Atvelykio sekmadienis yra drauge Dievo Gailestingumo šventė. Apaštalas Jonas laiške rašo apie pergalę nugalint pasaulį – mūsų tikėjimą. Pasirodęs Aukštutiniame kambaryje Jėzus susibūrusiems mokiniams dovanoja ramybę. Ši dovana turi galutinai įtikinti – jų kaltės atleistos. Veikiausiai mokiniai jaučia gyvą sąžinės priekaištą: juk tokios nesenos išdavystės, bailumo ir mažadvasiškumo patirtys. Jie nuvylė Mokytoją, palikdami jį vieną kryžiaus kančiai. Ramybės dovana tarsi užantspauduoja kaltės atleidimą. Susitaikinimo sakramento metu kunigas taip pat atleidimo žodžius palydi ramybės malda. Įtikėjęs Jėzų žmogus ne tik išvaduojamas iš nuodėmės, bet ir įžengia į kitą tikrovės lygmenį. Jeruzalėje apie apaštalus susibūrę tikintieji išgyveno neregėtą dvasinę vienybę. Prisikėlimo perspektyva pakeitė jų požiūrį į medžiagines vertybes. Skaitytoje ištraukoje žmogiškieji santykiai gali atrodyti beveik idiliški. Gresia pavojus pernelyg lengvai, tarsi saldainį praryti šią žinią, perkeliant lūkesčius į dabartį. Mes taip pat puoselėjame idiliškas svajones: vieni apie kūrybišką, gerai apmokamą, nesekinantį darbą, kiti apie supratingą, malonų, atlaidų sutuoktinį – tobulą dorybių rinkinį, dar kiti – apie romantišką vilą, kur nereikia taisyti stogo ar remontuoti santechnikos… Atrodo, tiek nedaug trūksta, kad išnyktų sunkumai ir visi galėtume gyventi palaiminga pilnatve. Mūsų gyvenimo aplinkybės labai skiriasi nuo Apaštalų darbų skaitinio. Pasaulis dažnai atrodo panašus į negailestingus spąstus, kur kiekvienam reikia grumtis dėl išlikimo. Kartais net pasiduodame mintims, kad Dievas mus pamiršo. Įsivaizduojame esą padarę lemtingų klaidų, todėl ne mums sulaukti Dievo gailestingumo. Girdėdami Dievo gailestingumo žinią, žinoma, laukiame pastiprinimo. Dažnai nesąmoningai tikimės tokios idilijos, kur nebeliks skausmo ir netikrumo. Tačiau raktas į Dievo gailestingumo slėpinį nelauktai rakina kitas duris. Vos savaitei praslinkus po Velykų esame kviečiami vėl mintimis grįžti prie Jėzaus kryžiaus ir ietimi perverto šono. Dievo gailestingumo vainikėlis, užuot bylojęs apie džiaugsmą ir šlovę, ragina semtis jėgų Jėzaus kančioje. Gailestingasis Dievas pasirodo kančioje: nuo ko noriu lengvabūdiškai pabėgti, nusigręžti, pamiršti. Dievas kenčia drauge su manimi. Dabar, po Prisikėlimo, dar tvirčiau suvokiame, kad ne idiliškos svajonės veda į tikrąjį gyvenimą.

Antrąjį Velykų sekmadienį pagerbiame didįjį abejotoją, šventąjį apaštalą Tomą. Jis nepabūgo klausti nepaisydamas, ką pagalvos kiti. Jis siekė tiesos tikėdamas, kad ji yra. Tomas neužsisklendė savo nuomonės tvirtovėje. Jis iš tikrųjų norėjo pažinti Tiesą, paliesti ir apkabinti ją. Žmogui visai normalu abejoti, – abejonė yra žmogiškojo būvio dalis. Nepaisant to, vis dėlto tikime Dievo žodžiu ir Bažnyčios mokymu. Daugelio dalykų mūsų protas tiesiog neįstengia apimti. Negalime iki galo suvokti Švenčiausiosios Trejybės, Jėzaus įsikūnijimo ar prisikėlimo slėpinių. Mums sunku suprasti, kaip Viešpats yra eucharistinėje Komunijoje, kurią priimame. Tačiau lemia ne abejonės, bet mūsų nuostata išgyvenant jas. Kai kas skundžiasi, kad dėl tikėjimo stygiaus sunku eiti į Mišias. Mišiose dalyvaujame ne todėl, kad turime didelį tikėjimą, bet todėl, kad mums būtinai reikia tikėjimo! Jėzaus žodžiai abejojančiam Tomui: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ yra skirti mums. Abejonės patirtis gali vesti tolyn tikėjimo keliu.

Daugelis mūsų esame supažindinti su tikėjimo tiesomis nuo vaikystės. Atsimename, kaip tėvų ar tikybos mokytojo nesidrovėdami klausėme: o kaip žinoti, kad Dievas iš tikrųjų yra? Kartais vaikų užduodami klausimai netaktiški, tačiau jie užduodami atvira širdimi. Žmogui bręstant, plečiantis pažinimui ir turtėjant patirčiai, keičiasi ir jo supratimas apie Dievą. Deja, tikėjimo srityje daugelis lieka vaikystėje net iki senyvo amžiaus. Jei santykio su Dievu nepuoselėsime malda, Šventojo Rašto skaityba, sakramentais, – liksime nebrandūs, abejonių nešiojami žmonės. Abejonė abejonei nelygu. Visuomet svarbu, ar dalykas susijęs su tikėjimo pagrindais, ar tai tik šalutinis, organizacinis parapijos gyvenimo dalykas. Bažnyčioje visuomet buvo ir bus skirtingų pažiūrų, išsilavinimo bei kultūros žmonių, kurių nuomonės dėl daugelio dalykų radikaliai skirsis. Tačiau yra pamatinių klausimų, į kuriuos atsakyti gyvybiškai būtina. Toks buvo apaštalo Tomo tiesos troškimas. Abejodamas Tomas neatsiskyrė nuo kitų. Į jo abejones Viešpats atsako ne vienumoje, bet mokinių būryje – Bažnyčioje. Dar skaudesnių abejonių iškyla, jei gyvenime patiriame ypač didelių sunkumų: jei suserga ar miršta artimieji, jei mūsų gyvenimo planus suardo piktavaliai žmonės ar (dar skaudžiau) buvęs sutuoktinis. Mus tiesiog pasiglemžęs skausmas užsklendžia akiratį ir neleidžia matyti dvasinio pragiedrulio. Apaštalui Tomui buvo lengva tikėti Jėzumi vaikštant mokinių būryje, didžiuojantis Mokytoju ir matant jo daromus stebuklus. Ir priešingai, buvo labai sunku tikėti, kai Didįjį penktadienį visas jo pasaulis sugriuvo. Tomas abejojo prisikėlimu, nes jis neįstengė peržengti Kryžiaus. Panašiai atsitinka ir mums. Dažnai neįstengiame pažvelgti anapus išbandymo ar krizės į naują Kristaus dovanojamą gyvenimą. Vis dėlto tai yra pagrindinė Velykų žinia. Velykos atveria duris į dvasinį pasaulį. Gyvybė nugali mirtį, meilė nugali neapykantą. Kai regėsime Dievą veidas į veidą, nebebus abejonės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-06.pdf