: „Ar iš tikrųjų esi Mesijas?“ Jono evangelijoje šis klausimas suskamba ne kartą. Ne sykį sukrečia neatitikimas tarp Jėzaus skelbiamos išganymo perspektyvos ir žmonių įsivaizduojamo žemiškojo karaliaus lūkesčio. Gerojo ganytojo kalboje Jėzus apreiškia esąs Mesijas, tačiau jo skelbimas ir vėl dramatiškai kertasi su daugelio lūkesčiais. Parinkta ta Evangelijos vieta, kai Jeruzalės šventykloje žydai klausinėja Jėzų, ar jis esąs Mesijas. Jėzus tiesiogiai neatsako į jų klausimą, tačiau nurodo daug ką apie jį bylojančius ankstesnius darbus. Jis sako, kad netiki tie, kurie ne iš jo avidės. Galiausiai įsiutina klausėjus žodžiais: „Aš ir Tėvas esame viena.“ Uždavusieji klausimą nepajėgia išgirsti atsakymo, nes iš anksto užkerta sau kelią. Jie jau rengiasi kritikuoti pagal savo įsitikinimus ir pažinimą. Teisingumą jie matuoja pagal savo turimas žinias. Kiekviename iš mūsų yra asmenybės dalis, linkusi bergždžiai klausinėti, kritikuoti, pateisinti savo silpnybes bei egoizmą. Tačiau Viešpaties balsą išgirstame nuolankiai klausydamiesi, o ne klausinėdami, būdami iš anksto priešiškai nusiteikę. Jėzaus kaimenės avys neužduoda provokuojančių klausimų, nes joms to nereikia. Jos įstengia išgirsti, nes klauso ir seka. Viešpats laiduoja: „Niekas jų neišplėš iš mano rankos.“

Atvirumą Dievo žodžiui rodo Apaštalų darbų skaitinys. pasakojantis apie Pauliaus ir jo bendrakeleivių nuotykius Pisidijos Antiochijoje, ankstyvosios Bažnyčios formavimąsi, Evangelijos skelbėjams susiduriant su žydų vyresnybės priešprieša. Iš pradžių susirinkusieji įdėmiai klausėsi Pauliaus kalbos sinagogoje. Tačiau pamatę Pauliaus skelbimo patrauktą didžiulę minią žydų bendruomenės vyresnieji buvo apimti pavydo. Jie bijojo prarasti įtaką, o Paulius jiems atrodė kaip konkurentas. Jie apsišarvuoja prieš Pauliaus skelbiamą žodį pavydžiu priešiškumu. Priešingai, pagonys entuziastingai klausosi Pauliaus mokymo. Tai Viešpaties kaimenės avys. Jie klusnūs ir laimingi dėl šviesos, kylančios iš Dievo žodžio. Pasakojimo pabaigoje matome tikruosius klusnumo vaisius: „Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.“

Kas yra Jėzaus dovanojamas amžinasis gyvenimas? Tai paaiškina apaštalas Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius“ (1 Jn 3, 14). Jėzaus apreiškimas apibendrinamas: Dievas yra meilė. Tarnaujančia ir atleidžiančia meile gali mylėti tik laisvas žmogus. Ši meilė nematoma, regimi tik jos vaisiai. Apaštalų darbuose rašoma: „Įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui.“ Ši vieta verčia susimąstyti apie Dievo pašaukimą ir žmogaus laisvę. Katalikų Bažnyčia atmeta mokymą apie predestinaciją: atseit, vieni žmonės iš anksto nulemti amžinajam gyvenimui, o kiti amžinai pražūčiai. Klaidingas taip pat priešingas įsivaizdavimas, kad dėl Dievo meilės visi žmonės bus išganyti nepaisant jų norų ar pastangų. Graikų mitologiniame pasakojime Odisėjas turi išlaviruoti tarp dviejų jūrų pabaisų – Scilės ir Charibdės. Dvasiniame gyvenime taip pat turime vengti dvejopų pavojų. Perdėtas griežtumas gali būti panašus į Scilės uolas. Kai kurie tikintieji turi savitą įsivaizdavimą apie liturgiją ir nori tai primesti visai bendruomenei. Reiklus griežtumas gali virsti raidišku legalizmu, prie šios uolos pernelyg priartėti pavojinga, nes gali sudužti žmogaus laisvės laivas. Šiandien daugeliui gresia ne moralinis griežtumas, o veikiau jo priešingybė, Charibdės sūkurys, kur neatskiriamai susimaišo gėris ir blogis. Laimei, turime gerą kelrodį – Katalikų Bažnyčios katekizmą. Jame įspėjama vengti nevilties, taip pat perdėto pasitikėjimo Dievo gailestingumu (plg. 2091–2092).

Trokštame vienybės šeimose, bendruomenėse, savo širdyse. Šis troškimas kyla iš pačių širdies gelmių – juk vienybė yra dieviškosios pilnatvės atspindys. Tačiau vienybės troškimas dažnai lydimas nusivylimo ir nesėkmės jausmo. Atrodo, kad neįmanoma įveikti priešybių ir skiriančių sienų. Evangelijos žodžiai: „Aš ir Tėvas esame viena“ skelbia, kad vienybė yra įmanoma ir skamba tarsi iššūkis mūsų pasaulyje. Švenčiausiosios Trejybės vienybei netrukdo dieviškųjų Asmenų skirtumai. Tarp Tėvo ir Sūnaus yra tobula vienybė, tačiau Tėvas nėra Sūnus ir Sūnus nėra Tėvas. Taigi pirmiausia turime išmokti tinkamai išgyventi mus supančią įvairovę. Reikia žvelgti į ją ne kaip į grėsmę, bet kaip į šansą ir turtą. Vienybės kūrimas Evangelijoje vaizduojamas kaip sekimas paskui Ganytoją. Vienybė yra dinamiška tikrovė, kylanti iš bendro tiesos siekio, ėjimo Dievo link. Jei trokštame vienybės, esame gerame kelyje. Galiausiai tikra ir tobula vienybė nėra iš šio pasaulio, taigi neverta stebėtis, kad šiame pasaulyje daugybės dalykų neįstengiame sudėti į vieningą visumą savo jėgomis. Tačiau net netobulos vienybės apraiškos liudija pergalingą Dievo meilės stebuklą. Sustiprinti Gerojo Ganytojo viltimi melskime dvasinių pašaukimų ir Dievo tautos vienybės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-07.pdf