Galime įsivaizduoti, ką jautė šiandienos Evangelijoje minimi graikai. Veikiausiai jie buvo prozelitai, simpatizavę monoteistiniam judėjų tikėjimui ir bent iš dalies dalyvavę religiniame žydų gyvenime. Evangelijoje ką tik pasakota apie džiūgaujančios minios triumfą Mesijui įžengiant į Jeruzalę. Atvykę graikai pirmiausia kreipiasi į Pilypą, o šis perduoda prašymą Andriejui (beje, abiejų apaštalų vardai taip pat graikiški). Juntama tam tikra dvejonė: mokiniai tarsi nujaučia prasidėjus naują Jėzaus veiklos etapą. Iki tol net su visuomenės atstumtaisiais nevengęs bendrauti Jėzus šį kartą nei atmeta, nei priima prašymą. Jis siūlo kitką: „Atėjo valanda“. Dabar gali įvykti tai, apie ką Jėzus anksčiau ne kartą kalbėjo. Atėjo valanda ir tam, ką jo priešai iš seno planavo ir nekantravo įgyvendinti.

Mums taip pat panašiai nutinka. Šaukiamės Dievo, trokštame patirti jo artumą, o jis tyli ir atrodo, kad nekreipia į mus dėmesio. Tačiau Dievas iš tikrųjų niekuomet nemiega. Nesulaukę tuoj pat jo atsakymo nemanykime, kad jis negirdi, nesidomi ar net įsižeidžia… Tai mūsų žmogiškosios patirties padiktuotos „išvados“. Iš tikrųjų Dievo tyla yra reikšminga. Dažniausiai Dievas laukia, kad žmogus pasirengtų priimti jo dovaną. O mes neretai įsikibę laikomės savo norų, įsivaizdavimų, įgeidžių. Didžiulis skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio yra tas, kad Dievas moka laukti, jis yra kantrus. Jis šimtmečius rengė Izraelį priimti Mesiją. Jis laukia kiekvieno žmogaus, stovi prie durų ir beldžia. Žmogaus širdies durys užsklęstos iš vidaus, jas galima atidaryti tik iš vienos pusės. Dažnai sakome, kad esame nusivylę ir nuliūdę. Kitais žodžiais tariant, esame nekantrūs. Žmogus norėtų gauti viską tuoj pat, nelaukęs prašymų išsipildymo iš karto matyti savo darbų vaisius. Mus liūdina tai, kad reikia palaukti. Nelengva palaukti kito, bet sunkiausia turbūt turėti kantrybės pačiam sau. Būti kantriam sau reiškia nuolat išlikti mokiniu. Neturėti sau pretenzijų, sutikti su savo ribotumais.

Norėję Jėzų sutikti graikai išgirsta pavyzdį iš gamtos gyvenimo. Jis suprantamas visų kultūrų žmonėms. Kviečio grūdo palyginimas byloja, kad gyvybė beprasmiškai nepražudoma: žemėje apmiręs grūdas sudaigins gausų derlių. Vis dėlto radikalus išsižadėjimas, apie kurį kalba Jėzus, pranoksta žmogiškojo proto ribas. Vien savo jėgomis žmogui neįmanoma „nekęsti savo gyvybės šiame pasaulyje“. Štai nuskamba Jėzaus atsakymas visiems norėjusiems jį pamatyti: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane.“ Tik sekant paskui Jėzų galima suprasti jo žinią ir išsiaiškinti neaiškumus. Atėjo Žmogaus Sūnaus pašlovinimo valanda. Valanda, kai bus pašlovintas Jėzus – pasaulio išganytojas ir Viešpats. Pagonys jau būriuojasi laukdami šios valandos.

Artėjant kančios valandai Jėzus kalba apie aukos būtinumą ir išgyvena vidinę kovą. Jis kreipiasi į Tėvą iš pažiūros prieštaringais prašymais: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!“ Jo sutikimas aukotis yra drauge prašymas: „Tėve, pašlovink savo vardą!“ Jėzaus žodžiai atskleidžia jo dvasios būseną. Jėzus neslepia esąs sukrėstas. Čia girdime tarsi maldos Alyvų sode įžangą. Jis prisipažįsta: „Mano siela sukrėsta.“ Net ištaria iš pažiūros nereikšmingus žodžius, išduodančius sutrikimą ir vidinę kovą: „Ir ką aš pasakysiu.“ Laiško žydams autorius mums paaiškina Jėzaus būseną: „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo.“

Iš dangaus nuskamba Viešpaties atsakymas. Balsas iš dangaus ženklina lemtingus Jėzaus gyvenimo momentus: krikštą Jordane, atsimainymą ant Taboro kalno. Dabar balsas nuskamba „atėjus valandai“. Pačiam Jėzui padrąsinimas nebereikalingas – jis jau apsisprendęs. Šiandien balsas skirtas aplinkiniams: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas.“

Paskutinėmis gavėnios savaitėmis vis dažniau minima Viešpaties kančia. Šį sekmadienį Jėzus paskelbia, kad atėjo laikas teismui. Žmonių teismas visuomet netobulas, jo nuosprendžiai ginčytini. Jėzus įspėja neteisti savo artimo. Mūsų kasdienėje elgsenoje ir kalboje pilna vertinimų, teisimų ir smerkimų. Jėzus vis dėlto kalba apie „šio pasaulio“ teismą. Šiame teisme pirmiausia bus atmesta visokio blogio šaknis: bus išmestas „šio pasaulio kunigaikštis“. Šis teismas yra kryžius, atskleidžiantis Dievo gailestingumo gelmes. Žmoniją išteisinantis nuosprendis bus paskelbtas Didįjį penktadienį: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Evangelistas Jonas patikslina, idant visi suprastų: „Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-05.pdf