Laisvamanis tvirtino, kad netiki tuo, ko nemato. Kaimynas išgėrė jo alų ir, paklaustas ar matė, atsakė neigiamai. Tada kaimynas logiškai parodė, kad laisvamanis negali tikėti alaus dingimu, jei laikosi savo principo. Aludėje ponas gėrė alų. Šalia jo atsisėdo kitas ponas ir pradėjo kalbėti apie tikėjimą. Pirmasis (jo būta laisvamanio) įrodinėjo, kaip esą neišmintinga tikėti į…
Aleksandras Didysis, didelis pasaulio valdovas, aplankė filosofą Diogeną, gyvenusį statinėje ir niekinusį turtus. Aleksandrui pasiūlius viską, ko tik trokšta, Diogenas paprašė tik neužstoti saulės. Tai iliustruoja Diogeno išmintį ir materialinių turtų nereikšmingumą. Sykį Aleksandras Makedonietis užėjo keistos išvaizdos žmogaus buveinę. Tai buvo paprasta talpi statinė. Joje gyveno žmogus, tiek pasaulio turtus paniekinęs, kiek Aleksandras tų…
Persų karalius Darijus II (424 † 405) turėjo du sūnus: pirmagimį Artakserksą ir jaunylį Kyrą. Kyras žūt būt norėjo valdyti kraštą ir visokiais būdais stengėsi gauti iš tėvo sosto įpėdinystę. Visame jam padėjo motina. Savo tikslo nepasiekęs geruoju, tėvui mirus, Kyras mėgino jėga nuversti nuo sosto Artakserksą, bet buvo šio nugalėtas, suimtas ir pasmerktas mirti….
Jaunikaitis stebėjo karkvabalį, kuris negalėjo atsistoti, kol neryžo ir su dideliu pastangų pasiekė savo tikslą. Tai parodė skirtumą tarp silpno „norėčiau“ ir galingo „noriu“. Vieną gražią gegužės mėn. popietę mokėsi jaunikaitis prie atviro lango. Staiga pro jį įlėkė karkvabalis ir nukrito aukštielninkas tiesiog ant stalo. Jaunikaitis žiūrėjo, ką vabalas darys. Šis sukosi, purtėsi, burzgė, bet…
Graikai prašė: „Mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Šis graikų prašymas tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Jėzaus figūra dominuoja žmonijos istorijos horizonte. Net ir tie, kurie norėtų išbraukti jį iš žmonių atminties, savo kova prieš Jėzų demonstruoja ypatingą jo asmens reikšmę žmonijos istorijoje. Jėzus atsiveria tiems, kurie, kaip sako evangelistas Jonas, ieško Jo tikėjimo atverta širdimi: pasiryžę…
Pasakojimas apie profesorių Jorkę, kuris bandė įrodyti kaimiečiui, kad katalikų mokslas apie Eucharistiją klaidingas. Kaimiečio nepajudinamas tikėjimas, paremtas Kristaus žodžiais ir pasitikėjimu Dievo visagalybe, padarė profesoriui didelį įspūdį. Jis pradėjo tyrinėti katalikų tikėjimą, atsivertė ir tapo garsiu katalikų rašytoju. Pasakojimas pabrėžia paprasto tikėjimo galią ir tiesos patrauklumą. Kartą mokytas protestantas profesorius Jorkė kalbėjosi su paprastu…
Šv. Klemensas Hofbaueris aplankė mirštantį ligonį, 22 metus nebuvusį išpažinties, kurio niekas negalėjo prikalbėti priimti sakramentus. Šventasis, matydamas jo užsispyrimą, pareiškė norįs pamatyti, kaip miršta "pasmerktasis". Šie žodžiai paveikė ligonį, jis atliko išpažintį, priėmė sakramentus ir ramiai mirė. Vienos apaštalas šv. Klemensas Hofbaueris kartą buvo pašauktas pas ligonį, kurs jau 22 m. nebebuvęs išpažinties. Tą…
Popiežius Klemensas XIV, atsakydamas į sveikinimus, nusilenkė, sakydamas, kad dar neatsiprato nuo mandagumo. „Jūsų Šventenybei nereikėjo nusilenkti“, tarė ceremonijų meistras Klemensui XIV, kai tas nusilenkė, atsakydamas užsienio pasiuntiniams į linkėjimus dėl jo išrinkimo popiežiumi. „Prašau dovanoti“, atsakė, „per trumpai esu popiežiumi, kad būčiau atpratęs nuo mandagumo.“
Žmogui įprasta už pastangas laukti atlygio ir darbuojantis siekti pelno. Nerimastingai sekame kylančias kainas, didėjančius mokesčius ir pastebime visa tai, kas mūsų asmeninei kišenei neša nuostolį. Nors turime visomis jėgomis stengtis ir darbuotis gyvendami šioje žemėje, ne menkiau būtina siekti amžinojo atlygio, nenykstančio užmokesčio danguje. Privalome tinkamai suskirstyti savo gyvenimo prioritetus. Laimei, mūsų pastangos yra…
Napoleonui po žygio į Maskvą išleidus pinigus su užrašu „Dangus tavo, žemė mano“, rusų valdytojas Suvorovas ant jų išgraviravo „Nugara tavo, botagas mano“ ir grąžino. Šie Suvorovo žodžiai išsipildė, pabrėžiant Dievo Apvaizdos viršenybę prieš žemiškąją valdžią. 1812 m. laimingai nužygiavęs į Maskvą, Napoleonas I įsakė išleisti pinigus su tokiu užrašu: „Dangus tavo, žemė mano“. Keletą…
Šv. Ilarijonas, atidavęs turtus ir gyvenęs asketiškai dykumoje, buvo užpultas plėšikų. Jis drąsiai pasitiko juos sakydamas, kad nuogas plėšikų nebijo, o mirčiai yra pasiruošęs kiekvieną akimirką. Jo ramybė ir atsakymas taip paveikė plėšikus, kad jie atsisakė savo blogo amato. Šv. Ilarijonas savo turtus atidavė broliams ir seserims, o pats išėjo į Gazos tyrus, kur maitinosi…
Šventojo Rašto skaitiniuose girdėjome, kaip prisikėlęs Kristus pasirodo savo mokiniams ir jų akyse žengia į dangų. Dažnai esame linkę pirmiausia sieti šį įvykį su praeitimi prieš du tūkstantmečius. Pamirštame, kad tai drauge yra man asmeniškai skirtos Dievo meilės istorija. Liturgija mus moko dalyvauti dieviškojoje dabartyje. Kiekvienam iš mūsų tenka susitikti su prisikėlusiu Viešpačiu. Dažniausiai šis…