Viešpaties Jėzaus Kristaus Atsimainymas (B)

Jėzus pasirodo kaip mylimasis Sūnus · KBK 444–445

Katekizmas Atsimainymą sieja su akimirkomis, kai pats Tėvas Jėzų įvardija mylimuoju Sūnumi. Mokiniams tai padeda pažinti, kas yra žmogus, kuriam jie pakluso.

KBK 444–445

Prisikėlimas kaip tikėjimo patvirtinimas · KBK 651–655

Katekizmas Kristaus prisikėlimą skaito drauge su tuo, ką Jėzus mokė ir ką pažadėjo Raštai. Leidžiantis nuo kalno išgirstas žodis palaipsniui galės būti suprastas gyvenimo šviesoje.

KBK 651–655

Karalystė tampa matoma Jėzuje · KBK 541–546

Katekizmas aiškina, kaip Jėzus savo žodžiais ir darbais ima gaivinti Tėvo karalystę. Danieliaus regėta valdžia ir psalmės giesmė įgauna artimą, atpažįstamą veidą.

KBK 541–546

Dan 7, 9 · Sniegas ir švari vilna

Danieliaus regėjime teisiantysis vadinamas Amžinuoju. Jo drabužis palyginamas su baltu sniegu, כִּתְלַג חִוָּר, o galvos plaukai – su švaria vilna, כַּעֲמַר נְקֵא. Drabužio aprašyme išskirta spalva, o vilnos atveju pabrėžtas jos švarumas. Abu vaizdai leidžia beveik išvysti žmogaus pavidalo teisėją ugnies apsuptame soste.

Apr 1,13–14 abu palyginimai sugrįžta, tačiau kartu apibūdina vieno veikėjo galvą ir plaukus. Jonas čia regi panašų į Žmogaus Sūnų, o šis pats pasirodo kaip miręs ir vėl gyvas (Apr 1,17–18). Danieliaus Amžinojo išvaizdos bruožus Jonas panaudoja prisikėlusiam Kristui atpažinti.

Šaltinis: Dan 7 · masoretinis aramėjų tekstas, Mechon Mamre; Apr 1 · SBL Greek New Testament, Michael W. Holmes leidimas.

Ps 96 (97), 2 · Kuo laikosi Viešpaties sostas

Psalmė pirmiausia pamini debesis ir tamsą aplink Viešpatį. Tada ji įvardija מְכוֹן כִּסְאוֹ, „jo sosto pagrindą“. Jį sudaro צֶדֶק, teisumas, ir מִשְׁפָּט, teisė arba teisingas sprendimas. Tai, kas iš pradžių atrodė neprieinama akiai, giesmėje įgauna atpažįstamą tvarką. Viešpaties veiksmai dera su tuo, kas teisu, ir teikia teisingumą.

Ps 88 (89),15 pakartoja tą pačią sosto pagrindo formulę. Ten į priekį eina ištikimoji meilė ir ištikimybė. Sugretinus abu posmus matyti, kaip tos pačios dvi sąvokos pasirodo tiek didingos dangaus scenos, tiek sandoros pažadų giesmėje. Abiem atvejais jos pasako, dėl ko galima pasitikėti karaliaujančiu Dievu.

Šaltinis: Ps 96 (97) · masoretinis hebrajų tekstas, Mechon Mamre; Ps 88 (89) · masoretinis hebrajų tekstas, Mechon Mamre.

2 Pt 1, 17–18 · Du kartus atsklidęs balsas

Laiškas du kartus grįžta prie to paties balso. Pirmą kartą ἐνεχθείσης nusako, kaip jis atsklido Jėzui iš didingosios šlovės. Antrą kartą tos pačios šaknies ἐνεχθεῖσαν siejamas su žodžiais ἡμεῖς ἠκούσαμεν, „mes girdėjome“. Ką iš pradžių laiškas pasako apie Sūnui suteiktą garbę, pakartoja iš klausytojų pusės.

Pirmą kartą girdime patį Tėvo pasakymą. Antrą kartą išgirstame, kur ir su kuo buvo jo liudytojai. Už kalno reginio laiškas leidžia išgirsti balsą, kurį mokiniai prisimena atsklidus iš dangaus. Pakartota veiksmažodžio šaknis susieja Tėvo žodį Sūnui su tuo, ką bendruomenei dabar perduoda girdėjusieji.

Šaltinis: 2 Pt 1 · SBL Greek New Testament, Michael W. Holmes leidimas.

Mk 9, 8 · Apsidairę randa Jėzų su savimi

Morkus sugrąžina mokinius į įprastą vaizdą vienu žodžiu ἐξάπινα, „staiga“. Dalyvis περιβλεψάμενοι reiškia, kad jie apsidairo aplink. Ką tik šalia Jėzaus jie matė kitus du, o dabar mato vien jį. Tarp balso ir apsidairymo pasakotojas neįterpia jokio paaiškinimo.

Eilutė užsibaigia μεθʼ ἑαυτῶν, „su savimi“. Mt 17,8 taip pat pasako, kad mokiniai pamatė vien Jėzų. Morkaus pridėtas pasakymas išlaiko draugiją. Mokiniai gali nusileisti iš ten su tuo pačiu Jėzumi, kuris juos vedė aukštyn ir apie kurį prabilo balsas.

Šaltinis: Mk 9 · SBL Greek New Testament, Michael W. Holmes leidimas; Mt 17 · SBL Greek New Testament, Michael W. Holmes leidimas.

Origenas. Ką sudegina ugnies upė

apvalyti savo tautą

Origenas, Prieš Celsą IV, 13 (Fredericko Crombie vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą

kurios užteršia natūralų auksą ar sidabrą

Origenas, Prieš Celsą IV, 13 (Fredericko Crombie vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą

Danielius prieš Amžinojo sostą mato ištekančią ugnies upę. Origenas klausia, ką Dievo ugnis sunaikina. Atsakymo ieškodamas jis greta Danieliaus atsiverčia Malachiją, kuriam Viešpaties atėjimas primena metalą gryninančią ugnį. Metalo kaitinimas padeda įsivaizduoti, kaip Dievas pašalina tai, kas žmoguje yra bloga.

Paulius sako, kad ugnis išmėgins kiekvieno žmogaus darbą. Origenui šienas, šiaudai ir medis čia reiškia darbus, kurie neišsilaiko prieš Dievo tiesą. Išlydomas metalas leidžia pamatyti ir kitą to paties veiksmo pusę. Kai pasitraukia priemaišos, išryškėja paties metalo vertė. Danieliaus regėjime spindinti teisėjo didybė taip padeda svarstyti, ką Dievas nori išgryninti mumyse.

ST → NT. Danieliaus ugnies upę (Dn 7,10) ir Malachijo metalą gryninančią ugnį (Mal 3,2–3) Origenas gretina su Pauliaus aprašytu darbų išmėginimu ugnimi (1 Kor 3,12–15).

Šaltinis: Origenas, Prieš Celsą IV, 13 (Fredericko Crombie vertimas).

Augustinas. Išminties sostas žmoguje

nes juose sėdi Išmintis

Augustinas, Psalmių aiškinimai, Ps 96 (97), §4 (J. E. Tweed vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą

jis sėdi juose, iš jų teisia ir juos veda

Augustinas, Psalmių aiškinimai, Ps 96 (97), §4 (J. E. Tweed vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą

Augustinas klausia, kaip psalmėje suprasti Dievo sostą, kurio pagrindas yra teisumas ir teisingumas. Jis atsiverčia Evangeliją apie nuo gimimo aklą žmogų (Jn 9). Žmogų, kuris pažįsta savo aklumą ir priima Jėzaus pagalbą, Augustinas gretina su tuo, kuriame vietą randa Dievo išmintis.

