„Norėtume pamatyti Jėzų!“

Graikai prašė: „Mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Šis graikų prašymas tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Jėzaus figūra dominuoja žmonijos istorijos horizonte. Net ir tie, kurie norėtų išbraukti jį iš žmonių atminties, savo kova prieš Jėzų demonstruoja ypatingą jo asmens reikšmę žmonijos istorijoje.

Jėzus atsiveria tiems, kurie, kaip sako evangelistas Jonas, ieško Jo tikėjimo atverta širdimi: pasiryžę priimti visą Jėzaus mokymą. Jėzus atsakydamas jo ieškantiems graikams pasako palyginimą apie mirštantį ir vėl prisikeliantį grūdą, nurodydamas savo mirtį ir prisikėlimą.

Taigi ir mums susitikimas su Kristumi reiškia sekimą Juo visu savo gyvenimu. Trumputis palyginimas apie kviečio grūdą atskleidžia pagrindinę visos Evangelijos prasmę ir Jėzaus mokymą apie pasiaukojančią meilę, kuri miršta savo interesams, kad gyventų dėl kitų. Žmogaus pagrindinis požymis yra gebėjimas išeiti iš savo interesų ir altruistiškai mylėti, iš meilės kitiems paaukoti dėl jų savo gyvenimą. Pamatyti Kristų ir sekti juo turi tapti mūsų gyvenimo būdu. Ir nors Kristus kalba apie savo garbę ir šlovę Dieve, tačiau tai nesumažina kryžiaus dramatiškumo.

Kuomet kas nors prie mūsų prisiartina ir išreiškia troškimą „matyti Kristų“, mūsų širdis pradžiunga. Juk malonu ir džiugu, kad kažkas mūsų karų ir neteisybių išvargintame pasaulyje dar trokšta Dievo. Mokslo atradimų, technikos naujovių amžiuje modernusis žmogus, gyvenimo greičių veikiamas, pamiršta savo brangiausiąjį perlą – tikėjimą, pamiršta Dievą, maldą, idealus ir principus. Tuomet jis jaučia nepasitenkinimą. Kažko labai svarbaus trūksta žmogaus gyvenimui. To, ko negalima nusipirkti už pinigus.

Pažvelgę į Bažnyčios istoriją, pamatysime, tūkstančius įvairiausių būdų, šimtus šventųjų gyvenimų pavyzdžių, kuriais krikščionys stengėsi pasauliui parodyti Jėzaus veidą. Tačiau, žvelgdami į šio penktojo gavėnios sekmadienio Evangelijos puslapį, turime būti labai atsargūs. Klystume, jei, norėdami parodyti Jėzų žmonėms, atskleistume gyvenimo su Kristumi džiaugsmą ir garbę, bet pamirštume kančios bei mirties drauge su juo prasmę. Neturime sudaryti nei sau, nei kitiems klaidingo įspūdžio, jog Jėzų galima pasauliui parodyti per spalvingus katekizmus, dainingas maldos grupes, religinį meną ir didingas bažnyčias. Tas, kas nori pamatyti triumfuojantį ir garbe spinduliuojantį Jėzaus veidą, pirmiausia privalo pamatyti jo kenčiantį veidą ant kryžiaus. Tikrasis Jėzaus džiaugsmas nėra Verbų sekmadienio triukšmas aikštėse ar nuostabiose procesijose, bet kančioje ir mirtyje, savo gyvybės paaukojime už mus.

Juk anuomet Dievas tapo žmogumi, kurį galėjo matyti visi: žydai ir graikai, vyrai ir moterys. Tie, kurie matė Jėzų, matė Dievą. Kad žmonės galėtų matyti Dievą, Jis prisiėmė žmogaus prigimtį, žmogaus kūną, kalbėjo žmonių kalba. Jo širdis plakė lygiai taip pat kaip mūsų. Jau prabėgo du tūkstančiai metų nuo tų įvykių. Mes taip pat norėtume pamatyti Jėzų, paliesti savo rankomis, pasisveikinti, pasikalbėti su juo. Jausti, kada jis mus apkabina savo ranka, prisiglausti prie jo krūtinės, kaip prisiglausdavo apaštalas Jonas. Jeigu tikrai šiandien norime pamatyti Jėzų, privalome ieškoti jo ten, kur jis randamas.

Šio penktojo gavėnios sekmadienio evangelijoje Jėzus nurodo, kur Jo ieškoti. Tereikia akis pakelti į Jėzų ant kryžiaus. Kryžius yra ta vieta, kur galime jį pamatyti. Jėzus sako: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Štai kodėl kryžius šventų Mišių metu yra tarp mūsų, nes Kristus yra tarp mūsų. Kryžius yra raktas, kuriuo Eucharistija tampa Jėzaus kūnu ir krauju. Taip, mieli tikintieji, Kristų mes galime pamatyti. Ir kur kas geriau pamatyti širdimi nei akimis. Jėzaus veidas matomas ligoniuose, vargšuose, kenčiančiuose.

Sekti Kristumi yra mūsų pareiga, pirmiausioji pa­reiga. Tačiau to sekimo esmė yra savo gyvenimo kryžiaus nešimas. Gyvenimo sunkumai neretai tampa mūsų tikėjimo išbandymu. Tačiau kai krikščionis įsisąmonina, jog kryžiuje spindi Dievo garbė ir meilė žmogui, tuomet jokios gyvenimo kančios nebegali daugiau sugriauti tikėjimo. Kristaus sekėjas Kristaus kryžiaus dėka eina į amžinąją garbę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-02.pdf