Victoras Hugo · Paskutinis pienas namelyje ant ratų
Pajūryje paliktas berniukas per pūgą išgirsta silpną verksmą. Jis rankomis nukasa sniegą. Po juo randa sušalusią moterį, prie kurios krūtinės dar juda kūdikis. Berniukas susupa mergaitę į savo švarką ir neša ją toliau. Galiausiai aptinka namelį ant ratų. Iš po jo urzgia žvėris, bet iš vidaus pasigirsta žmogaus balsas, kviečiantis užeiti.
Namelyje prie krosnelės šeimininkas Ursusas aprengia berniuką sausais drabužiais ir pamaitina mergaitę. Jis vis dar burba. Pats ištroškęs jau kelia puodą prie lūpų, bet dar kartą pažvelgia į kūdikį. Paskutinį pieną jis supila į mergaitės buteliuką. Buteliuko kaklelį uždengia kempine ir lino skiaute. Vandens ąsotį pirmiausia paduoda berniukui, paskui geria pats ir susiraukia: vanduo nuo krosnelės sušilęs tik viršuje. Ursusas iš skrynios ištraukia meškos kailį ir pasirūpina, kad tą naktį abu vaikai miegotų šiltai.
Ryšys su skaitiniais. Kun 13, 46 ir Mk 1, 40–41. Vaikai iš šalčio patenka į šilumą, nes abu veikėjai atsiliepia į kito nelaimę. Berniukas sustoja išgirdęs kūdikį, o Ursusas atveria savo duris.
Šaltinis: Victoras Hugo · The Man Who Laughs.
Šventadienis · 6 eilinis sekmadienis (B)