Teisingumu pagrįstas sostas komentare artėja prie žmogaus vidaus. Kai žmogus tiki, pasak Augustino, Kristus jame sėdi, sprendžia ir veda. Teisumas šitame palyginime įgyja labai konkrečią pradžią, kai žmogus kukliai pripažįsta, kad pats visko nemato.

ST → NT. Ps 96 Dievo sostas Augustino aiškinime tampa tikinčiu žmogumi, priimančiu Kristų kaip Dievo išmintį ir leidžiančiu jam vesti (Jn 9,39).

Šaltinis: Augustinas, Psalmių aiškinimai, Ps 96 (97), §4 (J. E. Tweed vertimas).

Tertulijonas. Kas kalba ir į ką kreipiasi

štai Sūnus žemėje

Tertulijonas, Prieš Praksėją, 23 skyrius (Peter Holmes vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą

Tėvas duoda pažadą iš dangaus

Tertulijonas, Prieš Praksėją, 23 skyrius (Peter Holmes vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą

Tertulijonas gretina dvi akimirkas, kai iš dangaus pasigirsta Tėvo balsas. Vieną kartą jis nurodo mylimą Sūnų ant kalno, kitą kartą atsako Jeruzalėje šlovės prašančiam Jėzui (Jn 12,27–30). Antrojo Petro laiško žodžiai leidžia įsiklausyti, kaip Tėvas perduoda garbę ir šlovę Sūnui.

Tertulijonas abu atsakymus skaito greta aštuntosios psalmės, kurioje žmogus padaromas truputį menkesnis už dangaus būtybes ir vainikuojamas garbe. Žemišką Jėzaus kelią jis girdi Sūnaus maldoje, o vainikavimo pažadą Tėvo atsakyme. Taip balsas leidžia atpažinti, iš kur Sūnui parodoma garbė.

ST → NT. Ps 8 žmogaus vainikavimas garbe Tertulijonui padeda suprasti Tėvo atsakymą Sūnui Evangelijose ir 2 Pt 1,17 liudijimą.

Šaltinis: Tertulijonas, Prieš Praksėją, 23 skyrius (Peter Holmes vertimas).

Proklas Konstantinopolietis. Trys matė dėl visų

paskiria liudytojus

Proklas Konstantinopolietis, Homilija VII apie Atsimainymą, §1 (PG 65) · vertimas į lietuvių kalbą

laikydami ir nedalyvavusius dalininkais

Proklas Konstantinopolietis, Homilija VII apie Atsimainymą, §1 (PG 65) · vertimas į lietuvių kalbą

Proklas klausia, kodėl Jėzus į kalną nuvedė būtent tris. Jam skaičius primena Įstatymo taisyklę, kad bylą patvirtina dviejų ar trijų liudytojų žodis (Įst 19,15). Petras, Jokūbas ir Jonas tampa žmonėmis, galinčiais perduoti tai, ką ant kalno gavo pamatyti.

Proklas įsivaizduoja, kaip prie kalno palikti mokiniai džiaugiasi ir laiko save jų gautos malonės dalininkais. Jų džiaugsmas paaiškina, kam reikalingas pats liudijimas. Trys gali papasakoti įvykį ir tiems, kurie liko apačioje. Antrojo Petro laiško „mes girdėjome“ šį liudijimą ir toliau duoda bendruomenei.

ST → NT. Įst 19,15 trijų liudytojų taisyklę Proklas pritaiko trims Atsimainymo liudytojams, kurie perduoda žinią ir nedalyvavusiems (Mk 9,2; 2 Pt 1,18).

Šaltinis: Proklas Konstantinopolietis, Homilija VII apie Atsimainymą, §1 (PG 65).

Jonas Damaskietis. Mozė įžengia į pažadėtą žemę

Mozė įžengė į pažado žemę

Jonas Damaskietis, Homilija apie Atsimainymą, §17 · vertimas į lietuvių kalbą

mat Jėzus, teikiantis paveldą, jį įvedė

Jonas Damaskietis, Homilija apie Atsimainymą, §17 · vertimas į lietuvių kalbą

Mozė, matęs pažadėtą kraštą nuo Nebojo kalno, mirė, į jį neįžengęs (Įst 34,1–5). Jonas Damaskietis šį neužbaigtą kelią prisimena Atsimainymo homilijoje. Jeigu Mozė pasirodo šalia Jėzaus ant kalno, vadinasi, pats Jėzus pagaliau įsiveda jį į vietą, kurią Mozė kadaise matė iš tolo.

Šalia Mozės pasirodo ir Elijas. Jonas girdi du Senosios Sandoros gyvenimus, vieną pasibaigusį mirtimi ir kitą nuvestą į dangų (2 Kar 2,11). Šiame epizode jam svarbu, kad Mozė nesiliauja būti pažadą gavęs žmogus. Jo regėjimas iš tolo atsiveria į artumą su Kristumi.

ST → NT. Mozės tik iš tolo matyta pažadėtoji žemė (Įst 34,1–5) Damaskiečio homilijoje pasiekiama tada, kai Mozė stovi greta Kristaus (Mk 9,4).

Šaltinis: Jonas Damaskietis, Homilija apie Atsimainymą, §17.

Kirilas Jeruzalietis. Gabrieliaus pažadas apie Karalystę

yra daug durų į ištikimą patikėtų dalykų priežiūrą

Kirilas Jeruzalietis, Katechezė 15, §§26–28 (Edwin H. Gifford vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą

labai aiškiai girdėjote apie nesibaigiančią Kristaus karalystę

Kirilas Jeruzalietis, Katechezė 15, §§26–28 (Edwin H. Gifford vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą

Kirilas rengiamus Krikštui klausytojus prašo išgirsti tą patį Karalystės pažadą dviejose vietose. Danielius pasakoja, kad Žmogaus Sūnaus valdžia nepraeis. Gabrielius Marijai praneša, kad gims Sūnus, kurio karalystei nebus galo (Lk 1,32–33). Abu pasakymai Kirilui padeda skaityti Tikėjimo išpažinimą.

Prieš grįždamas prie Danieliaus, Kirilas jau yra klausęs, ką klausytojas gali padaryti šios Karalystės laukdamas. Jis prisimena Jėzaus pasakojimą apie alkanojo pamaitinimą ir svetimojo priėmimą. Ilgas Karalystės laikas prasideda nuo mažų veiksmų, kuriuos karalius pažįsta kaip padarytus jam pačiam.

ST → NT. Dn 7,14 Karalystė, kuri nesibaigia, iš anksto susišaukia su Gabrieliaus pažadu Marijai (Lk 1,33) ir nurodo Mt 25 karaliaus tapatybę.

Šaltinis: Kirilas Jeruzalietis, Katechezė 15, §§26–28 (Edwin H. Gifford vertimas).

Jokūbas Sarūgietis. Kas toliau imsis Mozės darbo

jis davė Mozei atilsį, o darbą pavedė Jonui

Jokūbas Sarūgietis, Homilija apie Atsimainymą (Thomas Kollamparampil vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą

Mozės raktus jis panoro perduoti Jonui

Jokūbas Sarūgietis, Homilija apie Atsimainymą (Thomas Kollamparampil vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą

Surikiavęs Atsimainymo dalyvius, Jokūbas Sarūgietis gretina Mozę su Jonu, Eliją su Simonu Petru. Jis vaizduojasi, kad Jėzus sukvietė senojo ir naujojo laiko tarnus ir leidžia vyresniesiems perduoti darbą. Mozės atneštą mokymą homilijoje kitaip tęs apaštalas Jonas.

Šiame sugretinime Jokūbas Sarūgietis išgirsta ir Petro gautą pareigą atrišti bei surišti (Mt 16,19). Net kai svečiai ant kalno pradingsta ir mokiniai pamato vien Jėzų, jų bendrystės vaisius lieka. Evangelijos skelbėjai gaus užduotį mokyti žmones klausytis to paties Viešpaties.

ST → NT. Mozės ir Elijo tarnyba Mokytojui atveria apaštalų Jono ir Petro tarnystę po Atsimainymo (Mk 9,4.8; Mt 16,19).

