Autorius: KUN. PROF. G. SOLL 

Bažnyčios tikėjimas, kad mirštant mūsų gyvenimas tik pakinta, bet nenutrūksta, kad danguje mums parengta amžinoji buveinė, švelnina mūsų liūdesį dėl išėjusių mylimų žmonių. Šventųjų garbinimas, prasidėjęs jau pirmųjų krikščionių Bažnyčioje kankinių atminimu, teikia mums guodžiantį tikrumą, jog šie visiškai išganyti Dievo karalystės nariai yra mūsų reikalų tvarkytojai prie dangiškojo Tėvo sosto. Jie visada su mumis susiję: per juos, kaip tarpininkus, gauname iš Dievo malonių, susilaukiame jo pagalbos. Tiesa, mes tikime, kad tikrasis tarpininkas tarp mūsų ir Tėvo yra Kristus. “Tačiau”, – rašo didysis teologas Tomas Akvinietis, – “niekas neprieštarauja tam, jei ir į kitus kreipiamasi tam tikra prasme kaip į tarpininkus, jeigu jie, atlikdami parengimo arba tarnavimo funkciją, prisideda prie žmogaus ryšio su Dievu” (STh 26, 1). Šitaip suprantamas žemesnio lygio tarpininkavimas nė kiek nemenkina vienintelio tarpininko Kristaus garbės. Jį patvirtina nesuskaičiuojamų maldininkų išklausyti prašymai. Mūsų šventieji globėjai, bet pirmiausia visų šventųjų Karalienė ir galingiausia užtarėja Marija niekada nesiliaus lydėję mus kelyje į amžinąją puotą ir užtarinėję pas Dievą.

Liturginių metų šventės nėra vien išganymo įvykių ir didžiųjų išganymo istorijos asmenybių prisiminimas. Jos sykiu kviečia pamaldiems apmąstymams. Šiandien turėtume klausti, ar mokame įvertinti tai, kad per Krikštą esame ypač patikėti vienam šventajam globėjui, ar kreipiamės į jį, ar esame verti jo spindinčio pavyzdžio bei užtarimo. Kartu turėtume vėl įsisąmoninti ir tikrąją šventųjų garbinimo prasmę. Pirmasis jo tikslas – garbinti Dievą. Kita vertus, šventųjų garbinimas yra padėka už šlovingus tikėjimo, meilės ir pasirengimo tarnauti Dievui ir savo aplinkiniam pasauliui liudytojus, taip pat už jų gelbstintį užtarimą pas visokio gėrio Davėją.

Šventųjų garbinimas turėtų mums taip pat priminti, kad šie vyrai ir moterys yra tarsi rodyklės Kristaus sekimo kelyje. Mūsų sąžinės jie klausia, kodėl nevykdome to, ką kadaise tesalonikiečiams sakė Paulius: “Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas” (1 Tes 4, 3). Paulius dar priduria: “Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią” (1Tes 4, 7-8). Vatikano II Susirinkimas pavadino 5-ąjį savo Konstitucijos apie Bažnyčią skyrių “Visuotinis pašaukimas į šventumą Bažnyčioje”, kur, be kita ko, sakoma: “Įvairios yra gyvenimo pareigos bei profesijos, bet vienas yra visų šventumas: kad žmonės, Dievo Dvasios veikiami ir Tėvo balsui paklusdami, garbindami Dievą Tėvą dvasia ir tiesa, sektų neturtingu, nusižeminusiu ir kryžių nešančiu Kristumi ir nusipelnytų būti jo garbės dalininkais. Ir kiekvienas nesvyruodamas turi eiti į priekį pagal savo dovanas ir malones, vadovaudamasis gyvu tikėjimu, žadinančiu viltį ir veikiančiu per meilę” (41).

Šventieji nori ne tik būti užuojautos ir užtarimo telkiniai, bet ir paskata mūsų valiai siekiant krikščioniškojo tobulumo,savo užtarimu padėdami įgyvendinti šį tikslą. Šiandienos evangelijos palaiminimuose nurodytos nuostatos yra stotys pakeliui į tikslą.

Žvelgiant į dangiškuosius šventųjų būrius, stiprėja ir mūsų viltis gauti Kristaus pažadėtąją ir pelnytąją amžinojo gyvenimo karūną. Iš tiesų, jis pats pripildo mus nepraeinančių gėrybių ilgesiu. Krikščionis žino, kad čia jis neturi nuolatinės buveinės, žino, kad jam nereikia bijoti mirties, nes šioji tėra vartai į nesibaigiančią laimę ir ramybę. Visų Šventųjų šventė teikia mums viltį bei pasitikėjimą ir stiprina mūsų tikėjimą prisikėlimu. Rytoj prisiminsime savo seseris ir brolius, išėjusius su šiuo tikėjimu pirma mūsų ir kaip solidarumo ženklo laukiančius mūsų maldų. Pasimatymo viltis išstumia liūdesį. Melskimės už juos, kad jie būtų galutinai išganyti, melskimės už save, kad krikščioniškai, palaimingai mirę Dievo malonėje, kada nors irgi priklausytume išrinktųjų būriui.
 

Parengta pagal Praedica Verbum

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9619/619hom3.html