Šio sekmadienio skaitiniai atskleidžia du Dievo meilės aspektus: meilę ir bausmę. Mums patinka Dievo meilės žinia, bet nenoriai klausomės apie bausmę, ypač, jei tai susiję su mumis. Jėzaus auka ant kryžiaus įtikina, kad Dievas nėra kerštingas baudėjas. Bausmę užsitraukiame patys. Tai žmogaus laisvės slėpinys.

Kronikų knygoje apmąstomas Dievo veikimas Izraelio istorijoje. Per šešis šimtmečius Sandoros bendrija išgyvena nuostabių pakilimo momentų, didžiuojasi pasiekimais. Nepaisant daugelio Dievo globos įrodymų, knygos pabaigoje aprašoma tragiška Judo karalystės žūtis. Liūdną nuodėmingo neklusnumo rezultatą kronikininkas apibendrina šiais žodžiais: „Viešpats, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes jis gailėjosi savo žmonių ir savo buveinės. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamies iš jo pranašų“ (2 Kr 36, 15–16). Bausmė buvo baisi. Kaldėjų kariai nuniokojo Jeruzalės miestą, sugriovė šventovę, žudė jaunus ir senus, o galiausiai viską padegė. Amatininkus, statybininkus, raštininkus išsivarė į Babiloną, kur tremtiniai „sėdi verkdami“ (Ps 137, 6). Kaip gali Dievas leisti išrinktajai tautai kentėti tokias baisybes? Laimei, atsakymą duoda Jėzus: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Po dviejų savaičių jis iki galo atskleis, ką reiškia „atiduoti“. Netrukus, Verbų sekmadienį, pradėsime galutinį dieviškojo nusižeminimo ir atsidavimo kelio etapą.

Psalmėje giedama: „Prie Babilonijos upių – ten mes sėdėjome verkdami, Ziono kalną atsiminę. <…>Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė“ (137, 5–6). Biblijoje dažnai kalbama apie atmintį. Babilono tremties metais parašytoje psalmėje izraelitai raginami atsiminti Jeruzalės miestą. Kitais žodžiais tariant, jie raginami atminti Dievą. Šventasis Augustinas savo veikale apie Švč. Trejybę rašo: kad pažintume ir mylėtume Dievą, pirmiausia turime jį atminti. Žmonės ryškiai įsimena patirtas nuoskaudas. Nepakeliamai skausmingus išgyvenimus kai kas malšina alkoholiu ar narkotikais. Esame linkę užsisklęsti uždarame savigailos rate. Šventasis Augustinas pabrėžia kitką: Turime kreipti mintis ne į save, bet į Dievą. Dievo žodis yra svarbesnis. Mūsų laikų netikėjimas dažnai susijęs ir su tuo, kad žmonės mažai galvoja ar net visiškai negalvoja apie Dievą, jo neprisimena. Kai atsimename Dievą, kažkas mumyse sujuda. Nemanykime, kad išganymas tėra proto pastangos, tarsi įtemptai svarstytume, kur pametėme raktus. Jėzus šiandien aiškiai parodo, kad išganymas priklauso nuo Dievo malonės (Jn 3, 16). Mes galime atminti Dievą tik todėl, kad jis pirmasis mus pamilo ir pirmasis mus atmena.

Nuo vaikystės esame įpratę matyti kryžių. Mūsų negąsdina kryžiaus ženklas. Tačiau sveiku protu sunku suderinti atėjusią į pasaulį šviesą ir nukryžiuotą Dievą. Apmąstydami kryžių suvokiame, kaip gąsdino ir stulbino Jėzaus mokinius mintis apie mokytojo silpnumą. Apaštalas Paulius sako, kad Jėzus dėl mūsų tapo prakeikimu ir nuodėme. Pakartoto įstatymo knygoje skaitome: „Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio“ (21, 23).

Gavėnios metu Dvasia veda mus su Jėzumi per keturiasdešimties dienų dykumą. Tai gali būti vienatvės, nuovargio ir tylos dykuma. Šia patirtimi Viešpats nori mus išlaisvinti nuo tų dalykų, kurie mus pavergia. Dykumoje Viešpats prabyla į mūsų širdis. Kalbėdamas Nikodemui Jėzus taip pat primena izraelitų dykumos patirtį, nuodingų žalčių puolimą. Aiškindamas apie būtinybę „atgimti iš aukštybės“ Jėzus nurodo vienintelį kelią – kryžių. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus.

Šioje Evangelijoje yra pranašystė, parengianti Didžiajai savaitei: Žmogaus Sūnus turi būti išaukštintas. Žmogaus pakėlimas virš žemės ant gėdingo kryžiaus medžio drauge yra ir išaukštinimas virš visos žemiškosios tikrovės, Tėvo sosto dešinėje. Šie abu išaukštinimai evangelisto žvilgsnyje susilieja į viena. Išaukštinimas ant kryžiaus yra pirmoji pakopa, vedanti į šlovingąjį galutinį Viešpaties išaukštinimą.

Ant medžio iškeltas žaltys yra nekenksmingas, net apsaugo to, kuris į jį žvelgia, gyvybę. Žmogaus Sūnus dovanoja amžinąjį gyvenimą kiekvienam tikinčiajam. Apaštalas Paulius tai nusako tokiais žodžiais: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi.“ Dievo gailestingumo žinia ir nuodėmės panaikinimo žinia prikalta prie kryžiaus vinimis. Žvelgdami į Nukryžiuotąjį, tikėdami jo atliktu išganymo darbu, pasitikėdami Dievo gailestingumo pažadu, viliamės jo malone: „Kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-04.pdf