Šaltinis: Jokūbas Sarūgietis, Homilija apie Atsimainymą (Thomas Kollamparampil vertimas).

Šv. Paulius VI · Tylos pratimas garsų ir vaizdų amžiuje

Tyla, kuri klausosi. Pamėginkite.

Šv. Paulius VI · vertimas iš italų kalbos

1971 m. gruodžio 1 d. Paulius VI bendrojoje audiencijoje sakė, kad žmonės vis daugiau laiko praleidžia tarp garsų ir vaizdų. Besikeičiantys įspūdžiai užima dėmesį ir žmogui ima rodytis, kad jie aprėpia visą jo pasaulį. Adventui popiežius pasiūlė trumpą pratimą. Kuriam laikui reikia atlaisvinti dėmesį nuo triukšmo. Tada galima pastebėti iš pradžių neramius sąžinės atgarsius ir įsiklausyti, kas prabyla jiems nurimus.

Morkaus pasakojime girdimas Tėvo raginimas klausytis Sūnaus. Paskui trims mokiniams tenka patiems patylėti. Jie pasilieka tai, kas jiems patikėta, ir tarpusavyje svarsto Jėzaus žodį apie prisikėlimą. Tokią Evangelijos tylą padeda suprasti Pauliaus VI pratimas. Kai ausyse nutyla daugybė balsų, atsiranda vietos grįžti prie vieno dar nesuprasto sakinio ir leisti, kad jis mus lydėtų.

Šaltinis: Paulius VI, 1971-12-01 bendroji audiencija, Šventojo Sosto itališkas tekstas.

Šv. Oskaras Romero · Kai atrodo, kad užgeso visos šviesos

Tikėti, kai nebėra jokios vilties, net kai atrodo, kad užgeso visos šviesos.

Šv. Oskaras Romero · vertimas iš ispanų kalbos

1979 m. kovo 11 d. San Salvadore Oskaras Romero kalbėjo apie du žmones, pasirodančius greta Jėzaus ant kalno. Mozė patyrė net savo tautos pasipriešinimą, Elijas iš nusiminimo prašė mirties. Romero priminė, kad po šios maldos Elijas atsikėlė ir tęsė savo kelią. Tada jis kreipėsi į pačius salvadoriečius ir klausė, kas jiems trukdo šiandien branginti tokį tikėjimą ir ištvermę.

Morkus trumpai įvardija Mozę ir Eliją. Romero klausytojams primena ilgesnius jų gyvenimo pasakojimus, į kuriuos telpa nuovargis ir žmonių priešiškumas. Todėl šalia Jėzaus stovintys pranašai gali būti artimi ir klausytojui, kuriam atrodo, kad išeities nebėra. Petro laiško žiburį tokioje situacijoje žmogus saugo jau pačioje tamsoje, kol dar negali matyti viso kelio.

Šaltinis: Oskaras Romero, „Cuaresma, transfiguración del pueblo de Dios“, 1979-03-11, „The Archbishop Romero Trust“.

Šv. Kryžiaus Jonas · Ką patarti žmogui, pasakojančiam apie regėjimą

Darbas arba valios veiksmas, atliktas iš meilės.

Šv. Kryžiaus Jonas · vertimas iš ispanų kalbos

Kryžiaus Jonas „Kopime į Karmelio kalną“ duoda patarimą žmonėms, lydintiems kitus dvasiniame gyvenime. Kartais žmogui sunku kalbėti apie savo išgyvenimą, nes gėdijasi, kad bus palaikytas šventuoju. Kitam maga nuolat svarstyti, ką reiškė vienas ar kitas regėjimas. Dvasios vadovas, pasak Jono, turi klausyti ir švelniai grąžinti žmogaus dėmesį prie tikėjimo. Dievo akyse paprastas meilės darbas vertingesnis už gausybę regėjimų.

Petras prieš akis turi baltai nušvitusį Jėzų ir nori pastatyti tris palapines. Paskui išgirsta, ką turės daryti. Jam pavesta klausytis Sūnaus. Atsimainymas lieka apaštalų liudijamu įvykiu, kaip sako Petro laiškas. Kryžiaus Jono patarimas padeda žengti nuo liudijimo prie kasdienio atsako, kuriame žmogus pasitiki išgirstu žodžiu ir jį įgyvendina.

Šaltinis: Kryžiaus Jonas, „Subida del Monte Carmelo“, II, 22, „Bibliaclerus“.

Šv. Chosemarija Eskriva · Kuri karalystė ištvers

Kristaus karalystė išliks visą amžinybę.

Šv. Chosemarija Eskriva · vertimas iš ispanų kalbos

Kristaus Karaliaus iškilmei skirtoje homilijoje Chosemarija Eskriva kelia klausimą, ką išpažįstame vadindami Kristų Karaliumi. Jis pradeda nuo labai paprastų dalykų. Atrodžiusi tvirta žemės tvarka gali iširti, o žmonės ir jų veikla per keletą kartų pasimiršti. Išpažindamas Kristaus karalystę, pamokslininkas kalba apie gyvą Jėzų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, kurio viešpatavimas išlieka.

Danieliaus regėjime Žmogaus Sūnui atiduodama valdžia, kuri niekada nesibaigs. Psalmėje Dievo sostas remiasi teise ir teisingumu. Eskriva pamoksle šie bruožai padeda atpažinti, kam galiausiai patikime savo darbus ir savo pareigas. Viešpaties tvirtumą žmogus patiria tada, kai jau sunkiau pasikliauti tuo, kas ligi šiol atrodė amžina.

Šaltinis: Chosemarija Eskriva, „Es Cristo que pasa“, § 180, „Cristo, Señor del mundo“.

Šv. Bonaventūra · Ką liudija balsas ir debesis

Balse ir debesyje liudijant ir Tėvui bei Šventajai Dvasiai.

Šv. Bonaventūra · vertimas iš lotynų kalbos

Bonaventūra „Gyvybės medyje“ prie Atsimainymo pasilieka tik trumpą pastraipą. Jis sustato pasakojimo detales pagal tai, kas liudija apie Jėzų. Ant kalno pasirodę Mozė ir Elijas atstovauja Įstatymui ir Pranašams. Balse ir debesyje Bonaventūra atpažįsta Tėvą ir Šventąją Dvasią. Sūnus, kurį mokiniai pažįsta kaip savo Mokytoją, tampa šio dvigubo liudijimo centru.

Petro laiške mokinys prisimena, kad tą balsą girdėjo savo ausimis. Bonaventūra kviečia su juo pažvelgti ir į debesį, iš kurio balsas sklido. Morkaus pasakojime jis apgaubia mokinius būtent tada, kai Petras bando surasti žodžius tam, ką mato. Tėvo žodis vėl sugrąžina jų dėmesį prie Jėzaus. Taip Bonaventūros skaitymas padeda pasilikti su Sūnumi ir išgirsti jam skirtą Tėvo liudijimą.

Šaltinis: Bonaventūra, „Lignum vitae“, § 12 „Iesus transfiguratus“, „Bibliothèque franciscaine“ lotyniškas leidimas.

Šv. Pranciškus Asyžietis · Viso pasaulio Karalius siunčia mylimąjį Sūnų

Pasiuntė iš aukštybių savo mylimąjį Sūnų ir žemės viduryje įvykdė išganymą.

Šv. Pranciškus Asyžietis · vertimas iš lotynų kalbos

Pranciškus Asyžietis „Viešpaties kančios oficijuje“ jungia Šventojo Rašto eilutes į naujas maldas. Septintąją psalmę pradeda kvietimu visoms tautoms ploti rankomis. Keliais sakiniais pereina nuo Karaliaus virš visos žemės prie Tėvo, kuris siunčia savo mylimąjį Sūnų. Netrukus maldoje ima džiaugtis žemė ir jūra. Net laukai su visa, kas juose yra, įtraukiami į giesmę.

