Pasakojimas apie šeimą su devyniais vaikais, iš kurių vienas, Jonas, nuo jaunystės buvo tinginys, pasinėrė į paleistuvystę ir pametė tikėjimą. Visa giminė meldėsi už jo atsivertimą, kai kurios seserys stojo į vienuolyną. Jonas susirgo ir, gydytojui pasakius, kad liga rimta, sutiko pakviesti kunigą. Jis atliko išpažintį ir priėmė Sakramentus, pasijuto laimingas ir mirė garbėdamas Jėzaus Širdį. Pasakojimas iliustruoja šeimos maldos galią atsivertimui.

Vienos geležinkelio sargo žmona kiekvieną kartą, kada vyras eidavo apžiūrėti bėgių, sakydavo: „Saugok tave, Dieve!“ Vieną žiemos vakarą vyras kažkur užtruko. Pasirodė ir atūžiantis greitasis traukinys. Nusigandusi moteriškė išbėgo prie signalo ir per greitumą parodė ženklą sustoti. Traukinys sustojo. Mašinistai iššoko su žibintais ir visai prie garvežio pamatė ant bėgių surištą žmogų su užkišta burna. Paaiškėjo, kad sargą sučiupo jo priešai, surišo, užkišo burną ir paguldė ant bėgių, kad jį traukinys sutraiškytų. Bet žmonos nuolatinė malda už savo vyrą apsaugojo jį nuo mirties. Piktadariai buvo tą pačią naktį suimti (Tai įvyko Hamburgo–Paryžiaus geležinkelio ruože netoli Venlo stoties).