Antonas Čechovas: Velykų džiaugsme vienas žmogus vis dar laukia pakeitimo

Rusų rašytojo Antono Čechovo apsakyme Velykų naktį keliautojas laukia kelto per patvinusią upę. Jį kelia vienuolyno brolis Jeronimas. Anapus skamba varpai, dega šventinės šviesos, o keltininkas pasakoja, kad mirė jo bičiulis Nikolajus, kūręs švelnius, gražius bažnytinius himnus. Tas žmogus naktimis ateidavo prie upės ir pašaukdavo Jeronimą, kad šiam nebūtų baugu. Dabar pažįstamo balso jis nebeišgirs. Tarp dviejų krantų kelte yra laiko pasikalbėti. Kol kitame krante žmonės jau rengiasi giedoti, Jeronimas šiam keleiviui gali pasakyti, kaip ilgu vienam naktį dirbti nebesulaukiant atsiliepiančio balso.

Keliautojas dalyvauja pamaldose, tačiau vis prisimena prie kelto likusį brolį. Nikolajaus kūrybos subtilumą geriausiai supratęs žmogus pats negali klausytis Velykų giesmių: niekas neatėjo jo pakeisti. Rytą grįždamas keliautojas vėl randa jį dirbantį, sušalusį ir pavargusį. Jeronimas tyliai ieško mirusio draugo švelnių bruožų kitos keleivės veide. Šventė jau paskelbta, bet gedinčiam žmogui dar labai reikia gyvo artumo.

Ryšys su skaitiniais. Jn 11. Prisikėlimo skelbimas kviečia sustoti prie gedinčiojo. Kartais bendruomenės meilė prasideda nuo to, kad ateiname žmogaus pakeisti.

Šaltinis: Antonas Čechovas · Velykų naktį(Easter Eve) · 1886; C.Garnett vertimas.

Šventadienis · 5 gavėnios sekmadienis (A)