Autorius: MONS. J. KAUNECKAS    

Mes norime būti labai stiprūs, nesužeidžiami. Tai be galo sena žmonijos svajonė. Sakmės, mitai, legendos ir Šventasis Raštas kalba apie tai.

Nibelungų giesmėje didvyris Zygfridas nužudo drakoną ir išsimaudo jo kraujyje, kad taptų nesužeidžiamas. Bet jam maudantis liepos lapas prilimpa prie peties. Taip ir lieka pažeidžiama vieta.

Arba Achilas – Trojos didvyris ir dievas graikų legendoje. Jo motina Tetidė, norėdama padaryti sūnų nesužeidžiamą, maudo jį Hefaisto ugnyje ir Sticho vandenyse, laikydama už kulnelio. Taip ir lieka pažeidžiama vieta – Achilo kulnas.

Panašus Samsonas Senajame Testamente. Jo pažeidžiama vieta – plaukai.

Filmai, teatrai, literatūra – pilni neužmušamų herojų. Žmones traukte traukia tokie didvyriai. Čia atsispindi žmonijos svajonė būti nemirtingais, nesužeidžiamais.

Bet visi turime savo silpną vietą – liepos lapą ant peties, Achilo kulną, Samsono nukirptus plaukus. Negalima nuo to pabėgti – tai viena pagrindinių žmogaus savybių.

Tai pajutęs žmogus sukyla net prieš Dievą. Skausmas, žaizdos, panieka, vienatvė, nesėkmės daugeliui tampa įrodymu, kad Dievo nėra. Anot Martyno Buberio – tai vaikiškų, nesubrendusių charakterių žymė, tai ženklas, kad žmogus tebenešioja vaikiškas kelnaites, kad jam dar žinduko reikia. Tai įrodymas, kad dar neturėta tikro tikėjimo. Į Dievą žiūrėta kaip į melžiamą karvę (Eckhardt). Tokie Dievo nemyli, jiems rūpi tik nauda. Kai kurie ir melsdamiesi ieško naudos (pvz., paguodos). Vieną gražią dieną tokie utilitaristai pasakys: „Tiek veltui prašiau, Dievo nėra…”

Nieko nėra žmogui sunkiau ir skausmingiau, kaip pripažinti savo pažeidžiamumą, mirtingumą. Ko tik žmogus nesugalvoja, kad apsaugotų save. Tą pažeidžiamą vietą nugaroje, petyje, kulnyje, širdyje dengia nepramušamais šarvais. Tautų saugumo garantijos, visokios diplomatijos, tautų organizacijos, apsauga, ginklai. Vaistai, alkoholis, narkotikai. Kad tik nejaustume jokios žaizdos, jokio skausmo. Kad tik jokios žaizdos, jokios silpnybės, jokio skausmo niekas nepastebėtų. Juk kiekvienas slepiame savo kūno ir dvasios žaizdas. Bet visa tai neprapuola, jei slepiame tikrovę rodydami tik šviesiąją pusę. Žaizdos ir šešėliai yra kita mūsų gyvenimo pusė. Ir būtent pagrindinė. Tik nuo žaizdų ir skausmo visa priklauso.

Kur mūsų išgelbėjimas? Į šį klausimą šiandien Evangelijoje Jėzus atsako: tik kryžiuje, skausmuose. Mokiniai Jėzui sako: „Tu Mesijas”. Vadinasi: „Tu Išgelbėtojas”. O Jėzus atsako: „Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti… Jis bus nužudytas…” Tą Gelbėtoją, pasaulio Išganytoją, ankstyvoji krikščionybė vadina sužeistuoju gydytoju. Taigi tik Jėzaus kančioje, jo žaizdose, jo mirtyje išgelbėjimas.

O mes svajojame apie superzygfridą, superachilą, supersamsoną – be žaizdų…

Pažvelk, žmogau, į kryžių. Žaizdos išryškintos – šono, kojų, rankų, erškėčių. Išryškintos, kad ir mes savo žaizdų neslėptume, bet ramiai žvelgtume į jas. Per jas ateina išgelbėjimas, jomis mes panašūs į Kristų. Juk Paulius šiandien mums sako: „Esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi”.

Žaizdos įaugo į jį, neatskiriamos nuo jo. Jos priklauso jam ir po prisikėlimo. Prisiminkim, nepatikėjusiam jo prisikėlimu Tomui Kristus liepė įdėti pirštus į jo žaizdas ir nebebūti netikinčiam. Taigi tikėjimas ateina per žaizdas. Ir daugelis žmonių atranda Dievą per skausmus bei kančią, atranda ir save ir didžiais žmonėmis tampa tik per sunkumus.

Parengta pagal Fr. Kamphaus
 

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9811/811hom1.html