Henry van Dyke’as: turtai sugrįžo, bet dingo vardas
Jaunas Antiochijos krikščionis Hermas ima gailėtis palikto turtingo tėvo namų. Prisimindamas buvusį gyvenimą jis ima svajoti, ką darytų vėl turėdamas pinigų. Dafnės giraitėje sutiktas senis pažada grąžinti malonumus, garbę ir turtą už, regis, menką dalyką — Dievo vardo atminimą. Sandėris įvyksta. Hermas vėl tampa turtingo namo šeimininku, sukuria šeimą, tačiau nebegali nei paguosti mirštančio tėvo tikėjimo žodžiu, nei už laimę kam nors padėkoti.
Per vežimų varžybas susižeidžia jo sūnus. Prašmatnus namas pasirodo bejėgis suteikti viltį. Ateina presbiteris Jonas ir ištaria pamirštą vardą — Dievas, mūsų Tėvas. Hermas vėl gali melstis. Po jo šauksmo tyloje pasigirsta nubudusio vaiko balsas, šaukiantis savo tėvą. Sunkiausią akimirką sugrįžta žmogus iš ankstesnės jo bendruomenės ir padeda vėl išgirsti tai, ką jis pardavė už gerovę. Literatūrinės legendos pabaiga sugretina atgautą žemišką ryšį ir iš naujo atrastą dangiškąjį Tėvą.
Ryšys su skaitiniais. Psalmininkas Dievo žodį vertina daugiau už auksą. Legenda leidžia klausti, ar dėl patogesnio gyvenimo neprarandame paties jo prasmės rakto.
Šaltinis: Henry van Dyke, The Lost Word, 1898.
Šventadienis · 17 eilinis sekmadienis (A)
