Pirmajame skaitinyje girdėjome Dievo apreikštus dešimt įsakymų. Susibūrę prie Sinajaus žmonės jų klausėsi su pagarbia baime, net prašė, kad Dievas kalbėtų per tarpininką – Mozę. Vis dėlto Dievo įsakymais apdovanota tauta vėliau nepajėgė jų laikytis, nors gavo iškalbingų Dievo didybės ženklų, buvo barama ir raginama pranašų. Dievo įsakymų amžinumą pabrėžia ir Jėzus: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mt 5, 18).

Dievo įsakymų mokomės laikytis nuo pat vaikystės. Turime nuolat ugdyti sąžinę, kad, vadovaudamiesi Bažnyčios mokymu, suvoktume Dievo įsakymų reikalavimus. Susiduriame su naujais visuomenės gyvenimo iššūkiais: tradicinei šeimai ir gyvybei priešiška aplinka, biotechnologijomis prisidengusios mirties kultūros apraiškomis. Turime mokytis išmintingai naudotis žiniasklaidos privalumais ir nesileisti jos manipuliuojami. Juk net politinės partijos per rinkimų kampaniją mojuoja Dekalogu… Ne pirmas kartas. Totalitarinės ideologijos taip pat bandė kurti savo kodeksus, savotiškus Dekalogo pakaitalus.

Tik Jėzus galutinai įprasmina ir įvykdo Dievo įsakymus. Tačiau šios dienos Evangelija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip kvietimas į radikalų perversmą. Susukęs rimbą Jėzus išvaro iš šventyklos prekybininkus, išvarto pinigų keitėjų stalus. Ši scena gali kelti net slaptą pasitenkinimą, žadinti subtilų viršenybės jausmą. Jaučiamės, tarsi Jėzus būtų atkeršijęs už kokią nors mūsų nuoskaudą. Taip jiems ir reikia! Mums patinka teisinti savo pykčio proveržius Jėzaus pavyzdžiu, jo „šventąja rūstybe“.

Mūsų fariziejiški pasitenkinimo jausmai nedaug turi bendro su Viešpaties žodžiu. Evangelistų pasakojimuose neminima, koks jausmas buvo užvaldęs Viešpaties širdį. Jėzus yra gailestingumo ir supratingumo pavyzdys, nors jis kartais stipriai priešinasi fariziejų klaidoms. Jėzus niekada nekurstė jokios politinės sumaišties ar revoliucijos, veikiau visaip stengėsi, kad taip neįvyktų. Jėzus niekuomet nesiekė reformuoti žydų tikėjimo. Prekeiviai ir pinigų keitėjai nebūtinai buvo blogi žmonės. Savo paslaugomis jie pasitarnaudavo gausiai šventyklą lankantiems maldininkams. Daugybė žmonių iš aplinkinių Viduržemio jūros kraštų atvykę norėdavo išsikeisti pinigų, kad galėtų įsigyti aukai reikalingų gyvulių. Galima net įsivaizduoti, kad Marija ir Juozapas atėję į šventyklą paaukoti pirmagimio Jėzaus čia nusipirko du balandžius, apie kuriuos pasakoja evangelistas Lukas (2, 24). Negalima piktintis nė žmonėmis, kurie naudojosi šia prekyba. Tiek prekeiviai ar pinigų keitėjai, tiek perkantieji darė tai, kas buvo įprasta ir leistina vadovybės.

Šį įprastinį šurmulį sutrikdo pranašiškas Jėzaus gestas. Žinoma, aplink susirenka būrys žiūrovų. Žydai klausia: kokį ženklą galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti? Koks ženklas patvirtins, kad šis šventyklos išvalymas yra pranašiškas? Jėzus duoda ženklą, tačiau jie jo dar nesupranta. Evangelistas Jonas mums aiškina: trečiąją dieną jis prisikels iš numirusiųjų. Tik po Jėzaus prisikėlimo mokiniai prisiminė šiuos žodžius. Mokiniai įsidėmi psalmės žodžius: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.“ Uolumas dėl Dievo namų kainuos Jėzui gyvybę.

Mokiniai laužo galvas, negali suprasti patys nei kitiems paaiškinti. Tik po prisikėlimo jie ima suprasti. Ir mes atsiduriame panašioje padėtyje. Ir mums ne visada aiškus Jėzaus žodis, o jo priešams lengva pasišaipyti iš mūsų nepajėgumo. Tačiau juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.

Jėzaus siūlomas įrodymas yra netolimos ateities pranašystė. Išgirdę žodžius: „Sugriaukite šitą šventovę“, Jėzaus klausytojai nesupranta, kad jis kalba apie savo kūno šventovę. Jėzaus kūnas yra šventykla, jame gyvena Dievas. Tai tikresnė šventykla, negu akmenų pastatas. Jėzaus prisikėlimas trečiąją dieną atrodo lygiai taip pat neįmanomas, kaip ir šventyklos atstatymas per tris dienas. Tačiau tai vis dėlto įvyks, patvirtinant Dievo atsiųstojo Sūnaus žodį.

Jėzus veikia neįprastai. Su rimbu išveja iš šventyklos prekeivius, o po to žydams kalba apie savo kūno šventovę. Šie žodžiai tarsi toliau tęsiami ir paaiškinami apaštalo Pauliaus Laiške korintiečiams „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ (1 Kor 3, 16). Kūno šventyklos slėpinys yra ne tik Jėzaus, bet ir kiekvieno iš mūsų. Jei leidžiu Jėzui veikti manyje, mano kūniškumas tampa perkeistas. Kūnas nėra sielos priedėlis ar jos kalėjimas. Žmogus yra drauge dvasia ir kūnas; kitaip tariant, žmogus ne tik turi kūną, bet ir yra kūnas. Verta savęs paklausti, kaip aš elgiuosi su savo kūno šventove, ar leidžiu Jėzui, kad jis išvytų iš jos blogį ir nuodėmę? Jėzus ne tik apvalo mūsų kūną, bet ir moko juo išmintingai naudotis. Tikime, kad Jėzaus pavyzdžiu nuskaistinta mano kūno šventovė taip pat dalyvaus prisikėlime.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-04.pdf