Psalmėje Dievo karaliavimu taip pat džiaugiasi žemė ir salos. Morkaus pasakojime ant kalno išgirstame, ką šis Karalius myli. Pranciškus tą patį mylimojo Sūnaus vardą įrašo į maldą, skirtą Jėzaus kančiai atminti. Todėl, leisdamiesi nuo kalno kartu su mokiniais, galime prisiminti, kad Tėvo meilė lydi Jėzų ir į Jeruzalę.

Šaltinis: Pranciškus Asyžietis, „Officium Passionis Domini“, psalmė VII, „Directorio Franciscano“.

Šv. Elzbieta nuo Trejybės · Rekolekcijos ligoninėje

Visas jo rūpestis yra parengti mane amžinajam gyvenimui.

Šv. Elzbieta nuo Trejybės · vertimas iš prancūzų kalbos

1906 m. rugpjūčio 15 d. Elzbieta nuo Trejybės pradėjo rekolekcijas Dijono karmelio ligonių celėje. Prieš jas laiške parašė, kad laukiančias dienas norinti skirti pasirengimui gyventi pas Dievą. Savo rekolekcijų užrašuose pažymėjo, ką per tą laiką suprato maldoje. Rugsėjo 24 d. užrašus perdavė vienuolyno vyresniajai. Karmelio ligoninėje nugyventos dienos turėjo likti ir kitų seserų atmintyje.

Mokiniai, grįždami nuo kalno, klausia, ką reiškia prisikelti iš numirusių. Elzbietos laiškas leidžia išgirsti, kaip apie amžinąjį gyvenimą mąstė žmogus, kuris sunkiai sirgo ir kurio kasdienybė beveik visa tilpo vienoje celėje. Laiške svarbiausias veiksmas priklauso Viešpačiui. Jis jau imasi ją rengti gyvenimui, kurio ji dar negali iki galo suprasti.

Šaltinis: Elzbieta nuo Trejybės, 1906-08-14 laiško ištrauka ir „La Dernière retraite“ rankraščio aprašas, Dijono karmelis.

Pranciškus · Anksčiau regėtos kibirkštys susieina

Aiškindamas Morkaus Evangeliją, Pranciškus prašo prisiminti ne vien baltą drabužį. Mokiniai jau buvo matę, kaip Jėzus gydo, atleidžia ir kalba apie karalystę. Popiežiui šie darbai primena prieš šviesą sužibusias kibirkštis. Kiekvieną iš jų galima pamatyti atskirai, dar tik iš dalies suprantant, ką ji reiškia.

Ant kalno tos akimirkos atsiveria kaip viena to paties gyvenimo istorija. Šitaip regėjimas gali pakeisti ir mokinių atmintį. Leisdamiesi jie dar nesupranta prisikėlimo, tačiau turi daugiau vilčių išgirsti, iš kur kilo jų jau matytos šviesos pradžios.

Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2024 m. vasario 25 d..

Pranciškus · Ties kalno ketera dangus atrodo arti

Pranciškus prisimena, kaip kalnas vaizduojamas Mozės ir pranašų istorijose. Iš apačios aukštis atrodo pažįstamas, tačiau viršūnės takas reikalauja atsiplėšti nuo ankstesnio žvilgsnio. Viršuje žmogus pajunta ir savo mažumą, ir tai, kaip iš arti gali pamatyti visai naujų dalykų.

Danieliui iš debesų ateina valdžios gavėjas. Morkaus mokiniai iš debesies išgirsta balsą apie šalia stovintį Sūnų. Keteros vaizdas leidžia kartu turėti abu tolumos ir artumo pojūčius, kuriuos skaitiniai sieja su Dievo apsireiškimu.

Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2021 m. vasario 28 d..

Pranciškus · Pro skaidrų paviršių pereina šviesa

Pranciškus kalba apie Jėzaus žmogiškumą, per kurį aiškiai pasimato Dievo garbė. Vaizduotė čia gali sustoti prie lango. Ant stiklo nesustoja pati šviesa. Ji eina pro jį ir padeda suprasti, kas yra anapus jo.

Tėvo valią priimančio Jėzaus kūnas ir veiksmai tampa matoma jo meilės vieta. Morkaus skaitytojams tai padeda prisiminti, kuo Tas pats Jėzus gyveno dar prieš užkopdamas. Šviesūs drabužiai ant kalno netrukdo pamatyti tame pačiame kūne pasirodančios ištikimybės.

Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2015 m. kovo 1 d..

Pranciškus · Balti plaukai byloja apie ilgą laiką

Pranciškus pažvelgia į Danieliaus Amžinąjį ir palygina jo galvos baltumą su žmogaus senatvės žyme. Per daugelį metų pasikeitusi spalva leidžia beveik akimis matyti ilgą pripildytą laiką. Regėjimas šį įprastą siluetą pratęsia toliau, negu galime suskaičiuoti.

Amžinasis sėdi teisme nenusilpęs. Jo sprendimas aprėpia valdžias, kurių niekas iš susirinkusiųjų nematė visas. Todėl baltumas pasako ne vien apie seną išvaizdą. Jis padeda išgirsti, kaip Dievo teisingumu gali pasitikėti kelios dar viena kitos nesutikusios kartos.

Šaltinis: Audiencija apie Amžinąjį, 2022 m. rugpjūčio 17 d..

Pranciškus · Scenos prožektoriaus šviesa gali apakinti

Lisabonoje Pranciškus atkreipia dėmesį į scenos šviesą, sutelktą tik į vieną žmogų. Prožektoriaus apšviestas žmogus tampa visiems matomas. Pats žiūrovas, atsigręžęs tiesiai į šaltinį, dažnai nebeįžiūri prieš save esančių veidų.

Morkus pasakoja apie baltumą, kurio mokiniai negali paaiškinti įprastu darbu. Išgirdę Tėvo balsą jie turi klausytis. Popiežiaus palyginimas padeda svarstyti, kuo ta šviesa gali tapti jau vėlesniam žmogui. Gera šviesa leidžia jam pastebėti kitus žmones.

Šaltinis: Pasaulio jaunimo dienų homilija Lisabonoje, 2023 m. rugpjūčio 6 d..

Šv. Paulius VI · Brangus vaisius, kuriuo dalijasi kartos

Paulius VI menininkams grožį palygina su brangiu vaisiumi, atspariu laikui. Jis prisimena kūrėjų rankų darbą ir tai, kaip džiaugsmu prie to paties kūrinio gali dalytis vienas kito nepažįstantys žmonės.

Petro laiškas per laiką perduoda balsą, kurį girdėjo nedidelis būrys. Kai kurios kartos jį girdi dar neturėdamos savo patirties žodžių. Vaisius padeda pamatyti, kas jungia atskirus laikus. Žmogus gali ragauti tai, kam užaugti reikėjo anksčiau gyvenusių žmonių.

Šaltinis: Kalba menininkams baigiantis Vatikano II Susirinkimui, 1965 m. gruodžio 8 d..

Aleksandras Solženicynas · Trys medžiai viršuje susitinka

Solženicynas įsivaizduoja tris medžius, augančius link bendros vietos. Kol vieną ar kitą tiesų kamieną įmanoma nukirsti, netikėta grožio šaka prasimuša ten, kur kitos buvo pristabdytos. Rašytojas kalba apie augimą, galintį atlaikyti net stiprų spaudimą.

Psalmės sostas remiasi teisingumu, bet skaitytojas jį pirmiausia pamato per debesis ir kalnų didybę. Morkaus Evangelijoje balsas taip pat pasiekia mokinius tada, kai jie jau nustebinti reginio. Taip gražus vaizdas leidžia kiek ilgiau sustoti ir išklausyti, kas tiesa.

Šaltinis: Nobelio paskaita, cituojama dokumente Via pulchritudinis, II.3, 2006 m..

