Atvelykio sekmadienis yra drauge Dievo Gailestingumo šventė. Apaštalas Jonas laiške rašo apie pergalę nugalint pasaulį – mūsų tikėjimą. Pasirodęs Aukštutiniame kambaryje Jėzus susibūrusiems mokiniams dovanoja ramybę. Ši dovana turi galutinai įtikinti – jų kaltės atleistos. Veikiausiai mokiniai jaučia gyvą sąžinės priekaištą: juk tokios nesenos išdavystės, bailumo ir mažadvasiškumo patirtys. Jie nuvylė Mokytoją, palikdami jį vieną…
Mūsų viltis nulemia ateitį. Didelė viltis laiduoja didelę meilę. Kitais žodžiais tariant: kokia mūsų viltis, tokia ir meilė. Galbūt mums atrodo, jog gyvenime nevyksta ypatingų dalykų, tačiau kartkartėmis pajuntame, kad pristingame vilties. Vietoj džiaugsmo ir ramybės slegia liūdesys ir nerimas. Žmogiškosios kovos ir ambicijos palieka tik kartų nuoskaudų skonį. Įkyriai kartojame, kad esame viskuo nusivylę…
Ar aprašydamas slėpiningą kenčiantį Viešpaties tarną, kuris atsuka nugarą jį plakantiems, atkiša žandus raunantiems barzdą, pranašas turėjo omenyje Mesiją? Ar giesmės autorius numatė, kad jo žodžiai išsipildys per išganingą Jėzaus Kristaus kančią? Aprašomus įvykius pranašas pirmiausia siejo su grįžtančiais iš Babilono tremties žydais ir jų pastangomis atstatyti sugriautą šventovę. Tačiau biblinė ir bažnytinė tradicija šiuose…
Galime įsivaizduoti, ką jautė šiandienos Evangelijoje minimi graikai. Veikiausiai jie buvo prozelitai, simpatizavę monoteistiniam judėjų tikėjimui ir bent iš dalies dalyvavę religiniame žydų gyvenime. Evangelijoje ką tik pasakota apie džiūgaujančios minios triumfą Mesijui įžengiant į Jeruzalę. Atvykę graikai pirmiausia kreipiasi į Pilypą, o šis perduoda prašymą Andriejui (beje, abiejų apaštalų vardai taip pat graikiški). Juntama…
Šio sekmadienio skaitiniai atskleidžia du Dievo meilės aspektus: meilę ir bausmę. Mums patinka Dievo meilės žinia, bet nenoriai klausomės apie bausmę, ypač, jei tai susiję su mumis. Jėzaus auka ant kryžiaus įtikina, kad Dievas nėra kerštingas baudėjas. Bausmę užsitraukiame patys. Tai žmogaus laisvės slėpinys. Kronikų knygoje apmąstomas Dievo veikimas Izraelio istorijoje. Per šešis šimtmečius Sandoros…
Pirmajame skaitinyje girdėjome Dievo apreikštus dešimt įsakymų. Susibūrę prie Sinajaus žmonės jų klausėsi su pagarbia baime, net prašė, kad Dievas kalbėtų per tarpininką – Mozę. Vis dėlto Dievo įsakymais apdovanota tauta vėliau nepajėgė jų laikytis, nors gavo iškalbingų Dievo didybės ženklų, buvo barama ir raginama pranašų. Dievo įsakymų amžinumą pabrėžia ir Jėzus: „Kol dangus ir…
Antrojo gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinys lengvai prakalbina mūsų vaizduotę. Tačiau turime neapsiriboti vien įtaigia Jėzaus atsimainymo scena, o pasvarstyti, ką Viešpats mums ja apreiškia. Dar neatėjo laikas pasistačius palapines palaimingai gėrėtis nuostabiu spindesiu. Balsas iš dangaus liepia „klausyti“, o ne vien „žiūrėti“. Dieviškojo apreiškimo prasmę padeda suvokti šventieji liudytojai iš anapus – Mozė ir Elijas….
Visi išgyvename įtampą tarp išpažįstamo tikėjimo reikalavimų ir gesinančios kasdienio gyvenimo aplinkos. Bažnyčioje išgirstą žodį, širdyje priimtus pasiryžimus lengvai užgožia televizorius, įsuka ir praryja tos pačios kalbos apie gyvenimą ekrane, apie jame nuolat šmėžuojančius ir nervinančius kvailius, nevykėlius, vagis, nusikaltėlius, apgavikus. Tačiau atkreipkime dėmesį – kiek laiko sekmadienį atmintyje ir širdyje išlieka išgirstas Dievo žodis……
Pasak tradicijos, evangelistas Morkus parašė apaštalo Petro skelbtą Evangeliją, skirtą paprastiems, Palestinos nepažįstantiems žmonėms. Morkaus tekstas yra tarsi liudytojo pasakojimas: jame neaiškinama, nekomentuojama, o tik pasakojama, kas pamatyta ir išgirsta. Morkaus evangelijoje nėra ilgų Jėzaus kalbų, daugiau liudijami jo darbai, išmintis ir stebuklinga galia. Tačiau evangelisto dėmesys neapsiriboja tik regimomis apraiškomis. Pasakojami stebuklai turi žadinti…
Būna dienų, kai mus erzina mažiausios smulkmenos. Atsibusti iš nervingo, bergždžio skubėjimo padeda netikėtas susidūrimas su kito kančia. Pamatome žmogų, kantriai besiiriantį per gyvenimą invalido vežimėliu. Išėję iš poliklinikos priimamojo atsidūstame, kad dar vaikštome, galime kažką dirbti. Susidūrę su liga ir kančia tampame nuolankesni. Negalia byloja apie vienatvę, išskiria iš minios, išstumia į „normaliųjų“ užribį….