Hansas Kristianas Andersenas: rožės ir didžius darbus žadanti sraigė

Danų rašytojo Hanso Kristiano Anderseno pasakoje po rožių krūmu gyvenanti sraigė žada kada nors padaryti ką nors daug didingesnio, negu auginti žiedus. Praeina vasara, ruduo, žiema. Krūmas vėl pražysta, o sraigė priekaištauja, kad šis nepatobulėjęs ir vis dar augina rožes. Krūmas prisipažįsta tiesiog gavęs saulę, rasą ir lietų. Jame kyla gyvybė ir džiaugsmas, todėl jis žydi. Paskui paklausia, ką pasauliui davė pati sraigė. Metų laikai sraigei duoda progą vis iš naujo pasigirti tuo, ką dar padarysianti. Tuo metu krūmas gyvena sode ir neturi kito būdo atsidėkoti už lietų ir šviesą, kaip tik vėl pražysti.

Sraigė paskelbia pasauliu nesidominti ir užsidaro kiaute. Rožių krūmas prisimena savo žiedus: vienas atsidūrė motinos giesmyne, kitas ant jaunos merginos krūtinės, trečią pabučiavo vaikas. Tai jam buvo palaima. Jis žydi toliau. Metai eina, ir abu pavirsta žeme; nuvysta net giesmyne saugotas žiedas. Tačiau sode jau žydi kiti krūmai ir į savo kiautus traukiasi kitos sraigės. Taip pasaka klausia, ką darome su tuo, ką patys gavome.

Ryšys su skaitiniais. Iz 55, 10–11 ir 1 Jn 5, 1–3: priimta gyvybės dovana kviečia duoti vaisių ir mylėti kitus.

Šaltinis: H. C. Andersen, The Snail and the Rosebush.

Šventadienis · Kristaus Krikštas (B)