Grigalius Didysis · Benediktas viename spindulyje regi pasaulį

Grigalius Didysis „Dialoguose“ pasakoja apie abatą Benediktą, kuris vieną naktį, stovėdamas prie lango, pamato staiga pasirodžiusią šviesą. Ji praskaidrina nakties tamsą, o visas pasaulis, rodos, atsiveria viename saulės spindulyje. Tame pačiame regėjime Benediktas išvysta Kapujos vyskupo Germano sielą, ugnies rutulyje angelų nešamą į dangų.

Benediktas pašaukia diakoną Servandą, kad kas nors paliudytų, kas vyksta. Šis spėja pamatyti tik nykstančią šviesos liekaną. Benediktas nusiunčia pasiuntinį į Kapują, o ten sužinoma, kad Germanas mirė tą pačią valandą. Grigalius Petrui aiškina, kad regėjimas ne sutalpino pasaulį į mažą vietą, bet Dievo šviesa išplėtė reginčiojo sielą.

Šaltinis: Grigalius Didysis · Dialogai II.35: Benediktas regi visą pasaulį ir Germaną, kylantį į dangų.

Augustinas · Vaiko balsas prie figmedžio

Milane Augustinas ilgai blaškosi tarp troškimo keistis ir prisirišimo prie senų įpročių. Jis atsitraukia nuo draugo Alipijaus, atsisėda po figmedžiu ir pravirksta. Klausdamas Dievo, kodėl negali pradėti jau dabar, iš kaimyninio namo išgirsta vaiko balsą, vis kartojantį: „Imk ir skaityk.“ Augustinas tai priima kaip dangišką paliepimą atversti apaštalų knygą ir perskaityti pirmą pasitaikiusią vietą.

Grįžęs prie knygos, jis pamato Pauliaus laiško romiečiams žodžius apie gyvenimą be palaidumo bei vaidų ir kvietimą apsivilkti Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Augustinas rašo, kad vos perskaitęs sakinį pajuto širdyje tarsi įlietą saugumo šviesą, ir abejonės išnyko. Jo pasakojime lemiamas ne reginio spindesys, o išgirstas žodis, kuris pakeičia žvilgsnį ir leidžia jam apsispręsti.

Šaltinis: Augustinas · Išpažinimai VIII.12: „Imk ir skaityk“.

Apulėjus · Lempos šviesoje Psichė atpažįsta Kupidoną

Slapta uždegusi aliejinę lempą, Psichė nori pamatyti naktimis ją lankantį sutuoktinį, nors seserys įkalbinėjo manyti, kad jis gali būti pabaisa. Lempos šviesa atskleidžia miegantį Kupidoną. Psichę pribloškia jo dieviškas veidas, aukso plaukai ir sparnai, kurių spindesys pritemdo pačios lempos šviesą. Tačiau jai apžiūrinėjant Kupidoną nuo lempos ant jo peties nukrenta degančio aliejaus lašas.

Nudegintas Kupidonas pabunda ir palieka Psichę, priminęs, kad ji sulaužė jo pasitikėjimą. Po Veneros skirtų išbandymų, įskaitant kelionę į požemio karalystę, Kupidonas pasveiksta ir prašo Jupiterio leisti jiems likti kartu. Jupiteris Psichei duoda nemirtingumo gėrimo, o dievai surengia jų vestuvių puotą. Apulėjaus mitas rodo, kad nuostabus atpažinimas ne visada iškart panaikina baimę ar klaidą: po jo eina sunkus kelias, o galutinis susitikimas yra dovana.

Šaltinis: Apulėjus · Metamorfozės V–VI knygos: Psichė atskleidžia Kupidono tapatybę ir vėl su juo susitinka.

Platonas · Eras grįžta iš numirusiųjų su regėjimu

Platono „Valstybėje“ Sokratas pasakoja apie Erą, žuvusį mūšyje ir rastą nesuirusį tarp kitų mirusiųjų. Kai dvyliktą dieną jo kūnas gulėjo ant laidotuvių laužo, jis atgijo ir papasakojo, ką regėjęs anapus. Ten teisėjai siuntė teisiųjų sielas aukštyn dangaus keliu, o neteisiąsias – žemyn. Erui buvo pavesta tapti žmonių pasiuntiniu ir įsidėmėti, ką mato.

Jis aprašo sielas, grįžtančias iš skirtingų kelių, ir tas, kurios dangaus pievoje susitinka bei pasakoja viena kitai, ką patyrė. Toliau sielos renkasi būsimą gyvenimą, o po pasirinkimo geria iš Užmaršties upės; Erui vieninteliam liepiama negerti, kad galėtų išsaugoti atmintį ir perduoti savo liudijimą. Platonas pabrėžia, kad regėjimas skirtas ne pasigėrėjimui, o klausytojų apsisprendimui gyventi teisingai.

Šaltinis: Platonas · Valstybė X: Erio mitas.

Plutarchas · Timarchas oloje pamato švytinčias salas

Plutarcho dialoge Simmijas prisimena jauną Timarchą, kuris norėjo suprasti Sokrato dieviškąjį ženklą. Atlikęs orakulo apeigas, Timarchas nusileido į Trofōnijaus kriptą ir ten išbuvo dvi naktis bei dieną. Jo artimieji jau manė jį mirus, kai jis ryte išniro spindinčiu veidu. Timarchas pasakoja apie pradžioje jį apgaubusią tamsą, paskui – apie sielą, kuri tarsi išsilaisvina ir regi viena kitą apšviečiančias salas bei dangaus erdvę.

Regėjime balsas aiškina, ką reiškia švytinčios ir blėstančios žvaigždės; Timarchas klauso ir klausia apie tai, ką mato. Balsas jam sako, kad daugiau sužinos po trijų mėnesių, o Timarchui pabandžius atsisukti, jis vėl praranda sąmonę ir atsibunda prie įėjimo į kriptą. Plutarchas šį pasakojimą pristato kaip mitą ar filosofinį pasakojimą, o ne kaip paties Timarcho akivaizdoje užrašytą įvykį; jo pabaigoje autorius pabrėžia, kad Timarchas mirė po trijų mėnesių, kaip balsas buvo numatęs.

Šaltinis: Plutarchas · Apie Sokrato daimōnioną: Timarcho regėjimas Trofōnijaus oloje.

Perpetua · Sapne ji kopia auksiniais laiptais į sodą

Kalėjime Perpetua nerimauja dėl krūtimi maitinamo kūdikio ir laukia, kas bus su ja bei kitais kaliniais. Jos brolis paprašo regėjimo, kuris parodytų, ar jų laukia kankinystė, ar išsilaisvinimas. Perpetua meldžiasi ir regi aukštas, siauras auksines kopėčias, prie kurių pritvirtinti geležiniai ginklai; papėdėje tūno slibinas. Kalinys Saturas pirmas užlipa į viršų ir ragina ją saugotis, o ji kopia pasitikėdama Kristaus vardu.

Kopėčių viršuje Perpetua pamato sodą, kurio viduryje sėdi baltaplaukis kaimenės ganytojas, apsuptas baltai vilkinčių žmonių. Jis ją pasitinka kaip dukrą, pamaitina, o minia atsako „Amen“. Pabudusi ji dar jaučia burnoje saldumą. Ji papasakoja regėjimą broliui, ir abu supranta, kad tai ženklas apie būsimą kankinystę. Šioje kalėjimo vizijoje grėsmingas kelias baigiasi ne tamsoje, o laukiančiojo priėmimu.

Šaltinis: Perpetua · Kankinių kančia I.3–4: kopėčios, slibinas ir ganytojas.

Charlesas Dickensas · Chemikas, kuris norėjo užmiršti savo praeitį

Per Kalėdas pas vienišą chemiką Redlo ateina į jį patį panašus vaiduoklis. Jis pasiūlo ištrinti skaudžių gyvenimo įvykių atmintį. Redlo pagalvoja, kad skausmas nuodija gyvenimą, ir sutinka. Po sandorio jis vos prisimena, kad turėjo seserį, o su žmonėmis, kuriems anksčiau padėdavo, ima elgtis šaltai. Kas atrodė kaip išsilaisvinimas, pamažu atima gebėjimą suprasti kito žmogaus skausmą.

