Dvasia atnaujintoja

Sunku įsivaizduoti Šventąją Dvasią kaip žmogaus pavidalo dieviškąjį Asmenį. Tačiau mūsų kelias į Dievą prasideda būtent nuo Dvasios. Tik dėka jos galime atpažinti Jėzuje Viešpatį ir Mesiją (1 Kor 12, 3; Apd 2, 36). Mūsų ištariami žodžiai tik Dvasios dėka įgyja galios. Nors Dvasia lieka mums neapčiuopiama, tai nereiškia, kad ji yra toli. Veikiau priešingai, labai arti. Panašiai kaip kvėpavimas, kurio beveik nejaučiame, bet be kurio nebūtų gyvybės. Dvasia neapčiuopiama kaip nežinia iš kur ateinantis vėjas. Arba kaip ugnis, kuri tvirto medžio gabalą paverčia šiluma, tačiau liepsnos neįmanoma sulaikyti. Kai ji pasitraukia, lieka tik apanglėjusi žarija.

Evangelistas Jonas atskleidžia Šventąją Dvasią kaip prisikėlusio Jėzaus dovaną, kuria mokiniams suteikiama galia atleisti nuodėmes. Tai reiškia, kad Dvasios veikimą galima patirti per Dievo gailestingumą. Dvasia drauge su Tėvu prikėlė Jėzų (Rom 1, 4; 8, 11; 1 Pt 3, 18). Dvasia yra visur, kur meilė įžiebia naują gyvybę. Šventumo Dvasia (Rom 1, 4; plg. Žyd 9, 14) globoja mūsų laisvę ir per mūsų ištariamą taip Dievo valiai daro mus panašius į Kristų. Apaštalų darbų skaitinyje įsimena būdingi Dievo veikimo ženklai: vėjas, liepsna, kalbos. Vėjas ir liepsna Senajame Testamente labai dažnai lydi visagalio Viešpaties buvimą. Prisimename degantį krūmą, iš kurio Dievas kalbėjo Mozei, ar audrą ant Sinajaus paskelbiant Įstatymą. Kalbų ženklas yra būdingas vaizduojant pranašiškąjį įkvėpimą. Į Jeruzalę iš Viduržemio jūros baseino šalių susirinkę žmonės girdi Dievo žodį kiekvienas savo kalba. Tai priešingas Babelio bokšto patirčiai įvykis. Kalbų ženklas parodo gimstančios Bažnyčios svarbiausią užduotį: kalbėti su žmonėmis jų kalba ir suburti juos Kristuje. Vėjas, liepsna ir kalbos paliudija, kad apaštalai gavo Dvasią. Evangelijoje atskleidžiama Dvasios galybės apraiška – apaštalams suteikiama galia atleisti nuodėmes. Kvėpdamas (prisiminkime vėjo ženklą) Jėzus padaro juos susitaikinimo galios saugotojais. Prisikėlusiojo vardu jie gali atleisti ar sulaikyti nuodėmes. Dvasia reiškiasi ne tik apaštalams. Visi Jeruzalėje susirinkę žydai buvo labai nustebę dėl to, kas vyko Aukštutiniame kambaryje. Daugybė žmonių paliudijo tai matę. Apaštalai drąsiai prabilo ir buvo išgirsti. Kiekvienas girdėjo juos kalbant savo kalba. Žmones patraukė ne vien įstabus vaizdas ar įspūdingas triukšmas, bet svarbiausia apaštalų žodžiai. Sekminių šventė buvo skirta ne vien apaštalams, bet ir tūkstančiams žmonių, atvykusių iš toli, jie veikiausiai nebuvo dalyvavę nukryžiuojant Jėzų Nazarietį. Tai mums atskleidžia dar vieną Sekminių iškilmės prasmę.

Pirmiausia tai Bažnyčios gimimas, suteikiant apaštalams galią atleisti nuodėmes. Tačiau Sekminės taip pat reiškia pasaulio atnaujinimą per Dvasią ir jos veikimą net tarp netikinčių žmonių. Dvasia parengia ištisas tautas priimti Kristaus apreiškimą per Bažnyčiai duotus ženklus. Pripažįstant Jėzų Kristų Viešpačiu, Dvasia vykdo pasaulio vienijimo darbą.

Sekminės yra aštuntasis Velykų sekmadienis. Tai penkiasdešimtoji diena po Velykų. Velykų įvykis džiaugsmingai švęstas septynis kartus po septynias dienas. Evangelijos skaitinys nukelia mus į Prisikėlimo dieną. Jėzus įkvepia savo mokiniams Šventąją Dvasią, idant jie įgytų naujos gyvybės, panašiai kaip pasaulio kūrimo pasakojime buvo įkvėptas gyvybės kvapas Adomui. Tik per Šventąją Dvasią mokiniai gali tapti apaštalais. Per Sekmines Jėzus audringu vėju kvepia į namus, kuriuose buvo susirinkę mokiniai. Galinga audra supurto tuos namus, supurto ir visų į Jeruzalę susirinkusių žmonių, visų nusidėjėlių širdis. Dvasia taikli ir paveiki: pasak Apaštalų darbų, tą dieną pasikrikštijo apie tris tūkstančius žmonių. Per Jėzaus krikštą Jordane dangiškasis Tėvas Šventąja Dvasia pasiuntė jį į pasaulį vykdyti išganymo darbą. Ir dabar Jėzus su Šventąja Dvasia siunčia mokinius į pasaulį.

Jėzaus Velykų dovana yra nuodėmių atleidimas. Tai išlaisvinimas, kurį galėjo duoti tik Šventoji Dvasia. Dievo Dvasia veikia įvairiausiais būdais ir įvairiopomis malonėmis. Petras per pirmąsias Sekmines sukrėstiems klausytojams atleidžia neteisėto Jėzaus nužudymo nuodėmę. Atsivertimas yra būtina sąlyga nuodėmių atleidimui gauti. Nuodėmių atleidimas – kūrybinis veiksmas, juo ne vien pašalinamas blogis, bet ir įgyvendinamas naujas turinys. Tik Dievo Dvasia yra tokia galinga, kad gali nuimti nuo žmogaus širdies naštą, kurią pats žmogus beprotiškai užsikrovė. Popiežius Jonas Paulius II Kauno Santakoje psalmės žodžiais meldė Dvasią Kūrėją: „Atsiųsk, Viešpatie, savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą.“ Jis pabrėžė, jog „žemės veidas“ atsinaujina tiek, kiek žmogaus dvasia paklūsta Dievo Dvasiai – Tiesos ir Meilės Dvasiai. Tačiau prisikėlusio Kristaus žodis liudija taip pat baisią galimybę, kai nuodėmės neatleidžiamos, bet sulaikomos. Kas gali būti baisiau, kaip gyventi ir mirti su nuodėme! Kas nenori gailėtis dėl nuodėmių, to niekas negali priversti atsikratyti pragaištingos naštos. Atgaila yra didingas Dievo Dvasios darbas žmoguje. Atgaila – malonė, tačiau reikia taip pat laisvo žmogaus valios apsisprendimo. Atgaila išlaisvina vergą nuo jo paties, leidžia pažvelgti į savo nuodėmę iš šalies ir nesitapatinti su ja. Meilės Dvasia moko nusidėjėlį iš naujo pamilti Dievą. Kas nenori mylėti, tas yra pražuvęs: jo nuodėmės sulaikytos.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-09.pdf