Fiodoras Dostojevskis · „Garbingasis vagis“
Astafijus priglaudžia girtavimo palaužtą Jemeljaną. Moko dirbti, bara, mėgina išgelbėti; tačiau šio rankos taip dreba, kad nepajėgia įverti siūlo į adatą. Vieną dieną dingsta Astafijaus mėlynos languotos kelnės. Jemeljanas neigia jas paėmęs ir net palenda po lova tariamai ieškoti. Šeimininkui skauda ne vien dėl drabužio: jam rodosi, kad apvogė savas sūnus. Astafijus atsimena, kiek kartų mėgino išmokyti Jemeljaną siūti. Dabar jam tenka stebėti, kaip tas pats žmogus klūpo prie lovos ir apsimeta ieškantis daikto, dėl kurio buvo paklaustas.
Pajutęs nepasitikėjimą, Jemeljanas išeina. Astafijus jo ieško smuklėse ir neberanda ramybės. Penktą dieną grįžusį alkaną žmogų pamaitina, vėliau slaugo susirgusį. Mirštantysis prašo parduoti jo seną apsiaustą, o galiausiai ištaria, kad kelnes paėmė jis. Astafijus atleidžia ir pravirksta. Pasakojimas baigiasi mirtimi, tačiau tarp abiejų jau atkurta tai, ko neatstotų sugrąžintas daiktas: artumas ir pasitikėjimas.
Ryšys su skaitiniais. Žyd 4, 15–16: atjauta leidžia silpnam žmogui nebeslėpti kaltės. Pasakojimas padeda kalbėti apie artumą, kuris atveria kelią tiesai ir atleidimui.
Šaltinis: Fiodoras Dostojevskis · An Honest Thief („Garbingasis vagis“), Short Stories, Gutenberg40745.
Šventadienis · 29 eilinis sekmadienis (B)