Senasis prižiūrėtojas Redlo papasakoja, kaip sesuo, kartą žiemą šildydamasi prie židinio, perskaitė senus maldos žodžius. Ji troško, kad anksti mirusi liktų brolio atmintyje. Prisimindamas ją Redlo vėl pravirksta ir vėliau pasižada pasirūpinti apleistu vaiku. Morkaus mokiniai grįždami nuo kalno dar negali paaiškinti, ką matė ir girdėjo. Dikenso apysaka padeda suprasti, kodėl verta išsaugoti ir tuos atsiminimus, kurių prasmė paaiškėja gerokai vėliau.

Šaltinis: Charles Dickens, The Haunted Man and the Ghost’s Bargain, I „The Gift Bestowed“, III „The Gift Reversed“.

Griškabūdžio parapija iš dovanoto miško pasistatė bažnyčią

XVIII a. pabaigoje Griškabūdžio karmelitams ir parapijiečiams prireikė naujos bažnyčios. Jurbarko seniūnas Ignotas Potockis statybų medienai padovanojo mišką. Vienuolis Juozapas Vasiliauskas suprojektavo pastatą, kurio plačią medinę vidurinę dalį sudaro aštuonkampis. Parapijiečių remiama statyba truko nuo 1792 iki 1796 m. Tą patį aštuonkampį pamatome ir Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomoje bažnyčios nuotraukoje.

Morkaus pasakojime Petras siūlo statyti tris palapines, o debesiui prasisklaidžius mokiniai lieka su vienu Jėzumi. Griškabūdžio parapija po daugelio šimtmečių Atsimainymo vardu pastatė tikrą maldos vietą. Bažnyčiai prireikė ir dovanotos medienos, ir ją apdirbusių rankų. Ši vieta primena, kaip išgirstas balsas gali sukviesti žmones kartu imtis darbo ir kaip po darbo jie sugrįžta ten, kur klausosi Kristaus.

Šaltinis: Kultūros paveldo departamentas, Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios statinių komplekso vertinimo aktas; Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Griškabūdžio bažnyčios nuotrauka.

Sinajuje „voras“ saugojo Atsimainymo mozaiką

2005 m. Šv. Kotrynos vienuolyne prie Sinajaus kalno restauratoriai išvydo, kad šeštojo amžiaus Atsimainymo mozaikos dalys jau judėjo. Apsidėje sumontavo metalinį karkasą, jų pačių vadintą voru. Nuo jo išvestos atramos švelniai prilaikė nuo sienos atšokusias mozaikos vietas. Lapkričio 10 d. prasidėjus darbui, aukštai bažnyčioje atsirado lempos, vaizdo kameros ir kompiuteriai. Pasak darbų vadovų, toks vaizdas intrigavo visą vienuolyną.

Po valymo mozaikos kubelių spalvos vėl ryškiau atsiskleidė. Restauratoriai aprašė sąmoningai išsaugoję ir amžių paliktą patiną. Psalmė gieda, kad dangūs skelbia Dievo teisingumą. Morkaus mokiniai šviesą regi Jėzaus drabužiuose, kurių jokie žemės amatininkai taip neišbalintų. Sinajaus restauratoriai gali padaryti ką kita. Jų rūpestingo darbo dėka žmonių rankų sudėtas ženklas vėl padeda ilgiau pabūti prie mokinių liudijimo.

Šaltinis: Roberto Nardi ir Chiara Zizola, Sinajaus Atsimainymo mozaikos konservavimo ataskaita.

Pretorijoje peticiją lydėjo pusvalandis tylos

1956 m. rugpjūčio 9 d. į Pretoriją atvyko tūkstančiai Pietų Afrikos moterų. Jos pasiekė vyriausybės rūmus su peticija, prieštaraujančia ketinimui juodaodėms moterims primesti vidaus pasus. Peticijoje jos paaiškino, ką toks reikalavimas reikštų šeimoms, ir prašė judėjimą ribojančius įstatymus panaikinti. Ministras pirmininkas jų nepriėmė. Pareiškimą ir parašus moterys paliko prie jo kabineto.

Viena organizatorių Helen Joseph vėliau prisiminė, kaip akmeniniame amfiteatre moterys išstovėjo pusvalandį tyloje aukštai iškėlusios rankas. Dokumente jų prašymas buvo išdėstytas žodžiais. Susirinkusios kartu jos parodė, kas šį prašymą palaiko. Danieliaus regėjime atverčiamos teismo knygos, o psalmėje Dievo sostas remiasi teise ir teisingumu. Šie vaizdai padeda perskaityti peticijoje išdėstytą liudijimą apie konkrečias šeimas, kurių kitados neskubėta išklausyti.

Šaltinis: Helen Joseph, „Side by Side“, I skyrius „Twenty thousand strong we marched“, „South African History Online“; Pietų Afrikos moterų peticija ministrui pirmininkui, 1956-08-09, SABC nuorašas.

Karūnavimo centre suskambo Saliamono istorija

1727 m. spalį Georgas Friedrichas Händelis Jurgio II ir karalienės Karolinos karūnacijai Vestminsterio abatijoje parengė keturias giesmes. Vieną iš jų pastatė ant pasakojimo iš Pirmosios Karalių knygos. Kunigas Cadokas ir pranašas Natanas patepa Saliamoną, o minia džiaugiasi. Prieš chorui įstojant girdėti ilga orkestro įžanga. Britų bibliotekoje saugoma paties Händelio užrašyta partitūra leidžia sekti, kaip giesmė pereina prie žmonių šūksnio už karalių.

Tą dieną apie Saliamono patepimą giedota per paties karaliaus patepimą. Danieliaus regėjime valdžią taip pat kažkas gauna. Šioje vietoje pranašas leidžia matyti kur kas platesnį ratą, kuriame Sūnui tarnauja visi kraštai ir visos kalbos. Psalmės vaizdas prie šio regėjimo prideda teisingumą, ant kurio laikosi sostas. Händelio giesmė padeda konkrečiai išgirsti, kaip biblinis pasakojimas įžengia į žemiškos valdžios ceremoniją ir leidžia klausti, kam ji atskaitinga.

Šaltinis: Britų biblioteka, Händelio „Zadok the Priest“ autografas, R.M.20.h.5, l. 5r; Bärenreiter, Hendelio karūnavimo giesmių kritinio leidimo pristatymas.

Geroncijaus kelionė po nesėkmingos premjeros

1900 m. Birmingame Edwardas Elgaras ruošė Johno Henry Newmano poemos „Geroncijaus sapnas“ muzikinę versiją. Kūrinio pradžioje prie mirštančio žmogaus meldžiasi draugai. Paskui jo siela leidžiasi į kelionę ir prisiartina prie Dievo teismo. Birmingamo festivalyje chorui teko sudėtinga partitūra, o nepakankamai parengta premjera nuvylė kompozitorių. Julius Buthsas kūrinį vis dėlto laikė vertu tolesnio darbo ir 1901 m. gruodį jį atliko Diuseldorfe.

Geroncijaus kelionę Diuseldorfe užpildytoje salėje išgirdo nauji klausytojai. Kūrinys leido ilgiau girdėti klausimus, kuriuos verčia kelti mirtis ir galutinis Dievo teismas. Danielius atveria teismo sceną vaizdais, o Morkaus mokiniai leisdamiesi nuo kalno patys laužo galvą dėl prisikėlimo. Daugiau kaip metus nuo pirmojo iki antrojo atlikimo keliavusi partitūra primena, kaip kartais turime prie vieną kartą girdėto klausimo sugrįžti antrąkart, kad jis iš tiesų pasiektų mus.

