Ar aprašydamas slėpiningą kenčiantį Viešpaties tarną, kuris atsuka nugarą jį plakantiems, atkiša žandus raunantiems barzdą, pranašas turėjo omenyje Mesiją? Ar giesmės autorius numatė, kad jo žodžiai išsipildys per išganingą Jėzaus Kristaus kančią? Aprašomus įvykius pranašas pirmiausia siejo su grįžtančiais iš Babilono tremties žydais ir jų pastangomis atstatyti sugriautą šventovę. Tačiau biblinė ir bažnytinė tradicija šiuose žodžiuose įžvelgia Mesijo kančios ir pergalės pažadą. Tas, kuris mušamas neužsidengia veido, yra tas pats, kuris nusižemino tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties. Jis ištarė evangelisto Morkaus užrašytus žodžius: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai.“ Istoriniame Babilono tremties kontekste ištarti žodžiai įgijo mesijinę prasmę ir dabar krikščionių skelbiami Velykų švenčių išvakarėse. Mūsų gyvenimas yra slėpiningas žodžių ir įvykių audinys. Dievo Dvasios galia praeinantys žemiški dalykai įgyja išliekamą vertę.

Ne tik vaikams gali kilti klausimas: kodėl du kartus skaitomas Viešpaties kančios aprašymas – Verbų sekmadienį ir Didįjį penktadienį? Bažnyčioje prasideda ypatingas laikas, Didžioji savaitė, dienos kupinos raiškių ženklų ir simbolių. Visa tai parengia mus žengti su Kristumi į Velykas. Klausomės Evangelijos apie paskutinę žemiškąją Jėzaus kelionę ne tik norėdami sužinoti, kaip tai vyko, bet ir kad patys atsidurtume to įvykio centre. Liturgija yra tarsi vartai, pro kuriuos galime įžengti ir tapti ne vien žiūrovais, bet ir Dievo Sūnaus išganingos kančios dalyviais. Jėzaus žemiškasis gyvenimas neatsiejamas nuo jo buvimo su tais, kuriuos jis išsirinko kaip bendrakeleivius. Jis patikėjo jiems savo slėpinius, pirmiausia kančios slėpinius. Golgotos tamsa mokinių tikėjimo pradmenis nuslopino išgąsčiu ir baime. Kančia aiškiausiai atskleidžia mūsų neištikimybę ir ištvermės stoką. Prisiminkime karčiai pravirkusį apaštalą Petrą, žadėjusį niekuomet neišsižadėti Jėzaus. Tik po Jėzaus prisikėlimo jo mokiniai ir visa Bažnyčia gali ryžtingai juo sekti: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame“ (Rom 14, 8). Tik patyrę kryžiaus pažeminimą galime tapti Viešpaties šlovės bendrininkais.

Verbų sekmadienio liturgija prasideda triumfo kupinu Mesijo įžengimu į Jeruzalę. Specialia liturgine apeiga kartojame tai, ką darė Jėzų pasitinkantys žmonės. Netrukus po to skaitomas Viešpaties kančios aprašymas iš Evangelijos. Tie du skirtingi dalykai: džiaugsmingas įžengimas ir kančia susiję su tuo pačiu Jėzaus nusižeminimo ir išaukštinimo slėpiniu. Apaštalas Paulius tai išreiškė žodžiais: „Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 6–7). Verbų sekmadienio liturgija taip pat vaizduoja mūsų gyvenimo kelią. Vienas mūsų gyvenimo momentas vainikuoja visa kita – tai paskutinis atodūsis. Nesvarbu, ko gyvendami siekėme: sveikatos, mokslo, sportinių pergalių, pinigų, garbės, malonumų – paskutinio atodūsio momentas visus tuos dalykus padaro nereikšmingus. Liturgijos metu priklaupėme išgirdę žodžius: „Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.“ Naudingiausia, ką tą akimirką galime padaryti, – vienytis savo kentėjimuose su Jėzumi. Pašaukęs Paulių Jėzus nežada jam garsaus pamokslininko ar dvasinio rašytojo laurų. Jis sako: „Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“ (Apd 9, 15). Verbų sekmadienį Viešpaties kančia atskleidžiama visa apimtimi. Tai Jėzaus Kristaus Pascha – Perėjimas, kuris tampa ir mūsų keliu.

Morkaus pasakojimas glaustas, nenušlifuotas, pilnas reikšmingų detalių. Tik trys mokiniai buvo subrendę dalytis sielvarto valanda Getsemanės sode. Tačiau Jėzaus paguodos prašymas liko neatsakytas. Mokinių snaudulį lemiamą valandą nutraukia žodžiai: „Gana! Atėjo valanda.“ Tik Morkus pasakoja apie įvykius sekusį jaunuolį, kuris išsprunka iš persekiotojų rankų. Kryžiaus kelyje „atsitiktinai“ sutiktas praeivis padeda nešti Jėzaus naštą. Evangelistas žino jo ir jo sūnų vardus: Simonas, Aleksandras ir Rufas. Šiuos tris vyrus pažįsta ir Morkaus evangelijos adresatas, Romos krikščionių bendruomenė. Simonas pažodžiui įvykdė Jėzaus raginimą nešti kryžių. Viešpats jam ir jo sūnums atsidėkojo tikėjimo dovana. Jėzui garsiai sušukus, šventyklos uždanga perplyšo pusiau. Tai Senosios Sandoros pabaiga. Tikėjimo išpažinimas nuskamba iš pagonio šimtininko lūpų: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ Evangelisto Morkaus kančios aprašymui būdinga, kad Jėzus atsiduoda savo žudikams klusniai ir nuolankiai. Iš pažiūros pasyvią Jėzaus elgseną persekiotojų akivaizdoje paaiškina pranašo Izaijo Viešpaties tarno giesmė. Pirmiausia Jėzus gina moterį, išliejusią brangius kvepalus. Po to jis ištaria dar keletą frazių iki suėmimo Getsemanėje. Tarp jų yra maldos žodžiai. Vienintelį kartą jis kalba apie save – būtent įsteigdamas Eucharistijos sakramentą, skirtą visiems jo sekėjams iki amžių pabaigos. Po suėmimo visi mokiniai jį palieka. Jėzus lieka vienas teisėjų ir minios akivaizdoje. Jis prabyla tik tris kartus. Vyriausiojo kunigo ir Piloto akivaizdoje jo trumpų atsakymų pakako jį pasmerkti. Tardomas jis nesigina. Į patyčias ir pajuokas nieko neatsako. Paskutiniai jo ištarti žodžiai yra iš 22 psalmės. Šioje psalmėje reiškiamas pasitikėjimas Dievo gailestingumu, galiausiai skelbiamas Viešpaties triumfas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-05.pdf