Universiteto pirmame kurse atvyko studentai. Susipažinimo šventėje buvo surengtas konkursas ir visos grupės turėjo paruošti po muzikinį kūrinį. Vienoje grupėje naujai išrinktas seniūnas padalijo visiems muzikos instrumentus. Vienai merginai – Natalijai, kuri jau 12 metų grojo pianinu ir buvo 4 kartus laimėjusi tarptautiniuose konkursuose, davė groti barškutį… Ji nuolankiai sutiko.

Pats seniūnas sėdosi prie pianino ir atliko pagrindinę partiją. Jų grupė užėmė paskutinę vietą. Pirmos vietos laimėtojai gavo kelionę visai grupei į kitą šalį.

Kai šventės pabaigoje visi jau skirstėsi namo, Natalija prisėdo prie pianino ir pradėjo groti. Visi likę studentai susižavėję ir netekę žado klausėsi. Tos grupės seniūnas pradėjo labai graužtis ir ėmė ją kaltinti, kodėl ji negrojo pagrindinės partijos. Ji atsakė: „kad tu man neleidai”. „Bet jei tu būtum pasakiusi, kad šitaip groji, tikrai būčiau leidęs” – tvirtino seniūnas. „Bet kad manęs niekas neklausė”, atsakė Natalija.

Taip ir mūsų bei mūsų šeimų gyvenimas tampa gražus ne tada, kai Jėzui duodame mušti barškučiu, bet tik tada, kai Jam leidžiame groti pagrindinę partiją. Kai skiriame Dievui pirmą vietą savo gyvenime.