Autorius: KUN. G. JANKAUSKAS      

Šiuolaikiniai žmonės, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį, mėgstame didžiuotis įvairiose srityse didesniu gamtos procesų vyksmo, kūrybinių galių vystymosi, pereinant vis naujus pažinimo labirintus, supratimu. Esame racionalūs ir kritiški, vadovaujamės naujausiu mokslo žodžiu. Žvelgdami į praeitį, dažnai ją pamirštame arba nuvertiname. Mes nesame tams?s ir naiv?s, kaip senesnių laikų žmonės, kurie tikėjo velniais, raganomis, vaiduokliais ir stebuklais.

Kyla klausimas: iš kur mes semiamės dvasinės patirties ir išminties? Kas atskleidžia mūsų sielose tikėjimo gyvumą ir Dieviškosios šviesos spinduliavimą? Pagaliau, kaip galėtume pasiekti savo galutinį tikslą – amžinąją laimę? Šiuos visus klausimus mums lengvai padeda išspręsti praeitis, kupina dvasinės patirties ir išminties. Nors ir anksčiau, net prieš 2000 metų, buvo tokių žmonių kaip mes – pažangių, „moksliškų”, kritiškų ir skeptiškų. Štai Tomas, jis tik tiek tikėjo, kiek savo pirštu galėjo priliesti Prisikėlusiojo žaizdą. Jis norėjo pats viską patirti, savo tikėjimą palikdamas tarsi nuošaly.

Deja, tik tikėjimas iki galo nulemia žemiškojo gyvenimo patirtį. Tikėjimas reikalingas, kad pajėgtume tinkamai tvarkyti savo gyvenimą. Jis nurodo kelią, kuriuo turime eiti į ateitį. Jis duoda mums tvirtą atsakymą į be galo svarbius klausimus, kurių nė giliausi protai nepajėgia išspręsti, pvz., kam mes gyvename šiame pasaulyje? Kokia kentėjimų prasmė? Pagaliau formuoja mūsų dorovę, stiprina sunkiomis valandomis, teikia kantrybės ir paguodos varguose bei skausmuose. Todėl palaiminti yra, kurie tiki Jėzų – Dievą, nors jo nei savo akimis yra regėję, nei juslėmis patyrę, nei protu visiškai suvokę.

Ne vienam gali ateiti į galvą mintis: kaip tai gali būti? Žmogus, buvęs kupinas idealizmo, besiruošiąs mirti už Kristų, tapo toks abejingas Jėzaus sekėjų liudijimams. Pagrindas tas: Didžiojo penktadienio įvykiai apaštalą Tomą visiškai palaužė, nes jis turėjo susidaręs klaidingą nuomonę apie Mesiją. Jis, kaip ir daugelis žydų, svajojo apie žemiškąją Jėzaus karalystę. Ši svajonė, atėjus Kristaus kančių ir mirties valandai, visiškai sužlugo, nes ji buvo klaidinga. Tuomet sudužo ir Tomo tikėjimas.

Mes turbūt irgi ne kitaip būtume pasielgę. Ar būtume tikėję, kad miręs gali vėl savo jėgomis atgyti? Kaipgi prisikėlė tas, kuris prieš dvi dienas buvo šaltas, sustingęs padėtas į kapą lavonas? Tokiam reiškiniui prieštarauja gyvenimiškoji patirtis: gamtoje to nebūna, tai nenormalu. Juo labiau kad ir matomus akimis pasaulio procesus ne visuomet suprantame. Kartais net nepadeda ir fizikos mokslo patirtis. Dažnai nesuprantame ir savo artimųjų žmonių, net savęs pačių. Tai kaip suprasti dieviškojo gyvenimo ir jo esyb?s begalinę gelmę? Tad ar būtume turėję drąsos patikėti dešimčia vyrų, kurie tvirtino: „Mes matėme Viešpatį”? Ar būtume priėmę jų žodžius, kad yra kažkas daugiau negu kasdieninė patirtis, daugiau negu mūsų protas? Manau, ir mes būtume suabejoję iš baimės, kad nesugri?tų mūsų pačių sukurtas vidinis pasaulis, Dievo esybės didingumas.