Šaltinis: Britų biblioteka, Edwardo Elgaro „The Dream of Gerontius“ partitūros ir autografai, MS Mus. 277; „Elgar Society“, „The Dream of Gerontius“, premjera ir atlikimas Diuseldorfe.

Ginčas, kiek gali sverti baltoji nykštukė

1935 m. astronomas Subrahmanyanas Chandrasekharas paskelbė skaičiavimus, rodančius žvaigždžių pabaigos ribą. Baltoji nykštukė gali susidaryti tik tada, kai masė neviršija tam tikros vertės. Iš žvaigždžių fizikos autoriteto Arthuro Eddingtono iš karto sulaukė prieštaravimo dėl pačių skaičiavimo prielaidų. 1935 m. jų straipsniai atsidūrė tame pačiame astronomų draugijos žurnalo numeryje. Chandrasekharas su Christianu Mølleriu vėliau paskelbė atsakymą, kuriame ginčijamą dydį perskaičiavo.

1983 m. Nobelio paskaitoje Chandrasekharas vėl pasitelkė ribinę masę, aiškindamas, kaip gali baigtis skirtingos žvaigždės. Nuo pirmojo ginčo buvo praėję beveik penki dešimtmečiai. Petro laiške dėmesys žiburiui reikalingas ir tuomet, kai dar neprašvitę. Paskaitoje prisiminta istorija parodo, ką kasdien reiškia dėmesio ištvermė. Chandrasekharas tebesigilino į klausimą, kurį vyresnis kolega anuomet siūlė spręsti visai kitaip.

Šaltinis: „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“, 95 t., 3 nr., 1935 m. sausis; Christian Møller ir Subrahmanyan Chandrasekhar, „Relativistic Degeneracy“, MNRAS 95 (1935), p. 673–675; Subrahmanyan Chandrasekhar, Nobelio paskaita „On Stars, Their Evolution and Their Stability“, 1983.

Šilkinis drabužis išbandė chemiko rastą spalvą

1856 m. Londone aštuoniolikmetis chemijos studentas Williamas Henry Perkinas per bandymą gavo juodų nuosėdų. Jose aptiko violetinę medžiagą. Iš šio bandymo išaugo prekyba nauju dažikliu, kurį pirmiausia siūlyta naudoti šilkui dažyti. Londono mokslo muziejuje saugomi 1862–1863 m. šilkinis sijonas ir palaidinė, nudažyti Perkino dažais. Eksponatuose matyti, ką reiškė nauja spalva, kai ji iš laboratorijos persikėlė į kasdien dėvimą drabužį.

Morkus pasakoja apie baltumą, kurio joks žemės skalbėjas neįstengtų išgauti. Jo klausytojai pažinojo audinius ir žmones, kurių darbas galėjo pakeisti medžiagos atspalvį. Su Perkino dažytu šilku prieš akis nesunku pajusti, kodėl Evangelijoje pasirinkta tokia buitiška detalė. Mokiniai netikėtą Jėzaus švytėjimą nusako paliesdami pasaulį, kurio drabužius įprastai patys matė, vilkėjo ir prižiūrėjo.

Šaltinis: „Science Museum Group“, Perkino dažais dažyti šilkinis sijonas ir palaidinė, 1862–1863; Londono karališkoji draugija, „Perkin’s purple“.

1. Pranciškus · Kito veide verta pastebėti mažą spindulį

Ar ieškau kiekvieno mažo Jėzaus šviesos spindulio, kuris atsispindi manyje ir kiekviename mano sutiktame brolyje bei seseryje?

Viešpaties angelo malda, 2024 m. vasario 25 d. · vertimas į lietuvių kalbą

Morkaus mokiniai nusileidžia nuo kalno atgal prie kitų žmonių. Pranciškaus klausimas leidžia pasižiūrėti, ką pastebime sugrįžę į vietą, kurioje buvome daugybę kartų.

Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2024 m. vasario 25 d..

2. Pranciškus · Istorija perskaitoma Velykų šviesoje

Padeda aiškinti istoriją pradedant nuo Velykų pergalės.

Viešpaties angelo malda, 2021 m. vasario 28 d. · vertimas į lietuvių kalbą

Pranciškus kalba apie Prisikėlusiojo grožį, leidžiantį kitaip pažvelgti į gyvenimo nuotrupas. Tai padeda suprasti, kodėl šviesos atsiminimą mokiniai galės skelbti tik gerokai vėliau.

Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2021 m. vasario 28 d..

3. Pranciškus · Sūnus eina tarno keliu

Jėzus yra Sūnus, tapęs Tarnu. Jis atsiųstas į pasaulį per kryžių mus visus išgelbėti ir įgyvendinti išganymo sumanymą.

Viešpaties angelo malda, 2015 m. kovo 1 d. · vertimas į lietuvių kalbą

Sūnaus garbę Morkus aprašo tarp dviejų pokalbių apie kančią ir prisikėlimą. Pranciškus tuo pačiu žvilgsniu girdi Tėvo balsą ir regi kelią, kuriuo Jėzus nusileidžia.

Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2015 m. kovo 1 d..

4. Benediktas XVI · Reginį lydi balsas, prašantis klausytis

Dieviškoji šviesa Jėzaus veide ir dangiškojo Tėvo balsas, kuris jį paliudija ir liepia jo klausytis.

Viešpaties angelo malda, 2012 m. kovo 4 d. · vertimas į lietuvių kalbą

Benediktas įvardija abi kalno patirties dalis. Mokiniai negali apsiriboti tuo, ką išvydo. Balsas dar parodo, kur bus galima rasti šviesos, kai drabužiai grįš į įprastą pavidalą.

Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2012 m. kovo 4 d..

5. Pranciškus · Amžinas Viešpats vis iš naujo pasitinka

Dievas vis stebina savo naujumu. Jis visuomet ateina mūsų pasitikti, kasdien ypatingu būdu.

Audiencija apie Amžinąjį, 2022 m. rugpjūčio 17 d. · vertimas į lietuvių kalbą

Popiežiaus žvilgsnis krypsta nuo Danieliaus Amžinojo prie skirtingo amžiaus žmonių. Dievas, pažįstantis ilgiausią praeitį, gali pirmas prabilti dabarties akimirką.

Šaltinis: Audiencija apie Amžinąjį, 2022 m. rugpjūčio 17 d..

6. Pranciškus · Šlovėje matyti Jėzus prieš Tėvą

Jėzus Kristus priešais Tėvą dangaus šlovėje.

Homilija Šv. Mortos namuose, 2014 m. rugsėjo 29 d. · vertimas į lietuvių kalbą

Pranciškus po Danieliaus scenos pasilieka prie itin trumpo atvaizdo. Morkaus regėjime į jį pirmiausia kreipia Tėvo balsas ir mokinių akyse likęs vienas Jėzus.

Šaltinis: Homilija Šv. Mortos namuose, 2014 m. rugsėjo 29 d..

7. Pranciškus · Skaitydamas Evangeliją gali išgirsti

Atsiversk Evangelijas ir perskaityk, ką Jėzus sako, ką jis sako tavo širdžiai.

Pasaulio jaunimo dienų homilija Lisabonoje, 2023 m. rugpjūčio 6 d. · vertimas į lietuvių kalbą

Nuo kalno nusileidusiems mokiniams balsas ir toliau skamba gyvenime. Ši citata duoda vieną aiškią vietą, kur šiandien galima jo klausytis net kasdienybėje.

Šaltinis: Pasaulio jaunimo dienų homilija Lisabonoje, 2023 m. rugpjūčio 6 d..

8. Popiežiškoji kultūros taryba · Šventajam menui atsiverti padeda Raštai

Krikščionišką meno kūrinį dera skaityti Biblijos ir pamatinių Tradicijos tekstų šviesoje.

Via pulchritudinis, III.2.B, 2006 m. · vertimas į lietuvių kalbą

Nuo kalno paveikslo žvilgsnis gali grįžti prie to, ką girdi mokiniai. Dailininko pasirinkta spalva ar linija atsiveria kitaip, kai šalia skaitomas Morkaus sakinys apie balsą iš debesies.

Šaltinis: Via pulchritudinis, III.2.B, 2006 m..

9. Šv. Paulius VI · Regimas pavidalas padeda pajusti neregima

Jūs padėjote Bažnyčiai savo dievišką žinią perteikti formų ir atvaizdų kalba. Taip neregimas pasaulis tapo apčiuopiamas.

Kalba menininkams baigiantis Vatikano II Susirinkimui, 1965 m. gruodžio 8 d. · vertimas į lietuvių kalbą

Popiežius primena menininkų darbą, kuriuo kalbama pojūčiams. Morkaus baltumas ir debesis taip pat leidžia skaitytojui nujausti tai, ką sunku paaiškinti iš anksto.

Šaltinis: Kalba menininkams baigiantis Vatikano II Susirinkimui, 1965 m. gruodžio 8 d..

10. Šv. Jonas Paulius II · Kūrėjas viršija visa, kas įprastai valdo žmogų

Kūrėjas ir Gelbėtojas savo didybe, šventumu ir gailestingumu yra aukščiau už visą žemiškąją tikrovę.

Audiencija apie Ps 98 (99), 2002 m. lapkričio 27 d., 1 · vertimas į lietuvių kalbą

Jonas Paulius II šiuo sakiniu aiškina gretimą karališkąją psalmę. Danieliaus regėjimas leidžia pamatyti, ką ši didybė reiškia, kai pasaulio valdžios ginčijasi dėl paskutinio žodžio.

Šaltinis: Audiencija apie Ps 98 (99), 2002 m. lapkričio 27 d., 1.

Ką nuveikė susirinkimas

Dvaro juokdarys Nelė dalyvavo luomų susirinkime Regensburge. Paskui nunešė imperatoriui Motiejui dailiai įrištą tomą ir pranešė, kad jame surašyta visa, ką valstybininkai nuveikė.

Imperatorius atvertė knygą ir rado vien tuščius lapus. „Čia nieko nėra!“ Juokdarys atsakė: „Būtent. Jie nieko nenuveikė, tad aš užrašiau tiesą.“

Ryšys su skaitiniais. Dn 7,10 atvertos teismo knygos žymi atskaitomybės valandą. Juokdario tušti lapai irgi gali iškalbingai parodyti, ką žmogui tenka pripažinti.

Šaltinis: T. F. Thiselton-Dyer, Royalty in All Ages, XIX skyrius.

Nugara į skalbinių kubilą

Rašytoja Feni Fern per atostogas atidavė skalbti drabužius. Sugrįžusi kadaise pilka suknelė buvo pažaliavusi, o švari apykaklė ir rankogaliai nusidažę šafrano spalva. Vietos laikraščio redaktorius paklausė, kodėl ji pati neišsiskalbia.

Feni Fern atsakė, kad už savo straipsnius ji gaunanti tiek, jog galėtų nupirkti jo spaustuvę. Todėl ir daranti tai, ką jos vietoje darytų jis pats. Atsukanti nugarą skalbinių kubilui ir atsigręžianti į rašalinę.

Ryšys su skaitiniais. Mk 9,3 pažįstamas skalbėjo darbas leidžia įsivaizduoti rūbų permainą, kurios mokiniai nesitikėjo. Feni Fern iš savo skalbinių irgi gavo nelauktų spalvų.

Šaltinis: Fanny Fern, Ginger-Snaps, p. 263–265.

Kur jis taip užtruko

„Ačiū Dievui, kad atėjai, – pasitiko mergina savo sužadėtinį. – Aš taip bijojau!“ Jis ir paklausė, ko ji išsigandusi.

„Kalbėjo, kad kažkoks pusgalvis nuo tilto į Nemuną įkrito.“

Ryšys su skaitiniais. 2 Pt 1 laiško pasakotojas apie kalną kalba iš savo patirties. Sužadėtinės išvada iš nuogirdos parodo, kiek daug žmogus kartais prideda pats.

Šaltinis: Garsas, 1928, Nr. 4, „Juokai“.

Kiek kainuoja bylos uodega

Ūkininkas Bampkinas klausia, kam advokato rašte teismui reikia jo paties, jo žmonos ir net jo kiaulės istorijos. Advokato padėjėjas Horacijus paaiškina, kad už raštą mokama pagal ilgį. Ūkininkas stebisi, juk parduodamas kiaulę jis skaičiuoja svorį.

Horacijus atsako, kad byloje skaičiuojamas visas ilgis, įskaitant kiaulės uodegą. Paskui užsimena apie dar dešimt puslapių, skirtų sielos nemirtingumui. Ūkininkas supranta. „Tai čia, matyt, ta uodega.“

Ryšys su skaitiniais. Ps 96 (97),2 teisingumas yra sosto pamatas. Bampkino teismo rašto matavimas parodo, kaip lengvai nuo teisingo sprendimo nukrypstama prie patogaus atlygio mato.

Šaltinis: Richard Harris, The Humourous Story of Farmer Bumpkin’s Lawsuit, IX skyrius.

Karaliaus nuosprendis miltų debesyje

Henrikas VIII nusprendė dviejų rūmų juokdarių ginčą išspręsti virtuvėje. Tegul abu užsiropščia ant stalo ir mosuoja miltų maišais. Kuris pirmas nukris, tas pralaimės. Neilgai trukus miltų debesis buvo toks tirštas, kad žiūrovai girdėjo triukšmą, o besivaržančiųjų nebematė.

Kažkas dunkstelėjo ant grindų. Pro baltas dulkes išlindo pralaimėjęs Pačas. Karalius paskelbė nuosprendį: „Eik prie kubilo, nenaudėli, ir nusiprausk.“

Ryšys su skaitiniais. Mk 9,7–8 debesis pertraukia regėjimą ir lemia, ką mokiniai girdi bei mato. Romano virtuvės scena pasitelkia tą pažįstamą akimirką, kai akys trumpam netenka darbo, o ausys suklūsta.

Šaltinis: William Harrison Ainsworth, Windsor Castle, V skyrius „Of the Combat between Will Sommers and Patch“.

Kaip baigiasi traukinių tvarkaraštis

Keliautoja ruošėsi vasarą važiuoti į žemyninę Europą ir buvo pasiėmusi raudonviršį Bredšo traukinių tvarkaraštį. Paskolino jį bičiuliui iš Amerikos. Atgavo tik savo išvykimo rytą.

Bičiulis paaiškino, kodėl taip uždelsė. „Skaičiau ištisą naktį. Tiesiog norėjau sužinoti, kaip baigsis.“

Ryšys su skaitiniais. 2 Pt 1,19 pranašų žodis padeda laukti to, kas ateina. Tvarkaraščio skaitytojas tą pačią smalsaus laukimo laikyseną atsineša prie visai kitos knygos.

Šaltinis: Edith Somerville ir Martin Ross, Some Irish Yesterdays, „A Record of Holiday“.

Jeigu traukinys nepataikytų

Pirmą kartą geležinkelio stotyje atsidūręs Petas išvydo, kaip pro peroną nudundėjo greitasis traukinys ir dingo tunelyje. Dar kelias minutes jis nepajudėdamas žiūrėjo ta pačia kryptimi. Pagaliau stoties tarnautojas paklausė, ko jis ten taip įsižiūrėjo.

„Tik pagalvojau, kokia būtų buvusi nelaimė, jeigu traukinys būtų nepataikęs į skylę.“

Ryšys su skaitiniais. Mk 9,8 mokiniams staiga pasikeičia tai, ką jie mato. Petro bendravardžio pokštas leidžia pradėti nuo atpažįstamos patirties, kai netikėtas vaizdas akimirkai palieka žmogų su savo paaiškinimu.

Šaltinis: Jokes for All Occasions, „A Close Call“.