Taip gali atsitikti, kai žmogus žvelgia į Dievą pro savąjį supratimo langą, kuomet nepagalvoja, jog Dievas yra daug didesnis negu mūsų protas galėtų jį perprasti. Yra Dievas, kurio pėdsakai užtinkami pasaulyje. Jis pripildo mūsų širdis nerimo, ilgesio ieškoti tiesos, gėrio, grožio. Jis reikalauja drąsos – drąsos tikėti, drąsos mylėti…

Nenuostabu, jog mūsų gyvenime gali pasitaikyti atitinkamų tikėjimo abejonių, kurių pagrindas yra vienokia ar kitokia klaida. Pirmiausia ieškokime klaidos savyje, o ne kituose. Taisykime ją antgamtinėmis priemonėmis ir protingų žmonių patarimais. Ne šalinimasis nuo Bažnyčios yra raktas į mūsų dvasinės būsenos atgaivinimą, bet sakramentai, malda, artimas ryšys su Kristumi prie altoriaus. Garsus mokslo vyras, matematikas ir fizikas Niutonas panašiais momentais taip meldėsi: „Mano Dieve, aš žinau, kad Tu mano sielos tamsumus gali apšviesti. Aš žinau, kad Tu vienas tai gali”.

O Tomas – jis buvo realistas. Jis norėjo Dievą apčiuopti, norėjo įsitikinti. Šiuo atžvilgiu jis yra giminingas mums. Ir pagaliau jis peržengia save patį, pranoksta save, jis parodo drąsos nusižeminti ir mylėti. Ir prisikėlęs Kristus suteikia jam malonę: „Pridėk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas…” Tomui ši situacija buvo nemaloni, bet jis neatsisako, neatsikalbinėja ir nesiteisina. Nusižeminęs parpuola, gal pirmas iš apaštalų, ant kelių. Jo lūpos virpėdamos kaip stygos prabyla iš širdies tartais žodžiais: „Mano Viešpats ir mano Dievas”. Jis jau įtikėjo Kristų. Su kitais mokiniais jau gali patvirtinti: „Mes matėme Viešpatį”. Ir šiame epizode įspūdingiausias yra Viešpats. Prisikėlęs iš kapo jis nori parodyti save ne dangui, o žemei ir pirmiausia moterims. Gal dėl to, kad pirmoji nuodėmė atėjo per moterį. Jis nori išsklaidyti visas iškilusias abejones, ir tas noras išsipildo. Dabar Tomas kartu su apaštalais suprato ryšį tarp kančios ir prisikėlimo: turėjo taip įvykti. Kristus turėjo kentėti ir prisikelti, kad pasaulis pažintų jo dieviškumą.

Ir mums šiandien yra dvi galimybės. Arba kalbėti su Tomu: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu”. Arba drąsiai ir tvirtai išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas”, ir savo gyvenimą tvarkyti pagal šį šviesų, džiugų tikėjimo liudijimą: „Mes matėme Viešpatį”.

Reikia pabrėžti, kad tikėjimas yra gili paslaptis. Tai gyvenimas, kuris gimsta mumyse veikiant dviem, – mums ir Dievui. Mes atveriame Dievui savo sielos duris, o jis mūsų sielose įžiebia šį žiburėlį. Tikėjimo žiburėlis mumyse gali augti, bet gali prigesti. Dėl jo reikia kovoti, jį reikia branginti. Tikėti – tai būti Kristaus šviesoje: kas negyvena pagal ją, nutolsta, tas liaujasi melstis, to sieloje ir užgęsta tikėjimo žiburėlis. Tebūna šis tikėjimo žiburėlis visiems kelrodė žvaigždė artėjant prie amžinybės slenksčio, širdimi ir lūpomis išpažįstant apaštalo Tomo žodžius: ” Mano Viešpats ir mano Dievas”.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9806/806hom2.html